Knyga: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant"

J. M. Coetzee. „Barbarų belaukiant“ – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Panašu, kad tai tampa realybe ir J. M. Coetzee tampa vienu mano mėgstamiausiu rašytoju, o jo romanas Barbarų belaukiant (angl. Waiting for the Barbarians) kol kas mėgstamiausia knyga. Nors esu perskaitęs tik dvi jo knygas, tačiau šis autorius tampa fenomenaliu rašytoju, kurio knygos savo apimtimi it žurnalas tiktų pritrėkšti skrendančią musę, tačiau jose sugulusi turininga prasmė ir gelmė nustelbia daugelį storiausių talmudų.

Tiesą sakant, jau nuo Maiklo K gyvenimas ir laikai knygos buvo sunku atsiplėšti. Paprastu ir savaime suprantamu rašymo stiliumi (be daugžodžiavimo, metaforų ir kito gramatinio baroko), J. M. Coetzee sugebėjo sudrumsti savo egzistencinėmis istorijomis nusistovėjusius literatūrinius vandenis. 1983 metais autorius už Maiklo K gyvenimas ir laikai pelnė Bookerio premiją, vėliau tą 2003 metais padarė su romanu Nešlovė. Barbarų belaukiant gal ir nepelnė šio apdovanojimo, bet jeigu atgalinė viršelio informacija nemeluoja, ji viena geriausių autoriaus knygų, išleistų 1983 metais. Tikriausiai tik didesni literatūros žinovai tikrai susieja šį kūrinį su analogišku graikų poeto Constantino Kavafis eilėraščius Barbarų belaukiant, parašytu 1904 metais. Būtent šiame C. Kavafio eilėraštyje nusakomos pagrindinės J. M. Coetzee romano gairės – turtingo miesto valdovai laukia laukinių barbarų, kuriems turės pralaimėti, tačiau didžiausias absurdas, kad tie barbarai net nepasirodo, tačiau klestinčioje citadelėje prasideda visuotinė suirutė. Rašytojas perėmė C. Kavafio nuostabią idėją ir adaptavo savo romanui, sukurdamas nepamirštamą moralės, absurdo, grotesko ir melancholijos prisodrintą kūrinį, iš esmės kritikuojantį ir demaskuojantį totalitarinės valdžios mechanizmą iš egzistencinio žmogaus susidūrimo su absurdu gelmių.

Nuo pat pradžių Barbarų belaukiant romane juntama didelė emocinė įtampa, kurie prasideda nuo pasienyje prasidėjusių permainų. Kankinami žmonės neduoda pagrindiniam knygos veikėjui, miesto teisėjui, ramybės. Jo tyras sąžiningumas ir tikėjimas teisingumu bei prasmingu darbu nepaprastoje Imperijos diktuojamose pokyčių situacijose susigrumia su savanaudiškumu, sadizmu ir nesąžiningumu. Skaitant tiesiog net gaila knygos veikėjo, kuris lyg ir protingas, lyg ir išsilavinęs ir humaniškas žmogus, nesugeba priimti ir perprasti tamsiosios žmogaus prigimties. Tai išties stebina ir šokiruoja, tad visos jo pastangos suprasti per skausmą ir pažeminimą jį daro tik dar doresnį, kad net kyla klausimas: ar teisėjas yra toks iš prigimties šventas, o gal jis koks Don Kichotas, arba jam trūksta vieno šulo? Moralinės grumtynės aštriose sadistinėse scenose atveria didžiulį politinį civilizacijos realybės siaubą, atrodo, kad veikėjai kovoja ne su barbarais, bet savo iliuzijomis.

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Apskritai romane barbarai nei žiaurūs, nei klastingi ir net neaišku, ar jie atsakingi už potvynio nusiaubtą pakrantę, tačiau per gandus ir įvairius liudijimus žmonės patys sukuria destruktyvią susinaikinimo programą – baimė pamažu įveikia žmones ir jie patys tampa barbarais. Imperijos karių ir Džolo įstatymai bei politikai tai patvirtina. Taigi barbarai tampa galinga iliuzijų metafora, kuri romane atrodo kaip simbolis visos mūsų tvarkingai įstatymais, teisingumu ir tobulumu „apsiginklavusios“ totalitarinės civilizacijos, kurioje tereikia įteigti mintį apie priešą ir suirutė pati prasidės. Kitaip sakant, romano idėja parodo, kad nėra didesnio žmogui priešo nei pats žmogus.

Sudėtingas teisėjo paveikslas visų pirma patrauklus dėl to, kad jis įkūnija Sizifą, nesibaigiančias teisingumo ir demoralizavimo grumtynes, kurias teisėjas yra pasmerktas pralaimėti. Jo autoriteto praradimas mieste savaime suprantamas, kadangi pamažu griūva jo tvarkingas Imperijos surėdytas paveikslas, jis suabejoja Imperijos teisingumu ir teisėtumu, o abejojančius, kaip žinia, totalitarinė valdžia „praryja“. Įdomi ir teisėjo (kartais prasiveržiančio pasakotojo balsu) dėstoma gyvenimo prasmės filosofija. Teisėjas dėlioja senos kadaise gyvenusios civilizacijos medines liekanas, bando įskaityti jų rašmenis, tačiau kartu suvokia, kad ir dabarties civilizacijai ateis galas. Kokia tęstinumo kaina? Kokia prasmė? Romanas, kad ir koks jis beatrodytų žiaurus siužetiškai, prasmių lygmenyje nagrinėja esmingiausius egzistencinius klausimus, kurie sukrečia savo absurdiška gyvenimo beprasmybe. 

Dykumos vaizdai, smėlis, šaltos žiemos ir karštos vasaros gali Barbarų belaukiant priminti išgyvenimo literatūrą, kad ir Danielio Deffo Robinzoną Kruzą, bet tikriausiai daugiausia ryšio galima egzistenciniu pagrindu sieti šį kūrinį su Albert Camus kūriniais.

Knyga išleista Baltų lankų leidyklos Rinktinė proza serijoje ir ją išvertė Violeta Tauragienė, kuri už šį vertimą ir W. Faulkner Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pelnė metų vertėjos sostą. Tikrai puikus Barbarų belaukiant vertimas pasižymi puikiu literatūros pojūčiu ir skambesiu, tad skaityti šią knyga tampa tik dar didesnis malonumas. Apskritai kalbant, tai gurmaniška, didinga knyga, kurią turėtų skaityti itin gilią ir prasmingą literatūrą mėgstantys skaitytojai. Neįžvelgiu nė vienos priežasties, kodėl Barbarų belaukiant, turėtų nepatikti, nebent esate absoliučiai populiariosios literatūros skaitytojas ir ši proza Jums tiesiog intelektualiai nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela