2026 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 193: atsigulk ant grindų ir leisk pasauliui suktis be pastangų

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Radikalus leidimas viskam būti iš tikrųjų, man regis, atveria tiesiausius vartus į ramybės Rojų, nes niekam nieko nereikia įrodinėti ar piktintis, prieštarauti, pataisyti ar pasitaisyti, įtikti. Radikalus leidimas būti visiems – tai nėra abejingumas viskam, veikiau visko perpratimo ir suvokimo vienas iš raktų. Pirmiausia tai kartu leidimas sau būti be pastangų ir priežasčių. Būti čia ir dabar.
 
Atsigulk ant grindų ir pakvėpuok giliai. Nereikia sustabdyti pasaulio. Prisiglausk prie jo visa nugara. Pabūk. Kartais tiek tiek.
 
Maištinga Siela

Tomas Sakalauskas "Regėjimų naktis": knygą apie poetą Vytautą Mačernį, jo gyvenimą ir "Vizijas"



***

Tomas Sakalauskas buvo išskirtinis lietuvių kultūros eseistas ir žurnalistas, kurio kūrybinis kelias pasižymėjo gebėjimu prasiskverbti į giliausius kūrėjo sielos sluoksnius. Jo 1996 metais išleista knyga „Regėjimų naktis“ yra subtili studija apie kūrybinį procesą, kurioje autorius per subjektyvų, filosofinį žvilgsnį analizuoja menininko likimą ir dvasinius nušvitimus. Šiame leidinyje Sakalauskas nesiima sausos biografinės faktografijos, o verčiau kuria intymius intelektualius portretus, bandydamas apčiuopti tą mistišką momentą, kai tamsoje gimsta vizija, menininkui tampanti vieninteliu būdu įveikti laikinumą.

Knygoje ypatinga vieta tenka Vytautui Mačerniui – vienam tragiškiausių ir giliausių lietuvių poetų, kurio vizionieriška kūryba puikiai iliustruoja Sakalausko plėtojamą „regėjimo“ temą. Mačernis čia iškyla kaip egzistencinio nerimo kupinas kūrėjas, kurio „Vizijos“ tapo savotišku dvasiniu tiltu tarp žemiškosios būties ir metafizinių aukštumų. Sakalauskas savo tekstuose sujungia Mačernio poezijos filosofiją su kitų iškilių menininkų patirtimis, taip suformuodamas vientisą pasakojimą apie lietuvių dvasios aristokratiją ir tą vidinę „temperatūrą“, kuri būtina tikram menui gimti.


Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie dviejų sistemų patyrimą ir augimą blogio sistemoje

 

Sveiki,
 
„Pats dažnai pagalvoju, kad mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save prarastosiomis. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.“ Marius Ivaškevičius
 
Marius Ivaškevičius yra pagrindinis lietuvių literatūros „nepatogumų sukėlėjas“, turintis retą talentą įvairiuose istoriniuose kontekstuose rasti būtent tas vietas, kurias palietus tautai ima skaudėti arba niežtėti. Nors jis dažnai tituluojamas vienu ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų ir rašytojų, Ivaiškevičius sėkmingai dirba ir kaip režisierius bei viešasis intelektualas, kurio tekstai veikia kaip savotiškas veidrodis – ne visada norime į jį žiūrėti, bet vaizdas ten visuomet meistriškai sukonstruotas. Jo kūryba, nuo „Madagaskaro“ iki „Išvarymo“, įrodė, kad lietuviška tapatybė yra ne paminklas, o gyvas, kartais kiek absurdiškas procesas, kurį jis stebi su santūria, tačiau aštria ironija.
 
Maištinga Siela

Milda – meilės deivė: baltų mitologijos pasakojimai, etimologija, ir gegužės 13-oji – Mildos šventė

 

Sveiki, besidomintys istorija ir baltų genčių mitologija!
 
Artėjant gegužės 13-ajai, meilės deivės Mildos dienai, nusprendžiau labiau pasidomėti, kaip ir kada atsirado šioji dievybė baltų mitologijoje.
 
Deivės Mildos vardo kilmė ir etimologija mus nukelia į gilią senovę, kurioje susipina kalbinės šaknys ir pirmykštė žmogaus jausmų išraiška. Kalbininkai nurodo, kad vardas kildinamas iš archajiškos indoeuropietiškos šaknies mild-, kuri lietuvių kalboje siejama su veiksmažodžiais „milti“, „miltis“ ar „miltėti“, reiškiančiais meilę, prisirišimą ar net gailestį. Šis etimologinis ryšys leidžia daryti prielaidą, kad Milda personifikavo ne tik aklą aistrą, bet ir gilesnį, globojantį ryšį tarp artimų sielų, tapdama dvasinio ir fizinio artumo sergėtoja senovės baltų pasaulėžiūroje.
 
Nors tikslus deivės atsiradimo laikas skendi istorijos rūkuose, manoma, kad Mildos kultas ryškiausiai formavosi vėlyvosios pagonybės epochoje, kai baltų gentys perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo ir bendruomeninių ryšių stiprinimo. Ji labiausiai siejama su aukštaičių ir lietuvių gentimis, gyvenusiomis derlingose žemėse, kur gamtos atgimimas pavasarį buvo tiesiogiai tapatinamas su vaisingumu ir naujos gyvybės pradžia. Šiame istoriniame kontekste Milda tapo neatsiejama nuo žemdirbiškosios kultūros ciklo, kuriame meilė buvo suvokiama kaip esminė gyvybinė jėga, judinanti visą pasaulį.
 
Baltų panteone Milda užima ypatingą, nors ir diskusijų keliančią vietą, nes ji dažnai vaizduojama kaip jauna, nepriklausoma ir laisva dievybė, nepavaldi griežtai hierarchijai. Ji nėra aukščiausioji dievų valdovė, tačiau jos įtaka žmogaus likimui laikoma pamatinė, nes be jos palaiminimo neįmanoma šeimos darna ar giminės tęstinumas. Milda dažnai lyginama su aušros deive Aušrine dėl abiejų siejamo grožio ir šviesos motyvo, tačiau Milda specifiškai fokusavosi į tarpusavio santykių harmoniją ir seksualumą, kas ją išskyrė iš kitų dangaus sferos dievybių.
 
Pasaulinės mitologijos kontekste Milda randa tiesioginių atitikmenų antikiniame pasaulyje ir kitose indoeuropiečių religijose. Ji neabejotinai atitinka graikų Afroditę arba romėnų Venerą, kurios taip pat personifikavo grožį ir meilę, tačiau baltiškasis variantas pasižymi santūrumu ir glaudesniu ryšiu su natūralia gamta. Taip pat galima rasti paralelių su skandinavų Frėja ar slavų deive Lada, kurios, kaip ir Milda, globojo moteriškumą, namų židinį bei pavasarinį žemės prabudimą, taip pabrėžiant universalų poreikį turėti dieviškąją meilės globėją.
 
XIX a. istorikas Teodoras Narbutas buvo tas asmuo, kuris pirmasis sistemingai aprašė Mildos kultą ir suteikė jai ryškius kontūrus, nors šiuolaikiniai mokslininkai į jo darbus žiūri kritiškai. Akademiniuose sluoksniuose vis dar ginčijamasi, kiek Mildos paveikslas yra autentiškas liaudies palikimas, o kiek – romantizmo epochos kūrinys. Visgi, tokie autoritetai kaip Norbertas Vėlius pripažino, kad net jei vardas buvo literatūriškai apdorotas, meilės deivės funkcija baltų religinėje sistemoje tikrai egzistavo ir buvo gyvybiškai svarbi bendruomenės išlikimui.
 
Tradicinis deivės garbinimas buvo neatsiejamas nuo gamtos šventviečių – alkų, upių pakrančių ir kalvų, kuriose jai būdavo aukojamos pirmosios pavasario gėlės, vainikai bei balandžiai. Tikėta, kad Milda skrajoja danguje vežimu, kinkytu baltais balandžiais, o jos pasirodymas sukelia nenumaldomą meilės troškulį. Mitai pasakoja, kad Milda turėjo sūnų – mažą, sparnuotą būtybę, panašią į Kupidoną, kuris savo nematomomis strėlėmis sužeisdavo žmonių širdis, priversdamas juos pamesti galvas dėl kito asmens.


 
Vienas iš mažiausiai žinomų, tačiau itin intriguojančių aspektų yra Mildos sąsaja su archajiškąja medicina ir maginėmis praktikomis. Senovėje egzistavo specifinis terminas „Mildos liga“, kuriuo liaudies gydytojai vadindavo ne tik dvasinę kančią dėl nelaimingos meilės, bet ir konkrečius fizinius negalavimus, pavyzdžiui, nepaaiškinamą silpnumą ar moteriškas ligas. Tikėta, kad tokį susirgimą išgydyti gali tik specialūs užkalbėjimai ir žolelių antpilai, paruošti būtent gegužės viduryje, kai deivės galia pasiekia savo apogėjų. Tai rodo, kad Milda nebuvo tik abstraktus grožio simbolis, bet ir galinga, kartais net bauginanti jėga, galinti tiesiogiai paveikti žmogaus kūną ir sveikatą.
 
Taip pat netikėta yra tai, kad kai kuriuose senuosiuose pasakojimuose Milda vaizduojama kaip itin karinga ir kaprizinga dievybė, o ne vien švelni įsimylėjėlių globėja. Skirtingai nei daugelis kitų deivių, ji dažnai apibūdinama kaip „neprijaukinama“ – ji nepaklūsta vyrų dievų valiai ir pati renkasi, ką apdovanoti savo palankumu, o ką nubausti vienatve ar ilgesiu. Šis nepriklausomybės bruožas leidžia kai kuriems tyrinėtojams Mildą sieti su senoviniu amazonių įvaizdžiu ar net archajiškuoju moterų bendruomenių kultu, kur moters laisvė ir savarankiškumas buvo vertinami labiau nei tradiciniai šeimos saitai.
 
Galiausiai, archeologiniu požiūriu intriguoja spėjimai apie Mildos šventyklų vietas, kurios vėliau buvo krikščionizuotos. Pavyzdžiui, Vilniuje ant Trijų kryžių kalno (buvusio Plikojo kalno) galimai stovėjusi jos šventvietė buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai aukščiausia vieta, iš kurios deivė galėjo stebėti miestą ir upių santaką, kuri simbolizavo vyriškojo ir moteriškojo pradų susiliejimą. Įdomu tai, kad net ir išnykus oficialiam kultui, žmonių pasąmonėje išliko paprotys gegužės mėnesį rengti gegužines, kurios savo esme – dainomis, šokiais gamtoje ir jaunimo pažintimis – yra tiesioginis, nors ir transformuotas, senųjų Mildos garbinimo apeigų tęsinys.
 
Gegužės 13-oji diena šiandien minima kaip Mildos šventė būtent dėl Teodoro Narbuto įtakos, kuris teigė radęs žinių apie gegužę vykusius didingus šventimus deivės garbei. Ši data simboliškai pasirinkta kaip laikas, kai gegužė (gegutė) pradeda savo kukavimą, o žemė tampa galutinai pasiruošusi priimti sėklą. Nors tai nėra oficiali valstybinė šventė, modernioje Lietuvoje ji atgimė kaip etnokultūrinė alternatyva vakariečių Valentino dienai, skatinanti prisiminti savas šaknis, gamtos ciklų svarbą ir unikalų baltišką požiūrį į meilę kaip į šventą, gamtišką ir nenugalimą jėgą.
 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – The Confessions Tour RSD [vinyl / 2LP] (Tour 2007 / edition 2026)

 
Informacija apie albumą: Madonna – The Confessions Tour [vvinyl / 2LP] (Tour 2007 / edition 2026) 


Maištinga Siela

Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1


 
Maištinga Siela

Dienos citata: poetas Vytautas Mačernis apie gimnazijos laikus Telšiuose ir literatūros draugiją "Šatrija"

 

Sveiki,
 
„Įstojau „Šatrijon“. Nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų, bet gal apsiprasime. Iki šiol nieko neparašiau, nes kasdienybė lenkia prie žemės, ir tiek. Laukiu atostogų, kaip gervė giedros. Gal tada išspausiu. Su lėšomis pusėtinai. Gaunu aukštojo mokslo stipendijos 50 litų iš Griniaus. Bet tai nėra daug, be to, kaip laisvo klausytojo neatleido nuo mokesčio. Kalu lotynų, ir tiek. Toks universitetinis gyvenimas blaško ir kamuoja, negaliu prie to priprasti ir susikaupti, todėl nieko gero ir negaliu parašyti.“ Vytautas Mačernis (Telšiai, 1936.XI.18)
 
Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, vizijinės poezijos kūrėjas ir egzistencialistas, kurio gyvenimą anksti nutraukė karo skeveldra. Jis priklausė tragiškajai „žemininkų“ kartai, o jo kūryboje dominuoja gili savianalizė, dvasios ramybės paieškos ir intelektualus bandymas suprasti būties prasmę. Mačernis buvo išskirtinio intelekto asmenybė, dar studijų metais laisvai skaitęs keliomis užsienio kalbomis ir siekęs sujungti gimtosios Žemaitijos kaimo archajiškumą su modernia Vakarų Europos filosofija.
 
Mokslai Telšių valstybinėje gimnazijoje (1935–1939 m.) tapo kertiniu jo dvasinio brendimo etapu. Čia jis išsiskyrė kaip itin rimtas, į knygas paniręs mokinys, kurį bendramoksliai prisiminė kaip mažakalbį „filosofą“, nuolat nešiojantį storas vokiečių ar prancūzų mąstytojų knygas. Telšiuose jis ne tik subrendo kaip būsimas poetas, bet ir užmezgė svarbias literatūrines pažintis, kurios vėliau persikėlė į „Šatrijos“ draugiją Kauno bei Vilniaus universitetuose. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyti jo pirmieji rimti kūrybiniai bandymai, o gimnazijos biblioteka tapo jo „aukštaisiais skliautais“, kuriuose jis ieškojo atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus.
 
Maištinga Siela
 

2026 m. balandžio 28 d., antradienis

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4


 
Maištinga Siela

2026 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Dienos citata: Anne Frank (Ana Frank) iš dienoraščio apie ramybę, viltį ir laisvę būti su savimi taikoje



 Sveiki.
 
„Geriausias vaistas tiems, kurie bijo, jaučiasi vieniši ar nelaimingi, yra išeiti į lauką, kur nors, kur jie galėtų pabūti vieni su dangumi, gamta ir Dievu. Tik tada pajunti, kad viskas yra taip, kaip turi būti.“ Anne Frank (Ana Frank)
 
Ana Frank šias eilutes savo dienoraštyje užrašė 1944-ųjų vasario 23-ąją, kai kartu su šeima jau antrus metus gyveno visiškoje izoliacijoje ankštoje slėptuvėje Amsterdame. Tai nėra tiesiog gražus pastebėjimas apie gamtos grožį; tai trylikametės mergaitės, kuriai buvo atimta laisvė, šviesa ir tyras oras, egzistencinė įžvalga. Sėdėdama palėpėje ir pro nedidelį langelį stebėdama vienintelį prieinamą pasaulio fragmentą – kaštoną ir dangaus lopinėlį – Ana suvokė, kad žmogaus dvasia gali rasti ramybę tik prisilietusi prie kažko amžino ir didesnio už jį patį.
 
Ši citata atskleidžia neįtikėtiną Anos gebėjimą atskirti laikiną žmogiškąjį žiaurumą nuo nekintančios visatos tvarkos. Jos žodžiai apie „dangų, gamtą ir Dievą“ liudija viltį, kad net baisaus karo fone pasaulis iš esmės išlieka teisingas ir gražus. Paguoda jai nebuvo problemų sprendimas ar išsigelbėjimas, o veikiau vidinis pajutimas, kad „viskas yra taip, kaip turi būti“ – tai pasidavimas gamtos dėsniams, kurie suteikia stabilumo jausmą, kai aplinkinis socialinis pasaulis griūva.
 
Galiausiai, Anos Frank mintys apie gamtą kaip vaistą nuo baimės ir vienatvės šiandien skamba kaip universalus priminimas apie žmogaus ryšį su aplinka. Ji pabrėžė, kad gamta yra vienintelė vieta, kurioje turtinė padėtis ar socialinis statusas neturi reikšmės – ji priima kiekvieną, ieškantį nusiraminimo. Net ir tragiško likimo akivaizdoje Ana sugebėjo palikti pamoką apie tai, kad didžiausia paguoda dažnai slypi paprasčiausiuose dalykuose, kurie nieko nekainuoja, bet suteikia jėgų išlikti žmogumi.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 192: apie vidinę ir išorinę laisvę

 
Unknown artist, Trafalgar Square Take-off, 1974. 
Gift Eric and Louise Franck London Collection 2017
 
***

Jeigu apie išorinėje laisvėje mes esame nuolat perspėjami ruoštis kovai už laisvę – argi tai laisvė? Geopolitinėje plotmėje, kurioje esame visi manipuliuojami laisvės idėja ir patriotinėmis nuostatomis, kur mums aiškiai kuriami priešai, žinoma, kad kyla daug nerimo. Esame smerkiami, jeigu laikomės atokiai ir abejingai nuo chaoso.
 
Bet mes turime dar vidinę laisvę, kurią reikia ginti nuo išorinės laisvės privatizuotojų, kurie ideologiškai įtikėję savinasi mūsų mintis, kūnus, gyvenimus. Vidinė laisvė mąstyti ir gyventi taip, kaip atliepia vidinės intencijos. Juk šiaip ar taip tam tikri dvasiniai mokytojai yra teisūs: išorė atspindi vidinę tikrovę, o visuomenėje laisvų žmonių yra tiek, kiek jų yra pačių viduje laisvų. Be patoso, be vaidybos, be pozavimo ir agresijos.
 
Juk kai kam labai nepatogu ir šlykštu, kai bėgi nuogas per aikštę, pilną balandžių. Kita dalis iš mūsų to niekada neišdrįstų, bet tyliai žavisi bėgančiu, dar kiti – tiesiog bėga ir gyvena. Leisti būti visiems, bet labiausiai sau.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Lujis Teru – monosferos viduje" / "Louis Theroux: Inside the Manosphere"

 

Sveiki, kino žmonės!
 
Nemažai visokių nuomonių girdėjau apie Adrian Choa režisuotą dokumentinį filmą „Lujis Teru – monosferos viduje“ (angl. Louis Theroux: Inside the Manosphere) (2026). Kiek supratau, daugelio filmas vadinamas propagandiniu, o užmetus akis į šių teiginių autorių profilius, akivaizdu, kad menkai išsilavinę viduriniosios klasės jauni žmonės, patys bandantys kurti panašų internetinį monosfera grįstą turinį arba akylai stebi savo naujuosius dievukus ir juos nuožmiai gina. Terminas monosfera dažniausiai vartojamas apibūdinti specifinę interneto erdvę, kurioje dominuoja viena nuomonė, viena ideologija arba kurioje informacija cirkuliuoja uždarame rate, nesuteikiant vietos alternatyviems požiūriams: kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi. Šiame dokumentiniame filme pasakojamos keturių-penkių savimi pasitikinčių alfa vyrukų istorijos, pastarieji uždarbiauja tiesioginėmis transliacijomis, kurdami kitus žeminantį turinį, bet darantį didžiulį poveikį jaunimui ir paaugliams naujoje patyčių visuomenėje.
 
Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kuo gyvena mūsų šalies jaunimas ir kas jų dievaičiai, kurių transliacijas ir pašaipas besąlygiškai palaiko. Iš tikrųjų suprantu, kodėl daliai šis filmas nepatiko, nes jis atskleidžia ir kritikuoja tokio turinio kultūrą ir demaskuoja autoritetinguosius, nulupa jų dirbtinį sėkmės kailį, kuriuo irgi norėtųsi prisidengti, imituoti, daryti tą patį.
 
Filme kaip pagrindinis tyrėjas pasirodo Louis Theroux (gimęs 1970 m.), pastarasis visame pasaulyje pripažintas britų-amerikiečių dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas ir laidų vedėjas, geriausiai žinomas dėl savo unikalaus ir kiek „nepatogaus“ bendravimo stiliaus. Jis kalbina „kietuolius“ vyrukus, susikrovusius žaibiškai iš savo skandalingų tinklalaidžių tiesioginių transliacijų. Iš pradžių filmas rodo didybės manija susirgusius jaunus ir ištreniruotus vyrukus, kurie nuo ryto iki vakaro rūpinasi, kad tik jų kapitalas ir pasitikėjimas nedingtų, dažniausiai juos palaiko jaunimas, mokėdamas už jų išsidirbinėjimus, pvz., pasikviesti tariamą nepažįstamą ir jį apkulti, pavadinus pedofilu, susirinkti tiesioginėje transliacijoje pinigus ir patiktukus. Kuo daugiau dergiesi, tuo kietesnis ir unikalesnis esi.
 
Galiausiai žurnalistas atseka ir kitą šių tinklalaidininkų pusę: vienkryptę ir nepajudinamą nematomą aukos poziciją, slepiamą po dominuojančiojo kauke. Vienas svarbiausių aspektų, t. y. šių vyrų požiūris į moteris ir šeimą, radikaliai netolygus, jų pačių primityviai grindžiamas klasikiniais amerikiečių stereotipais apie moterų ir vyrų santykius. Stebėtina, kiek daug jaunų moterų negerbia save ir rodosi dėl populiarumo jų vaizdo įrašuose, elgiamosios gašliai ir net užsiimdamos viešai seksu, kad tik būtų pastebėtos.
 
Kita vertus, alfa patinai, pasirodo, tėra tik tos pačios vištidės vištos, nes jeigu tų moterų nebūtų, nebūtų ir prieš ką pūstis, todėl iš esmės yra priklausomi ir pavaldūs moterims, nes būtent leidimas save žeminti ir prideda populiarumą dominuojantiems. Filmas tikras popseksualinės internetinės kultūros paradoksas: budelis yra niekas, jeigu jo nesustiprina auka. Tokie verslai, man regis, labai laikini, greitai išsisemiantys ir primena lengvabūdiškai skandalingus seksualumu ir lengvabūdiškais sekso santykiais grįstus MTV kurtos realybės šou „Geordie Shore“ santykius, tik persikėlusius į tikrovę. Iš tikrųjų toji nyki ir parodiją primenanti MTV laida nėra ir nebuvo joks pokštas, o iš tikrųjų atspindi dalį JAV jaunuolių visuomenės santykių kūrimo ir bendravimo trajektorijas.
 
Labiausiai kraupino ne tiek filmo metu kurtų seksistų antisemitinių homofobų – Harrison Sullivan, Ed Matthews, Justin Waller, Myron Gaines – pareiškimai, iš dalies atspindintys D. Trumpo politinę kryptį, kiek šalia jų esančios mylimosios ir pasijos, aiškiai nelaimingos, bet parsidavusios, netekusios laimės ir tvarkančios jų paliktą netvarką tarsi pridažytos kambarinės, nedrįstančios priešgyniauti. Dar baisiau – išprotėjusių agresyvių paauglių minios, kurios stabdo gatvėse savo dievukus ir darosi asmenukes. Aišku, kad filmui pavyko perteikti ir tą erelių nuovargį, kuris iškyla, kai išsijungiamos kameros. Vienas vyrukas nustebino, sakydamas, kad savo sūnui ir dukrai nė už ką tokio gyvenimo ir turinio, tačiau kitų vaikams transliuoja savo degradacijos. Galima sakyti, kad šie internetiniai formuotojai psichologiniai smurtautojai, jau įgavę savo socialinį vaidmenį, juo įtikėję, bet prieš visą tai patys buvę nelaimingo gyvenimo aukos. Tokie negaudomi, nebent jau visiškai papuoli į politinio pareiškimo liūną ir dalyvauji teroristiniuose aktuose, tada tave kaip vieną šio filmo antiherojų influencerių supakuoja, o šiaip viskas daugmaž leidžiama ir galima, kaip kokiam šiomis dienomis išteisintam smurtautojui Petrui Gražuliui. Akivaizdu, kol teisminė sistema stoja į smurtautojų verslaujančiųjų pusę, tol aktualu bus vėl ir vėl iš naujo paskaityti tiek Kafką, tiek Kamiu. Tiesa, montažas galėjo būti geresnis, tačiau kokius montažus daro tūkstančius sekėjų turintys šio filmo veikėjai, kažkodėl niekas pretenzijų jiems nekėlė, bet akivaizdu, kad jiems toli gražu iki šio aktualaus filmo vizualizacijos.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb:6.9


 
Maištinga Siela

2026 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 191: tegul pakyla tavo vidinė saulė ir šviečia

 

Sveiki!
 
Sekmadienis. Ar pastebėjote, kad jau beveik gegužė, bet šiandien snigo – beveik anomalija. Trečiąkart iš eilės pavasaris toks šaltas ir jis ateina taip skausmingai ir lėtai, kad, atrodo, gamta jau per prievartą išsprogino pirmąsias pienes palei namų rentinį, nors visos liepos po balkonais vis dar be lapų.
 
Tegu pakyla toji vidinė saulė ir viskas būna gerai. Sako, kad didysis darbas yra apsisprendime, jog viskas tiesiog šią akimirką radikaliai yra gerai. Visiškas chaoso ir nerimo pribaigimas įvyksta tada, kai su juo nekovojame, o pripažįstame ir leidžiame jam būti be įtampos. Juk taifūno akyje ramu kaip negyvenamoje saloje, kai aplinkui tiek daug triukšmo. Kai leidžiame kitiems triukšmauti, tada nutylame. Tada iš lėto džiaugiamės... patekėjusia vidine Saule, kuri viską išgydo ir viską atleidžia.
 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Bruno Mars – Collaborations [vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie albumą: Bruno Mars – Collaborations [vinyl / LP] (2026) 


Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jennifer Lopez – J.Lo [vinyl / 2LP] (2001)

 
Informacija apie albumą: Jennifer Lopez – J.Lo [vinyl / 2LP] (2001) 


Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Thalía – Todo Suena Mejor En Cumbia [vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie albumą: Thalía – Todo Suena Mejor En Cumbia [vinyl / LP] (2026) 


Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Andrius Mamontovas – Geriausios dainos. I dalis [vinyl / 2LP] (2026)

 
Informacija apie albumą: Andrius Mamontovas – Geriausios dainos. I dalis [vinyl / 2LP] (2026) 


Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jessie Ware – Superbloom [vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie albumą: Jessie Ware – Superbloom [vinyl / LP] (2026) 


Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Cigarettes After Sex Anna Karenina 7" Vinyl Single 2026 [vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie singlą: Cigarettes After Sex Anna Karenina 7" Vinyl Single 2026 [vinyl / LP] (2026)


Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Who's That Girl (Super Club Mix) [vinyl / LP] (2022)

 

Informacija apie vinilinę plokštelę: Madonna – Who's That Girl (Super Club Mix) [vinyl / LP] (2022)


Maištinga Siela

Italų dienos Klaipėdoje (2026): balandžio 30 d. – gegužės 2 d.

 

Patti Smith: En biografi om liv, konst och poesi


 
PATTI SMITHS LIV OCH KONSTNÄRSKAP
PATTI SMITHS TIDIGA LIV
 
Patti Smiths väg fram till utgivningen av det ikoniska albumet Horses är en av 1900-talets mest fängslande konstnärshistorier, som påminner om en spirituell pilgrimsfärd genom fattigdom, förlust och kompromisslöst självuttryck. Allt började den 30 december 1946 i Chicago, men hennes sanna karaktär formades i ett fattigt landsbygdsområde i New Jersey, där hon växte upp tillsammans med sin yngre bror Todd. För henne var brodern inte bara en familjemedlem, utan också hennes närmaste själsfrände som senare följde henne genom hela karriären som turnéledare. Som barn hade Patti svag hälsa och var benägen till hallucinationer och mystiska upplevelser; hon fördjupade sig därför tidigt i böckernas värld, där bibliska berättelser gradvis flätades samman med Arthur Rimbauds poesi och rock’n’rollens primitiva rytm, vilket formade hennes unika, androgyna identitet.
 
Den tidiga ungdomen innebar en svår moralisk och existentiell prövning för konstnären, något som satte spår i hela hennes skapande. Samtidigt som hon arbetade på en utslitande fabrik blev den nittonåriga Patti gravid och födde en dotter 1967. Medveten om att hon saknade resurser för att fostra barnet, och med en brinnande kallelse till konsten, tog hon det smärtsamma beslutet att adoptera bort barnet. Denna händelse blev en vändpunkt: med en liten väska, några tecknarprylar och en orubblig tro på sitt öde lämnade hon New Jersey för New York. Hon var fast besluten att hellre svälta i storstaden än att stanna kvar i den provinsiella rutin där hennes konstnärliga ande helt enkelt skulle ha kvävts.
 
New York välkomnade den unga kvinnan skoningslöst; hon drev runt på gatorna utan någonstans att sova, men det var just denna period av hemlöshet som gav henne det ödesdigra mötet med Robert Mapplethorpe, som hon senare skriver utförligt om i sin bok Just Kids (Just kids: den första boken). Deras band överskred kärlekens konventionella gränser: även om Robert senare insåg att han var homosexuell förblev de oskiljaktiga som "två barn", och lovade varandra att aldrig skiljas förrän båda blivit konstnärer. De levde ur hand i mun, delade en varmkorv om dagen och uppmuntrade varandra att sträva efter absolut autenticitet. Patti skrev vers och tecknade, medan Robert, inspirerad av henne, påbörjade sin resa mot fotografins höjder, tills de slutligen bosatte sig på det legendariska Chelsea Hotel, som blev deras kreativa helgedom.
 
Livet på Chelsea Hotel blev ett verkligt universitet för Patti, där hon mötte dåtidens främsta intellektuella och bohemer. Här umgicks hon med William S. Burroughs och Allen Ginsberg, som lärde henne att konst inte är ett yrke utan ett existentiellt tillstånd. Det var i denna miljö hennes radikala åsikter formades: hon föraktade kommersialism och trodde på att en konstnär måste förbli oberoende av samhällets normer. Patti blandade hög poesi med gatans språk, och hennes utseende – herrskjortor, rufsigt hår och en direkt blick – blev en utmaning mot traditionell femininitet, och betonade att själens renhet var viktigare än en estetisk image.
 
Även om Robert förblev den centrala axeln i hennes liv, dök andra betydelsefulla män upp på Pattis väg och satte spår i hennes kreativa utveckling. Hon inledde en stormig och intellektuellt rik romans med dramatikern Sam Shepard, som hon skrev pjäser tillsammans med och delade kärleken till rockmusik med. Men den mest avgörande musikaliska vändpunkten skedde vid mötet med gitarristen Lenny Kaye. Deras samarbete började med enkla poesi-uppläsningar som Lenny ackompanjerade med improviserade gitarrackord. Detta experiment utvecklades gradvis till bildandet av ett band, där poesins rytm naturligt smälte samman med punkens energi, och Patti upptäckte att scenen var den plats där hennes ord fick sin största kraft.
 
Det slutgiltiga resultatet av denna långa och svåra väg var utgivningen av albumet Horses 1975, som blev en av musikhistoriens viktigaste inspelningar. I det smälte allt samman: den smärtsamma erfarenheten av att lämna bort ett barn, de bohemiska nätterna på New Yorks gator, mystiska visioner och den villkorslösa kärleken till Robert, som fotograferade det nu ikoniska albumomslaget. Albumet inleddes med ett manifest som förkunnade personligt ansvar för egna synder och förvandlade omedelbart Patti Smith till inte bara en punkpoet, utan också till en symbol för alla som söker sanning utanför systemet. Det var hennes seger över fattigdom och anonymitet, ett bevis på att autenticitet är starkare än alla trender.
 
DET SENARE LIVET, SKAPANDE OCH BERÖMMELSE
 
Efter den enorma framgången med albumet Horses blev Patti Smith inte en vanlig rockstjärna, utan valde snarare rollen som en modern profetissa som fortsatte utforska gränserna mellan musik, poesi och personlig uppoffring. Under sena 70-talet släppte hon albumen Radio Ethiopia, Easter och Wave, som befäste hennes position inom rocken. Särskilt populär blev låten ”Because the Night”, skriven tillsammans med Bruce Springsteen, men trots framgångarna kände Patti en inre konflikt mellan det offentliga livet och längtan efter lugn och en riktig familj.
 
År 1980, på höjden av sin popularitet, tog Patti ett beslut som skakade musikvärlden – hon drog sig tillbaka från scenen och flyttade till Detroit. Orsaken var kärleken till Fred ”Sonic” Smith, gitarrist i bandet The Stooges. Som gift med honom valde hon ett tillbakadraget liv, ägnade sig åt hemmet och moderskapet och uppfostrade sonen Jackson och dottern Jesse. Detta årtionde var för henne en period av tyst mognad, då hon insåg att skapande inte nödvändigtvis kräver en publik, och att familjen kan vara ett lika radikalt konstnärligt projekt som ett punkmanifest.
 
Kontakten med Robert Mapplethorpe bröts aldrig. Robert förblev hennes själsfrände. Slutet av 80-talet blev en tid av stora förluster för Patti: 1989 dog Robert i aids, och kort därefter förlorade hon sin älskade bror Todd och sin make Fred. Dessa dödsfall lämnade Patti med två barn och ett enormt tomrum, som hon senare mästerligt transformerade till litteratur och musik. Hennes återkomst till New York i mitten av 90-talet markerade hennes pånyttfödelse. Hon tog upp gitarren igen och släppte albumet Gone Again, där sorg flätades samman med ljus. Hennes senare album, som Peace and Noise och Gung Ho, fortsatte att utforska existentiella och politiska teman.
 
Hennes största erkännande under 2000-talet kom dock inte bara genom musiken, utan genom memoarboken Just Kids. Boken blev en världssuccé och belönades med National Book Award, vilket bevisade att Patti är en av sin generations främsta prosaförfattare. Om skapandet har hon sagt: ”En konstnär är någon som har en verktygslåda och försöker reparera sin själ”. Hennes inflytande på samtida kultur är enormt, från Madonna till Radiohead. Hon har blivit en symbol för en kvinna som åldras med värdighet och lär ut att den största friheten är att vara sig själv.
 
TEMAN OCH KÄNNETECKEN I HENNES KONST
 
Patti Smiths konstnärskap är en unik legering av hög poesi och primitiv rockenergi, där andligt sökande, politiskt uppror och djup intimitet ständigt möts. Strävan efter transcendens dominerar hennes texter; hon förvandlar religiös symbolism till en personlig frihetsfilosofi. Hon blandar estetik från franska symbolister som Rimbaud med det råa livet på New Yorks gator och skapar en egen ”punkpoetik” där rå sång kontrasterar mot sofistikerade metaforer.
 
Absolut autenticitet och androgynitet är centrala drag. Teman som död, sorg och pånyttfödelse är ständigt närvarande. Hennes skrivande karaktäriseras av en rituell aspekt som söker kontakt med det kollektiva medvetandet. Slutligen fungerar hennes konst som ett ständigt manifest för mänskliga rättigheter och miljö, och betonar den individuella viljans kraft att förändra världen genom ord och ljud.
 
En Rebellisk Själ

Patti Smith : Sa vie, son œuvre et l'essence de sa création

 
PATTI SMITH : UNE VIE DE POÉSIE ET DE ROCK
LA JEUNESSE DE PATTI SMITH
 
Le parcours de Patti Smith jusqu'à la sortie de l'album culte Horses est l'une des histoires artistiques les plus fascinantes du XXe siècle, rappelant un pèlerinage spirituel à travers la pauvreté, la perte et l'expression de soi sans compromis. Tout commence le 30 décembre 1946 à Chicago, mais son véritable caractère se forge dans une zone rurale et pauvre du New Jersey, où elle grandit aux côtés de son frère cadet, Todd. Pour elle, son frère n'était pas seulement un membre de la famille, mais son âme sœur la plus proche, l'accompagnant plus tard tout au long de sa carrière en tant que régisseur de tournée. Enfant, Patti était de santé fragile, sujette aux hallucinations et aux expériences mystiques ; elle s'est donc plongée très tôt dans le monde des livres, où les récits bibliques se sont progressivement entrelacés avec la poésie d'Arthur Rimbaud et le rythme primitif du rock'n'roll, façonnant son identité unique et androgyne.
 
Sa première jeunesse impose à l'artiste une épreuve morale et existentielle difficile qui marquera l'ensemble de son œuvre. Alors qu'elle occupe un emploi épuisant en usine, Patti, âgée de dix-neuf ans, tombe enceinte et donne naissance à une fille en 1967. Consciente qu'elle n'a aucune ressource pour élever l'enfant et ressentant une vocation brûlante pour l'art, elle prend la décision douloureuse de confier le bébé à l'adoption. Cet événement devient un point de rupture : munie d'un petit sac, de quelques fournitures de dessin et d'une foi inébranlable en son destin, elle part pour New York. Elle est déterminée à mourir de faim dans la métropole plutôt que de rester dans la routine provinciale où son esprit artistique aurait tout simplement étouffé.
 
New York accueille la jeune femme impitoyablement ; elle erre dans les rues sans endroit où dormir, mais c'est précisément cette période d'errance qui lui offre la rencontre fatidique avec Robert Mapplethorpe, dont elle parlera plus longuement dans son livre Just Kids. Leur lien transcende les frontières conventionnelles de l'amour : bien que Robert réalise plus tard son homosexualité, ils restent inséparables comme « deux enfants », se promettant de ne jamais se quitter avant que tous deux ne deviennent des artistes. Ils vivent au jour le jour, partagent un seul hot-dog par jour et s'encouragent mutuellement à viser l'authenticité absolue. Patti écrit des vers et dessine, tandis que Robert, inspiré par elle, commence son ascension vers les sommets de la photographie, jusqu'à ce qu'ils finissent par s'installer au légendaire Chelsea Hotel, devenu leur sanctuaire créatif.
 
La vie au Chelsea Hotel devient pour Patti une véritable université, où elle rencontre les plus grands intellectuels et figures de la bohème de l'époque. Elle y côtoie William S. Burroughs et Allen Ginsberg, qui lui apprennent que l'art n'est pas une profession mais un état existentiel. C'est dans cet environnement que se forment ses opinions radicales : elle méprise le mercantilisme et croit que l'artiste doit rester indépendant des normes sociales. Patti mélange la haute poésie avec le langage de la rue, et son apparence — chemises d'homme, cheveux emmêlés et regard direct — devient un défi à la féminité traditionnelle, soulignant que la pureté de l'esprit prime sur l'image esthétique.
 
Bien que Robert reste l'axe central de sa vie, d'autres hommes importants apparaissent sur le chemin de Patti, laissant une trace dans son évolution créative. Elle entame une romance orageuse et intellectuellement riche avec le dramaturge Sam Shepard, avec qui elle coécrit des pièces et partage l'amour de la musique rock. Cependant, le tournant musical le plus décisif survient lors de sa rencontre avec le guitariste Lenny Kaye. Leur collaboration commence par de simples lectures de poésie accompagnées par Lenny à la guitare improvisée. Cette expérience évolue progressivement vers la formation d'un groupe, le rythme de la poésie fusionnant naturellement avec l'énergie punk, et Patti découvre que la scène est le lieu où ses mots acquièrent leur plus grande puissance.
 
Le résultat final de ce long et difficile chemin est la sortie, en 1975, de l'album Horses, devenu l'un des enregistrements les plus importants de l'histoire de la musique. Tout s'y fusionne : l'expérience douloureuse de l'abandon d'un enfant, les nuits bohèmes dans les rues de New York, les visions mystiques et l'amour inconditionnel pour Robert, qui signe la photographie de la couverture, aujourd'hui iconique. L'album s'ouvre sur un manifeste proclamant la responsabilité personnelle de ses propres péchés et transforme instantanément Patti Smith non seulement en poétesse punk, mais aussi en symbole pour tous ceux qui cherchent la vérité hors du système. C'est sa victoire sur la pauvreté et l'anonymat, prouvant que l'authenticité est plus forte que toutes les modes.
 
LA VIE TARDIVE, L'ŒUVRE ET LA GLOIRE
 
Après le succès fulgurant de Horses, Patti Smith n'est pas devenue une star de rock standard, mais a plutôt choisi le rôle d'une prophétesse moderne, continuant d'explorer les frontières entre musique, poésie et sacrifice personnel. À la fin des années 70, elle sort les albums Radio Ethiopia, Easter et Wave, qui consolident sa position dans le rock. La chanson « Because the Night », coécrite avec Bruce Springsteen, connaît une immense popularité, mais même en pleine gloire, Patti ressent un profond conflit intérieur entre l'éclat de la vie publique et le désir de trouver la paix et une véritable famille.
 
En 1980, au sommet de sa popularité, elle prend une décision qui choque le monde de la musique : elle se retire de la scène et s'installe à Détroit. La raison est son amour pour Fred « Sonic » Smith, guitariste du groupe The Stooges. Mariée avec lui, elle choisit une vie de recluse, se consacrant au foyer et à la maternité, élevant son fils Jackson et sa fille Jesse. Cette décennie est pour elle une période de maturation silencieuse, durant laquelle elle comprend que la création ne nécessite pas forcément une foule de spectateurs et que la famille peut être un projet artistique aussi radical qu'un manifeste punk.
 
Malgré l'éloignement de New York, le lien avec Robert Mapplethorpe ne s'est jamais rompu. Robert est resté son frère d'âme. La fin des années 80 est marquée par de grandes pertes : en 1989, Robert meurt du sida, suivi peu après par son frère bien-aimé Todd et son mari Fred. Ces deuils laissent Patti avec deux enfants et un vide immense qu'elle saura plus tard transformer magistralement en littérature et en musique. Son retour à New York au milieu des années 90 marque sa renaissance. Elle reprend la guitare et sort l'album Gone Again, où le deuil s'entrelace avec la lumière. Ses albums suivants, comme Peace and Noise ou Gung Ho, continuent d'explorer des thèmes spirituels et politiques.
 
Cependant, sa plus grande reconnaissance au XXIe siècle vient de ses mémoires, Just Kids. Le livre devient un best-seller mondial, prouvant que Patti est l'une des meilleures prosatrices de sa génération. À propos de la création, elle déclare : « Un artiste est celui qui possède une boîte à outils et essaie de réparer son âme ». Son influence sur la culture contemporaine est immense, de Madonna à Radiohead. Elle est devenue le symbole d'une femme qui vieillit avec dignité, enseignant que la plus grande liberté est d'être soi-même.
 
THÈMES ET TRAITS DE SON ŒUVRE
 
L'œuvre de Patti Smith est un alliage unique de haute poésie et d'énergie rock primitive, où se heurtent quête spirituelle, révolte politique et intimité profonde. La recherche de transcendance domine ses textes ; elle transforme le symbolisme religieux en une philosophie de liberté personnelle. Elle mêle l'esthétique des symbolistes français, comme Rimbaud, à la vie brute des rues de New York, créant un style de « poétique punk » où le chant brut contraste avec des métaphores raffinées.
 
L'authenticité absolue et l'androgynie sont les traits essentiels de son art. Les thèmes de la mort, du deuil et de la renaissance sont omniprésents. Son écriture se caractérise par un aspect rituel, cherchant toujours à établir un lien avec la conscience collective. Enfin, son art sert de manifeste constant pour les droits de l'homme et l'écologie, soulignant le pouvoir de la volonté individuelle de changer le monde par la parole et le son.
 
Une Âme Rebelle