Vinilinė plokštelė: Simply Red – Life [vinyl / LP] (1995)

 

1995 m. išleistas penktasis britų grupės „Simply Red“ studijinis albumas „Life“ tapo vienu įsimintiniausių ir sėkmingiausių jų karjeros darbu. Po itin didelio populiarumo sulaukusio 1991 m. albumo „Stars“, grupė su lyderiu Micku Hucknallu priešakyje siekė atnaujinti savo skambesį ir pritaikyti jį prie dešimtojo dešimtmečio vidurio muzikos tendencijų. Albume tradiciniai grupės soul bei pop muzikos elementai buvo sklandžiai sujungti su energingu dance-pop bei fank ritmu, sukuriančiu šiuolaikišką, tačiau atpažįstamą „Simply Red“ skambesį.

Didžiausiu albumo varikliu ir ryškiausiu akcentu tapo pagrindinis singlas „Fairground“, kuriame panaudoti energingi lotynų amerikos perkusijos bei šokių muzikos samplai. Ši daina tapo tikru fenomenu ir iškopė į pirmąją Jungtinės Karalystės singlų topo vietą – tai buvo pirmasis grupės kūrinys, pasiekęs pačią UK topo viršūnę. Prie albumo sėkmės prisidėjo ir kiti žinomi kūriniai, tokie kaip jausmingas „Never Never Gonna Give You Up“ (Barry White dainos koveris) bei melodingos baladės „We're in This Together“ ir „Remembering the First Time“.

 

Komerciniu požiūriu albumas „Life“ sulaukė džiuginančios sėkmės: jis iškart debiutavo pirmojoje UK albumų topo vietoje ir tapo daugkartiniu platininiu įrašu. Šis darbas įtvirtino M. Hucknallo, kaip vieno ryškiausių Didžiosios Britanijos vokalistų bei dainų autorių, statusą ir įrodė grupės gebėjimą lengvai prisitaikyti prie besikeičiančios muzikos industrijos išlaikant būdingą jausmingumą bei aukštą produkcijos kokybę.

Informacija apie albumą: Simply Red – Life {vinyl / LP] (1995) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna and Kylie – Love Sensation [7” vinyl / LP] (2026)

 
Informacija apie singlą: Madonna and Kylie – Love Sensation [7” vinyl / LP] (2026)

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytoja Anne Carson apie geismo prigimtį

 

Sveiki!

 

„Jei svarstome apie geismo prigimtį, atrodo, kad ji susijusi su trūkumo jausmu. Juk negeidi to, ką jau turi – geidi to, ko neturi. Todėl geismas yra judėjimas link to, ko šalia nėra.“ Anne Carson

 

Anne Carson šiemet pelnė literatūros Nobelį ir ji paprastai laikoma viena originaliausių ir skvarbiausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių, vertėjų bei klasikinės filologijos tyrinėtojų. Jos asmenybę apibūdina išskirtinis intelektualinis gylis, akademinė elegancija ir gebėjimas sujungti senovės graikų mitologiją bei filosofiją su šiuolaikinio žmogaus emocine patirtimi. Asmeniniame gyvenime ji vengia triukšmingo dėmesio ir prožektorių šviesų, pirmenybę teikdama pačiam kūrybos procesui, žodžio etimologijos paieškoms ir tylai. Jos tekstuose jaučiamas drąsus formalus eksperimentavimas, kuriame poezija organiškai susilieja su filosofine esė, vertimais bei dramaturgija.

 

Pasaulio literatūros kritikai ir skaitytojai jos drąsią ir novatorišką kūrybą vertina už žaismingą, bet kartu gilų dialogą su klasikine antikos tradicija. Jos indėlis į pasaulinę literatūrą pasižymi unikaliu gebėjimu tyrinėti meilės, netekties, geismo bei laiko temas nenaudojant banalių klišių, o remiantis griežta akademine logika ir poetine intuicija.

 

Ši citata yra ištrauka iš jos ikoninio kūrinio „Eros the Bittersweet“ (liet. „Erosas, kartus ir saldus“). Šioje knygoje autorė nagrinėja meilės ir geismo prigimtį per senovės graikų poezijos bei filosofijos prizmę, analizuodama, kaip antikos mąstytojai ir poetai, tokie kaip Sapfo ar Platonas, suvokė meilės jėgą. Kūrinys sujungia literatūros kritiką, filosofiją bei poeziją, paversdamas akademinę studiją įtraukiančia meditacija apie tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai tarp jų užsiplieskia jausmas.

 

Ši citata atskleidžia pamatine laikomą geismo paradokso idėją: geismas iš esmės maitinasi ne pilnatve, o stoka ir atstumu. Kai objektas ar žmogus tampa visiškai pasiekiamas ir turimas, pati geismo prigimtis transformuojasi arba išblėsta, nes jam būtina erdvė tarp to, kas yra, ir to, ko trūksta. Anne Carson pabrėžia, kad geismas nėra statiška būsena, o nuolatinis dinamiškas judėjimas – dvasinis ir emocinis siekimas to, kas yra anapus mūsų pasiekiamumo ribų. Ši mintis provokuoja susimąstyti apie tai, jog meilės ir potraukio saldumas neatsiejamas nuo kartėlio, kuriame slypi atstumas ir nepasiekiamumas.

 

Maištinga Siela

Karolio tiltas Čekijos sostinėje Prahoje. Prahos Karolio tilto istorija

Sveiki, mieli skaitytojai ir istorijų gerbėjai.

 

Pamačiau šias ūkanomis aptrauktas nuotraukas iš Prahos ir negalėjau nepadaryti šio įrašo. Prieš kokį dešimtmetį man teko pereiti Čekijos sostinėje esantį Karalių tiltą. Galbūt ateityje dar teks kada pakartoti. Šiame įraše dalijuosi, kuo šis Karolio tiltas yra svarbus ne tik čekams, ne tik pačiai Prahai, bet ir apskritai Centrinei Europai ir galų gale visai Europai.

 

Karolio tiltas Prahoje yra vienas seniausių ir įspūdingiausių inžinerijos bei architektūros šedevrų Vidurio Europoje, nutiestas per Vltavos upę. Šio istorinio statinio statybos prasidėjo dar XIV amžiuje, tiksliau 1357 metais, kai Čekijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Karolis IV padėjo kertinį tilto akmenį. Statybos darbams vadovavo žinomas architektai ir statybininkai, o pagrindiniu projekto autoriaus meistru vėliau tapo Petras Parleris. Oficialiai šis tiltas buvo baigtas statyti tik XV amžiaus pradžioje, o per šimtmečius jis ne kartą nukentėjo nuo didelių potvynių, tačiau visuomet buvo atstatomas.

 

Įdomus ir tikslus istorinis faktas yra tai, kad Karolio IV dvaro astrologai ir numerologai parinko itin specifinį statybos pradžios laiką – 1357 metų liepos 9 dieną 5 valandą 31 minutę. Šis skaitmeninis palindromas (1-3-5-7-9-7-5-3-1) turėjo suteikti tiltui mistinės apsaugos ir tvirtumo per amžius. Be to, garsi viduramžių legenda teigia, kad skiedinio mišiniui sustiprinti į jį buvo maišomi kiaušiniai, todėl statinys išliko toks neįtikėtinai tvirtas. Nors tiltas per šimtmečius patyrė daugybę rekonstrukcijų, jį reguliariai niokojo ledonešiai bei karo veiksmai, jo originali gotikinė struktūra, atraminės arkos ir senosios dalies fragmentai išliko iki šių dienų kaip UNESCO paveldo dalis.

 

Viena ryškiausių Karolio tilto puošmenų yra unikali barokinių skulptūrų ir skulptūrinių grupių alėja, nusidriekusi abiejose tilto pusėse. Šios skulptūros, kurių dauguma buvo sukurtos XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje žymių baroko meistrų, vaizduoja įvairius šventuosius ir religinius siužetus, o garsiausia iš jų – Šventojo Jono Nepomuko statula, prie kurios lankytojai iki šiol liečia metalines plokštes tikėdamiesi sėkmės. Pats tiltas ir skulptūros yra sumūryti iš vietinio smiltainio, kuris suteikia statiniui charakteringą šiltą gelsvą atspalvį ir puikiai dera su Prahos senamiesčio architektūra.

 

Šis tiltas turi milžinišką simbolinę, kultūrinę ir strateginę reikšmę Čekijos sostinei, nes ilgus amžius jis buvo vienintelis tiltas, sujungiantis abipus Vltavos upės išsidėsčiusius Prahos rajonus ir buvęs pagrindine prekybos bei karališkųjų procesijų arterija. Karolio tiltu važiuodavo karaliai savo karūnavimo kelionėje, vadinamu Karališkuoju keliu, kuris veda iš Senamiesčio per tiltą link didingo Prahos pilies komplekso ir šv. Vito katedros. Šiandien tiltas veikia kaip išimtinai pėsčiųjų zona, kurioje verda kultūrinis gyvenimas, gausu gatvės muzikantų, menininkų ir turistų.

 

Ilgą amžių istoriją ir mistinę dvasią turintį tiltą gaubia daugybė legendų, tarp kurių populiariausi pasakojimai apie statytojo ir velnio sudarytas sutartis bei paslaptingus vaiduoklius, saugančius tiltą naktimis. Pavadinimas „Karolio tiltas“ jam buvo suteiktas pagerbiant jo fundatorių karalių Karolį IV, nors iki tol jis tiesiog vadinosi Akmeniniu tiltu arba Prahos tiltu. Šis išskirtinis statinys ne tik sujungia du svarbius miesto krantus, bet ir jungia epochas, išsaugodamas viduramžių dvasią moderniosios Prahos širdyje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Simón "Dabar mūsų eilė"

 

Pedro Simon.  „Dabar mūsų eilė“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 276.

 

„Nes mes gyvenome rojuje. Mes buvome laimingi kaip dievai ir to net nesuvokėme (p. 262).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Daug kas man rekomendavo perskaityti Lietuvoje pamažu bestseleriu tampantį šiuolaikinio ispanų autoriaus Pedro Simon (g. 1971) romaną Dabar mūsų eilė (ispn. Los siguientes), kurį į lietuvių kalbą išvertė bene svarbiausių ispanakalbių literatūros vertėja Lietuvoje – Alma Naujokaitienė, o išleido BALTO leidybos namų leidykla. Buvau įspėtas, kad čia viena iš tų knygų, prie kurios reikia pasiruošti nosinaitę, nes labai paveiki, jautri ir egzistenciškai sukrečianti. Galbūt šįkart pasirodysiu šiek tiek kietaširdis, tačiau neišliejau nė vienos ašarėlės, tiesą sakant, knygą suskaičiau gana kietai sučiaupęs lūpas, nors ir buvo keletą vietų, dėl kurių norėjo širdis padilgčioti, tačiau visumoje knyga pasirodė ganėtinai vidutiniška, tad šiame įraše apžvelgsiu kas, kaip ir kodėl.

 

Įdomu, kad rašytojas Pedro Simon Ispanijoje pirmiausia išgarsėjo ne kaip literatas, bet kaip itin pastabus elitinis žurnalistas dienraštyje El Mundo (Pasaulis). Jo žurnalistinis tyrimų ciklas La España del despilfarro (Švaistanti Ispanija) pelnė jam Ortega y Gasset premiją, atskleidė dešimtis tuščių, milžiniškų sprendimų padarinių visoje šalyje – nuo niekam nereikalingų nenaudojamų oro uostų iki vaiduokliais virtusių kultūros rūmų. Autoriui labai svarbus humanizmas ir humanizmo temos. Daugelis jo parašytų romanų, kaip pats teigė, remiasi į darytus interviu su įvairiais žmonėmis, apie jų žemiškas problemas ir kančias. P. Simon itin taikliai save ir savo kartą apibūdina kaip „ypatingą sumuštinio kartą“: „Esame ta karta, kuri vaikystėje geriausią vietą prie stalo palikdavo tėvui, o dabar geriausią vietą palieka savo vaikui.“ Vaikų ir tėvų santykiai neišvengiamai pavaizduoti ir naujausiame autoriaus kūrinyje Dabar mūsų eilė, kurios tema sudaro tam tikrą romanų trilogiją, o šioji būtų trečioji dalis, nors papasakota visiškai atskira istorija. Beje, tai pirmasis autoriaus kūrybos vertimas į lietuvių kalbą.

 

Romanas vaizduoja istoriją iš šių dienų Ispanijos tikrovės trijų senuko Antonijaus vaikų perspektyvos. Savo pasakojimą apie pablogėjusią Antonijaus sveikatą, šlapimo ir išmatų nelaikymą bei silpstančią atmintį savo slaugymo patirtimis ir tėvo prisiminimais dalijasi dukra Karmen, sūnūs Darijas ir Gabrielis. Išties tema gana artima ir mums, lietuviams, nes visi daugiau ar mažiau yra susidūrę su savo artimųjų slaugymo problemomis. Senstanti Ispanija, senstanti Europa ir Lietuva. Jeigu anksčiau paliegę ir jau prie gyvenimo pabaigos slenksčio žmonės būdavo išlydimi savose šeimose, tai dabar vis dažniau senukus jų artimieji patiki senelių namams, pensionatams ar prieglaudoms. Ekonomika ir darbo rinka iš esmės pakeitė požiūrį ne vien į šeimos santykius, bet ir požiūrį į senatvę: galima, anot kai kurių, senti oriai. Bet kas tas orumas, kas tave supa komfortas, bet iš esmės svetimi žmonės? Viena iš pagrindinių veikėjų – penkiasdešimtmetė senukų slaugytoją Karmen, kuri atsisako savo tėvą atiduoti prieglaudon dėl to, kad jai nesmagu, ką žmonės pagalvos, nes šioji slaugo svetimus, o negali prižiūrėti savo tėvo. Galiausiai vaikai sutaria, kad kas du mėnesius savo tėvą prižiūrės pakaitomis savo namuose.

 

Karmen daug galvoja apie tai, ką ji iš tikrųjų turėtų jausti plaudama savo tėvui užpakalį, kai šis jai pačiai plovė, kai ji dar buvo visai vaikas. Apie tą santykio apsikeitimą, rūpinimąsi, gėdos ir pareigos santykį Karmen nuolat mąsto, bandydama apibrėžti, kas ji dabar yra savo tėvui ir kas yra tėvas dabar jai pačiai, kaip šis santykis kito ilgalaikėje perspektyvoje. „Nes žmogus, ko gero, vienintelė gyva būtybė Žemėje bjaurisi savimi. Nešvari būtybė, teršia, viską dergia, tenkindama įnorius nuodija orą ir naikina kitų žmonių daiktus. Štai kas mes esame. Tie šūdai, kuriuos skubiai valomės, kad neprimintų, jog esame supuvę iš vidaus. Mane tai siutina. Jaučiuosi pavargusi. Užlipu ant svarstyklių ir atsidūstu. Kasdien vis pilnėju (p. 104).“ Karmen yra toji atsakingoji, ta, kuri kontroliuoja situaciją, nes iš jos daug tikimasi, kaip ji supranta, dėl to, kad ji vienintelė dukra, privalo labiausiai stengtis ir aukotis, nes ispanų moterims tai priimta iš kartos į kartą. Deja, Karmen pačios sveikata prastėja, jai atliekama kelio operacija ir ji pamažu supranta, kad nebėra tokia stipri ir sveika ir kad galbūt dar vienas dešimtmetis ir ji pati bus kaip tėvas, o jos sūnui Ugui teks ją prižiūrėti arba atiduoti į senelių namus.

 

Darijas – Antonijaus sūnus, nors ir šmaikštus ir žaismingas, tačiau jaučiasi nepateisinęs tėvo lūkesčių. Jis ne tik nesukūrė šeimos, neturi palikuonių ir dirba pakaitinius nekvalifikuotus darbus, bet ir yra alkoholikas, malšinantis savo nenusisekusį gyvenimą svaigalais. Jis taip pat rūpinasi du mėnesius tėvu, bando jį prablaškyti nuo kontrolės ir saugumo siekiančios sesers Karmen. „Neturėsiu prabangos atostogauti. Neturėsiu „Harley“ kaip Mindolas. Neturėsiu net motociklo. Neisiu pas brangų kirpėją. Neturėsiu gražaus namo <...> Tačiau turiu „Plus-Comfort“ fotelį savo seniukui. Štai ką pasiekiau. Ir šito nieks nepaneigs. Kad ir padedamas brolio, turinčio visko, ką čia išvardinau, ir dar užtektinai pinigų, kad šią pat akimirką imtų ir nusipirktų šimtą tokių fotelių (p. 124).“ Nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas Darijas pavydi broliui Gabrieliui pinigų, sėkmingo gyvenimo, todėl savaip bando suteikti tėvui prabangaus komforto, tad labiau nei tėvo emocine savijauta iš tikrųjų jis rūpinasi pačiomis sąlygomis.

Pedro Simon

 

Su vyresniuoju sūnumi Gabrieliu Antonijaus santykiai labiausiai komplikuoti. Gabrielius materialiai labiausiai apsirūpinęs iš jo vaikų, nuolat skraido iš Madrido į Miuncheną ir Majamį darbo reikalais, tačiau jo asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Jį po sūnaus Ernano nelaimės, po kurios jis liko prikaustytas prie lovos ir neveiksnus, paliko žmona Patrisija iš Argentinos, todėl jis samdo neįgaliam vaikui prižiūrėtoją. Dėl to, kad sūnus Ernanas būtent toks, Gabrielius kaltina savo tėvą Antonijų, tačiau neatsisako jo prižiūrėti, bet su tėvu jis atsitvėręs tylos siena ir bendrauja tik formaliai, vedinas vien tik šalto socialinio pareigos jausmo. „Ir toje kryžkelėje pasirinkau kitą pusę: užuot išvėdinęs namus ir įsileidęs šviesos, uždariau langus ir nuleidau žaliuzes. Su tavo mama susigūžėme, apsistatėme sienomis, ant durų pakabinome česnakus, sukandome dantis ir aš ne tik leidau neapykantai penėti mane it žąsį, numatytą ruoštis foie gras, bet ir leidau suvešėti absurdiškam keršto troškimui (p. 153).“

 

Dabar mūsų eilė iš esmės yra sudėtingos šeimos dilemos romanas, kurioje viduriniosios kartos atstovai sprendžia menkstančio tėvo likimą, permąstydami savo būties klausimus ir santykius ilgalaikėje prisiminimų perspektyvoje. Matydami, kad tėvo atmintis pamažu paveda, jie neskuba jam išlieti širdį, nebando kaip nors įprasminti ir tauriai išreikšti savo emocijas ar pakoreguoti savo elgesį, o tik atideda savo sprendimus į šalį, kaip įprasta kasdieniniame gyvenime. Knygos pabaigoje po tėvo mirties pateikiami veikėjų laiškai, kuriuose staiga jie apsinuogina, yra kur kas atviresni, kupini atlaidumo, rūpesčio ir apgailestavimų. Romanas dažnai pateikia tą santykių modelį, kuris dominuoja sociume ir pačiame žmoguje. Kitaip sakant, nors romanas apie šeimą ir kartų kaitą bei atmintį, jis iš tikrųjų ir apie kiekvieno iš mūsų egzistencinę vienatvę, kuri atsiveria tarp išorinio pasaulio, kuriame daugelis iš mūsų atlieka socialinius vaidmenis ir tenkina lūkesčius, o viduje dažnai tai, kas reikšmingiausia, prislopinama dėl išorinių aplinkybių. Daugiau ar mažiau visi veikėjai jautrūs, savaip linkę į dvilypumą ir jaučia iš to kylantį egzistencinį nerimą, jog gyvenimas toks trumpas ir jame tiek daug nesėkmių ir trumpalaikių džiaugsmų ir visa tai dėl ko? Svarbus nereikalingumo jausmas, ateinantis iš to, kai senas žmogus pamažu ima jaustis savo vaikams našta: „Nes mano tėvas – iš NTT kartos. Ir tas Nenoriu Tau Trukdyti kentėjo it vandens į burną prisėmęs, guldavosi nutylėjęs apie tą savo atsijungimą, nepasidalijęs savo išgąsčiu, labos nakties, Darijau, sūneli, kaip sekasi, gerai, o tau, man viskas gerai, man visada viskas gerai, gerai pailsėk (p. 180).“

 

Pro buities ir atsakomybės šydą romane skverbiasi šeiminių santykių apmąstymas, kuris, manau, labiausiai ir žavi tuos skaitytojus, kurie atpažįsta tuos paprastus senatvės ir gyvenimo brandos dėmenis, leidžiančius suprasti gyvenimo laikinumą. Pačia bendriausia prasme juk Dabar mūsų eilė romanas yra apie bendruomeniškumo ir rūpinimosi be materialaus atlygio politika. Gal net ne politika, kuris tapo šeimos kontekste formaliai apibrėžiančius santykius žodžiu, kiek reiškiantį tarpasmeninį ryšį, grįstą ne vien paviršutinišku socialiniu įsipareigojimu formaliai tvarkytis su senstančiais ir sveikatą prarandančiais tėvais, kiek apie to ryšio tikrumą, kylantį iš dėkingumo. Kiek iš tikrųjų tokių žmonių jaučia padėką ir dėkingumą tokioje situacijoje savo gimdytojams, o kiek iš tikrųjų vien tik rūpesčius, finansinį sunkumą ir baimės emocinį foną, gėdą bei pažeminimą? Laikai, kai savo vaikus skatiname vien ieškoti savęs, vien realizuoti, kreipti į savo asmenines kūrybines galias, tikslus ir uždavinius, kai įtaisome atžalas garbingiausioje stalo vietoje, nė nesumąstydami, kad taip juos įkaliname atskirtyje, neleidžiame atsigręžti nei į šeimą, nei į bendruomeniškumą. Tokie dažniausiai užaugę nesirūpina savo tėvais, juos tik formaliai uždaro į prieglaudas, aprūpina naujomis sofomis ir slaugėmis, numaldydami save, kad taip bus komfortabiliau jų iš gyvenimo išeinantiems tėvams.

 

Literatūriniu atžvilgiu romanas šiek tiek sentimentalus ir patetiškas. Autorius neužsižaidžia sudėtingomis literatūrinėmis formomis ar idėjomis. Socialinio pobūdžio romanas savyje talpina ir šeimos paslaptį, kuri tampa pagrindine šio romano intriga. Kitaip sakant, apie sudėtingas temas autorius kalba populiariojo romano maniera ir formomis, tad knyga gali būti nesudėtingai perskaitoma visokio amžiaus ir socialinio lygmens žmonių, tačiau jos emocinis fonas palieka nemažai susimąstymo, kad visoje šioje atpažįstamoje situacijoje esi ir tu pats kaip dalyvis. Taigi pagrindinė romano idėja perteikia skaudžią senstančios visuomenės realybę ir nelengvą naštą, kai suaugusiems vaikams tenka pasirūpinti savo senstančiais tėvais. Kūrinys jautriai žvelgia į šeimos santykius, atminties praradimą bei kartų kaitos dramą. Tai sukrečianti, bet vilties ir atleidimo ieškanti knyga apie neišvengiamą gyvenimo ciklą, kintantį laiką ir atmintį. Gal tai asmeniškai nebus metų skaitinys, tačiau žinau, kad apie šią knygą daug kas kalbės ir dalysis būtent kaip apie tokią, kuri bus verta būti tarp geriausių metų knygų.

 

Maištinga Siela

Tesingumo Ministrė Rita Tamašunienė moko mus Konstitucijos, kurios pati nesilaikė, nesilaiko ir net neketina laikytis

 

Sveiki, Lietuvos Konstitucijos gynėjai!

 

Turime keistą paradoksą, dėl kurio niekas neskuba rautis plaukų nuo kaušo. Jeigu tai būtų krašto gynybos klausimai, tokie ministrai jau būtų viešai pažeminti ir išvyti į tyrlaukius trinktis galvos pelenais, bet tik ne Teisingumo ministerijai vadovaujanti teisingumo ministrė Rita Tamašunienė, kuri Ministerijos puslapyje nevalioja dalytis, kaip laksto per mokyklas ir renginius, karpydama progines juosteles ir priimdama tuos visus gausius sveikinimus, kuriuos afišuoja kaip laimėjimus. Lyg ir galėtų džiugtis, jeigu nebūtų melo ir absurdo.

 

Šią savaitę Rita Tamašunienė paskatino laikyti Lietuvos Konstitucijos egzaminą, pasitikrinti, kas ten rašoma, kaip vykdomi įstatymai, įskaitant ir teismų sprendimai, tačiau Ministrę ištiko amnezija (mes gi visi žinome, ką kaitinant saulei daro kupranugario oda stepėse paklydusiems mankurtams), kad pati Ministerija nė neketina laikytis teismų dėl civilinės Partnerystės registravimo.

 

Nelabai įsivaizduoju, kokioje dar civilizuotoje Europos Sąjungos šalyje įmanomas toks dalykas, kad Ministrė skatina laikytis Konstitucijos ir ją išmanyti, tačiau pačiai tas negalioja, nes ji viršesnė už Konstituciją (?!). Bet labiau neramina visuomenės abejingumas šiuo klausimu: teisingumas lyg ir nesvarbus, nes jis paženklintas tarsi dėl vienalyčių civilinės santuokos, supraskite, tad ne taip svarbu toji lygybė, kurią pasišiaušę ir itin jautriai atlapoję krūtines piestu stojasi krašto gynybos sektorius, taškydami 5 proc. biudžeto, kuris suėda visa, kas svarbiausia – pinigus, dėmesį, lietuvių energiją. Tik paradoksas tas, kad nelabai liko ko čia toj Lietuvoje ginti. Juk teisingumas, lyginant su diktatoriaus šalimi, net pas mus nėra prioritetas, jis tėra iliuzija po Tamašunienės katalikišku savotišku įkaitu. Kultūra, kurią čia reiktų ginti, jau seniai Pelenės vietoje, o tai, kas išties vertinga, nurašoma į paraštes. Tai ko mes labai jau čia skiriamės savo vidine išmintimi, teisingumu ir kultūra nuo šalies agresorės? Ogi niekuo, tikriausiai. Bet, žinoma, p. Rita perkirps dar vieną kaspinėlį ir pasifotografuos su skandinavų teisingumo ministrais ir pakalbės mums apie Konstitucijos svarbą.

 

Ir pabaigai, kas, mano galva, privalėtų stabilizuoti šį tylomis ignoruojamą absurdą: apkaltos procesą ministrei inicijuoti turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė (bent 36 parlamentarai). Norint atstatydinti ministrę be apkaltos, Seimo narių grupė (bent 1/5, t. y. 29 Seimo nariai) gali pateikti interpeliaciją, o sprendimą dėl atleidimo iš pareigų taip pat gali priimti Ministras Pirmininkas arba Prezidentas. Ką daro Gitanas Nausėda Gerovės valstybėje? Tikriausiai mėgaujasi savaip suprantamu gerovės absurdu.

 

Maištinga Siela 

Antikos mitas apie Kasandrą. Kasandra ir jos prakeiksmas: mito reikšmė ir interpretavimas

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kas domisi antikos mitais, tas žino, kad Kasandra mitologijoje iškyla kaip viena tragiškiausių ir drauge ryškiausių antikos būtybių, Trojos karaliaus Priamo ir karalienės Hekubos dukra. Ji pasižymėjo neprilygstamu grožiu — pats Homeras „Iliadoje“ ją vadina gražiausia iš visų Priamo dukterų, o jos išvaizda buvo lyginama su pačios meilės deivės Afroditės grakštumu. Kasandra buvo šviesių ar auksiniu atspalviu žvilgančių plaukų, spindinčių akių mergelė, kurios elegancija bei dievobaimingumas patraukė šviesos ir poezijos dievo Apolono dėmesį. Susižavėjęs merginos grožiu bei dvasine švara, Apolonas panoro jos meilės ir mainais pasiūlė neįkainojamą dovaną — gebėjimą matyti ateitį. Kasandra priėmė šią dvasinę dovaną, tačiau pasijutusi įsipareigojusi ir išsigandusi dievo reikalavimų, atsisakė jam atsiduoti. Įpykęs Apolonas nenaikino savo dovanos, nes dievų žodis negrįžtamas, bet pavertė ją prakeiksmu — jis spjovė merginai į burną ir nulėmė, kad niekas pasaulyje niekada netikės jos pranašystėmis.

 

Šis prakeiksmas iš esmės pakeitė Kasandros gyvenimą ir pavertė jį amžina kančia. Mergina pasižymėjo itin jautria siela, besąlygiška meile tėvynei bei gilumu, tačiau jos elgesys, ištikus vizijoms, aplinkiniams kėlė siaubą. Kai ją aplankydavo ateities regėjimai, ji darydavosi nerami, šaukdavo, draskydavo savo drabužius ir raudodavo, todėl šeima ją laikė beprote. Kasandros tėvas Priamas, neatlaikęs dukros šauksmų ir norėdamas nuslėpti jos protinį sutrikimą, liepė užrakinti ją bokšte. Nepaisant izoliacijos, Kasandra išpranašavo baisiausias nelaimes: ji įspėjo trojiečius nenešti į miestą medinio Trojos arklio, aiškiai numatė brolio Hektoro mirtį, Trojos žlugimą ir gaisrus. Dėl grožio prie jos glaustis mėgino net keli kilnūs jaunikiai, pavyzdžiui, Koroebas, kuris atvyko į Trojos karą tik tikėdamasis jos rankos, tačiau nei meilė, nei draugystė negalėjo apsaugoti princesės nuo tragiško likimo.

 

Miesto žlugimo naktį Kasandros laukė dar vienas smūgis. Ji ieškojo prieglobsčio deivės Atėnės šventykloje, prisiglaudusi prie deivės skulptūros, tačiau graikų karys Ajaksas Mažasis atplėšė ją nuo altoriaus ir išniekino. Po Trojos kritimo ji kaip karo grobis buvo atiduota graikų vadui Agamemnonui. Būdama jo vergė ir sugulovė, ji iš anksto numatė tiek jo, tiek savo pačios tragišką galą. Atvykusi į Mikėnus, Kasandra aiškiai matė, kad Agamemnono žmona Klitemnestra kartu su meilužiu Egistu rengia sąmokslą. Žinodama, kad patekimas į rūmus reiškia užtikrintą mirtį, ji stulbinama dvasios stiprybe ir stojiškumu priėmė savo likimą ir drąsiai įžengė pro duris, kur netrukus buvo nužudyta kartu su Agamemnonu.

Kasandra atsisako Apolono meilės.

 

Iš mokslinės bei literatūrinės perspektyvos Kasandros mitas yra gana gerai išanalizuotų Vakarų kultūros tekstų šaltinių. Ankstyviausiuose šaltiniuose, tokiuose kaip Homero „Iliada“, ji minima daugiausia kaip grožiu pasižyminti princesė, tačiau jos prakeiksmas ir pranašystės visiškai atsiskleidė vėlesnėje antikoje. Ryškiausią jos charakterio bei tragiškos lemties dramą aprašė graikų dramaturgas Aischilas tragedijoje „Agamemnonas“, kur Kasandros ilga, vizijų kupina monologo scena atskleidžia visą tiesos sakymo be galimybės būti išgirstai siaubą. Taip pat svarbių žinių apie ją paliko Euripidas tragedijoje „Trojietės“, romėnų poetas Vergilijus epe „Eneida“ bei vėlesnis graikų rašytojas Apolodoras. Šie antikiniai šaltiniai pavertė Kasandrą amžinu bejėgės tiesos simboliu.

 

Bėgant amžiams, Kasandros vaizdinys kito ir prisitaikė prie įvairių epochų idėjų. Viduramžiais, pavyzdžiui, Džovanio Bokačo traktate „Apie žymias moteris“ (lot. De mulieribus claris), ji buvo pateikiama kaip moteriškos išminties, dieviško įkvėpimo ir tragiško likimo pavyzdys. Renesanso bei baroko erose rašytojai ir dramaturgai dažnai naudojo Kasandrą kaip perspėjimą apie valdovų aklumą ir likimo nepastovumą — Viljamo Šekspyro pjesėje „Troilas ir Kresida“ Kasandra iškyla kaip aiškiaregė, kurios perspėjimai atmetami dėl politinių aistrų ir karo aklumo. Baroko epochoje, kuriai itin rūpėjo iliuzijos ir tikrovės priešprieša, Kasandros vizijos tapo puikia medžiaga atskleisti žmogaus proto ribotumą ir nesugebėjimą atskirti tikrosios tiesos nuo melo.

 

Šiuolaikinėje literatūroje, psichologijoje bei sociologijoje Kasandros mitas įgijo visai naujų interpretacijos sluoksnių. XX ir XXI amžiuje ji imta interpretuoti per feminizmo ir patriarchalinių struktūrų kritikos prizmę: Kasandra tapo moters, kuri sako tiesą, bet yra sistemingai nutildoma, demonizuojama ar skelbiama išprotėjusia, simboliu. Vokiečių rašytoja Kristina Volf (Christa Wolf) savo žinomoje apysakoje „Kasandra“ papasakojo šį mitą iš pačios herojės perspektyvos, paversdama ją kritiškai mąstančia asmenybe, matančia valstybės propagandą ir karo beprasmybę. Be to, šiuolaikiniame moksle bei politikoje vartojamas Kasandros sindromo arba Kasandros komplekso terminas, apibūdinantis situaciją, kai ekspertai ar pavieniai asmenys teisingai numato ateinančią katastrofą — pavyzdžiui, ekologinę ar ekonominę krizę, — tačiau visuomenė ir sprendimų priėmėjai juos ignoruoja. Taip antikinis mitas išliko gyvas ir iki šiol pasitarnauja kaip tiksli žmogaus psichologijos bei visuomenės reiškinio analizė.

 

Maištinga Siela

Das verdammte Gefühl: Homosexualität im Dritten Reich

 

Hallo liebe Leserinnen und Leser!

 

Beim Lesen verschiedener Bücher habe ich gelegentlich über dieses Thema nachgedacht und beschlossen, die Beweise über die Nationalsozialisten des Zweiten Weltkriegs und ihre Homosexualität zu systematisieren. Das Verhältnis des Dritten Reiches zur Homosexualität ist eines der widersprüchlichsten und zugleich am intensivsten erforschten Themen der Geschichte des 20. Jahrhunderts. Die NS-Ideologie deklarierte eine strenge, hypermaskuline und heteronormative Vision der Gesellschaft, in der jede Abweichung vom Ideal der „arischen Reproduktion“ als biologische Bedrohung für die Zukunft des Volkes galt. Doch neben der offiziellen Repressionsmaschinerie, die Tausende Männer in Konzentrationslager schickte, existierte ein weit komplexerer und widersprüchlicherer Alltag: Erscheinungsformen von Homosexualität in den NS-Organisationen selbst, in der Wehrmacht und sogar in den elitären SS-Einheiten.

 

Historische Quellen zeigen, dass das Verhältnis zur Homosexualität in der Anfangsphase der NS-Bewegung doppelwertig war. Das prägnanteste Beispiel dafür ist Ernst Röhm, der Leiter der Sturmabteilung (SA) und einer der engsten Vertrauten Adolf Hitlers, der seine Homosexualität nicht offen verbarg. Im Kreis der ihm nahestehenden Offiziere bildete sich ein sogenannter „homoerotischer Militarismus“ heraus, in dem eine strenge Männerbund-Kameradschaft, physische Stärke und Aufopferung als höchste Form der Männlichkeit verherrlicht wurden. Diese Phase dauerte jedoch nicht lange an: 1934 wurden Röhm und sein Umfeld im Zuge des sogenannten „Röhm-Putsches“ („Nacht der langen Messer“) eliminiert, und Hitler nutzte Röhms Homosexualität zu Propagandazwecken als Beweis für moralische Verkommenheit und Verrat.

 

Nach der Ermordung Röhms begann das NS-Regime mit der Massenverfolgung von Homosexuellen, indem es den § 175 des Deutschen Strafgesetzbuches verschärfte, sodass selbst Anspielungen oder Blicke strafbar wurden. Zum Hauptarchitekten dieser Kampagne wurde SS-Reichsführer Heinrich Himmler, der eine nahezu obsessive Angst vor einer „homosexuellen Infektion“ in den Reihen der SS hegte. Himmler stützte sich auf Theorien der biologischen Reinheit und glaubte, dass Homosexualität die Disziplin der Soldaten untergrabe, dem Staat Geburten entziehe und die Bildung politisch gefährlicher, geheimer „Männerbünde“ fördere, die die Stabilität der SS und des Regimes gefährden könnten.

 

Trotz drastischer Strafen und eines flächendeckenden Überwachungssystems verschwanden gleichgeschlechtliche Beziehungen weder in der Wehrmacht noch in der SS. In den Kriegsjahren, als Millionen Männer lange Monate in geschlossenen militärischen Kollektiven, Schützengräben und isolierten Lagern verbrachten, wurden homosexuelle Kontakte regelmäßig dokumentiert. Protokolle von Militärgerichten, geheime Gestapo-Berichte sowie Tagebücher von Soldaten selbst zeugen von Beziehungen unterschiedlicher Natur – von zufälligen intimen Kontakten bis hin zu tiefen emotionalen Partnerschaften angesichts der Todesgefahr.

 

In den SS-Einheiten waren die Strafen für Homosexualität bedingungslos und brutal. 1941 wurde auf Befehl Himmlers festgelegt, dass jeder SS- oder Polizeiangehörige, der bei homosexuellen Handlungen ertappt wurde, mit dem Tode zu bestrafen war. Dennoch zeigen die erhaltenen Dokumente der SS- und Polizeigerichte, dass Ermittlungen wegen Verstößen gegen den § 175 bis zum Ende des Krieges geführt wurden. Meist wurden solche Fälle durch Denunziationen bekannt, wenn andere Angehörige oder die Zivilbevölkerung verdächtiges Verhalten, Liebesbriefe oder intime Situationen meldeten.

 

In der Wehrmacht passte sich die Haltung gegenüber Homosexualität im Laufe des Krieges teilweise den praktischen Erfordernissen an. An der Ostfront drückte die Führung bei kleineren Vergehen aufgrund des akuten Personalmangels manchmal ein Auge zu, solange diese die militärische Disziplin nicht unmittelbar gefährdeten und nicht öffentlich zur Schau gestellt wurden. Formal drohten jedoch Kriegsgericht, Degradierung, Versetzung in Bewährungsbataillone oder die direkte Todesstrafe.

 

Zu den interessantesten historischen Zeugnissen gehören nach dem Krieg erhaltene Erinnerungen der Soldaten selbst sowie Vernehmungsprotokolle. Historiker wie Dagmar Herzog oder Geoffrey Cocks, die das Intimleben deutscher Soldaten erforscht haben, stellen fest, dass die strenge ideologische Kontrolle im Krieg oft auf die Realität des Alltags traf. Viele Soldaten rechtfertigten ihr Verhalten vor Gericht mit „Alkoholeinfluss“, „Stress“ oder „langem Fernbleiben von Frauen“, um der Todesstrafe zu entgehen und darzulegen, dass es sich lediglich um einen einmaligen Fehltritt und nicht um eine „degenerierte Veranlagung“ handelte.

 

Somit wurde die Homosexualität im militärischen System Nationalsozialdeutschlands zu einem tiefen und unlösbaren Paradoxon. Ein Regime, das den strengen, hypermaskulinen Körper des Soldaten und die Bande der Kameradschaft idealisierte, fürchtete gleichzeitig panisch die intime Seite dieser Brüderlichkeit. Die erhaltenen historischen Quellen belegen, dass selbst der strengste ideologische Terror und die Drohung der Todesstrafe die Vielfalt der menschlichen Sexualität selbst in den am stärksten indoktrinierten Strukturen der NS-Kriegsmaschinerie nicht vollständig auszulöschen vermochten.

 

Rebellische Seele

Naciai ir homosokesualumas Antrojo pasaulinio karo metu: ar naciai galėjo būti homoseksualūs?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šią temą retkarčiais pagalvodavau beskaitydamas įvairias knygas, tad nutariau susisteminti apie Antrojo pasaulinio karo nacius ir jų homoseksualumą liudijančius įrodymus.  Trečiojo Reicho santykis su homoseksualumu – viena prieštaringiausių ir kartu nemažai tyrinėjamų XX amžiaus istorijos temų. Nacių ideologija deklaravo griežtą, hipervyrišką ir heteronormatyvią visuomenės viziją, kurioje bet koks nuokrypis nuo „arijų reprodukcijos“ idealo buvo laikomas biologine grėsme tautos ateičiai. Tačiau greta oficialios represijų mašinos, siuntusios tūkstančius vyriškių į koncentracijos stovyklas, egzistavo gerokai sudėtingesnė ir prieštaringesnė kasdienybė: homoseksualumo apraiškos pačiose nacių organizacijose, kariuomenėje (kitaip vadinamoje Wehrmacht) ir net elitiniuose SS daliniuose.

 

Istoriniai šaltiniai rodo, kad nacių judėjimo pradžioje santykis su homoseksualumu buvo dvejopas. Ryškiausias to pavyzdys – Ernstas Rėmas (Ernst Röhm), Apsaugos būrių (SA) vadovas ir vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių, kuris atvirai neslėpė savo homoseksualumo. Rėmui artimų karininkų rate susiformavo vadinamasis „homoerotinis militarizmas“, kuriame griežta vyrų brolija, fizinė jėga ir pasiaukojimas buvo aukštinami kaip aukščiausia vyriškumo forma. Vis dėlto šis etapas truko neilgai: 1934 m. per „Ilgųjų peilių naktį“ Rėmas ir jo aplinka buvo sunaikinti, o Hitleris propagandiniais tikslais pasinaudojo Rėmo homoseksualumu kaip moralinio sugedimo ir išdavystės įrodymu.

 

Po Rėmo nužudymo nacių režimas pradėjo masinį homoseksualų persekiojimą, griežtindamas Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, pagal kurį nusikaltimu tapo net užuominos ar žvilgsniai. Pagrindiniu šios kampanijos architektu tapo SS vadovas Hainrichas Himleris (Heinrich Himmler), jautęs kone obsesyvią baimę dėl „homoseksualios infekcijos“ SS gretose. Himleris rėmėsi biologinės švaros teorijomis ir manė, kad homoseksualumas griauna karių drausmę, atima iš valstybės gimstamumą bei skatina slaptų „vyrų tinklų“ kūrimąsi, galinčių kelti grėsmę paties SS ir režimo stabilumui.

 

Nepaisant drastiškų bausmių ir visapusiškos sekimo sistemos, santykiai tarp tos pačios lyties asmenų neišnyko nei Wehrmacht, nei pačiuose SS daliniuose. Karo metais, kai milijonai vyriškių ilgus mėnesius leido uždaruose kariniuose kolektyvuose, apkasuose ir atskirtose stovyklose, homoseksualūs kontaktai buvo reguliariai fiksuojami. Karinių teismų protokolai, slaptos Gestapo ataskaitos bei pačių karių dienoraščiai liudija apie įvairaus pobūdžio santykius – nuo atsitiktinių intymių ryšių iki gilių emocinių partnerysčių mirties grėsmės akivaizdoje.

 

SS daliniuose bausmės už homoseksualumą buvo besąlygiškos ir brutalios. 1941 m. Himlerio įsakymu buvo nustatyta, kad bet kuris SS ar policijos pareigūnas, pagautas vykdant homoseksualius aktus, turi būti nubaustas mirtimi. Nepaisant to, išlikę SS teismų (SS- und Polizeigerichte) dokumentai rodo, jog tyrimai dėl 175 straipsnio pažeidimų vyko iki pat karo pabaigos. Dažniausiai apie tokius atvejus būdavo sužinoma per skundus (Denunziation), kai kiti pareigūnai arba vietos gyventojai pranešdavo apie įtartiną elgesį, meilės laiškus ar užfiksavimą intymiose situacijose.

 

Kariuomenėje požiūris į homoseksualumo atvejus, kintant karo eigai, šiek tiek taikstėsi prie praktinių poreikių. Rytų fronte, trūkstant kario jėgos, vadovybė kartais užmerkdavo akis prieš nedidelius nusižengimus, jei jie nekėlė grėsmės tiesioginei karinei disciplinai ir nebuvo demonstruojami viešai. Tačiau formaliai už tokius veiksmus grėsė karo teismas, laipsnio atėmimas, išsiuntimas į griežto režimo baudos batalionus arba tiesioginė mirties bausmė.

 

Tarp įdomiausių istorinių liudijimų – po karo išlikę pačių karių prisiminimai bei apklausų medžiaga. Istorikai, tokie kaip Dagmar Herzog ar Geoffrey Cocks, tyrinėję vokiečių karių intymųjį gyvenimą, pastebi, kad karo metais griežta ideologinė kontrolė dažnai susidurdavo su kasdienybės realybe. Daugelis karių savo elgesį teismuose teisindavo „alkoholio poveikiu“, „stresu“ arba „ilgu nebuvimu šalia moterų“, siekdami išvengti mirties bausmės ir pademonstruoti, kad tai tebuvo atsitiktinis kluptelėjimas, o ne „degeneracinė prigimtis“.

 

Taigi nacių Vokietijos karinėje sistemoje homoseksualumas tapo giliu ir neišsprendžiamu paradoksu. Režimas, kuris idealizavo griežtą, hipervyrišką kario kūną ir brolijos ryšius, tuo pat metu iki panikos bijojo šios brolijos intymiosios pusės. Išlikę istoriniai šaltiniai liudija, jog net griežčiausias ideologinis teroras ir mirties bausmės grėsmė nesugebėjo visiškai ištrinti žmogaus seksualumo įvairovės net ir labiausiai indoktrinuotose nacių karo mašinos struktūrose.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela