Aktualijos: Ar tikrai režizierius Aleksandras Sokurovas Lietuvoje norėjo išaukštinti V. Putino valdžią?

Sveiki, skaitytojai,

Ką kalbėjo rusų režisierius, atvažiavęs į Lietuvą? Daugelis Lietuvos intelektualų kraupo, perskaitę šį straipsnį – ČIA, mat Aleksandras Sokurovas neslėpdamas katės maiše, dėstė gana „slidžias“ mintis apie rusų mentalitetą, Europos politiką Baltijos šalių atžvilgiu. Manau, klaidinga manyti, kad rusų intelektualai ir meno kūrėjai atvažiavę į Lietuvą suoks, kaip viskas blogai Rusijoje ir kokia neteisinga Putino valdžios forma. Rašytoja Marina Stepnova apskritai pasistengė būti neutrali ir viešėjusi Vilniuje aiškiai pareiškė, kad ji atsiribojusi nuo vykstančios valdžios Rusijoje. A. Sokurovas nebuvo toks atsargus ir svarstydamas apie šį bei tą (žurnalistai visada nevengia politizuotų klausimų rusų menininkams) užsiminė, kad gal Lietuvoje literatūra apskritai labai šlubuoja ir todėl mes neturime savo gero kino, kuris skambėtų per pasaulį. Tikriausiai A. Sokurovas nė nežino mūsų literatūros barų, todėl jam lengva svarstyti, lyginant mūsų šiandienos kultūros pasiekimus su rusų XIX amžiaus šedevrais, kur politinis ir meno santykis buvęs visai kitoks.

Labiausiai lietuvius papiktino jo išsakyta nuomonė, kad Baltijos šalių blokas turi priimti neutralitetą, kaip palyginimą davė Suomiją, tačiau tikriausiai režisieriui nežinomi mūsų partizanų karai ir pasipriešinimas okupacijai po Antrojo pasaulinio karo. Neutralitetas „mažoms“ Europos šalims... O kodėl Rusija negali išlikti neutrali, jeigu į ją niekas nesikėsina? A. Sokurovo pasakymuose galima daug įžvelgti kritikos šių dienų Europai, kiek atsargiau jis vertina nūdienos Rusiją, ypač nenoriai kritikuoja putinizmą, lyg bijotų kažką ne taip leptelti svetimoj šaly. Visgi priežasčių gali būti trys. 

Pirma priežastis. A. Sokurovas giliai visgi tiki Rusijos valdžios teisingumu ir žinodamas vakarų šalių poziciją, tiesiog nenori išreikšti absoliutaus atsidavimo Putino idėjoms, tačiau to ir neslepia. Ši priežastis, atrodo, nelabai įtikinama.

Antra priežastis. A. Sokurovas jau minėjo, kad vis dažniau susiduria su cenzūra, taigi leptelėjęs kritiškai apie putinizmą, kažin, ar Rusijoje bus sutiktas palankiau, todėl kiek įmanydamas bando išlikti neutralus. Kiek labiau įtikinanti priežastis.

Trečia priežastis. A. Sokurovas tiesiog idiliškai myli savo tėvynę su jos nuosmukiais ir pakilimas, su jos ydomis ir šlove, todėl jam sunku atskirti politiką nuo kultūros, nes šalį jis mato kaip vientisą kūną, savo antrą motiną (apie tai yra kalbėjusi rašytoja M. Stepnova Vilniuje), todėl sunku kažką kritikuoti. Pabandykite padiskutuoti su totoriais apie Vytauto laikus, kai mus sakys, kad Vytautas buvo barbaras, pražudęs okupuotas tautas, o mums Vytautas – didysis pasaulio užkariautojas, tos susipriešinusios idėjos persmelktos kaip nedaloma tautos genetika, kur kritikavimas tolygus išdavystei. Ši priežastis irgi įtikina.

Apibendrinant tikriausiai reiktų pasakyti, kad visame šiame straipsnyje visgi yra kritiškas A. Sokurovo mąstymas ne tik apie Europą, kurią mes taip bijome kritikuoti, bet jaučiama, kad režisierius turi pretenzijų ir savo šaliai, tik juos nelinkęs įvardyti, o mes, intelektualai, kažkodėl piktindamiesi Facebook‘e – irgi geruoliai – išrankiojame mums nepatikusius iš konteksto šapus ir teigiame koks baisiai priveiktas A. Sokurovas, kone koks Putino atsiųstas propagandinis teroristas, neokomunistinis vėliavnešys, nematydami kaip patys esame priveikti propagandos matyti tik trūkumus. Manau, kad A. Sokurovas turi trūkumų, nėra susipažinęs su mūsų literatūra ir apie mūsų kiną ne ką težino, bet tai mūsų pačių problema – kiek „prastūmėme“ savęs per Nepriklausomybės metus į pasaulį? Nedaug, oi, nedaug... Tad, manau, nereikia čia piktintis, jeigu putinizmo aplinkoje kuriantis režisierius turi kiek kitokią politinį matymą, nei mes norėtume, kad jis turėtų, užtat A. Sokurovo kūriniai puikūs. Piktinamės, kad jis neatskyrė politikos nuo meno, tačiau patys kritikuodami jo pasakymus, to nesugebame padaryti. Problemą jo pasakymuose matau tik vieną: akivaizdų informacijos trūkumą Rusijoje apie kiek kitokią Lietuvą ir jos kultūros pasiekimus, juk jis, kaip ir mes, dažniausiai apie pasaulį žinome tiek, kiek apie kitus parašyta spaudoje ir knygose, propaguojamose mūsų šalies veikėjų.

Jūsų Maištinga Siela