2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Filmas: "Taurių riteris" / "Knight of Cups"



Sveika, 

Daugelis tikriausiai buvo nusivylę pažiūrėję Terrence Malick filmą „Taurių riteris“ (angl. Knight of Cups) (2015), kurį gan drungnai pasitiko tiek kino kritikai, tiek žiūrovai. Su „Gyvenimo medis“ pasisekimu naujasis filmas tikriausiai reikalavo arba tokio pat aukšto istorijos išdėstymo lygio arba dar geresnio darbo. Režisierius visgi nesistengė žengti tuo pačiu keliu, bet labiau išplėsti savo vaizduojamas erdves ir taip išskaidyti istoriją į fragmentus, kad filmas tampa kone vientisas meditacinis asociacijų su metaforomis ir simboliais koliažas. Nepratusiems prie tokio kino, gali kilti netgi pasipiktinimas, ką tokios mega žvaigždės kaip Christian Bale, Natalie Portman ir Cate Blanchett veikia tokioje neaiškioje juostoje.

Visgi nedrįsčiau smerkti paties filmo, nes jis man tiko ir patiko. Apskritai esu linkęs vengti meditatyvaus kino, nes retai juose randu tai, kas mane sudrebintų ir sukrėstų, o švelnūs paviršiai manęs kine nevilioja. „Taurių riteris“ filmas, pavadintas viena iš Taro kortos pavadinimu, mums sufleruoja apie gyvenimo taurės pripildymo paieškas, kurias per moteris renka Christian Bale kuriamas personažas. Apskritai temos gana aštrios ir gilios – beprasmybėje prasmės paieškos toli gražu nelabai tinka meditatyvaus pobūdžio kinui, bet tai ir nėra meditacinis kinas. Visų pirma, režisierius kuria pasivaikščiojimą po žmogaus pasąmonę, nors daug kas skundėsi, kad nėra nuoseklios linijos, tačiau yra reikšmių tvarka ir juntami ryškūs gyvenimo etapai, kurias žymi skirtingos moterys. Labiausiai sukrečia vengiama kine tema – vyriškumas per tėvystės paieškas. Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo negimusiu sūnumi, kuris tyvuliuoja jo sąmonėje kaip projekcija ir visas sutiktas moteris pasakotojas tempiasi į vandenį – gyvybės įsčias, bet nė viena negali padovanoti jam sūnaus, o nuolat skrendantis lėktuvas, reikšmingas kadras nuolat asocijuojasi, – Froidai, atleisk, – su pasiklydusiu spermatozoidu, nauja gyvenimo kelio pradžia, tačiau tuo pačiu veikėjas atsisveikina su senu savo paties tėvu. Apskritai tai vyriškas subtilus kinas apie vyro sąmonę, jo ligas, potraukį, neišsemiamą vienatvę, kuri atskleidžiama simboliais, metaforomis, bet labiausiai stebina netikėta intuityvi režisieriaus parinktas garsų ir kadrų dermės judesys, būdingas ankstesniems jo darbams.

Visgi filmas nepralenkė „Gyvenimo medžio“, kuris, tiesą sakant, mane prieš ketvertą maždaug metų kone skausmingai sukrėtė. „Taurių riteris“ siūlo kiek kitokią įstoriją, tačiau taip pat impulsyviai užkabina mano mėgiamas temas, o režisieriaus genialumas koliažiškai konstruoti pasąmoninį ne tik kameros ir garso dermės judesį, bet ir nuolat kadruose įžvelgti ir su veikėjo išgyvenimais bei įvykiais susieti sunkiai įvardijamas būsenas ir nuojautas. Iš esmės daug neužbaigtų meilės istorijų, tik jų išimti fragmentai veikia kaip veikėjo mąstymo-prisiminimo forma, leidžianti žiūrovo sąmonėje prasitęsti įvykiams. Kitaip sakant, T. Malick yra pasąmonės architektas kine, kuris savo filmais duoda impulsą žiūrovui, sukurdamas aplinkybes ir jausmą, o jau įvykių tęsinius susikuria pats žiūrovas. Žinoma, toks filmas ne komercinis, aiškumo ir tikslumo trokštantys žiūrovai turėtų nusivilti, bet... Mane asmeniškai labai nudžiugino.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 5.8


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą