Spektaklis "Amerika pirtyje", režisierius Valtentinas Masalskis, Taško teatras

 Sveiki,

 

Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų, atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio „Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.

 

Kas nežino šio spektaklio medžiagos istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu. Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895 m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu, t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu, įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į Ameriką.

 

Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą. Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet buvo šiek tiek įvairiau.

 

Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.

 

Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo, kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir... saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa tragedija.

 

Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių, tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina, griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.

 

Maištinga Siela