Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Vladimir Putin ir Volodymir Zelencky memas pagal Mikelandželo freską

 

Sveiki,

Jau kuris laikas nepolitizuoju, bet šįkart nesusilaikiau, nes juk juokinga. Maži vyro lytiniai organai ir didelė galia kontrastu tapo, sakyčiau, mūsų Naujais ir Naujausiais laikais. Visais laikais turėti mažą penį gi buvo pagarbos ir vyriškumo simbolis. Nežinau, kas pakeitė mūsų civilizacijos sąmonėje šią nuostatą, tačiau šiuo metu iš internetinio memo (Ukrainos ir Rusijos vadų bei Mikelandželo freskos fragmentų sukaltą memą) matome seksistinį bandymą pažeminti – ką? Putino vyriškumą? Nes drąsa asocijuojasi su lytiniais organais ir kietais kiaušais? Sunku atsakyti.

Manau, kad sumenkinti Putiną, bet tais pačiais šiuolaikinį vyrą žeminančiais (o gal jau nebe taip pornografijos atvirumo amžiuje) elementais yra truputi neturėjimas ką veikti. Pyzdavokimės iš pimpaliukų. Man tokie memai, atleiskite, memų kūrėjai, visada asocijavosi (na, ne visada, kol iki to pribrendau) su negebėjimu niuktelėti į nosį. Kad ir koks fainas visiems dabar atrodytų Šurajevas (o jis toks dažnai ir yra), visgi tos akcijos (kaip ir pas poną Mindedą) yra kažkoks užsuktas nevisavertiškumo kompleksas, kurį dangstome altruistiniu sijonu. Visgi juk ir Trojos kare ne visi buvo uolūs ietininkai, reikėjo, kad kas inicijuotų kasdienes pjautines ir generuotų procesus, nustatytu, kokie anuomet vyriškumo standartai. Kodėl ne mažasis kojų pirštelis, o pimpaliukas? Sunku pasakyti.

Jeigu mano šis įrašas pasirodė antiukrainietiškas, jūs labai klystate, tik noriu pasakyti, kad iš to karo kažkas tikrai dirba savo karmai, todėl raginu ne pimpalą matuoti, o protą ir žodžių rekšmes.

P. S. Bet visgi kare kaip kare, net lytinių organų varžytuvėse, net kai Žalgeris kovodavo su CSKA kreipšinio komanda sovietiniais laikais. Juk visi klykdavo, kai iš pasigėrėjimo galėdavo sutriuškinti apsimetėlius didžiakiaušius. Oksimoronas aiškus.

Jūsų maloningoji Maištinga Siela.

Šios dienos citata: Yuval Noah Harari apie Ukrainą, drąsius žmones ir kuriamą istoriją

 

Sveiki,

 

Šių dienų kontekste neturiu nei ką atimti, nei ką pridėti. Žymus rašytojas ir mąstytojas Yuval Noah Harari greitai reagavo į šių dienų įvykius Rytų Europoje. Kas kuria istoriją? Ar tikrai vien tik politinės jėgos, ar ir paprastų žmonių narsumas bei drąsa? Apie ką ir kaip kalbėsime apie šių dienų įvykius po 20 ar 100 metų ir kokius vardus bei pavardes linksniuosime?

 

Visą straipsnį lietuviškai galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Vladimir Putin susitiko su Marina Abramovič (memas)

 Sveiki,

Niekam ne paslaptis, kad garsioji performanso diva atvyksta į Kauną. Kas skaitė jos knygą „Eiti kiaurai sienas“ ir galbūt matė dokumentinį filmą, apie 2010 metais surengtą Niujorke performansą, manau, tam klausimų nekils, kodėl šis memas, internetinis juokelis tikriausiai šių dienų hiperbolizuotoje ir mūsų žiniasklaidos nenormaliai užaštrintame Ukrainos ir Rusijos nesantaikos kontekste atrodo... nerealiai taiklu ir, pripažinkime, juokinga. Kol vieni kuria grėsmę ir baugina, kitiems belieka arba bijoti, arba kurti internetinius memus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tikrai režizierius Aleksandras Sokurovas Lietuvoje norėjo išaukštinti V. Putino valdžią?

Sveiki, skaitytojai,

Ką kalbėjo rusų režisierius, atvažiavęs į Lietuvą? Daugelis Lietuvos intelektualų kraupo, perskaitę šį straipsnį – ČIA, mat Aleksandras Sokurovas neslėpdamas katės maiše, dėstė gana „slidžias“ mintis apie rusų mentalitetą, Europos politiką Baltijos šalių atžvilgiu. Manau, klaidinga manyti, kad rusų intelektualai ir meno kūrėjai atvažiavę į Lietuvą suoks, kaip viskas blogai Rusijoje ir kokia neteisinga Putino valdžios forma. Rašytoja Marina Stepnova apskritai pasistengė būti neutrali ir viešėjusi Vilniuje aiškiai pareiškė, kad ji atsiribojusi nuo vykstančios valdžios Rusijoje. A. Sokurovas nebuvo toks atsargus ir svarstydamas apie šį bei tą (žurnalistai visada nevengia politizuotų klausimų rusų menininkams) užsiminė, kad gal Lietuvoje literatūra apskritai labai šlubuoja ir todėl mes neturime savo gero kino, kuris skambėtų per pasaulį. Tikriausiai A. Sokurovas nė nežino mūsų literatūros barų, todėl jam lengva svarstyti, lyginant mūsų šiandienos kultūros pasiekimus su rusų XIX amžiaus šedevrais, kur politinis ir meno santykis buvęs visai kitoks.

Labiausiai lietuvius papiktino jo išsakyta nuomonė, kad Baltijos šalių blokas turi priimti neutralitetą, kaip palyginimą davė Suomiją, tačiau tikriausiai režisieriui nežinomi mūsų partizanų karai ir pasipriešinimas okupacijai po Antrojo pasaulinio karo. Neutralitetas „mažoms“ Europos šalims... O kodėl Rusija negali išlikti neutrali, jeigu į ją niekas nesikėsina? A. Sokurovo pasakymuose galima daug įžvelgti kritikos šių dienų Europai, kiek atsargiau jis vertina nūdienos Rusiją, ypač nenoriai kritikuoja putinizmą, lyg bijotų kažką ne taip leptelti svetimoj šaly. Visgi priežasčių gali būti trys. 

Pirma priežastis. A. Sokurovas giliai visgi tiki Rusijos valdžios teisingumu ir žinodamas vakarų šalių poziciją, tiesiog nenori išreikšti absoliutaus atsidavimo Putino idėjoms, tačiau to ir neslepia. Ši priežastis, atrodo, nelabai įtikinama.

Antra priežastis. A. Sokurovas jau minėjo, kad vis dažniau susiduria su cenzūra, taigi leptelėjęs kritiškai apie putinizmą, kažin, ar Rusijoje bus sutiktas palankiau, todėl kiek įmanydamas bando išlikti neutralus. Kiek labiau įtikinanti priežastis.

Trečia priežastis. A. Sokurovas tiesiog idiliškai myli savo tėvynę su jos nuosmukiais ir pakilimas, su jos ydomis ir šlove, todėl jam sunku atskirti politiką nuo kultūros, nes šalį jis mato kaip vientisą kūną, savo antrą motiną (apie tai yra kalbėjusi rašytoja M. Stepnova Vilniuje), todėl sunku kažką kritikuoti. Pabandykite padiskutuoti su totoriais apie Vytauto laikus, kai mus sakys, kad Vytautas buvo barbaras, pražudęs okupuotas tautas, o mums Vytautas – didysis pasaulio užkariautojas, tos susipriešinusios idėjos persmelktos kaip nedaloma tautos genetika, kur kritikavimas tolygus išdavystei. Ši priežastis irgi įtikina.

Apibendrinant tikriausiai reiktų pasakyti, kad visame šiame straipsnyje visgi yra kritiškas A. Sokurovo mąstymas ne tik apie Europą, kurią mes taip bijome kritikuoti, bet jaučiama, kad režisierius turi pretenzijų ir savo šaliai, tik juos nelinkęs įvardyti, o mes, intelektualai, kažkodėl piktindamiesi Facebook‘e – irgi geruoliai – išrankiojame mums nepatikusius iš konteksto šapus ir teigiame koks baisiai priveiktas A. Sokurovas, kone koks Putino atsiųstas propagandinis teroristas, neokomunistinis vėliavnešys, nematydami kaip patys esame priveikti propagandos matyti tik trūkumus. Manau, kad A. Sokurovas turi trūkumų, nėra susipažinęs su mūsų literatūra ir apie mūsų kiną ne ką težino, bet tai mūsų pačių problema – kiek „prastūmėme“ savęs per Nepriklausomybės metus į pasaulį? Nedaug, oi, nedaug... Tad, manau, nereikia čia piktintis, jeigu putinizmo aplinkoje kuriantis režisierius turi kiek kitokią politinį matymą, nei mes norėtume, kad jis turėtų, užtat A. Sokurovo kūriniai puikūs. Piktinamės, kad jis neatskyrė politikos nuo meno, tačiau patys kritikuodami jo pasakymus, to nesugebame padaryti. Problemą jo pasakymuose matau tik vieną: akivaizdų informacijos trūkumą Rusijoje apie kiek kitokią Lietuvą ir jos kultūros pasiekimus, juk jis, kaip ir mes, dažniausiai apie pasaulį žinome tiek, kiek apie kitus parašyta spaudoje ir knygose, propaguojamose mūsų šalies veikėjų.

Jūsų Maištinga Siela