2010 m. balandžio 30 d., penktadienis

Mama, kas tas didžiulis sliekas?

Sveiki mielieji! Kaip jūs begyvenate? Labai nepykite už tai, kad šiek tiek apleidau blogą ir nepatalpinu jokių naujienų, kažkaip sakau, geriau tegu pabūna kažkaip tuščia, nei šiaip bereikšmiai pridedi ir iš interneto nukopijuoti straipsniai. Šįkart tai ir norėjo padaryti, bet sakau, geriau aprašysiu savais žodžiais. Aną savaitgalį buvau sulaukęs svečių, todėl kaip įmanydami „trankėmės“ po Vilniaus senamiestį. Kažkodėl merginoms buvo nesuvokiama, kaip Vilniuje gali egzistuoti tokia skulptūra, kuri parodyta viršuje. Taip, tai viena „žymiausių“ Vilniaus skulptūrų, už pastarąją buvo sumokėta 276 tūkst. lt. Nenoriu nieko įžeisti, bet ar jums šitas metalinis vamzdis yra gražus? Suprantu, meno saviraiška yra labai svarbi, jo formos ir išmonė – beribė, galiausiai net, galbūt pasakysiu negražiai, bet nepykit, padėtam musės šūde iš vienos pusės galima įžiūrėti didžiules meno perspektyvas, tačiau, kai pagalvoji, jog tokių žmonių, kurie tokį meno aprašką iš tikrųjų supras teisingai, savaime suprantama, bus mažuma, todėl vargu ar derėtų integruotis į viešąją rinką, tas pats šiuo atveju ir su vamzdžiu – skulptūra. Nežinau kaip reaguoja patys užsieniečiai pamatę mūsų meno galimybes prie Nėries upės, bet patiems vilniečiams ši Mindaugo Navako, Roberto Antinio ir Vlado Urbanavičiaus skulptūra nepatinka, anot gyventojų, šis „šedevras“ darko miesto grožį. Šiaip, mano nuomone, nelabai skiriasi, kaip įmanydamas bandau savyje rasti jėgų ir pateisinti kaip menininkų saviraiškos būdą, bet ką aš žinau, man ši skulptūra primena naftos gręžinį, dujų ar srutų vamzdį, kuris sukelia ne kokias emocijas. Sakyčiau, net tame pačiame Užupyje, akmeninis falas ar akmeninė savotiška skalbimo mašina, atrodo kur kas gražesni meno kūriniai. Bet menas menui nelygus, kaip žinome. Bet tokie pinigai sukišti į šią skulptūrą, ir dar „padėta“ labai matomoje vietoje, provokuojančiai prie Nėries upės, kažkodėl nori nenori sukelia ne tokias asociacijas, kokių norėtųsi. Visai kita diskusija apie jau autentiškus istorinio laikotarpio paminklus ant Žaliojo tilto. Man tai jau yra istorinis palikimas, suteikiantis Vilniui autentišką, brandaus ir seno miesto įvaizdį, bet būta siūlymu jas pašalinti, nes tai primena Sovietinę valdžios okupaciją. Būtą mėginimų vieną statulą susieti net su homoseksualizmu, bet tai žmonės, matyt, iš neturėjimo ko veikti prisigalvojo nebūtų dalykų. Kažkodėl vamzdis – skulptūra labiau toleruotinas atvejis, galbūt dėl to, kad žmonės dažniausiai net nežino, kur randasi „Krantinės arka“, „Puskalnis“, „Dviaukštis“ (tokie oficialų kūrėjų pavadinimai) vadinamoji skulptūra, taip yra dėl vienos svarios priežasties – tiesiog žmonės jos nepastebi, nes palaiko jį eiliniu nutekamuoju vamzdžiu. Taigi, mielieji, noriu Jūsų paklausti, kas jums yra menas, kur yra jo ribos, afišavimas ir suvokimas? Ar toliau turėtų ta skulptūra stovėti? Čia labai diskutuotinas dalykas, nes tikrai yra žmonių, kurie šį meno kūrinį palaiko. Todėl klausimas visiems: ar iš vis derėtų šalinti tai, kas didžiajai daugumai nepatinka? Jei taip, tai galioja ne tik menui, bet ir žmonėms ir apskritai tolerancijos klausimas suvirpa tarytum styga. Vienareikšmiško atsakymo nėra.


Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Filmas: "Titanų susidūrimas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuris dar visai neseniai pasirodė Lietuvos kino ekranuose ir užėmė pirmąją vietą pagal lankomumą ir populiarumą – „Titanų susidūrimas“. Kažkodėl manęs visiškai nestebina geri filmo reitingai, nes filmas, mano nuomone, yra toks standartinis, kad žmonės ateina pasižiūrėti ne intrigos, ne vaidybos, bet tiesiog gražių elektronika sukurtų piešinukų. Na, sakoma, dėl skonio nesiginčijama, bet dažniausiai mums dėl to ir patinka ginčytis. Tenka tik dėkoti draugui, kuris nusitempė į kino teatro salę, kad pažiūrėčiau 3D filmą, būtent dėl specialiųjų efektų, kurie manęs nejaudina. Nežinau, bet ir tie patys specialieji efektai „Titanų susidūrime“ man pasirodė blankoki, kadangi pati 3D reklama buvo daug įspūdingesnė, nei pats filmas. Filmas tikrai nėra labai sėkmingas. Aišku, labai madinga rinktis antikinius motyvus ir pastatyti specialiųjų efektų prisodrintą filmą, tačiau man šis filmas tikrai nesužavėjo, kur kas antikiniais motyvais statyti filmai buvo įspūdingesni „Aleksandras Makedonietis“ ir tas pats „Troja“, o dabartiniai antikiniais motyvais filmai tipiniai štampuoti pašto ženklai, kurie nieko vienas nuo kito nebesiskiria. Pasakysiu taip: iš filmo buvo bandoma padaryti puikų antikinį pasakojimą, bet viskas per daug susitelkta į specialiuosius efektus ir filmas gavosi tas, kurį užmišti po mėnesį. Visai nekeista, kad čia ir vėl vieną iš pagrindinį Persėjo vaidmenį atlieka tas pats žymusis „Įsikūnijimo“ aktorius Semas Vorfingtonas. Aišku, filmo negalima su „Įsikūnijimu“ net sulyginti, pastarasis keliom galvom aukštesnis dėl siužeto originalumo, dėl jo suderinamumo su specialiaisiais efektais. Bet kokiu atveju net neabejoju, kad „Titanų susidūrimo“ gerbėjų tikrai atsiras, atsiras efektų ištroškusiųjų vampyrų ir tai yra natūralu, kadangi ir vėl įsitikinau, kad žmonės mene ieško atsipalaidavimo ir malonumų, o ne savęs, ne kažkokių ištakų, ne filosofijos, ne minties. Bet dėl to niekas nekaltas, kadangi pats menas „pasigimdė“ sau žiūrovus, bet tai visai kita tema, apie kurią dar daug verta diskutuoti.



Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 17 d., šeštadienis

Asmenybės: Cher

Pirmojoje nuotraukoje Cher prieš 20 metų, antrojoje visai neseniai. Ji ir vėl išdrįso apsimauti skandalingąjį rūbą, nors jai jau 63! Matome, kūno proporcijos nelabai pakitusios.

Čia Cher 1970 metais. Paskaičiuokime, kiek jai tada buvo....?

Čia Cher apie 1985 metus. Stilinga to meto moteris.

Čia Cher 1979 metais, tų laikų viršelis iš jo eilinio albumo.

2001 metai, matome, laikas beveik neįžengė į šią moterį, nors jai čia daugiau nei 50 metų!

Vienas pirmųjų Cher plokštelių 1966 metais.

Šiuolaikinė Cher beveik nieko nepraradusi ir išsaugojusi grožį.

1998 metais nuotrauka daryta albumo "Believe" viršeliui.


Sveiki mielieji,

Sakoma apie dainininkę Cher sklinda milijonai apkalbų: apie jos gyvenimą, asmenybę, indelį į muzikos pasaulį ir apskritai apie jos plastines operacijos, meilės romanus. Juokais net sakoma, kad jeigu Žemė susidurtų su kometa arba sprogtų atominė bomba, tai išgyventų tarakonai ir dainininkė Cher. Ir iš tikrųjų nesenstanti muzikos pasaulio legenda, kuri jau daugybę kartų traukėsi iš muzikos pasaulio, bet vis dar sugrįždavo. Per savo karjerą išleidusi net 23 albumus, tai vienintelė moteris dainininkė išbuvusi topuose 7, 8 ir 9 dešimtmečio topuose, 40 metų sceninės patirties apie tai ir dar daugiau noriu šiandien pakalbėti visai neatsitiktinai, o būtent todėl, kad Cher ir jos dainos patinka net man.

Net nežinau nuo ko pradėti, gal nuo to, kad Cher gimė 1946 metais. Taigi, senesnė net už mano mamą. Šiuo metu jai 63 metai, o kažikuriose nuotraukose be photošopo ji atrodo kaip dvidešimtmetė. Na, regis, pats laikas sustojo ir Cher kaip įmanydama stengiasi išlaikyti savo jaunystę ir grožį, smerkiama ir plakama piktų liežuvių dėl plastinių operacijų, tačiau tai Cher, dieve, kitokios jos ir neįsivaizduoju. Gal pradėkime nuo to, kad Cher vaikystė nebuvo šviesti, ji gimė po Antrojo Pasaulinio karo, Amerikoje, aktorės ir armėno imigranto šeimoje. Galiausiai motina išsiskyrė su armėnu ir Cher gavo patėvį, dėl sunkios finansinės padėties, Cher teko pabuvoti ir globos namuose, bet niekas net neįtarė, kad menkutė Cher gyvenime užaugs į didelę muzikos žvaigždę.

1965-1966 metais jos karjeros pradžia, ji pradeda dainuoti kaip pritariamuoju vokalu, kol galiausiai sutinka Sonny Bono, šiuo metu jau miręs, bet palikęs milžinišką savo kompaniją. Galiausiai jie sukurpia duetą ir dainuoja senas daineles, kurios nelabai patinka klausytojams. Iš tikrųjų Cher kelias į šlovę yra ilgas ir varginantis. Daug metų ji dainuoja, leidžia plokšteles, tačiau pasisekimą sulaukia 1971 – 1975 metais, kai Cher pradeda vesti televizijoje laidą ir tampa pokalbių šou žvaigžde, reitingai laidos dideli. Bet muzikoje Cher ne kas, nes tuo metu išpopuliarėja narkotikai, hipiai ir kiti atributiniai dalykai, galima sakyti, kad Cher tiesiog „nepataiko“ į madą ir į laikmetį.

Galiausiai Cher susilaukia dukros, dėl jos ateityje ir dabar kyla didžiausi skandalai. Pasirodo Cher dukrelė prieš gerą galą metų pasiskelbė esanti lesbietė ir negana to visai neseniai pakeitė lytį ir tapo vyru. Teko matyti dukters – sūnaus nuotraukas, jos tikrai nepanašios į Cher. Galiausiai Cher ir toliau dainuoja, įrašinėja albumus, tačiau jie visi lyg ir praslysta, nėra labai populiarūs, viena kita daina pasirodo topo viduriuose, bet nei sprogimo, nei kitokių bombų neįvyksta. Galiausiai Cher įžengia į kiną ir čia ji tampa žvaigžde. Gauna pirmąjį savo Oskarą už antraplanį vaidmenį. Ji taip pat suvaidina filme „Istvuko raganos“ su neblėstančiomis kino žvaigždėmis. Galiausiai už kitą filmą po kiek laiko gauna ir Oskarą kaip geriausia moteris aktorė. 1987 – 1989 metais Cher grįžta į sceną kaip dainininkė ir labai sėkmingai, naujas įvaizdis, naujas stilius. Cher dainose atsiranda roko elementai, ji pasiekia topų viršūnę su daina „If i could turn back time“, kurio klipe ji pasirodo su savo legendiniu nepadoriu įvaizdžiu, kuris dal labai ilgai buvo vertinamas prieštaringai, tačiau šiais laikais dar ne toli parodoma...

Po šlovės vėl grįžimas į kiną, dar vienas sėkmingas albumas 1996 metais ir vėl atgal į kiną, čia ji nusifilmuoja „Arbatėlė su Musoliniu“ ir galiausiai 1999 metais įvyksta didžiausias jos sprogimas, kai išeina albumas „Believe“. Kartu ir daina „Believe“ tampa pasaulinio lygio šlageriu, kuris skamba ir skamba. Tiesiog kas man belieka, cituoju vikipediją: „ „Believe“ padarė Cher vyriausia moterimi (jai buvo 52-eji), kurios hitas pasiekė 1-ąją topo Billboard Hot 100 vietą. Taip pat ji tapo ilgiausią laiko tarpą tarp pirmo ir paskutinio Nr. 1 hitų (daugiau nei 33 metai) bei ilgiausią laiko tarpą tarp dviejų vienas po kito einančių Nr. 1 hitų (beveik 25 metai) turinti atlikėja. Jungtinės Karalystės singlų topo 1-oje vietoje „Believe“ išsilaikė septynias savaites iš eilės ir tapo perkamiausiu moters atlikėjos singlu Jungtinėje Karalystėje per visą istoriją. „Believe“ yra trečia sėkmingiausia pasaulyje daina išleista moters bei perkamiausia visų laikų dance daina. Jos parduota daugiau nei 10 mln. kopijų visame pasaulyje. Iš albumo buvo išleisti dar trys singlai. „Strong Enough“ tapo hitu Europoje, užimdamas 3-ią vietą Vokietijoje ir Prancūzijoje bei pateko į Jungtinės Karalystės Top 5, tačiau nesulaukė didelio dėmesio Šiaurės Amerikoje. „All or Nothing“ ir „Dov'è L'Amore“ taip pat tapo hitais Europoje.“

Iš tikrųjų dar daugiau yra rašoma apie vikipedijoje apie Cher gyvenimą ir apie jos pasiekimus, aš tik galbūt norėčiau padaryti savas išvadas. Galbūt dabar tik Madonna seka panašiu Cher pavyzdžiu ir nepasiduoda scenos naujokams. Cher paneigė visus dėsnius apie moterį, gyvenimo pradžioje laiką leidusi globos namuose, ji paskyrė savo gyvenimą scenai, įgijo devynias galybes draugų ir gerbėjų, tačiau visą gyvenimą liko vieniša ir bėganti nuo depresijos. Persiritusi per 40 metų ribą ir du kartus išsiskyrusi, ji pradėjo draugauti su dvigubai jaunesniais už save vyrais tarp kurių buvo net Tomas Cruzas, tačiau ar metų skirtumas, ar šlovė, ar pikti liežuviai Cher visą laiką palikdavo viena, galbūt visos tos jos dainos persmelktos liūdesių, dainuojama apie stiprybę vienumoje, apie tai, kad neatsuksi laiko atgal, nors ji galbūt ir stengėsi tą daryti, apie vienišus žmones ir visa tai yra Cher, tai yra ji, jos gyvenimas, kuriuo ji dalijasi su mumis. Galbūt kaip pasijuntu kartais toks menkas ir palaužiamas kaip Cher, „užsileidžiu“ jos dainų, galbūt tai kvaila, nesuprantama, bet mėgstu gerą lyriką, mėgstu gerą balsą, kažkaip nesu linkęs į madingas hipo hopo dainas, kai liūdna – Cher tas pats! O jos daina „Strong enough“ topo kone mano skausmo daina, mano kokainas, mano malšinamasis morfijus pačiomis juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis. Galiausiai yra daugybė jos nuostabių panašių ir lyrinių dainų, keletą mano mėgstamiausių pridedu iš „youtube“ pasaulio.

Gera žinia ta, kad Cher niekur nedingo. Beje, kas dar nežinojote 2000 – 2005 metais Cher surengė atsisveikinimo koncertą. Tai buvo ilgiausiais atsisveikinimo koncertas ir pelningiausias moters dainininkės projektas. Tačiau Cher niekur nedingo. 2007 metais buvo pasklidęs gandas, kad ji kuria dar vieną muzikos albumą, tačiau ji ir vėl pakrypo į kiną. Dar šiais metais pasirodys jos filmas „Burlesque“, kuriame ji vaidina kartu su garsiąją Christina Aguilera, apie kurią turi eiti dar viena atskira tema, bet galbūt jau ateityje.

Na, o dabar pasimėgaukime Cher dainomis:








Knyga: Milorad Pavič "Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Herą ir Leandrą"






Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart tai garsusis serbų rašytojas Miloradas Pavičius (Milorad Pavič) ir jo romanas „Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Herą ir Leandrą“. Šią knygą pasirinkau ne taip jau ir atsitiktinai, nes pradžioje labai jau į akis krito visų išliaupsintas „Chazarų žodynas“, todėl nutariau, kad nepakenks, jei pirmiau perskaitysiu jo trumpesnį romaną „Vidinę vėjo pusę“, kuris patraukė savo neįprasta kompozicija. Knyga pasirodo esanti tikra loterija, kadangi sudaryta iš abiejų pusių. Pusė knygos parašyta iš vienos pusės, o kita pusė analogiškai iš kitos, laimės dalykas, kurią pusę tu pradėsi skaityti, nes jokios instrukcijos autorius nenurodė. Tokios provokuojančios knygos – tikras malonumas, nes iš dalies kažkiek lemia ir tai nuo kurios pusės pradėsi skaityti ir susidarysi tam tikrą istorijų sąsajų tinklą. Miloradas Pavičius vertinamas visame pasaulyje, jis nėra parašęs daug knygų per visą savo karjerą, bet kiekviena pasirodžiusioji sulaukė milžiniško pasisekimo, tai tikras išmėginimas ir stereotipų laužytojas literatūros pasaulyje, todėl visai nenuostabu, kad žymusis serbas ir su „Vidine vėjo puse“ pasistengė nustebinti skaitytojus.
Kadangi mane labiau literatūroje imponuoja ir intriguoja moterys, todėl pradėjau romaną skaityti nuo moteriškosios pusės „Heros“, kuri pasirodė esanti labai įdomi ir filosofiška. Jau ką reiškia vien knygos pradžia: „Pirmoje gyvenimo pusėje moteris gimdo, o antroje – žudo ir laidoja save arba artimuosius. Klausimas: kada prasideda ta antroji pusė?“ Kiekviename puslapyje dvelkia nepaprastas autoriaus įžvalgumas ir erudicija. Postmodernistinis kūrinys nenutrūksta ir nepaleidžia įdomumo per visą savo romaną. Kita romano pusė vadinasi „Leandras“. Iš tikrųjų šis kūrinys remiasi į vieną antikinį pasakojimą apie Herą ir Leandrą, tačiau Pavičiaus romane jis visiškai kitoks, jiedu niekada taip iš tikrųjų ir nesusitinka, tačiau Herą ir Leandrą labai daug kas vienija. Pasirinktas Milorado Pavičiaus pertransformuotas mito variantas yra kur kas platesnio mosto kūrinys. Be to, kad knygoje gausu daug samprotavimų apie gyvenimą, mirtį apie t laiką, jame yra viską apjungiančių dalykų t.y. visumos susiejimas ir padalijimas į dvi dalis. Pasaulis šiame romane visur turi savo antrąją pusę. Ir tas nuostabus pasakojimas apie vidinę vėjo pusę, aiškinimas, kada vėjas per lietų suskylą tarp lietaus lašų ir tampa vienoje pusėje šlapias, o kitoje sausas, šis dvelksmas išlieka visame romane. Ši dviejų pusių teorija ir yra vienas iš pagrindinių siūrų diksniuojančių istoriją. Herą ir Leandrą šiuo atveju skiria ne tik dvi nesueinamos pusės, bet ir žymi laiko ir epochų takoskyra, galiausiai Hera gyvena arčiau mūsų laikų, o Leandras Baroko epochoje, kada Europoje vyksta nesantaika, turkų invazija vidurio Europoje ir t.t.. Herojus gaubia tas pats magiškasis realizmas, jis ir vėl nenusakomas eilutėmis, jis pajaučiamas tik skaitant kūrinį. Iš realybės detalių Pavičius nulipdo magišką pasaulį, neįmanomus realybėje egzistuojančius dalykus.
Tiek Hera, tiek pats Leandras žino savo likimą, jį intuityviai nujaučia arba žino iš pranašų, išminčių ir būrėjų. Abu herojai miršta tą pačią valandą t.y. po 12 valandos penkių minučių, abu miršta ugnyje per sprogimą, miršta tokie vieniši, tokie pasimetę gyvenimo verpetuose, bėgę nuo savęs ir kartu bandę save atrasti, miršta skirtingame laike, skirtingose epochose ir net nežinoję apie vienas kito egzistavimą. Likimo neapgausi, štai ką sako Pavičius. Tai tikrai originali ir netradicinė literatūra, kai pagalvoji kiek žmogui reikia smegenų ir išmislo, kad galėtų sukurti tokį intriguojantį ir įdomios, aptakios kompozicijos knygą. Kuo toliau susipažįstu su tokia literatūra, tuo labiau norisi bėgti nuo šiuolaikinio popso, kuris pasirodo toks sausas, toks neįdomus ir toks siauras. Tačiau grįžkime prie knygos...
Knygos stilius įdomus. Skaitant apie Leandrą, jautėsi ta Barokinė suviduramžinta dvasia, tarsi skaityčiau kokį perpasakotą „Tristaną ir Izoldą“, tačiau jį daug kas koreguoja ir koreguoja esminiai dalykai, Pavičiaus išmonė, magiškasis realizmas ir t.t. Niekada iki šiol neskaičiau vidurio Europos rašytojų, todėl buvo įdomu pajusti Dunojaus milžinišką įtaką žmonių gyvenimuose. Čia upės kartu būna ne tik gyvenimo šaltinis (žvejyba), bet ir tas rimbas, kuris ir vėl dalija pasaulį į dvi dalis: katalikiškąją ir ortodoksus (stačiatikius). Į dvi dalis dalijamas ir žmogaus gyvenimas: mirtis ir gyvenimas. Įdomūs samprotavimai apie tai, kad žmogaus tikslas yra numirti ir kad jis gimė tam, kad siektų mirties. Dvi dalys kaip ir romano pavadinimas sietinas visur: laike, religijose, jausmuose, aistroje, meilėje. Žmonės tiesiog surėdyti iš dviejų dalių, net vyras ir moteris yra tarsi dvi dalys, kurios turi papildyti viena kitą. Knygoje daug simbolikos, kurios ne kiekvienas ir ne visus spės pagauti, todėl knyga dar tuo ir „protinga“, kad yra tarsi mechanizmas priverčiantis tave įjungti ir mąstymo mechanizmą, bet nesiginčiju, galima skaityti vien tik malonumui iš vis nieko negalvojant, tačiau ir knygos rezultatas bus kitoks. Simboliais persmelkta viskas – veikėjų elgesys, sprendimai, įvykiai, pastatai, istorinis ir kultūrinis kontekstas. Ir tai nenuostabu, juk Pavičius simbolizmo ir Baroko epochos specialistas.
Dar būtų galima kalbėti ir kalbėti apie šį romaną, bet geriau vieną kartą perskaityti ir pačiam pajusti, negu šimtą kartų išgirsti.
Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Juan Rulfo "Pedras Paramas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną knygą, bet prieš tai noriu labai atsiprašyti dėl šio blogo šrifto, kadangi per internet explover kol kas blogas nėra pavaldus, todėl patartina straipsnius skaityti per kitas internetines naršykles ( Chroma, Mozilla, Opra ir t.t.). Dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių explover naršyklė blogspot tekstą iškraipo ir jį pateikia neproporcingai ir negražiai. Labai dėl to atsiprašau.

Taigi tęsiu apie knygą. Šį kartą mano akiratyje garsaus meksikiečių rašytojo Juan Rulfo romanas „Pedras Paramas“. Sunku kalbėti apie tokią legendinę knygą, kuri Lietuvoje nėra labai kam žinoma, tačiau knyga padarė tokį poveikį Lotynų Amerikoje, kad ji sukurpė naują literatūrinę pakraipą vadinama magiškąjį realizmą, kuriuo vėliau seks ir garsusis kolumbiečių rašytojas Grabrielis Garsija Marquez, indų rašytojas Salman Rushdie ir kiti pasaulio pripažinti rašytojai. Na išties apie patį Juan Rulfo žinoma labai mažai, gal dėl to, kad jis buvo paprastas meksikietis dirbęs 20 valandų per parą ir mažai turėjęs laiko rašyti. Štai kodėl per visą savo gyvenimą jis tebuvo parašęs vos dvi knygas. Vieną novelių rinkinį „Liepsnojanti lyguma“ ir kitas nelabai didelis romaniukas „Pedras Paramas“, pastarasis tapo pasauline sensacija ir tikra bomba. Knygą perskaičiau su malonumu, knygos anotacija nesumeluota, tikra ir skaidri – nenusivyliau. Keista net pagalvoti, kad žmogus, kuris parašė šitokį puikų romaną bijojo balto popieriaus lapo, tarsi rašymas jam būtų kažkokia baisi prievolė, o autorius pats manė, kad rašymas yra kone bergždžias dalykas, iš kurio neįmanoma pragyventi, na žinoma, jis buvo visiškai teisus dėl antros dalies teiginio. Pirmą kartą gyvenime teko skaityti kažką meksikietiško ir tikrai nepasigailėjau, juolab, kad literatūra ir televiziniai serialai negali būti vienas ir tas pats. Į lietuvių kalbą „Pedras Paramas“ jau išverstas antrą kartą (pirmasis leidimas 1979 metais). Tai knyga kurioje pulsuoja meksikiečių tautos dvasia, pulsuoja jos miesteliai, jos oranžinės dykumos, kaktusai ir patys žmonės. Šis romanas parašytas 1955 metais, joje atsispindi pirmieji trys Meksikos dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai. Pedro Paramo sūnus po motinos mirties grįžta į miestelį Komalą, kuriame gyveno jo legendinis tėvas Pedras Paramas. Aišku, sūnus nežino ko tikėtis, tikriausiai jo tėvas jau bus nebegyvas, tačiau čia autorius ir iškrečia pokštą, staiga jis Pedro sūnų įveda į Komalą kaip į išnykusį ir visiškai apleistą miestelį, sūnui pradeda rodytis anksčiau čia gyvenę žmonės, iš pradžių Pedro sūnus to nesupranta ir tik gerokai praėjus laikui, jis suvokia, jog jis bendrauja su vaiduokliais, praėjusių dešimtmečių įvykiai kartojasi vaiduokliškame mieste ir Pedro Paramo sūnus iš naujo per miestelėnų kuždesius gali išvysti savo tėvo gyvenimą. Neabejotina šio romano centrinė figūra yra pats Pedras Paramas, apie kurį gaivališkai pinasi visų miestelėnų gyventojai. Nejučia autorius praeities įvykius, vaiduokliškus šnaresius paverčia realiais įvykiais, kurie vyksta čia ir dabar, o Pedro Paramo sūnus išnyksta iš šios realybės ir susilieja su pasakotojo lūpomis. Išties nepaprasta idėja išreikšti Kamalos gyventojų pasakojimą ir visos meksikiečių tautos tradicijas. Juk būtent šis laikas buvo revoliucijų ir diktatūros laikas, knygoje šios politinės idėjos neišvengiamos kaip ir pati religija, pamaldžios moterys, meksikietiškos laidojimo tradicijos, dykumų lietūs ir neapsakoma meksikietiška žmonių dvasia romaną padaro nepaprastu ir įdomiu audiniu, kurį nuostabu skaityti. Nors knygoje apstu religijų, tačiau paties romano idėja, sakyčiau, yra kur kas senesnė už pačią krikščioniškąją religiją, ji paremta senaisiais magiškais Meksikos indėnų motyvais. Tai puikiai rodo pomirtinio gyvenimo supratimas, kuris ryškiai atseikėtas nuo krikščioniškoje, o kai kur net labai sutapatintas. Pasirodo Juan Rulfo padarė taip, kad žmogaus siela po gyvenimo eina į dangų arba į pragarą, tačiau kas yra tie visi žmonės, kurie slankioja mirusio miestelio gatvėmis ir gyvena įprastą gyvųjų gyvenimą kasdien jį imituodami? Atsakymo aiškaus nėra, tačiau autorius pabrėžia atsiminimus, jie tarsi gyvi, susigėrę su krauju į meksikietišką žemę, į tuščius namus, daiktus, kurie visi byloja vieną ir tą patį, kad nieks niekur po mirties nepasibaigia. Takoskyra tarp atsiminimų dvasių ir tikrųjų sielų – ryški, galiausiai suteikiama viltis, kad ir pačios atsiminimų dvasios galiausiai gaus palaiminimą ir nutrauks savo egzistavimą, savo žemiškojo gyvenimo būvį, o tai padaryti nėra labai lengva, nes reikia susitaikyti ir pamiršti, kas sunkiausiai ir sekasi knygos herojams. Knygoje nėra labai ilgų aprašymų, jie dažniausiai monolitiniai t.y. vienos pastraipos, bet juose nepaprastai įdomiai ir taikliai nupasakojama Meksikos gamta kartu surišta su kiekvieno meksikiečio tikėjimu ir gyvenimu savoje žemėje. Čia ir noriu labiausiai akcentuoti, kad magiškasis realizmas tai nėra kažkas tokio išgalvoto ar mirtinai fantastiško, tai yra savo šaknų atgaminimas per kitokį požiūrį į realybę, kitaip sakant surandant takoskyrą tarp realiojo pasaulio ir savo protėvių šaknų neskiriant realybės plotmių, kartu apimant istorinį ir kultūrinį tos šalies ar tautos kontekstą ir net konkrečius įvykius. Tuo mane ir žavi magiškasis realizmas, jų knygos būna nepakartojamos, jos išmuša tave iš vėžių, priverčia tave mąstyti kitaip, prarasti savo tapatybę, mąstymo ir literatūros stereotipus, todėl nenuostabu, kad pasirodžiusi Juano Rulfo „Pedras Paramas“ knyga padarė milžinišką įtaką literatūros raidai. Nors man mielesnė knyga buvo Marquez‘o „Šimtas metų vienatvės“, tačiau ir ši knyga suteikė nepaprasto malonumo, įaudrina vaizduotę ir sukelia daugybę minčių. Šioje knygoje glūdi du pasauliai – klasikinis t.y. to meto literatūrinės galimybės ir šiuolaikinė proza, todėl romanas yra universalus dokumentas suliejantis šias priešingybes į visumą. Todėl kartais jeigu išgirsite šnabždesius, nenumokite į juos ranka, įsiklausykite į juos ir galbūt prieš jus atsivers kur kas galingesni pasaulio klodai, kaip moko Juan Rulfo romanas, bet visada turėkime galvoje, kad nesvarbu koks galingas ar vargšas bebūtų žmogus (kaip ir Pedras Paramas) vis vien teks atsigulti į tą pačią žemę, kol galiausiai liks tik prisiminimai, ir kol galiausiai, ir tie patys išsibarstys ir išdils pučiant sausam vėjuj.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 16 d., penktadienis

Likimo ironija arba Pasaulis išprotėjo

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Tikriausiai jau spėjote per pastarąsias dienas pasidžiaugti atėjusiu pavasariu? Na, dabar nereikia verkti dėl apniukusios Lietuvos padangės, kadangi Islandijoje netikėtai, o galbūt ir visai tikėtai, išsiveržęs ugnikalnis padarė savo. Šis įvykis tik dar kartą patikrino, kad mes esame mažos Žemės bluselės, nepajėgios kovoti su motinos Žemės „byzūnu“. Belieka tik skaičiuoti nelaimes, prieš tai Maskvoje vykęs sprogimas, dar šią savaitę, visai atsitiktinai, o gal ir ne, žuvo Lenkijos prezidentas su pirmąją šalies ponia. Kokia kita nelaimė? Koks kitas gedulas? Sakysite čia vien tik atsitiktinumai ir aš su jumis iš dalies sutikčiau, tačiau visai ne veltui čia, bloge, uždaviau klausimą apie pasaulio pabaigą 2012 metais (Jei dar neprabalsavote, dar galite suspėti tai padaryti), kadangi kaip ir daugelis šaltinių sakė ir teigė, tas metas, tas pikas iki 2012 metų bus ypač aktyvus ir audringas. Turiu galvoje buvo pranašauta, kad pakils didžiuliai audros debesys, bus nebesuvaldomos stichijos ir kiti gamtos reiškiniai, tačiau, kažkaip, mano akimis, dar labai ramu, o iki pačių 2012 12 23 metų neliko taip jau ir daug. Na, tiesa, mus ištiko gili stagnacija, pasaulinė krizė, bet iš jos jau šiaip ne taip pagiriojamės, tai kitas klausimas – kas toliau? O toliau, mano mielieji, kaip jau minėjau, Islandijos ugnikalnio sprogimas. Galbūt tai vienas iš nelemtų atsitiktinumų, bet aš nebūčiau aš, jeigu nepasidomėčiau ir kitais išsiveržimais. O pasirodo, kad išsiveržimai pagausėjo visame pasaulyje! Jau vien per pastaruosius metus jų padaugėjo kone dvigubai, dideli išsiveržimai užfiksuoti Galapaguose, Japonijoje, Pietų Amerikoje. Jau nekalbu apie žemės drebėjimus, kurie kartojasi tarsi nesibaigiantis ciklas vis grėsmingiau, toli žvalgytis nereikia, prisiminkime drebėjimą Haityje. Regis, visai atsitiktinumas, kad pati Žemė sugalvojo pagaliau pabusti iš miego, o busdama ji atsineša iš savo gelmių karštį, lavą, išsiveržimus, drebėjimus. Aišku, galima galbūt atrasti ir sąsajų su tuo, kad miršta ir Lenkijos galva. Viduramžiais būtų sakyta, kad tai ne kas kita kaip Pasaulio pabaiga, bet mes juk ne viduramžiuose ir net nemėginame sutapatinti nesutapatinamų dalykų. Bet yra pasaulyje žmonių, kurie žino, kas vyksta ir dėl ko visa tai vyksta, bet net nebando užkirsti tam kelio, paklausite kodėl, ogi todėl, kad neįmanoma užkirsti kelio tam kas jau seniai vyksta. Sako nuo likimo nepabėgsi ir tai įrodo vienas puikus pavyzdys, kada prieš metus ar daugiau nukrito į vandenyną lėktuvas, kuris berods skrido iš Brazilijos į Prancūziją ar atvirkščiai, ir visų nelaimei, visi keleiviai žuvo. Jūs bent įsivaizduojate, kokia buvo dėkinga Dievuliui viena moteris pavėlavusi į šį lėktuvą? Per plauką ji liko gyva, bent jau kelėtai valandų, nes jos automobilis galbūt ir vėl to nelemto atsitiktinumo dėka pakliuvo į avariją – moteris žuvo vietoje. Taigi, nepaisant pelenų patalais virš mūsų dangau, noriu paraginti išeiti rytoj į gamtą, galiausiai rytoj vyksta akcija „Darom!“, tvarkoma aplinka, kurioje mes gyvename. Galime nusišluoti sau takelį, kuriuo vaikštome, apsigrėbti, nurinkti šiukšles ir pagaliau galbūt bent Žemei padarysime mažytę šventę ir taip ant mūsų nebepyks. Galiausiai juk sakoma, kad šaukštas deguto sugadina visą medų bačkoje, tačiau jeigu įdėsime šaukštą medaus į deguto statinę, manau, nuo to blogiau niekam nebus, atvirkščiai, tamsa ir mūsų aplinka nebebus tokia karti ir tamsi.


Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rasa Žalynaitė "Haiku"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu aptarti visai atsitiktinę knygutę, kurią perskaičiau knygyne tiesiog su vienu atsidūsėjimu, sėdėdamas ant oranžinio „puiko“, skirto palypėti į aukštesniąsias lentynas. Nesu linkęs į poetiką, nepaslaptins, kad mėgstu prozinius kūrinius, tačiau ir poezija kartais patenka į mano rankas. Vis atsiverčiu paskaityti nuostabios žodžio meistrės Vidmantės Jasukaitytės eilėraščius. Tiesa, ne visada manyje ateina ištroškęs poetas, kuris mielai suprastų ir pajustų eiles, todėl belieka tik mėgautis tomis atvirumo valandėlėmis, kada tai įvyksta. Tąkart knygyne skaičiau keliautojos, jeigu taip galima pasakyti, japonų kultūros skleidėjos Rasos Žalynaitės knygutę „Hauku“. Knygutė jau išėjusi prieš gerus kelerius metus, tačiau jūs gi žinote kaip pas mus su ta poezija, ji nemirusi, tačiau ir neklestintis reiškinys. Poezijos tiražai, jeigu tai galima pavadinti tiražais, leidžiami po kelis šimtus ir jie lentynose užsibūna ypač ilgai, kadangi retas kas savo malonumai renka ir perka poezijos knygeles. O Rasos Žalynaitės „Haiku“ labai tinkama laikyti knygele, joje nėra labai gausu haiku, tačiau ir tie patys yra kruopščiai parengti, gražiai iliustruoti ir puikiai apipavidalinti. Nesu poezijos ekspertas, todėl pamėginsiu tik išreikšti savo nuomonę. Pastaruoju metu ir aš pradėjau kurti haiku, teko ir čia publikuoti, maniškiai haiku prisigėrę Lietuvos, vakarietiškojo pasaulio ir dar kažko, o štai Rasos Žalynaitės haiku kitokie. Skaičiau juos ir pagalvojau, kad autorė tikriausiai labai jau įklimpusi į japonų tradicinius hauku, juose glūdi ta senoji japonų dvasia, galbūt aš jos neišjaučiau ir neišvirpėjau iki galo, tačiau man pasirodė, jog jie šiek tiek šabloniški, milijonai haiku sukurti apie tuos pačius sakuros lapelius, apie aprasotą voratinklį, kurių Žalynaitė neatsisako ir savoje poezijoje. Nepaisant šito, haiku pasirodė nepaprastai skaidrūs, pilni optimizmo ir tik vienas kitas dvelkė dramatizmu, tai rodo, jog pati autorė kurdama jautėsi labai laiminga, sakyčiau, labai jau harmoninga asmenybė, juolab jei tikėsime teorija, kad tobuliausia kūryba atsiranda iš kančios, tai Žalytei ši teorija netinka. Apskritai sveikintina, kad ji pabandė kurti haiku, tokį, mano akimis, šablonišką rytietišką haiku, kuris man iš dalies labai ir patinka. Paprasti atsitiktiniai sudėlioti žodžiai staiga įgauna nepaprastą prasmę, jūs patys pamėginkite jį sudėlioti, pajausti žodį, kad ir veiksmažodžio bendratį sujungti su daiktavardžiu, pajusite, kokia prasmė slypi už žodžių semantikos. Tikriausiai poezija tuo ir nuostabi, kad svarbu ne tekstas, ne erudicija, tačiau pats jausmas, jo potyris ir išgyvenimas. Belieka tik sveikinti Rasą Žalynaitę, kuri ne tik kūrė haiku, tačiau paleido savo jausmus ir į plačiąją rinką, parodė juos Lietuvai savo gimtąja kalba.


Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 14 d., trečiadienis

Pragaras žemėje: Šiaurės Korėjos gulagas


Nežinau kaip jums, mielieji, tačiau kai paskaitai, kas dedasi pasaulyje, pagalvoji, kad esi dar saugus ir toje nualintoje Lietuvoje. Kažin ar mūsų pačių istorijoje buvo toks pragaras, kuris vyksta Šiaurės Korėjoje, tiesiog pridedu vieno straipsnio gaires:


Priverstinis darbas „perauklėjimo stovyklose“, badas, kankinimas, priverstiniai abortai, kūdikių žudymas ir viešos „tėvynės priešų“ egzekucijos – totalitarinio Šiaurės Korėjos režimo sukurtų gulagų kasdienybė. Įvertinti tikrąją padėtį uždaroje komunistinėje valstybėje nėra paprasta, dalį jos atskleidžia pabėgėlių pasakojamos istorijos.
Mirties fabrikas
Prieš penkerius metus iš lagerio pragaro pabėgęs Shin Dong-hyuk balandžio 7 d. vykusiame Europos Parlamento (EP) Žmogaus teisių pakomitečio posėdyje europarlamentarams priminė Š. Korėjos režimo naudojamus metodus.
Izoliuotoje totalitarinėje šalyje atsakomybė už „kenkėjišką veiklą“ tenka trims kartoms – lageryje visą gyvenimą tenka praleisti ne tik „tautos priešų“ tėvams, bet ir dar negimusiems vaikams. Darbo lageryje gimęs Shin Dong-hyuk iš šios vergijos pabėgo būdamas 22-erių. Pasak jo, badaujantys darbo stovyklose alinami žmonės kankinami, prievartaujami, rengiamos viešos egzekucijos, rašo EP.
Žmogaus teisių pakomitečio pirmininkė Heidi Hautala teigia, kad Š. Korėjos darbo stovyklose gyvybių neteko apie milijoną korėjiečių.
Ginklas pirmiau žmonių
„Režimas pabėgėlius iš darbo stovyklų vaizduoja kaip žmogiškas šiukšles. Nesame tokie – pabėgome, nes buvome marinami badu ir ieškojome laisvės“, – kalbėjo Shin Dong-hyuk.
Susitikime kalbėjusi Ana Gomes, apgailestavo, jog šnekant apie Š. Korėją dažniausiai susimąstoma apie branduolinį ginklą, o ne žmogaus teisių pažeidimus. Specialusis JAV pasiuntinys Šiaurės Korėjai Robert R. King pabrėžė, kad ši šalis visuomet yra baisiausių žmogaus teisių pažeidėjų sąrašo viršuje.
Nevyriausybinės organizacijos „Liberty in North Korea“ atstovė Hannah Song priminė, jog Pasaulio maisto programos duomenimis, pernai pagalbos maisto produktais reikėjo apie 40 proc. iš 23 mln. šiaurės korėjiečių.
Režimo griūties belaukiant
Ieškant išeičių, kaip gerinti gyventojų padėtį nuskambėjo pasiūlymai kurti Jungtinių Tautų komisiją nusikaltimams prieš žmoniją tirti. ES raginama suformuoti bendrą poziciją Š. Korėjos atžvilgiu ir plėsti dialogo su šia šalimi galimybes.
EP narys László Tőkés pabrėžė, kad ES šia kryptimi judėti į priekį gali tik bendradarbiaudama su JAV ir kitomis partnerėmis visame pasaulyje.
EP nariai Š. Korėjoje turėtų lankytis birželį.

2010 m. balandžio 11 d., sekmadienis

Knyga: Federico Moccia "Trys metrai virš dangaus"


Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti italų rašytojo Federico Moccia knygą „Trys metrai virš dangaus“ (Tre metri sopra il cielo). Pagal šią knygą jau spėtas sukurti ir filmas, ir knygos tęsinys, ir tęsinio filmas. Kaip jau pastebėjau „Trys metrai virš dangaus“ Lietuvoje jau tapo mažyčiu bestseleriu, jaunosios knygų maniakės negali atsiplėšti nuo šios knygos, iš komentarų eina suprasti, kad knyga perskaityta ir ne vieną ir ne du kartus. Nenustebčiau, jei ji taptų ir jaunimo Biblija, ypač mergaičių, kurios taip ilgai svajoja apie tyrą ir gražią meilę. Nežinau koks „biesas“ man suteikė jėgų pabaigti skaityti šią knygą, nes pirmuosius 50 knygos puslapių labai abejojau knygos stiprumu, kadangi stilius atrodė super sausas, beveik jokių meninių priemonių, išskyrus keli pasikartojantys italų jaunimo žargonai, jau norėjau užsipulti knygos vertėją, bet po to supratau, kad tai tikrai ne jos klaida, kadangi knyga ir turi būti tokia apysausė, sakiniai trumpi, logiški ir aiškūs kaip du kart du. Pasirodo tai pats autorius Moccia yra užaugęs tarp režisūros pasaulio ir jam artimiausias žanras besąs scenarijus, todėl visai nenuostabu, kad knyga egzaltuota literatūrinėje plotmėje, tačiau siužetas yra gal aštrus, aktualus ir prikaustantis dėmesį, štai kodėl jaunimą ši knyga taip ir prikausto prie puslapių. Be to, laikui bėgant tas sausas stilius įgauna ir savų privalumų, kadangi su siužetu pritampa ir pats skaitytojas, kuris pagauna impulsą sekti herojų išgyvenimus ir naujus įvykius, kurių čia labai gausu. Galima sakyti, kad knygos nemečiau skaityti iš pradžių vien dėl pakantumo, na, juk negali būti knyga niekam tikusi ir dar populiari. Tik užvertęs paskutinį puslapį, pagalvojau, kad galbūt ir buvo verta viską perskaityti, kad dar kartą įsitikinčiau šventa taisykle, kad niekada nebūna vien tik blogų knygų, juose visada slypi kažkas tokio, kas yra pusėtina arba pozityvu. „Trys metrai virš dangaus“ orientuojasi būtent į jauną skaitytoją, todėl ir jo tekstas ir struktūra turi būti prieinami būtent jaunam žmogui, na kaip tu sudominsi jaunimą, jei ne paprastumu, aktualumu ir lengvumu. Niekas nedrįs tikriausiai ginčytis, kad knygos tekstas tirpte tirpsta akyse, o puslapiai lengvai verčiasi tik į priekį. Knyga skirta pačiam žmogiškiausiam dalykui – malonumui ir poilsiui. Manau, knyga patiks visiems, kuriems patinka „Saulėlydis“ ir panašios sukomercintos knygos. Net neabejoju, kad geriau skaityti tai, negu apskritai nieko neskaityti, galiausiai jaunam skaitytojui reikia pirmiausia ir patirti skaitymo malonumą, kad galėtų labiau gilintis į literatūros pasaulį, ieškoti dar neatrastų formų ir saviraiškos, todėl sakau, kad tokiems pradedantiesiems „Trys metrai virš dangaus“ bus puiki knyga, su kuria patirsite tikrą skaitytojo „kaifą“. Knyga jausminga, įtraukianti. Tai pasakojimas tarsi šiuolaikinės Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, taip ir skelbia anotacija. Pagrindiniai herojai du jaunuoliai: Babi ir Stepas, visiškos priešingybės, todėl jų kelionė į meilę patyria nuostabių jaudinančių kuriozų. Šiek tiek banaloka, primena muilo operą, bet maloniam skaitymui visai neblogai. Anekdotinės situacijos išblaško ir nuteikia linksmam skaitymui. Tėvų ir veikų konfliktai, jų sugretinimas, panašumai ir skirtumai, galiausiai atskleidžiamos ir socialinės nelygybės problematika, bet labiausiai aukštinama meilė, ta žmogaus būsena, kai pasijauti tarsi paukštis, trys metrai virš dangaus, kai gali daug daugiau nei leidžiama žmogui. Knyga išties apie tai, kad meilė mus geba keisti ir daryti geresniais, bet ši knyga nenuvylė bent vienu tikrai užtikrintu dalyku – pabaiga, ji laiminga, bet savaip, užtai bravo Federico Moccia. Pabaigoje žmogus įgauna didžiausią suvokimą, kad prarasto laiko neskaičiuojama, kad niekada nevėlu keistis ir kad svarbiausia, jog gyvenime nutiko kažkas tokio, kas duoda peno pačiam herojui, suvokimą, pažinumo emocinėje plotmėje. Lankstūs ir gausūs knygos dialogai, mažai aprašymų, tai tikras garantas ir pasisekimas tarp jaunų žmonių, kuriem iki gyvo kaulo įgriso detalūs aprašymai, literatūra pagal mokyklinę programą. Tai knyga apie jaunų žmonių gyvenimą, kurie norėtų kelti savo sparnus, bet kartu dar kaip kanarėlės yra priklausomi nuo tėvų lesalo. Maištinga ir teisinga knyga, savotiškai nieko nemoralizuojanti, bet atskleidžianti ir parodanti tikrąsias jauno žmogaus vertybes: laisvę ir meilę, meilę, meilę, meilę, meilę, meilę.....




Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Filmas: "Maldos už Bobį"


Sveiki mielieji, dabar jau taip nutiko, kad iš vieno draugo gavau keliolika filmų homoseksualų tematika, nutariau nespjauti į tai ir priimti kaip gerą iššūkį ir visus peržiūrėti, kad galiausiai dar kartą įsitikinčiau, kad kovoju tinkama linkme. Filmai pasirodo visi besą anglų kalba, todėl ir žiūrėjimas kartu tampa kalbos mokymasis, bet ką padarysi, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sako, filmai gali išvesti visiškai iš realybės pojūčio ir net sumaišyti protą, bet aš tikiu, kad tvirtai stovintis žmogus ant dar tvirtesnės žemės neleis savo gyvenimo paversti filmu, kad ir kaip gundančiai tai atrodytų. Taigi nieko nelaukdamas pristatysiu pirmąjį matytą filmą, kuris vadinasi „Maldos už Bobį“ (Prayers for Bobby). Ką aš galiu pasakyti? Filmą žiūrėjau ne vienas, tačiau tiek mano, tiek aplinkinių akys sudrėko iš susijaudinimo. Tai tikrai jautrus ir aktualus filmas, kuris man priminė prieš keletą metų Skalvijoje rodytą prieštaringą dokumentiką „Nes to mus moko Biblija“, apie Biblijos atliekamą gynybinę funkciją kovoti su tau nepatinkančiu pasauliu. Ten buvo nepaprasta, autentiška dokumentika, po kurios visa salė tiesiog raudote raudojo. Tai „Maldos už Bobį“ iš dalies priminė tą dokumentinį filmą, nes šiame filme vėl susiduriama su Biblijos fanatizmu. Biblija vėl suvokiama kaip tikrojo Dievo žodis, o ne kaip senovės žmonių sąmoningas traktatas, nebeatitinkantis šių dienų funkcionavimo. Siužetas gan paprastas: darnioje šeimoje staiga jaunas vaikinukas ima jaustis kitoks, jaučia, kad su juo kažkas negerai. Galiausiai jis prisipažįsta broliui apie savo polinkį į vaikinus, šis, aišku, viską pasako tėvams ir šie kaip įmanydami imasi gydimo. Daro viską linkėdami Bobiui gero, kiša į akis Bibliją, verčia jį nuolatos kompleksuoti, kol galiausiai Bobis pasijaučia tarsi dar labiau atskirtas nuo šeimos ir viso likusio pasaulio. Motinos pastangos gydant buvo didžiausios, ji kone fanatiškai persekiojo sūnų, piršo jam merginas, šventuosius raštus, bet Bobiui labiausiai reikėjo tėvų palaikymo susitaikant su savo prigimtimi. Galiausiai nutinka taip, kad Bobis susiranda bendramintį ir su juo įvyksta tai, kas ir turi įvykti, tačiau motinos priespauda priveda prie to, kad jis nušoka nuo tilto. Noriu paminėti, kad šis filmas kaip ir dauguma šios tematikos filmų yra statomi pagal tikrus faktus ir tikras istorijas. Kaip jau supratote, ši istorija yra įvykusi realiai, bet viskas tuo nesibaigia. Po Bobio mirties, motina dar ilgai blaškosi ir kamuojasi mintimis apie tai, ar sūnus kartais už savo nuodėmę nesivaduoja pragare. Galiausiai ji ima lankytis bažnyčioje, gėjų organizacijose, rinkti medžiagą, lyginti, kol galiausiai skausmingai prasiveria akys, kad iki tol ji sūnui buvo žiauri persekiotoja. Nepaisant praeities klaidų, ji tampa aktyvi kovotoja už gėjų ir lesbiečių teises. Galbūt jau ir po Bobio mirties, bet juk niekada nevėlu mokytis ir daryti gerus darbus. Filmas superinis, manau, neprošal pažiūrėti kokiam Petrui Gražuliui ir visai Lietuvos šutvei, kuri dedasi nacionalistais, homofobais, engėjais ir savo rato dievaičiais. Galbūt filmas pritemtas iki per didelio dramatizmo, tačiau filmo specifika ir yra sugraudinti, sukrėsti žiūrovą pačiais natūraliausiais būdais – pavaizduojant realųjį gyvenimą. Siūlau visiems pažiūrėti šį filmą, kas netingi, kaip neblogą iššūkį, kad galiausiai įsitikintume, kad geri ir blogi dalykai nėra vien tik tai, ką vaikystėje kalbėjo tėvelis ir mamytė. Filmas taip pat patiks ir tiems, kuriems nors kiek patiko „Kuprotas kalnas“ ar „Milk“.




Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Chordana Gonsales Krus-Jonkus


Sveiki mielieji, visai atsitiktinai, naršydamas po interneto vandenynus, aptikau vienos idomios moters interviu, pamaniau, kad apie tokį, sakyčiau, nuostabų pavyzdį, derėtų ir Jums pristatyti, pasimokyti, o gal tik šiaip pasižavėti ir pasidžiaugti:


Chordana Gonsales Krus-Jonkus (45 m.) iš Kosta Rikos sutiko savo vyrą Dalių Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas), ten abu studijavo filosofiją. Pora kartu 23-ejus metus: dukra Vytautė - studentė, jaunėlis Matijas - ketvirtokas. "Čia mane jau laiko netipiška lietuve", - juokiasi Chordana. Ją išduoda juodos kaip anglis akys, temperamentas ir lietuviams nebūdingas tiesumas.

Dukra augo laisvoje atmosferoje

"Susitikome nepoetiškai - valgykloje šalia bendrabučio. Abu buvome alkani (juokiasi)... Ne, nėjau iš proto dėl mėlynakių šiauriečių. Peterburgo universitetas - tikras tautų katilas, bet toks, matyt, mano likimas. O lietuvis lietuviui nelygu. Dalius toks rimtas, mąslus... Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tapome draugais, jie esam iki šiol. Buvau tik vidurinę baigusi, bet apie Lietuvą žinojau nemažai. Tai didelės tautos nepažįsta mažų, o mažos viena apie kitą žino. Be to, Kosta Rika gali didžiuotis mokyklomis ir švietimo sistema, lėšų jai negaili. Mano šalyje nėra kariuomenės, bet valdžia visada pabrėžia: „Mūsų kariuomenė - mokytojai." Lietuvos politikams yra ko pasimokyti.
Netrukus supratau: šalia šito žmogaus norėčiau pasenti. Tik kai esi jauna, suvoki tai kitaip: šalia Daliaus jaučiausi saugi. Buvome kursiokai, abu traukė filosofija, mėgdavome apie ją diskutuoti, tik ginčų pabaiga siutindavo: „O dabar, Chordanita, einame ruošti vakarienės..."
Dalius kažkuo panašus į mano tėtį - toks pat draugiškas, mokantis suburti. Nors dirbo inžinieriumi, mėgo filosofuoti, buvo apsiskaitęs. Tai, matyt, ir paskatino mane mokytis svetur. Šešiolikos, aš atsidūriau Maskvoje - toli nuo mamos, seserų, jaunėlio brolio. Tačiau Rusijos sostinė, ten metus mokiausi rusų kalbos, nepatiko, ketinau net grįžti namo, tačiau prieš tai susigundžiau pamatyti Leningradą. Ir - basta!..
Kuklios studentiškos jungtuvės vyko Peterburgo merijoje per patį žiemos sesijos įkarštį. Fotografas visaip stengėsi paslėpti pūpsantį mano pilvą, o man juokinga buvo: teku juk ne iš reikalo! O povestuvinė kelionė? Ją atidėjome, vietoj baliaus - egzaminas. Bažnyčioje susituokėme daug vėliau - Lietuvoje, jau gerokai „apzulinę" vienas kito kampus.
Kai pastojau, nė neabejojau, kad gimdysiu, nors mokytis buvo nelengva, o sąlygos kūdikiui auginti mūsų bendrabutyje - apgailėtinos. Vystyklai džiūsta kambary, po jais - stirtos knygų, bendra virtuvė okupuota tarakonų. Užtat Vytautė (vardą dukrytei išrinkau pati!) turėjo nuostabią auklę - afrikietį aspirantą. Mūsų kaimynas buvo kaip reta protingas ir puikios širdies. Vytautė augo neįtikėtinai laisvoje atmosferoje, apsupta visų rasių ir tautybių žmonių, uodė visų virtuvių kvapus... Gal todėl užaugo tokia geranoriška ir tolerantiška. Užsispyriau išsiversti be akademinių - nenorėjau nuo Daliaus atsilikti, tad paskaitas lankydavome pakaitom, mokydavomės iš vienas kito konspektų. Tik jau paaugusią Vytautę nuvežiau į gimtinę pas mamą. Peterburgo klimatas mažylei - žiaurus, o geresnio už Kosta Rikos, "auksinio kranto", nerasite. Man pačiai svetur labiausiai trūko saulės, tropinių vaisių kvapo, ką ir kalbėti apie tėvų šeimą.

Lietuvėms trūksta solidarumo

Ar trūksta saulės Lietuvoje?.. (Sunkiai atsidūsta.) Lietuvoje trūksta geranoriškų žmonių. Ir dabar artimiausios mano draugės - kitatautės. Neįsižeiskite, bet lietuvės nėra labai draugiškos, solidarios: vis konkuruoja, kuri kurią... Gal pasakysite dėl ko? Ispanės, net skandinavės šiltesnės už lietuves. Kai buvau jauna, moterys žiūrėjo į mane kreivai - kad tik nenugvelbčiau jų vyrukų. Tik dabar reikalai pagerėjo - įsitikino, jog nebekeliu grėsmės. Studentėms vis pabrėžiu moterų seserystės svarbą. Lietuvės nebūtų tokios pavydžios, jei labiau pasitikėtų savimi, juk pavydas graužia iš nepasitikėjimo. Jos rengiasi stilingiau ir madingiau, labiau rūpinasi išvaizda nei mano gimtinės moterys. Tarsiu tiesiai: lietuvės nėra tokios seksualios, kaip atrodo. Jų drabužiai rėkia: seksas, seksas! Bet lovoje jos nėra karštos, iniciatyvios.
Mūsų santykiai? Iškart buvo įvesta demokratija ( juokiasi)! Be kraujo to nebūna. Ne visada meilė lygi, vienoda. Kartais karštesnė už ją neapykanta. Galvoji net apie skyrybas, bet netikėtai atsiranda antras vaikas, ir vėl esi kupina meilės... Pasakyčiau taip: ne svetimšalei sudėtinga sugyventi su kitataučiu, o moteriai su vyru. Be kompromisų nieko neišeis. Vieną kartą tu nusileidi, kitąkart - jis. Kai baigėme studijas, nusileido Dalius - išvykome į Kosta Riką. Man buvo gerai: iškart susiradau darbą, tačiau Dalius, nors turėjo raudoną diplomą ir puikiai kalbėjo ispaniškai, nepritapo, džiūvo akyse. Jo širdis liko gimtinėje, o kai ši atgavo nepriklausomybę, neberado sau vietos: "Tu man žadėjai: kai Lietuva taps laisva, grįšime į mano šalį!" Grįžome. Negaliu pasakyti, jog nesisekė, tačiau ir lengva nebuvo. Ne dėl tautinių skirtumų. Ir Lietuva, ir Kosta Rika - katalikiškos šalys, o religija kultūrai daro didelę įtaką. Arabei dėl lietuvio tektų labiau aukotis.
Atvykę pasidalijome vaidmenis: Dalius "stums" mokslą, o aš kalsiu pinigus. Sutikau, nors vyro pozicijos: "Tau reikia pinigų, tu ir sukis, o aš filosofija gyvas"... nepriėmiau. Pykdavau, juk ir aš galėjau nepakišti savo diplomo po sąskaitomis faktūromis, bardavausi: "Kas skaitys tuos tavo straipsnius!", bet sukdavausi.


Už matriarchatą!

Tačiau atėjo ir mano metas: vyras - solidus filosofas (Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros vedėjas - aut. past.), o aš - jauna, mano mokslai tik prasideda! Dėstau ispanų kalbą Vilniaus universitete, mokausi norvegų. Ne, man negana ispanų, rusų, anglų, prancūzų, italų. Nauja kalba - dar vienas atplėštas langas: daugiau gaivaus oro!
Labai jauna buvau atkirsta nuo savo šeimos, šalies, šaknų, bet ir nesiblaškiau: vos kas, skrendu pas mamą! Artimos draugės šalia neturėjau. Norėjau net tapti psichoterapeute, padėti svetimšaliams čia adaptuotis. Na, psichoterapija galbūt užsiims mano dukra (Vilniaus universitete studijuoja psichologiją), o man tiesiog patinka padėti kitiems. Kaip? Dalijuosi patirtim, moku išklausyti. Apskritas mūsų virtuvės stalas - įvairių žmonių traukos centras.
Kas padeda man nepalūžti? Resilencia. Nežinau lietuviško atitikmens: tai gebėjimas atsigauti po krizės, atkurti dvasines jėgas. Man resilencios įrankis yra meditacija. To mane mokė dzen meistras iš JAV. Pirma tikiesi, kad tau padės dzenbudistų bendruomenė, tačiau meditacija - labai vienišas kelias. Taip, negeriu, nevalgau mėsos, medituoju. Todėl ne visada pateisinu draugų lūkesčius - tie įpratę matyti mane linksmą, vaišingą, su kepsniais ir vynu.
Anyta? Dabar santykius su ja vertinu nebe taip emocionaliai. Antrąja vieta nesitenkinau, bet ir konkuruoti nemėginau. Taip, anytos čia pernelyg braunasi į jaunų šeimų gyvenimą, bet ne tik lietuviams mama yra pirmoji moteris. Ir italui, ispanui... Yra jūsų šalyje matriarchato... Ir tai gražu, ar ne? Aš - už moteris! (Kvatoja.)
Koks vyro bruožas vis dar nervina? Kad bet kur išmėto savo kojines. Bet tai vyrų tautos bruožas, neturi jo nebent tie, kurie vaikšto basi. Su savo studentais juokais nustačiau, kad lietuvių vyrų esama dviejų tipų: nugalėtojai ir nuobodos. Nugalėtojas: "Viską galiu, viską žinau ir moku!" Nuoboda: "Man tai nerūpi, vienodai šviečia..." Dalius? Jis - vidurio vyras: žino, kad negali visur pirmauti. Štai modeliu tapti nesiveržia. Gal tai ir mano nuopelnas (gudriai šypsosi pjaustydama baklažaną, mat kalbamės virtuvėje).

Santuoka - nuo stotelės iki kitos

Lietuvių vyrų trūkumas? Be reikalo išdidūs, gali net sakyt - pasipūtę. Tas išdidumas trukdo rasti kompromisą, kenkia patiems. Prisimenu, stovykloje savo auklėtinius apdalijau kramtomąja guma, gavo visi, išskyrus vieną berniuką - jo nebuvo šalia. Tylėjo įsiskaudinęs, bet pats nepriėjo ir nepaprašė. Turėjau pati jį susirasti, guosti... Ar lietuvių vyrai taip nesielgia ir suaugę?
Negaliu skųstis savo vyru. Lietuviai patikimi, ištikimi. Tik linkę slėpti, kaupti problemas, o juk dialogas labai padėtų. Kodėl vyrai mano, kad visada privalo būti stiprūs? Macho prisižiūrėjau Meksikoje, ten vykdavau atostogų pas gimines.
Kaip auklėjame dešimtmetį Matiją? Dalius kerta autoritetu, o aš leidžiu rinktis. Todėl sūnus toks geras - labiau manęs klauso (šypteli gudriai).
Nesakau sau: "Ek, geriau būčiau ištekėjusi už kostarikiečio"? Pasvajoju: „Būtų vokietis - tvarkingas, taupus... Arba prancūzas - toks mielas: gėlės, gražūs žodžiai, tegu ir sumeluoti..." Mano pirmoji meilė - prancūzas, žinau, kas yra galantiškumas, dovanos. Lietuviai nėra lovelasai. Kalba nedaug, taiko iškart į dešimtuką.
Ką esu gavusi iš Daliaus dovanų? (Chordana atneša tokį kailinį žaisliuką, galva - tuščia, juokingai mataruoja.) Tik šitą! Ir labai seniai, kai buvom tik įsimylėję. Net nežinau, kas čia toks. Bet saugau! Gal kada sužinosiu?
Tekėdama manai, kad gerai pažįsti mylimą žmogų, tačiau po ketvirčio amžiaus supranti: nė velnio! Kas čia toks, kodėl taip elgiasi?! Toks jau dalykas tas vedybinis gyvenimas: kelias nuo žinojimo iki nežinojimo - stotelės. Su tuo man padeda susitaikyti filosofija. Žinau, kad nieko nežinau..."

2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Knyga: Ami McKay "Gimdymo namai"




Sveiki mielieji, einu iškarto prie reikalo – Ami McKay „Gimdymo namai“ – nuostabus romanas. Ką aš galiu bepasakyti, kad viskas ir taip aišku, tai nuostabus romanas, atitinkantis mano skaitytojo skonio receptorius. Jau kuris laikas ieškojau kažko panašaus, kažko tokio magiško ir užburiančio, ir štai į mano letenėles pateko McKay „Gimdymo namai“. Nežinau, kaip jums, bet man ši knyga buvo tikras skanėstas dėl savo nepaprastos erudicijos ir įdėto darbo. Visų pirma noriu padėkoti puikiai šio kūrinio vertėjai Emilijai Ferdmanaitei, kuri tiesiog nuostabiai išvertė romaną. Emilija Ferdmanaitė sugebėjo taikliai parinkti žodžius ir tinkamai perteikti knygos dvasią ir nuotaikas. Žodžiai knygoje nepaprastai sultingi, skanūs ir tokie moteriški. Visa knyga persmelkta moters, jos vargų, gyvenimo, džiaugsmų, ašarų ir kitų kasdieniškų dalykų. Antrą kartą skaitau kanadietišką literatūrą, prieš geroką metų į rankas buvo patekę kanadiečių rašytojos Margaretos Atwood „Oriksė ir Griežlys“, pastaroji taip pat įdomi ir sultinga knyga, „Gimdymo namai“, žinoma, ne ką blogesnis kūrinys. Tai knyga apie moteris dvidešimto amžiaus pradžioje, t.y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai moters gimdimą priiminėdavo viską išmanančios pribuvėjos. Knygoje labai vaizdžiai pavaizduotas paslaptingas Kanados regionas, kuris vadinamas dar vaizdingiau – Naujoji Škotija, tai kalvota, vėjuota ir atšiauri vieta, kurioje gyvena žvejai. Gal iš dalies ir dėl to ši vieta padeda atskleisti ir moters paveikslus – moteris mylinti, moteris neprieštaraujanti, moteris laukianti sugrįžtančio vyro iš jūros su žibintais. Dievinu tokias knygas, kurios puikiai perteikia moters paveikslus, kurios atskleidžia, kad tikroji moters stiprybė slypi ne kur kitur kaip tik jos silpnume.
Vietomis knyga primena Emilės Brontės „Vėtrų kalną“, dėl savo nepaprasto klimato atšiaurumo. Puikiai knygoje akcentuojama viena taikli mintis, kad kol pasulis kraustosi iš proto, kol vyrai kariauja, kol civilizacija naikina tradicijas, moterys ir toliau gimdo, atneša naują gyvybę į šį pasaulį. Sena pribuvėja priiminėja vaikus, ji išmano tradicinę mediciną, todėl neretai pagal krikščioniškąsias vertybes tokios moterys laikomis raganomis, tačiau tik ne pribuvėja, ją gerbia visas kaimas, ji yra ta žiniuonė, kuri ne tik visada atspėdavo kokios lyties gims kūdikis, bet gali išbuti ir iš artbatžolių, nusakyti žmonių likimus. Į tokios senolės pribuvėjos akiratį papuola jauna mergaitė, kuri perima visas pribuvėjos žinias, o kartu ir „Gluosnio knygą“, kurioje esti surašyta visa pribuvėjiška išmintis. Bet niekas net neįtaria, kad šiai jaunai merginai teks susigrumti su didžiausiu to metu slibinu – civilizacija. Į šį kaimą tuo metu ateina daktaro Tomo invazija, kuri atneša naujus gimdymo namus, kuriuose esti jau šiuolaikiška medicina. Moterys ten gimdo jau be skausmo, jos apsvaiginamos narkotinėmis medžiagomis ir tokiais stipriais vaistais, kurie sukelia atminties praradimus, kadangi to meto medicina dar buvo ir pavojinga. Moterys yra priverstos pasirinkti mediciną arba pribuvėją ir čia įvyksta profesijų klasių kova tarp senojo ir naujojo pasaulio. Ir kas svarbiausia, knygoje taikiai nupasakojama, kad ne visada yra gerai tai, kas yra novatoriška.
Knygos tekstas puikiai atskleidžia, kad paslaptingos žolelės, antpilai, eliksyrai ir ritualai moterims labiau padeda pagimdyti sveiką kūdikį nei atėjusi medicina. Knyga prisodrinta sveiko magiško romantizmo, kuris slypi už realistiško šydo, tačiau knyga tuo ir įdomi, kad joje yra liaudies motyvų, kuriomis pastaruoju metu nepaprastai pradėjau domėtis. Na, kas gali būti skaniau, už visuos tuos moteriškų „dalykėlių“ aprašymus vyrams? Iš pažiūrų ši knyga lyg ir skirta moterims, tačiau neapsigaukite, ji labai sveika ir vyrams, tai būtų puikus naujas sveikas požiūris į moterį ne tik kaip į seksualinį objektą ir gimdymo mašiną, bet kaip ir nuostabią būtybę savo paties gyvastei palaikyti. Šioje knygoje dar egzistuoja ir feministinės idėjos, kova už moters būvį, kova už lygias teises, ypač tai pabrėžiama knygos pabaigoje, kai pagrindinė herojė Dora išvyksta į Bostoną ir ten susiduria su visai kitokiu moters įvaizdžiu visuomenėje. Knygoje yra ir baisių apraiškų, tai nepaliaujamas vyro smurtas prieš moterį, kai ji mušama su vaikais, kai vyro meilė suprantama kaip jėgos panaudojamas, o moters pareiga ne tik tenkinti seksualinius vyro poreikius, bet diena iš dienos sėdėti prie vaikų ir prie indų, kad vakare grįžęs vyras turėtų ko pavalgyti, sakyčiau, vergvaldystė, o ne šeima, bet to meto moterys pačios manė, kad taip ir turi būti, kol kažkas kažkur mieste nepradėjo krebždėti ir kalbėti apie moters teises.
Knygoje taip pat taikliai kalbama apie tai, kaip sunku būti kitokiam, apie tai, kad pati viesuomenė atsisako reformų vien dėl to, kad bijo užsitraukti vyro ir Dievo baismės. Tokią visuomenę ypač sunku keisti. Pati Dora dirbdama pribuvėjos darbą nuolat rizikuoja būti pakarta, nes to meto JAV įstatymai garantuoja, kad moteris turi gimdyti sveikai, tai yra medicinos apsuptyje, bet galiausiai moters teisės laimi ir tai buvo staigus protrūkis naujam mentalitetui susikurti. Knygoje taip pat egzistuoja ir ypatingas laikmetis, kada ne tik moteris turi pareigų, bet ir vyrai yra priklausomi nuo moterų, puikus pavyzdys būtų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kada į jį išeiti vyrui buvo garbė, o pacifistinės idėjos buvo visiškai netoleruojamos, vyras, nenorys karo, buvo laikomas nenormaliu ir negarbingu. Tai knyga apie tuos laikus, kai pasaulis lyginant su musiškiu buvo išprotėjęs, jei mums ten tektų pagyventi nors dieną – išprotėtumėme. Man asmeniškai knygoje geriausia buvo skaityti ir pajusti moters galią burti, priiminėti naują gyvybę, gal dėl to, kad pats šiuo metu apie tai renku medžiagą ir bandau kažka panašia tema kurti, todėl mane baisiausiai domina ši nuostabi tema. Siūlau ir Jums paskaityti „Gimdymo namus“, kaip beletristinį dokumentą menantį tuos laikus, kai pasaulis neturėjo net elektros, moterys negavusios patepimo laidojamos pelkėse, vaikai palikti vieniši, moterys mušamos ir laikomos vergės pareigose, dukterys išvaromos iš namų arba pardavinėjamos kaip prostitutės, paskaitykite apie tuos laikus, kai žmonės vis dar tikėjo prakeiksmais, raganomis, kai moterys pagimdydavo kasmet po vaiką, kol galiausiai mirdavo iš išsekimo pagimdžiusios dvyliką vaikų iš eilės, paskaitykite apie tuos laikus, kai devyniolikmetės galėdavo tapti našlėmis, paskaitykite apie naujos eros ir pokyčių laikus, kur susiduria senasis ir naujasis pasaulis. Autorė rašo nuostabiai, jos romanas toli gražu ne iš piršto laužtas, kadangi pati Ami McKay daug skaitė, rėmėsi žmonių pasakojimais ir liudijimais, todėl visai nenuostabu, kad knyga gavosi labai savita ir originali, kaip aš sakau, „moteriška“. Puikus knygos apipavidalinimas, vertėja nepatingėjo paaiškinti išnašose kaikurių dalykų, kurie dar labiau nuspalvina knygos autentišką laikmetį. Gale knygos net pateiktas pribuvėjos vaistinėlė moterims, kokia žolė ir kokiai progai tinkama vartoti. Manau, šią kngygą drąsiai verta skaityti ir nėščiosioms, tikiuosi kūdykiai neišsigąs juos pademonstruotų žiaurybių, kadangi knyga kalba galbūt ne apie pačius geriausius moters laikus, bet romaną laikyčiau tikrai šviesų ir įdomų kaip moters transformacijos istoriją mūsų visuomenės raidoje.




Jūsų Maištinga Siela

Visi keliai veda į Pajomantį

Pajomančio sodybos.

Pajomantis - gatvinis kaimas, o čia - jo pagrindinis kelias, vedantis į Dalgų kaimą.

Kaikurios pajomantiškės mėgsta prižiūrėti savo gėlių darželius.


Petras Norvydas kasdien apžiūri savo ūkinius pastatus.




Pajomančio pradinė mokykla jau nebeveikia, tačiau vis dar stovi pastatas, kuriame karts nuo karto renkasi kaimo bendruomenė.



Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie savo kaimą Pajomantį. Pajomantis – Plungės rajone, kas nors kartą važiavo pro Tverus ar Rietavą, tai supras apie ką aš kalbu. Apie Pajamontį esu jau kalbėjęs, šiandien noriu pasidalyti kitais įspūdžiais, kadangi būtent čia aš praleidau Velykas ir, galima sakyti, atšvenčiau gimtadienį, tai neįmanoma nekalbėti apie Pajomantį, kadangi šis blogas kartu atlieka ir mano pusdienoraščio funkcijas, bet kartu skirtas ir viešiems deklaravimams. Pajomantis visada mane įkvepia, ne dėl to, kad čia atvažiavus mane taip teroristiškai pasitinka išganytoji alergija, apsėda mano nosies ertmę, gerklę, ausis ir visą kaklą, bet dėl to, kad visada iš Pajamončio sulauksi nuostabių istorijų. Nuostabių dėl to, kad čia gyvena tokie pat žmonės kaip ir bet kuriame Lietuvos kaime, todėl liežuvis ir apkalbos yra pagrindinis šių žmonių pasitenkinimo instrumentas, niekas čia taip nieko daug nemasturbuoja kaip tik liežuvį ir fantaziją. Eilinių aklų kaimynių buvau apkaltintas rūkymu, nors norėčiau jų pačių paklausti, kur ir kada mane matė? Čia net naktį išėjus į lauko tualetą, rytoj prie pieninės bus kalbama apie taip kai kūprinai girtas keliu ir šikai į kokią paravę. Bet tai menkniekis, kai grįžti namo po kelių mėnesių nesimatymo, tave aplanko pusgirtis, o gal visai girtas dėdė ir paspaudžia ne bet kokią ranką, bet mėšlyną ir dvokiančią karvės tešminis. Nereikia čia raukytis, čia kaimas, čia Lietuva, čia Pajomantis. Prisipažinsiu, netgi iš dalies ir pasiilgau to kaimo kvapų, uosčiau ranką ir vieną akimirką nuoširdžiai gėrėjausi ta smarve, ji primena iš kur aš kilęs, ir kur aš užaugęs, bet galiausiai nutariau ją nusiplauti. Nepaisant miesto įtakos, galiu drąsiai pasakyti, kad kaimą pradedi vertinti kaip ekologišką ir skanų „produktą“. Tuo tarpu, kai parduotuvių lentynas užpildo kinietiški ir lenkiški niekučiai su prifarširuotais konservantais, pagalvoji apie kaimišką sultingą morką, užaugintą mėšlingame ir gerai patreštoje dirvoje, pasidaro lengviau. Skanu ir sveika, o dar jei žemė kartu traška per dantų, tai iš vis nuostabu. Na, ir savaime suprantama, gamta, Pajomančio gamta man pati mieliausia. Vaikščiojau vienas po Pajomančio ganyklas ir laukus, kas kad dar nėra žolės, viskas pilka ir niūru, tačiau jau žvirbliai kelia erezijas, gandrai pradėjo braidyti po patvinusias pelkes, mat, varlinėja. Na, juk nieko nėra nuostabesnio, nei ta žemė, kurioje tu užaugai kaip koks runkelis. Vaikščiojau po kalvas ir galvojau, Dieve, taip gerai nesijaučiu net Vilniuje, jaučiu niekur taip gerai nesijausiu pasaulyje, kaip savo vaikystės žemėje, kur vėjais paleista tiek daug svajonių ir minčių. Vėlykom sugūžėjo svečiai, vaikščiojom po Pajomantį, buvom nulėkę ir prie kadaise dirbusios mokyklos (matote nuotraukoje), dabar ten veikia Pajomančio bendruomenė, kurioje renkasi kaimo žmonės įvairioms šventėms, filmo žiūrėjimams ir kitiems kaimo reikalams. Vieną akimirką atrodo, kad Pajomantis merdi, uždaromos visos veikusios įstaigos, bet kartu patys kaimo žmonės nutaria palaikyti Pajomančio gyvastį. Dieve, tikrai negaliu net įsivaizduoti, kaip šis kaimas atrodys, tarkim, po kokių gerų penkiasdešimties metų. Galiausiai tąkart apsilankiau mažiausiai keturis kartus prie savo gyvenimo medžio. Keista, kiek pamenu, tas medis augo kartu su manimi, kai dar nejau net į mokyklą, jis atrodė paprastas krūmokšnis, bet laikui bėgant jis tampa kaskart didesnis ir stipresnis beveik kaip ir aš. Aš ir medis. Jaučiuosi kaip herojus iš „Raganiaus“ Grainio liepos savininkas, žmogus gyvena tiek, kiek gyvena jo medis. Taip ir tikiuosi, kad to vargšo medelio niekas nesugalvos su varnele nupjauti, taigi žmonėms dažnai skauda, kam vieniši medžiai auga laukuose, skauda ir trugdo, kai kiti žaliuoja ir vešia. Nepaisant senėjančių žmonių, Pajomantyje ateina ir naujos šeimos, kurios pamodernina senąsias trobas ir padaro iš jų patrauklias sodybas su pirtimis ir gražiais gėlių darželiais. Galiausiai kaip mes mėgstam sakyti, Pajomantis – visatos centras ir galiausiai, kaip ten bebūtų, visi keliai vedą tik į Pajomantį. Mano keliai veda į Pajomantį. O kur veda Jūsų?






Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Filmas: "Frida"





Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą. Šį kartą tai Julie Taymor režisuotas filmas „Frida“. Dar visai neseniai kalbėjau apie meksikiečių dailininkę Fridą Khalo, tąkar užsiminiau ir apie nuostabų filmą, taigi šiandien noriu apie jį keletą žodžių. Nėra lengva kalbėti apie šį filmą, nes vaizdai visada yra gyvi ir švieži, todėl ir minčių būną cunamis, reikia kaip nors jas suvaldyti. Tai gal šiek tiek padeda tai, kad filmą ką tik pažiūrėjau ketvirtą kartą ir tikriausiai nepaskutinį. Tai vienas iš nedaugelio filmų, prie kurio vis norisi ir norisi sugrįžti, tarsi bitei į avilį. Paskutinį kartą šį filmą žiūrėjau prieš dvejus metus, tačiau ir šį kartą žiūrėdamas atradau naujų dalykų, nežinau kiek dabar turės nutekėti vandens, kad ir vėl turėčiau sugrįžti prie šio nuostabaus filmo, kurį jau seniai esu praminės „gyvenimo filmu“. Tai filmas, kuris kaskart persismelkia iki begalybės ir lyg aidas šaukia mano dausose, kol galiausiai ir vėl tenka paleisti šį aidą. Tai filmas, kuris visada man primena, kas aš esu, ko aš ieškau ir kodėl vienaip ar kitaip aš elgiuosi. Filmas ir aš. Tai neatsietini dalykai, kai pradedu kalbėti apie Fridą, nesistengiu nieko vaizduoti ar parodijuoti, tiesiog iš filmo kas įmanoma permąstau ir atgaminu savyje kaip gyvenimo variklį. „Frida“ – tai daugiau nei filmas, tai – gyvenimas, tačiau nekiekvienam, kadangi ne kiekvienas geba pakelti tai, ką pakėlė tapytoja Frida Khalo. Ši moterėlė neturėjo jokių ribų ir kas labiausiai žavi, tai ji trūkumuose ir ten, kuri iš tikrųjų žiojoja didžiausios bedugnės, ji sugeba atrasti stiprybės, originalumo ir paversti tai gyvenimo motoru. Kartais bedugnė, metimasis į kraštutinumus yra ne kas daugiau, kaip tik butinybė, būtinybė išlaisvinant save. Frida Khalo, jaunystėje patekusi į avariją, sudarkoma visam gyvenimui, per jos gimdą perveriamas mietas, kaulai sutrupinami, visą likusį gyvenimą ji kenčia skausmus, kol galiausiai jai prieš mirtį amputuojama koja, o pati miršta nuo plaučių uždegimo. O jau nekalbu apie pačios gyvenimą, apie gyvenimo paieškos ir aistros peripetijas, bet dabar ne apie Fridos biografiją (apie tai jau kalbėta), bet apie filmą. Filmas nuostabus jau vien dėl to, kad jame filmuojasi meksikietiški aktoriai, net neįsivaizduoju filmo autentikos, jeigu pagrindinius vaidmenis atliktų amerikiečiai, manau, tai būtų nedovanotinas filmo sudarkymas. Na, ir pagrindinės liaupsės Salmai Hayek, nuostabiai meksikiečių aktoriai, kurią grimuotojai padarė stulbinančiai panašią į tikrąją Fridą Khalo, gyvenusią dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje. Filme šmėžuoja Meksika, jos gamta, papročiai ir gamtovaizdžiai. Tai, savaime suprantama, atspindi ir pačios Fridos patriotizmą, ji labai mylėjo Meksiką ir savo gimtinę, kitur jai greitai pabosdavo ir jausdavosi svetima. Filme nuostabus garso takelis, jau tie gryni meksikiečių balsai, tos už širdies griebančios baladės, kurias traukia tekilos ir skausmo prisigėrusios moterys, tiesiog supurto sielą, tarsi tie sodrūs gerkliniai balsai būtų ne žmogaus balsai, bet išgrynintos dvasios. Tekila, smuklės ir dainos, tai atributai be ko neapsieina Meksika, filmas tai nuostabiai perteikia, o jau tos Fridos vestuvės, sakome, kad lietuviai nusigeria, tačiau reikėtų pamatyti meksikietiškas vestuves, ten visi iki paskutinės blusos nusitašo, kol pasiekia komą, dainuoja, siubuoja tarum klipatos ir tai yra jų papročiai. Fida užaugo tarp jų, o jos paveiksluose giliai įsišaknijęs tautiškumas, tie meksikietiški sijonai ir masyvūs auskarai tiesiog nuostabiai tinka Salmai Hayek. Šį filmą pasirinkau pasižiūrėti kaime, per velykas, tikriausiai negalėjau pasidaryti didesnės sau šventės nei per velykas ir tuo pačiu per savo paties gimtadienį dar kartą atsgerti „Fridos“. Pavasaris, kai naujo gyvenimo gairės, naujos idėjos lipa ant sprando, visada pravartu pagirdyti savo sielą kažkuo, kas visada teikia plieninės stiprybės, kalbu apie Fridą, apie įkvėpiančią, apie mylinčią, apie nekenčiančią, apie svajoklę, apie realistę Fridą. Filmas puikiai atskleidžia Fridos į kraštutinumus linstančią sielą. Filmas statytas pagal knygą, mačiau ją išleistą ir lietuvių kalba, iliustruotą ir gražią, tačiau abejoju ar knyga šįkart prilygsta filmui, kadangi knyga buvo labai jau plona, mažai joje dvasios autentikos, be jokios abejonės statant filmui teko remtis ir kitais šaltiniais apie Fridą Khalo. Filme taip pat puikiai atskleistas ir politinių sumaiščių metas, kai Europą kaip išprotėję šturmuoja Hitleris ir Stalinas, Frida pasisako už kumizmą, ne tokią, kurią kelią Stalinas, tačiau už liaudies idėjas, filme tai išreiškiama kaip radikalų baliais ir manifestais prieš imperializmą. Fridos sandūra su kitomis kultūromis, ypač su amerikietiškąją, ji ten jautėsi vieniša, todėl savo vizijose matydavo tarp daugiabučių plėvesuojančią meksikietišką rūbą, prisimindama savo namus, tai ir vėlgi pavaizduota jos paveiksluose. Frida buvo linkusi ir į moteris, režisierė labai gražiai pavaizdavo jos lesbietiškąją pusę, tačiau Fridai jokiu būdu netinka tokie žodžiai kaip biseksuali, kadangi jos asmenybė ir jos gyvenimo potyris, pajautimas išeina kur kas plačiau ir toliau nei žmogiškasis leksikonas moka ir geba tai apibrėžti. Dabar abejoju ar iš vis galima kaip nors apibrėžti Fridą, bent jau tokią, kokią matau šiame filme, tai per daug sunku, sudėtinga, tiesiog trūksta žodžių. Net neabejoju, kad kai kam galbūt filmas pasirodys per daug statiškas, bet tai jau skonio reikialas, nepaslaptis, kad aš tokius filmus tiesiog dievinu. Negalima nepaminėti, kad filme šmėkšteli autentiški Fridos paveikslai, iš jų puikiai surezgamos gimimo istorijos, jas gaubia beprotiškas skausmas ir aistra gyvenimui, kuris niekaip netelpa į šias eilutes, kadangi tiesiog reikia tą filmą pamatyti, išjausti ir jį savaip išgyventi, kad galėtume aprėpti ir suprasti apie ką aš kalbu. Pavasaris. Velykos. Ilgėjančios dienos. Nuojauta apie sprogstančius medžių pumpurus. Suartos dirvos kvapas. Tas žemės kvapas, džiūstantys akmenys. Ir Frida. Visada Frida. Čia ir dabar.






Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keturi keliai"



Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „Keturi keliai“ (Quatros caminos). Tai garsios argentinietės Cris Morenos kūrinys, sukuratas 2004 metais, prieš tai buvo du sezonai serialo „Maištingas kelias“, taigi filmas yra tarsi tų sezonų vizija į priekį, kas nutinka maištingiems vaikams, kurie baigia mokyklą ir išsiruošia į gyvenimo kelią vedami savo svajonių. Sakysite, na, kas gali būti banaliau nei filmas pastatytas muilų operos principais, bet neskubėkite teisti, pasirodo filmas yra kur kas geresnis, nei buvau prieš tai galvojęs. „Keturis kelius“ mačiau prieš du metus, o dabar jau Velykų atostogų dėka, kaime ir vėl galėjau antrą kartą pažiūrėti šį filmą. Visgi kažkas tame filme yra tokio, kad norėjosi jį pažiūrėti. Esu jausmų žmogus, todėl po filmo visada užplūsta visokios mintys, idėjos ir išgyvenimai. Šįkart filmas ir vėl nepabodo, tarsi su keturiais abiturientais leisčiausi į savo svajonės įgyvendinimo kelionę, nors mano svajonė nėra susijusi su muzika, tačiau, rodės, kad aš pats sėdėčiau tame jų geltonajame autobusiuke ir keliaučiau kartu su jais. Filme vaidina jaunosios kartos argentinos aktoriai, jau nuo mažumės pamilti viso pasaulio: Bajamin Rojas, Luisiana Lopilato, Camila Bordonada, Felipe Colombo. Tai gyvenimo istorija, kurią pasakoja viena iš jų dukra, apie tai, kaip būdami jauni tėvai naiviai viskuo tikėjo, tikėjo gyvenimo iššūkiais ir savo svajonėmis. Filmas šiek tiek utopinis, naivus, tačiau be galo gražus, jeigu juo patiki taip, kaip tiki savimi, ir apskritai, jei pats turi svajonių. Keturi talentingi jauni žmonės leidžiasi į koncertinį turą bandydami užkariauti pasaulį. Kelionės metu įvyksta begalės nuotykių, juokingų ir nevisai, tačiau visus juos vienija bendras tikslas ir be galo stipri tarpusavyje draugystė. Galiausiai vienas iš keturių draugų suserga vėžiu, tačiau net liga nesugadina ryžto siekti užsibrėžto tikslo – tapti žinoma muzikos grupe. Tačiau, kai iki tikslo lieka tiek nedaug, pats likimas pakiša jiems koją, ir autobusas, skubantis į oro uostą, staiga sugenda laukuose, kur nėra jokios abejonės, kad nepasitaikys joks žmogus, kuris galėtų jiems padėti. Sugniuždyti ir likę be svajonės, jie tiesiog nepraranda vilties, bet šoka iš džiaugsmo, kadangi jų gyvenimai jau tapo prasmingi, juk nesvarbu, kur tu keliauju, svarbu, kad apskritai keliauji su gerais draugais, stiprybė yra mūsų silpnybėje. Kai gyvenimas tau parodo taukuotą špygą, tu tiesiog šypsokis, sako šis filmas, nes niekas niekada nebūna prarasta. Pažiūrėjus tokį filmą net ir man norisi ant pačių užsimesti gitarą (su kuria taip dar ir neišmokau groti) ir traukti į pasaulį laimės ieškoti. Aišku, viskas būtų kur kas realiai, jei turėčiau bendraminčių, kurie nebijotų taip pat aukoti viso gyvenimo tam, kad leistųsi į savo gyvenimo kelią. Draugai šiuo atveju kaip ir filme yra visa ko pagrindas, nes kaip sako filmo potekstė, na, kas tu esi, jei esi vienas, be draugų ir be bendraminčių? Niekas. Tarsi ir pati svajonė būtų nebe tokia tikra svajonė, tačiau juk mes žinome, kad realybėje žmogus šiek tiek skiriasi, jis dažniausiai yra kur kas vienišesnis. Galiausiai, na, kiek pasaulyje gali būti tokių draugų ir bendraminčių kaip filme „Keturi keliai“? Nedaug, tiesa? Filmas yra apie tai, kad neprarasti vilties dėl svajonės išsipildymo, susirasti draugus gyvenimo kelyje, nes kiekvienas žmogus yra tarsi plati plati upė, kuri teką gyvenimo keliu, ak, kaip būna gražu, kai upė kertą kitą upė, vieniši vandenys susilieja, kaip žmonės tampa daugiau nei paprastais draugais, jie tampa vieno bendro tikslo siekėjais. Utopinės ir gražios filmo mintys, tačiau juk to mums ir reikia gyvenime, kad kažkas mus skatintų nepasiduoti ir siekti to, kas mums svarbu. Galiausiai šis filmas įrodo, kad ne svajonė yra svarbiausias tikslas, o priemonės jos siekant, t.y. kas tave supa aplinkui – draugai, šeima ir bendraminčiai. Ir jeigu tau nepavyko, ir jeigu tau nesiseka, niekada nenusimink, nes tave visada palaikys draugai, sako filmas. Taigi, visiems, kuriems nors kiek aktualios šios temos ir mintys, siūlau pasižiūrėti tikrai neblogą filmą „Keturi keliai“.




Jūsų Maištinga Siela