Knyga: Mathias Enard "Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius"

 Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.

 

„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi mylimąjį silpstant (p. 98).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus, leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972) susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019), įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos, 2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą, aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį. Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (pranc.  Parle-leur de batailles, de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų knygų vertėja Violeta Tauragienė?

 

Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M. Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase. Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą, kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją, apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.

 

Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.

 

Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą. Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis, bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.

Mathias Enard

 

Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato, kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“   

 

Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto, iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“

 

Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje, šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna. Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui, kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos sąmonėje.

 

M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju, kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.

 

Maištinga Siela