Dienos citata: Bonnie Tyler apie savo balsą, talentą, gyvenimą ir muziką

 

Sveiki!
 
„Niekada nemaniau, kad mano balsas taps mano skiriamuoju ženklu. Iš pradžių buvau šokiruota, kai po balso stygų operacijos jis tapo prikimęs, bet vėliau supratau – būtent tai ir yra mano unikalumas.“
 
„Muzika yra mano gyvenimas. Net ir praėjus dešimtmečiams po didžiausių hitų, aš vis dar jaučiu tą patį jaudulį lipdama į sceną. Jei nustosiu dainuoti, tikriausiai tiesiog išnyksiu.“ Bonnie Tyler
 
Mano kartos ir vyresnieji visi žino atlikėją Bonnie Tyler ir jos balsą atpažįsta beregint. Pamenu ją dar nuo paauglystės laikų kaip išskirtinę. Bonnie Tyler, gimusi kaip Gaynor Hopkins 1951 metų birželio 8 dieną Skewen mieste, Velse, buvo viena ryškiausių roko ir popmuzikos baladžių atlikėjų, kurios kelias į šlovę prasidėjo dirbant mažose klubų grupėse. Jos karjera pasuko netikėta linkme po 1976 metais atliktos balso stygų operacijos, kuri paliko jai išskirtinį, prikimimo skambesį, tapusį neatsiejama jos muzikinio identiteto dalimi. Šis unikalus tembras padėjo jai įsiveržti į pasaulines topų viršūnes ir tapti viena atpažįstamiausių balsų muzikos istorijoje.
 
Didžiausią atlikėjos sėkmę atnešė devintasis dešimtmetis, kai bendradarbiaudama su kompozitoriumi Jimu Steinmanu ji sukūrė visam pasauliui žinomus šedevrus, tarp kurių svarbiausią vietą užima „Total Eclipse of the Heart“. Ši daina tapo emocinės dramos simboliu, atskleidusiu ne tik galingą jos vokalo jėgą, bet ir gebėjimą perteikti gilias, teatrališkas jausmų audras. Kiti jos darbai, tokie kaip „It’s a Heartache“ bei „Holding Out for a Hero“, įtvirtino jos statusą kaip scenos legendos, kurios kūryba darė įtaką ištisoms muzikos klausytojų kartoms.
 
Savo asmeninį gyvenimą atlikėja siejo su ilgamete santuoka su Robertu Sullivanu, o didelę laiko dalį praleido gyvendama Portugalijoje, kurioje rado ramybę nuo intensyvaus koncertinio gyvenimo. Nepaisant garbaus amžiaus ir šlovės viršūnių, ji išlaikė atsidavimą scenai iki pat paskutinių dienų, dažnai pabrėždama, kad muzika jai buvo ne tik darbas, bet ir pagrindinis gyvenimo variklis. Bonnie Tyler išliks atmintyje kaip stiprios dvasios moteris, kurios balsas sugebėjo sujungti roko energiją su subtiliu jausmingumu.
 
2026 metų liepos 8 dieną pasaulį pasiekė liūdna žinia apie Bonnie Tyler mirtį Portugalijoje, kur ji užgeso eidama 76-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos. Jos išėjimas sukrėtė gerbėjus visame pasaulyje, tačiau palikta muzikinė visata išliks gyvybinga, nes jos atliekami kūriniai jau seniai tapo klasika. Nors fiziškai atlikėja mus paliko, jos unikalus, visus atpažįstamas prikimęs balsas dar ilgai skambės radijo stotyse ir koncertų salėse, primindamas apie jos nepakartojamą talentą ir gyvenimo aistrą.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Filmas: "Pont Neuf meilužiai" / "Les Amants du Pont-Neuf"

 

Sveiki, mielieji!
 
Yra filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų? Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome, kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
 
Filmas pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
 
Filmą, kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J. Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos, pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po naktiniais Paryžiaus tiltais.
 
Nepaisant to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“ visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta pamatyti tikriesiems kino gurmanams.

P. S. Užsimaniau pasivaikščioti ant tikrojo Pont-Neuf tilto.
 
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.6

 
Maištinga Siela

Aurelijus Veryga žmones išvadino "vaivorykštiniais nulėpausiais": ar politikui dera tyčiotis iš savo rinkėjų?

 

Ar tokių politikų mums reikia?
 
Norėčiau ką nors pasakyti, bet viską pasako Aurelijaus Verygos įrašas: nepagarba, homofobija, iškreiptos pažiūros, niekinimas ir visiškas sovietinis „vertybių“ kompleksiškumas vienoje saujoje. Turint galvoje, kad Verygos ausys nėra jau tokios prigludusios, bet kam tai rūpi? Homofobams rinkėjams „sueis“.
 
Maištinga Siela

Estija ir Estijos gamta: Kaberneemės pusiasalis (Kaberneeme neem), ką pamatyti ir aplankyti Estijoje

Labi, mielieji skaitytojai!
 
Dažnai kyla klausimas, o ką dar galima pamatyti Estijoje be Talino ir Tartu? Siūlau Kaberneemės (estiškai Kaberneeme neem) pusiasalį, kurio įspūdingą „uodegos“ formos seklumą matote nuotraukoje, suformavo ilgalaikiai geologiniai procesai, būdingi šiauriniam Estijos pajūriui. Ši geologinė struktūra atsirado dėl sąveikos tarp ledynmečio paliktų nuosėdų ir vėlesnio bangų poveikio, kuris tūkstančius metų formavo kranto liniją. Jūros srovės bei nuolatinis bangavimas pernešė smėlį ir akmenis, palaipsniui suformuodami šią neįprastą, siaurą keterą, kuri tarsi natūralus tiltas nusidriekia į Suomijos įlankos vandenis. Tokie dariniai Estijos pakrantėse yra puikus pavyzdys, kaip dinamiška Baltijos jūros aplinka nuolat keičia reljefą, o ši konkreti vieta dėl savo pailgos formos tampa itin ryškiu, kone grafiniu akcentu kraštovaizdyje.
 
Šiandien Kaberneemė yra itin mėgstama lankytojų vieta, kurią vertina tiek vietiniai estai, tiek turistai, ieškantys autentiško šiaurietiško pajūrio ramybės. Vos už maždaug keturiasdešimties kilometrų nuo Talino įsikūręs kaimas bei jo vaizdingas kyšulys suteikia galimybę pasivaikščioti tarsi pačiu jūros viduriu, kas lankytojams sukuria ypatingą, beveik metafizinį ryšį su gamta. Nors vieta nėra didelis komercinis kurortas, būtent jos natūralumas ir ramybė, deranti su aplinkiniais miškais bei jaukia estiška pakrantės atmosfera, daro ją populiaria tiek tarp gamtos fotografų, tiek tarp tų, kurie nori pabėgti nuo miesto šurmulio.

 
Geologiškai šis darinys yra ne tik vizualiai patrauklus, bet ir svarbus kaip estų pajūrio formavimosi istorijos dalis. Akmenų ir smėlio mišinys, sudarantis šį pusiasalio tęsinį, yra stabilus, tačiau tuo pat metu subtiliai kintantis veikiamas audrų ir sezoninių vandens lygio svyravimų. Lankydamiesi šioje vietoje, žmonės gali stebėti, kaip augalija po truputį kolonizuoja šias kranto zonas, kurios yra arčiau sausumos, o toliau į jūrą besitęsianti atvira sekluma išlieka laukine, nuolat skalaujama bangų. Kaberneemė puikiai iliustruoja estų gebėjimą saugoti ir tausoti savo natūralų kraštovaizdį, paliekant tokias vietas atviras lankymui, tačiau išlaikant jų pirminę, žmogaus nepaliestą būklę.
 
Maištinga Siela

Eesti ja Eesti silmapaistvamad homoseksuaalsed kirjanikud ja poliitikud: Friedebert Tuglasest Imre Sooäärini

 

Tere, kallid lugejad ja ajaloohuvilised!
 
Mul on isiklikke suuri huvisid ja sümpaatiat Eesti vastu, mida näitavad sagedased postitused selle riigi kohta minu saidil. Mulle meeldib üldiselt Baltimaade ajalugu, seega on see sissekande teema Eesti inimesed.
 
Eesti, olles üks progressiivsemaid Balti riike LGBT+ õiguste küsimustes, omab oma ajaloos ja tänapäevas mitte ühtegi silmapaistvat isiksust, kes on oma eeskujuga kujundanud ühiskonna suhtumist homoseksuaalsusesse. Ajalooliselt, eriti enne Nõukogude okupatsiooni ja hiljem, oli avalik arutelu homoseksuaalsuse üle tabu, kuid mõned loojad põimisid oma kalduvusi peenelt oma kirjanduslikku pärandisse, kuigi nende isiklik elu jäi sageli suletud ruumi. Tänapäeva Eestis on olukord põhiliselt muutunud: alates 2016. aastast on riigis seadustatud kooseluleping ja 2024. aastal jõustusid samasooliste abielud, mistõttu on avalik identiteedi avalikustamine muutunud palju julgemaks ja poliitiliselt tähendusrikkamaks.
 
Üks silmapaistvamaid ajaloolisi figuure, kelle seksuaalset sättumust kirjandusteadlased sageli arutavad, on mõjukas eesti kirjanik ja intellektuaal Friedebert Tuglas (1886–1971). Kuigi ta elas ajal, mil avatud kõne homoseksuaalsusest oli võimatu, näevad analüütikud tema loomingus ja erakirjades sügavat esteetilist ja emotsionaalset sõltuvust teistest meestest. Tema puhul ei olnud homoseksuaalsus avalik poliitiline avaldus, vaid pigem varjatud eluviis, mille ta suutis integreerida oma kui modernismi esindaja loomingulisse identiteeti, kogemata kunagi kaasaegset „kapist välja tulemise“ etappi.
 
Friedebert Tuglas oli üks tähtsamaid eesti kirjanduse modernismi esindajaid, kes sai üleilmselt tuntuks oma meistriklassikasse kuuluvate novellidega, nagu „Popi ja Huuhuu“ või „Kuldne rõngas“, milles ta ühendas silmapaistvalt impressionismi, sümbolismi ja psühholoogilise sügavuse. Kuigi tema loomingus ei käsitletud homoseksuaalsuse teemat kunagi otse ega poliitiliselt – teatud määral toonaste kultuurinormide tõttu –, näevad kirjandusteadlased tema tekstides ja isiklikes kirjades sügavat esteetilist meeste sõpruse, emotsionaalse intiimsuse ja platoonilise armastuse väljendust, mida ta põimis meisterlikult oma estetiseeritud, kohati melanhoolsesse proosamaailma.
 
Tänapäeva Eestis on poliitiline areen muutunud ruumiks, kus homoseksuaalsus ei ole mitte ainult takistus, vaid saab osaks võitlusest võrdsuse eest. Üks silmapaistvamaid näiteid on poliitik Imre Sooäär, kes avalikustas oma homoseksuaalsuse ja sai üheks olulisemaks LGBT+ õiguste kaitsjaks parlamendis. Tema tee avatuse juurde oli järkjärguline, kuid saades üheks esimestest avalikult homoseksuaalsetest eesti poliitikutest, suutis ta muuta Riigikogu (Eesti parlamendi) diskussioonikultuuri, tõestades, et isiklik identiteet ei takista kogu rahva esindamist.
 
Teine oluline figuur on ühiskonnategelane ja aktivist Keiu Virro, kes oma tegevusega kultuuriväljal ja avalikes debattides rõhutab pidevalt LGBT+ nähtavuse tähtsust. Tema avalikustamine oli tihedalt seotud erialase tegevusega: mõistes, et eesti kultuuriruumis on endiselt puudus vähemuste esindatusest, otsustas ta, et avalik rääkimine omaenda seksuaalsusest on vajalik mitmekesisuse normaliseerimiseks. Tema eeskuju näitab, kuidas individuaalne julguseakt muutub struktuurseks muutuseks ühiskonna mõtlemises.
 
Kirjandusmaailmas näeme täna kirjanikke, kes kasutavad oma sättumust tööriistana stereotüüpide purustamiseks. Näiteks kirjanik Mikk Pärnits, tuntud oma terava sotsiaalkriitika poolest, käsitleb sageli oma loomingus ja avalikes esinemistes identiteedi, soo ja ühiskonna pealesurutud normide teemasid. Tema homoseksuaalsus ei ole ainult biograafiline fakt, see on teadlik positsioon, mille kaudu ta seab kahtluse alla Eesti konservatiivsed traditsioonid, julgustades seeläbi lugejaid ümber mõtestama seda, mis on „normaalne“.
 
Poliitilises sfääris ei saa mainimata jätta edukaid naisi, kes elavad avalikult samasoolistes abieludes. Kuigi Eesti poliitika tippudes ei ole avatud LGBT+ isikuid veel palju, deklareerivad madalama tasandi või kohaliku omavalitsuse poliitikud üha julgemalt oma perekonnaseisu. Sellest saab iseenesestmõistetav asi, mis ei ole enam skandaal, vaid lihtsalt elu fakt, mis aitab kaasa progressiivse riigi kuvandi kujundamisele, mida toetab enamik noorema põlvkonna valijaid.
 
Oluline on mainida ka Baltic Pride'i festivalide korraldajaid, kes on sageli need inimesed, kes kujundavad LGBT+ poliitilist päevakorda Eestis. Paljud neist inimestest, olles aktivistid, avalikustasid oma sättumuse mitte kuulsusehimust, vaid vajadusest – üritusi korraldades ja vihakõnega kokku puutudes mõistsid nad, et vaid isiklik avatus võib hirme purustada. Need ühiskonnategelased on tõelised muutuste arhitektid, kes näitavad oma eeskujuga, et Eesti ühiskond on valmis mitmekesisust vastu võtma.
 
Kuigi Eestis eksisteerib endiselt teatav vastuseis konservatiivsetelt poliitilistelt jõududelt, avaldab avaliku elu tegelaste avatus tohutut mõju. Kui tuntud kirjanik või poliitik räägib intervjuus oma partnerist, muutub see kultuurinormiks, mis tasandab tasapisi ühiskonna teravaid nurki. See ei nõua enam dramaatilisi lahkuminekuid või avalikke ülestunnistusi televisioonis, vaid toimub loomulikult, integreerides oma elu üldisesse diskursusesse.
 
Sellegipoolest on oluline mõista, et see avatus ei ole kõigile võrdselt kättesaadav. Vanema põlvkonna esindajad, kes elasid Nõukogude ajal, jäävad sageli ettevaatlikumaks, mistõttu nende avalikustamine on haruldasem ja toimub aeglasemalt. Praegune Eesti LGBT+ liikumise nägu on nooruslik, dünaamiline ja orienteeritud õiguslikule tunnustusele, mitte ainult isikliku elu detailide arutamisele, mis näitab ühiskonna küpset suhtumist.
 
Kokkuvõtteks võib väita, et silmapaistvamad Eesti geidest ühiskonnategelased, kirjanikud ja poliitikud täidavad „sildade ehitajate“ rolli. Oma tööde, loomingu ja julgusega olla nemad ise ei muuda nad mitte ainult seadusi, vaid kõrvaldavad psühholoogilisi takistusi, mida on paljude aastate jooksul loonud hirm ja teadmatus. Eesti eeskuju näitab, et poliitiline avatus ja intellektuaalide avalik osalemine diskussioonides on kõige efektiivsemad tööriistad, püüeldes mitte ainult sallivuse, vaid tõelise võrdsuse poole ühiskonnas.
 
Mässumeelne Hing

Estija ir Estijos žymiausi homoseksualai rašytojai, politikai nuo Friedebert Tuglas iki Imre Sooäär

 

Sveiki, brangieji!
 
Turiu asmeninių didelių interesų ir simpatijų Estijai, tą rodo dažnoki įrašai apie šią šalį mano saite. Man patinka apskritai Pabaltijos istorija, tad šis įrašas apie Estijos žmones.
 
Estija, būdama viena progresyviausių Baltijos šalių LGBT+ teisių klausimais, savo istorijoje ir dabartyje turi ne vieną ryškią asmenybę, kurios savo pavyzdžiu formavo visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Istoriškai, ypač iki Sovietų okupacijos ir vėliau, viešas kalbėjimas apie homoseksualumą buvo tabu, tačiau kai kurie kūrėjai savo potraukius subtiliai įpindavo į literatūrinį palikimą, nors jų asmeninis gyvenimas dažnai likdavo uždaroje erdvėje. Šiuolaikinėje Estijoje situacija iš esmės pasikeitė: nuo 2016 metų šalyje įteisinta partnerystė, o 2024 metais įsigaliojo tos pačios lyties asmenų santuokos, todėl viešas tapatybės atsiskleidimas tapo daug drąsesnis ir politiškai reikšmingesnis.
 
Viena ryškiausių istorinių figūrų, kurios seksualinė orientacija dažnai aptariama literatūros tyrinėtojų, yra įtakingas estų rašytojas ir intelektualas Friedebertas Tuglasas (Friedebert Tuglas) 1886-1971. Nors jis gyveno laikais, kai atviras kalbėjimas apie homoseksualumą buvo neįmanomas, jo kūryboje ir privačiuose laiškuose analitikai įžvelgia gilią estetinę ir emocinę priklausomybę nuo kitų vyrų. Jo atveju, homoseksualumas nebuvo viešas politinis pareiškimas, o veikiau paslėptas gyvenimo būdas, kurį jis sugebėjo integruoti į savo, kaip modernizmo atstovo, kūrybinį identitetą, niekada nepatirdamas šiuolaikinio „išėjimo iš spintos“ etapo.
 
Friedebertas Tuglasas buvo vienas svarbiausių estų literatūros modernizmo atstovų, visame pasaulyje išgarsėjęs savo meistriškomis novelėmis, tokiomis kaip „Popi ir Huuhuu“ ar „Auksinis veršis“, kuriose ryškiai derino impresionizmą, simbolizmą ir psichologinį gylį. Nors jo kūryboje homoseksualumo tema niekada nebuvo nagrinėjama tiesmukai ar politiškai – tam tikru mastu dėl to meto kultūrinių normų – literatūros tyrinėtojai jo tekstuose ir asmeniniuose laiškuose įžvelgia gilią estetinę vyrų draugystės, emocinio intymumo bei platoniškos meilės raišką, kurią jis meistriškai įpindavo į estetizuotą, kartais melancholišką savo prozos pasaulį.
 
Dabartinėje Estijoje politinė arena tapo erdve, kurioje homoseksualumas ne tik nebėra kliūtis, bet ir tampa dalimi kovos už lygybę. Vienas ryškiausių pavyzdžių – politikas Imre Sooäär, kuris savo homoseksualumą atskleidė viešai ir tapo vienu svarbiausių LGBT+ teisių gynėjų parlamente. Jo kelias į atvirumą buvo laipsniškas, tačiau tapęs vienu pirmųjų atvirai homoseksualių estų politikų, jis sugebėjo pakeisti diskusijų kultūrą Riigikogu (Estijos parlamente), įrodydamas, kad asmeninė tapatybė netrukdo atstovauti visai tautai.
 
Kita svarbi figūra yra visuomenininkė ir aktyvistė Keiu Virro, kuri savo veikla kultūros lauke ir viešuosiuose debatuose nuolat pabrėžia LGBT+ matomumo svarbą. Jos atsiskleidimas buvo glaudžiai susijęs su profesine veikla: suvokus, kad estų kultūrinėje erdvėje vis dar trūksta atstovavimo mažumoms, ji nusprendė, kad viešas kalbėjimas apie jos pačios seksualumą yra būtinas siekiant normalizuoti įvairovę. Jos pavyzdys rodo, kaip individualus drąsos aktas virsta struktūriniu pokyčiu visuomenės mąstysenoje.
 
Literatūros pasaulyje šiandien matome rašytojų, kurie savo orientaciją naudoja kaip įrankį griauti stereotipus. Pavyzdžiui, rašytojas Mikkas Pärnitsas, žinomas dėl savo aštrios socialinės kritikos, dažnai savo kūryboje ir viešuose pasirodymuose nagrinėja tapatybės, lyties ir visuomenės primestų normų temas. Jo homoseksualumas nėra tik biografinis faktas, tai – sąmoninga pozicija, per kurią jis kvestionuoja Estijos konservatyvias tradicijas, taip skatindamas skaitytojus permąstyti, kas yra „normalu“.
 
Politinėje sferoje neįmanoma nepaminėti ir sėkmingų moterų, kurios atvirai gyvena tos pačios lyties santuokose. Nors Estijos politikos viršūnėse atvirų LGBT+ asmenų vis dar nėra daug, žemesnio ar savivaldos lygio politikai vis drąsiau deklaruoja savo šeiminę padėtį. Tai tampa savaime suprantamu dalyku, kuris nebėra skandalas, o tiesiog gyvenimo faktas, prisidedantis prie progresyvios valstybės įvaizdžio formavimo, kurį palaiko dauguma jaunesnės kartos rinkėjų.
 
Svarbu paminėti ir „Baltic Pride“ festivalių organizatorius, kurie dažnai yra tie žmonės, kurie formuoja LGBT+ politinę dienotvarkę Estijoje. Daugelis šių žmonių, būdami aktyvistais, savo orientaciją atskleidė ne dėl noro išgarsėti, o iš būtinybės – organizuojant renginius, susiduriant su neapykantos kalba, jie suprato, kad tik asmeninis atvirumas gali sugriauti baimes. Šie visuomenininkai yra tikrieji permainų architektai, kurie savo pavyzdžiu rodo, kad Estijos visuomenė yra pasirengusi priimti įvairovę.
 
Nors Estijoje vis dar egzistuoja tam tikras pasipriešinimas iš konservatyvių politinių jėgų pusės, viešų asmenų atvirumas daro milžinišką poveikį. Kai žinomas rašytojas ar politikas pasakoja apie savo partnerį interviu, tai tampa kultūrine norma, kuri pamažu nušlifuoja visuomenės aštrius kampus. Tai nebereikalauja dramatiškų atsiskyrimų ar viešų prisipažinimų per televiziją, o vyksta natūraliai, integruojant savo gyvenimą į bendrą diskursą.
 
Vis dėlto, svarbu suprasti, kad šis atvirumas nėra pasiekiamas visiems vienodai. Vyresnės kartos atstovai, gyvenę sovietmečiu, dažnai išlieka atsargesni, todėl jų atsiskleidimas yra retesnis ir vyksta lėčiau. Dabartinis Estijos LGBT+ judėjimo veidas yra jaunatviškas, dinamiškas ir orientuotas į teisinį pripažinimą, o ne tik į asmeninio gyvenimo detalių aptarimą, kas rodo brandų visuomenės požiūrį.
 
Apibendrinant galima teigti, kad ryškiausi Estijos gėjai visuomenininkai, rašytojai ir politikai atlieka „tiltų statytojų“ vaidmenį. Savo darbais, kūryba ir drąsa būti savimi jie ne tik keičia įstatymus, bet ir šalina psichologines kliūtis, kurias daugelį metų kūrė baimė ir nežinojimas. Estijos pavyzdys rodo, kad politinis atvirumas ir viešas intelektualų dalyvavimas diskusijose yra patys efektyviausi įrankiai, siekiant ne tik tolerancijos, bet ir tikros lygybės visuomenėje.
 
Maištinga Siela

Fascinating History Vlad Dracula and his homosexual brother Radu the Handsome, who loved Sultan Mehmed II

 

Good day, dear readers and history enthusiasts!
 
Vlad III, who later became famous worldwide under the name Dracula, was born in 1431 in Sighișoara, Transylvania, into the family of the Wallachian ruler Vlad II. His father, a member of the Order of the Dragon, constantly oscillated between the Kingdom of Hungary and the powerful Ottoman Empire, trying to preserve his country's autonomy. This political tension became fatal for Vlad and his younger brother Radu (also known as Radu the Handsome or Radu cel Frumos), as in their father's attempt to secure the sultans' favor, the brothers were sent to the Ottoman court as hostages in 1442 or 1444. At that time, Vlad was about eleven and Radu was only seven, so the foreign culture and environment became part of their daily lives during a highly vulnerable period of their childhood.
 
At the Ottoman court, likely in the city of Edirne, the brothers lived under the supervision of the entourage of the future Sultan Mehmed II, where they were educated according to the traditions of the empire. While Vlad maintained an independent and rebellious character, Radu, nicknamed "the Handsome," became extremely receptive to the environment and quickly adopted Ottoman customs and values. Historical sources suggest that Radu established extremely close, intimate ties with the future Sultan Mehmed II, and this friendship became the foundation of his political and personal identity. It is believed that Radu converted to Islam and became a full ally of the sultan, integrating completely into the Ottoman elite and breaking away from his Christian roots.
 
At a time when Vlad saw the Ottomans as the oppressors of his people and constantly planned how to escape captivity and regain the Wallachian throne, Radu chose a completely different path. He learned the subtleties of the Ottoman court, languages, and the art of warfare, becoming one of the sultan's most loyal followers. This radical difference between the brothers created a deep chasm: upon returning to his homeland, Vlad began a ruthless fight against the Ottomans, using extremely cruel methods such as impalement, while Radu became his direct opponent, who on several occasions led the Ottoman army against his own brother.
 
Radu the Handsome became Sultan Mehmed II's trusted man, often carrying out important military and diplomatic missions. The Ottoman sultan supported Radu's claims to the Wallachian throne, hoping to ensure the empire's control over the region through him. Radu became a symbol of what Vlad considered betrayal – a re-educated Christian ruler who, as a vassal of the sultan, implemented the interests of the Ottoman Empire against his own blood. Historians often emphasize that Radu remained loyal to the sultan until the end of his life, becoming completely alien to Vlad Dracula's political vision.
 
There is little information about Radu's personal life, but his relationship with the sultan is often described as extremely close, and in some sources even as homosexual, which was not unusual in the environment of the Ottoman court of that time between high-ranking officials and their protectors. However, Radu's life was not just court intrigue; he actively participated in military campaigns and for a long time was Vlad Dracula's main rival in the fight for the Wallachian throne. He managed to establish himself as a ruler, but his power was directly dependent on the support of the Ottoman Empire, so he always remained dependent on the politics of Istanbul.
 
Finally, Radu the Handsome died in 1475 (for comparison, Vlad Dracula died in 1476, presumably in battle or an ambush, having his head cut off), likely from illness, shortly before the final collapse and death of his brother Vlad. Although he had a daughter named Maria Voichița, who later married another ruler, his political legacy remained completely tied to the influence of the Ottoman Empire. Radu is often mentioned as a figure full of tragedy – a man who, out of survival instinct and because of his connection with the sultan, lost his national and religious identity, becoming his brother's enemy. This was a striking contrast to the life of Vlad Dracula, who until his death remained anchored in his warrior-like identity and brutal resistance against foreign domination.
 
This story of the brothers is an excellent example of how the geopolitical games of that time shaped completely different destinies: one became a globally known tyrant and symbol of resistance, and the other a loyal courtier to the sultan, whose name is remembered today only as a shadow of Vlad Dracula. Radu's fate reveals how easily childhood traumas and a foreign environment can change a person's choices, turning brothers into mortal enemies. Their encounters on Wallachian lands were not just a political fight for the throne, but also a personal drama in which two different worldviews collided – conformism and radical resistance.
 
HOMOSEXUALITY IN THE OTTOMAN EMPIRE?
 
In historical sources, Radu the Handsome's intimate life is presented fragmentarily because in the 15th century, the personal details of courtiers were usually recorded only through a political lens. His connection with the future Sultan Mehmed II was formed at the court in Edirne (the current territory of Turkey in the European part), where they both grew up together and created personal bonds of loyalty. Radu's nickname, "the Handsome," undoubtedly reflected not only his appearance but also his special status in the sultan's entourage, and the chronicles of the time mention exceptional favor from Mehmed II, which, in the opinion of historians, as I have already mentioned, exceeded the ordinary relationships between a protector and a disciple.
 
In the culture of the Ottoman Empire's court, physical and emotional bonds between men were an existing phenomenon, and Mehmed II himself is frequently mentioned in historiography as a ruler who had a penchant for the company of beautiful young men. Although no direct confessions or personal diaries have been preserved, many researchers, based on court customs and the records of contemporaries, consider the assumption that the relationship between the sultan and Radu was of a sexual nature plausible. However, this intimacy was inextricably linked to politics, because the sultan trusted Radu not only due to his education but also because, through emotional and sexual attachment, he could ensure his loyalty to the empire's interests in Wallachia.
 
It is important to emphasize that part of the information about this bond came to us through the evaluations of Vlad III's supporters or Christian European chroniclers who tried to defame Radu, presenting him as a degenerate who had lost his Christian dignity through his relationship with a pagan ruler. For this reason, in historiography, these data are evaluated as a balance between a real personal bond and hostile propaganda. Apart from these court relationships, no other love affairs of Radu with men are known, and in the later stages of his life, he maintained a relationship with a woman with whom he had a daughter, Maria Voichița. It can be said that Radu's love for the sultan existed in a specific context of the oriental court, where the line between political loyalty and physical intimacy was blurred, therefore it resembled more a part of power structures than a romantic love understood in the modern sense.
 
Rebellious Soul

Istorie fascinantă: Vlad Dracula și fratele său homosexual, Radu cel Frumos, care l-a iubit pe sultanul Mehmed al II-lea

 

Bună ziua, dragi cititori și pasionați de istorie!
 
Vlad al III-lea, devenit ulterior celebru în întreaga lume sub numele de Dracula, s-a născut în 1431 la Sighișoara, în Transilvania, în familia domnitorului Țării Românești, Vlad al II-lea. Tatăl său, membru al Ordinului Dragonului, a oscilat constant între Regatul Ungariei și puternicul Imperiu Otoman, încercând să păstreze autonomia țării sale. Această tensiune politică a devenit fatală pentru Vlad și pentru fratele său mai mic, Radu (cunoscut și sub numele de Radu cel Frumos), deoarece, în încercarea tatălui lor de a obține bunăvoința sultanilor, frații au fost trimiși la curtea otomană ca ostatici în 1442 sau 1444. La acea vreme, Vlad avea aproximativ unsprezece ani, iar Radu doar șapte, astfel că cultura și mediul străin au devenit parte din viața lor cotidiană într-o perioadă extrem de vulnerabilă a copilăriei.
 
La curtea otomană, probabil în orașul Edirne, frații au trăit sub supravegherea anturajului viitorului sultan Mehmed al II-lea, unde au fost educați conform tradițiilor imperiului. Dacă Vlad și-a păstrat caracterul independent și rebel, Radu, supranumit „cel Frumos”, a devenit extrem de receptiv la mediu și a adoptat rapid obiceiurile și valorile otomane. Sursele istorice sugerează că Radu a stabilit relații extrem de apropiate și intime cu viitorul sultan Mehmed al II-lea, această prietenie devenind fundamentul identității sale politice și personale. Se crede că Radu a trecut la islam și a devenit un aliat deplin al sultanului, integrându-se complet în elita otomană și rupând legăturile cu rădăcinile sale creștine.
 
În timp ce Vlad îi privea pe otomani ca pe asupritorii poporului său și plănuia constant cum să scape din captivitate și să recâștige tronul Țării Românești, Radu a ales o cale complet diferită. El a învățat subtilitățile curții otomane, limbile și arta războiului, devenind unul dintre cei mai fideli adepți ai sultanului. Această diferență radicală dintre frați a creat o prăpastie adâncă: întors în patrie, Vlad a început o luptă nemiloasă împotriva otomanilor, folosind metode extrem de crude, cum ar fi trasul în țeapă, în timp ce Radu a devenit adversarul său direct, conducând de mai multe ori armata otomană împotriva propriului frate.
 
Radu cel Frumos a devenit omul de încredere al sultanului Mehmed al II-lea, îndeplinind adesea misiuni militare și diplomatice importante. Sultanul otoman a susținut pretențiile lui Radu la tronul Țării Românești, sperând să asigure controlul imperiului asupra regiunii prin intermediul său. Radu a devenit simbolul a ceea ce Vlad considera trădare – un domnitor creștin reeducat care, fiind vasalul sultanului, a pus în aplicare interesele Imperiului Otoman împotriva propriului său sânge. Istoricii subliniază adesea că Radu i-a rămas loial sultanului până la sfârșitul vieții, devenind complet străin viziunii politice a lui Vlad Dracula.
 
Există puține informații despre viața personală a lui Radu, însă relația sa cu sultanul este adesea descrisă ca fiind extrem de apropiată, iar în unele surse chiar ca fiind homosecuală, lucru care nu era neobișnuit în mediul curții otomane de atunci între înalți demnitari și protectorii lor. Totuși, viața lui Radu nu a constat doar în intrigi de curte; el a participat activ la campanii militare și a fost mult timp principalul rival al lui Vlad Dracula în lupta pentru tronul Țării Românești. A reușit să se impună ca domnitor, însă puterea sa a fost direct dependentă de sprijinul Imperiului Otoman, rămânând astfel mereu dependent de politica de la Istanbul.
 
În cele din urmă, Radu cel Frumos a murit în 1475 (pentru comparație, Vlad Dracula a murit în 1476, se presupune că în luptă sau într-o ambuscadă, fiind decapitat), probabil din cauza unei boli, la scurt timp înainte de prăbușirea și moartea fratelui său Vlad. Deși a avut o fiică pe nume Maria Voichița, care s-a căsătorit ulterior cu un alt domnitor, moștenirea sa politică a rămas strâns legată de influența Imperiului Otoman. Radu este adesea menționat ca o figură plină de tragism – un om care, din instinct de supraviețuire și din cauza legăturii cu sultanul, și-a pierdut identitatea națională și religioasă, devenind dușmanul fratelui său. Acesta a fost un contrast izbitor față de viața lui Vlad Dracula, care până la moarte a rămas ancorat în identitatea sa de războinic și în rezistența brutală împotriva dominației străine.

Această poveste a fraților este un exemplu excelent despre cum jocurile geopolitice de atunci au modelat destine complet diferite: unul a devenit un tiran și un simbol al rezistenței cunoscut la nivel mondial, iar celălalt un curtean fidel sultanului, al cărui nume este amintit astăzi doar ca o umbră a lui Vlad Dracula. Destinul lui Radu dezvăluie cât de ușor traumele copilăriei și un mediu străin pot schimba alegerile unui om, transformând frații în dușmani de moarte. Întâlnirile lor pe pământurile Țării Românești nu au fost doar o luptă politică pentru tron, ci și o dramă personală în care s-au ciocnit două viziuni asupra lumii diferite – conformismul și rezistența radicală.
 
HOMOSEXUALITATEA ÎN IMPERIUL OTOMAN?
 
În sursele istorice, viața intimă a lui Radu cel Frumos este prezentată fragmentar, deoarece în secolul al XV-lea detaliile personale ale curtenilor erau înregistrate de obicei doar prin prisma politică. Legătura sa cu viitorul sultan Mehmed al II-lea s-a format la curtea de la Edirne (teritoriul actual al Turciei în partea europeană), unde amândoi au crescut împreună și au creat legături personale de loialitate. Porecla lui Radu, „cel Frumos”, a reflectat fără îndoială nu doar aspectul său, ci și statutul special în anturajul sultanului, iar cronicile vremii menționează o bunăvoință excepțională a lui Mehmed al II-lea, care, în opinia istoricilor, așa cum am menționat, a depășit relațiile obișnuite dintre protector și discipol.
 
În cultura curții Imperiului Otoman, relațiile fizice și emoționale dintre bărbați erau un fenomen existent, iar Mehmed al II-lea însuși este menționat frecvent în istoriografie ca un conducător care avea o înclinație către compania tinerilor frumoși. Deși nu s-au păstrat confesiuni directe sau jurnale personale, mulți cercetători, bazându-se pe obiceiurile curții și pe însemnările contemporanilor, consideră plauzibilă presupunerea că relația dintre sultan și Radu avea un caracter sexual. Totuși, această intimitate a fost indisolubil legată de politică, deoarece sultanul avea încredere în Radu nu doar datorită educației sale, ci și pentru că, prin atașamentul emoțional și sexual, îi putea asigura loialitatea față de interesele imperiului în Țara Românească.
 
Este important de subliniat că o parte din informațiile despre această legătură ne-au parvenit prin evaluările susținătorilor lui Vlad al III-lea sau ale cronicarilor creștini europeni, care au încercat să-l defăimeze pe Radu, prezentându-l ca pe un degenerat care și-a pierdut demnitatea creștină prin relația cu un conducător păgân. Din acest motiv, în istoriografie aceste date sunt evaluate ca un echilibru între legătura personală reală și propaganda ostilă. În afară de aceste relații de curte, nu se cunosc alte legături amoroase ale lui Radu cu bărbați, iar în etapele ulterioare ale vieții sale a întreținut o relație cu o femeie, cu care a avut o fiică, Maria Voichița. Se poate spune că dragostea lui Radu pentru sultan a existat într-un context specific al curții orientale, unde limita dintre loialitatea politică și intimitatea fizică era estompată, prin urmare semăna mai mult cu o parte a structurilor de putere decât cu o iubire romantică înțelese în sensul modern.
 
Suflet rebel

Sultan Mehmed, Eflak Prensi ve Vlad Drakula'nın kardeşi Güzel Radu'yu seviyordu

 

Merhaba, okuyucular ve tarih meraklıları!
 
Vlad III, daha sonra dünya çapında Drakula adıyla ünlenen kişi, 1431 yılında Transilvanya'nın Sighișoara kentinde, Eflak Prensi Vlad II'nin ailesinde dünyaya geldi. Ejderha Tarikatı'na üye olan babası, ülkesinin özerkliğini korumak için Macaristan Krallığı ile güçlü Osmanlı İmparatorluğu arasında sürekli bir denge politikası yürütüyordu. Bu siyasi gerilim, bizzat Vlad'ın ve küçük kardeşi Radu'nun (diğer adıyla Radu cel Frumos veya Güzel Radu) hayatları için kader belirleyici oldu; çünkü babaları sultanların teveccühünü kazanmak amacıyla 1442 veya 1444 yıllarında oğullarını Osmanlı sarayına rehin olarak gönderdi. O sırada Vlad yaklaşık on bir, Radu ise henüz yedi yaşındaydı; dolayısıyla yabancı bir kültür ve ortam, çocukluklarının en savunmasız döneminde gündelik hayatlarının bir parçası haline geldi.
 
Osmanlı sarayında, muhtemelen Edirne'de, kardeşler geleceğin sultanı II. Mehmed'in çevresinin gözetiminde yaşadılar ve imparatorluk geleneklerine göre yetiştirildiler. Vlad bağımsız ve isyankar karakterini korurken, Güzel lakaplı Radu çevreye karşı son derece uyumlu hale geldi ve Osmanlı adetlerini ile değerlerini hızla benimsedi. Tarihi kaynaklar, Radu'nun geleceğin sultanı II. Mehmed ile son derece yakın, samimi bağlar kurduğunu ve bu dostluğun onun siyasi ve kişisel kimliğinin temelini oluşturduğunu belirtir. Radu'nun İslam'ı kabul ettiği ve tamamen sultanın müttefiki haline gelerek Osmanlı seçkinlerine entegre olduğu ve Hristiyan köklerinden uzaklaştığı düşünülmektedir.
 
Vlad Osmanlıları halkının baskıcıları olarak görüp esaretten kurtulmanın ve Eflak tahtını geri almanın yollarını sürekli planlarken, Radu tamamen farklı bir yol seçti. Osmanlı sarayının inceliklerini, dillerini ve savaş sanatını öğrenerek sultanın en sadık takipçilerinden biri oldu. Kardeşler arasındaki bu radikal farklılık derin bir uçurum yarattı: Vatanına dönen Vlad, kazığa oturtma gibi son derece acımasız yöntemler kullanarak Osmanlılara karşı amansız bir mücadele başlattı; Radu ise defalarca Osmanlı ordusuna komuta ederek ağabeyine karşı savaşan doğrudan bir rakip haline geldi.
 
Güzel Radu, sultan II. Mehmed'in güvenini kazanan bir isim oldu ve sık sık önemli askeri ve diplomatik görevler üstlendi. Osmanlı sultanı, Radu aracılığıyla bölgedeki imparatorluk kontrolünü sağlamayı umarak onun Eflak tahtındaki hak iddialarını destekledi. Radu, Vlad'ın ihanet olarak gördüğü şeyin sembolü haline geldi; sultanın bir kuklası olarak kendi kanına karşı Osmanlı İmparatorluğu'nun çıkarlarını uygulayan, yeniden eğitilmiş bir Hristiyan hükümdar oldu. Tarihçiler genellikle Radu'nun yaşamının sonuna kadar sultana sadık kaldığını ve Vlad Drakula'nın siyasi vizyonuna tamamen yabancılaştığını vurgularlar.
 
Radu'nun kişisel hayatı hakkında çok az bilgi günümüze ulaşmıştır, ancak sultanla olan ilişkisi genellikle son derece yakın olarak tanımlanır ve bazı kaynaklarda homoseksüel olduğu belirtilir ki bu, o dönemdeki Osmanlı saray çevresinde üst düzey yetkililer ve koruyucuları arasında alışılmadık bir durum değildi. Yine de Radu'nun hayatı sadece saray entrikalarından ibaret değildi; askeri seferlerde aktif rol aldı ve uzun bir süre Vlad Drakula'nın Eflak tahtı için verdiği mücadelenin ana rakibi oldu. Prens olarak kendini kabul ettirmeyi başardı, ancak otoritesi doğrudan Osmanlı İmparatorluğu'nun desteğine bağlıydı, bu nedenle her zaman İstanbul siyasetine bağımlı kaldı.
 
Sonunda Güzel Radu 1475 yılında (karşılaştırma yapmak gerekirse, kardeşi Vlad Drakula 1476'da, muhtemelen bir savaşta veya pusuda başı kesilerek ölmüştür), muhtemelen bir hastalıktan, ağabeyi Vlad'ın nihai çöküşünden ve ölümünden kısa bir süre önce öldü. Daha sonra başka bir hükümdarla evlenen Maria Voichița adında bir kızı olmasına rağmen, siyasi mirası tamamen Osmanlı İmparatorluğu'nun etkisiyle bağlantılı kaldı. Radu genellikle trajedilerle dolu bir figür olarak anılır; hayatta kalma içgüdüsü ve sultanla olan bağı nedeniyle ulusal ve dini kimliğini kaybederek ağabeyinin düşmanı haline gelen bir insan. Bu durum, ölümüne kadar savaşçı kimliğine ve yabancı egemenliğine karşı yürüttüğü acımasız direnişe tutunan Vlad Drakula'nın hayatıyla keskin bir tezat oluşturuyordu.
 
Bu kardeşlerin hikayesi, dönemin jeopolitik oyunlarının ne kadar farklı kaderler şekillendirdiğinin harika bir örneğidir: Biri dünya çapında tanınan bir tiran ve direniş sembolü haline gelirken, diğeri ismi bugün sadece Vlad Drakula'nın gölgesi olarak hatırlanan, sultana sadık bir saray görevlisi oldu. Radu'nun kaderi, çocukluk travmalarının ve yabancı bir çevrenin bir insanın tercihlerini nasıl kolayca değiştirebileceğini ve kardeşleri ölümcül düşmanlara dönüştürebileceğini gözler önüne seriyor. Onların Eflak topraklarındaki karşılaşmaları sadece taht için verilen siyasi bir mücadele değil, aynı zamanda konformizm ile radikal direniş olmak üzere iki farklı dünya görüşünün çatıştığı kişisel bir dramdı.
 
OSMANLI İMPARATORLUĞU'NDA HOMOSEKSUALLİK?
 
Tarihi kaynaklarda Güzel Radu'nun mahrem hayatı parçalı bir şekilde yansıtılmaktadır çünkü 15. yüzyılda saray mensuplarının kişisel detayları genellikle sadece siyasi prizmadan kaydedilirdi. Geleceğin sultanı II. Mehmed ile olan bağı, ikisinin birlikte büyüdüğü ve kişisel sadakat bağları kurduğu Edirne sarayında (günümüz Türkiye'sinin Avrupa yakasında) şekillendi. Güzel lakabı, şüphesiz sadece dış görünüşünü değil, aynı zamanda sultanın çevresindeki özel statüsünü de yansıtıyordu ve o dönemin kroniklerinde, tarihçilerin değerlendirmesine göre daha önce de belirttiğim gibi, koruyucu ve çırak arasındaki olağan ilişkilerin sınırlarını aşan II. Mehmed'in özel teveccühünden bahsedilmektedir.
 
Osmanlı İmparatorluğu'nun saray kültüründe erkekler arasındaki fiziksel ve duygusal bağlar var olan bir olguydu ve II. Mehmed'in kendisi de tarih yazımında sık sık güzel gençlerin arkadaşlığına eğilimi olan bir hükümdar olarak anılır. Doğrudan itiraflar veya kişisel günlükler günümüze ulaşmamış olsa da, birçok araştırmacı saray geleneklerine ve çağdaşların kayıtlarına dayanarak sultan ile Radu arasındaki ilişkinin cinsel nitelikte olduğu varsayımını makul bulmaktadır. Yine de bu yakınlık siyasetle ayrılmaz bir şekilde bağlantılıydı çünkü sultan Radu'ya sadece eğitimi nedeniyle değil, aynı zamanda duygusal ve cinsel bağlılık yoluyla Eflak'taki imparatorluk çıkarlarına sadakatini garanti altına alabileceği için güveniyordu.
 
Bu ilişki hakkındaki bilgilerin bir kısmının, Radu'yu putperest bir hükümdarla olan ilişkisi nedeniyle Hristiyan onurunu kaybetmiş bir yozlaşmış olarak karalamaya çalışan Vlad III destekçilerinin veya Hristiyan Avrupa tarihçilerinin değerlendirmeleri yoluyla bize ulaştığını vurgulamak önemlidir. Bu nedenle tarih yazımında bu veriler, gerçek kişisel bağ ile düşmanca propaganda arasındaki bir denge olarak değerlendirilmektedir. Bu saray ilişkilerinin dışında Radu'nun başka erkeklerle olan aşk ilişkileri hakkında bilgi bulunmamaktadır ve hayatının sonraki evrelerinde kızı Maria Voichița'nın annesi olan bir kadınla ilişkisi olmuştur. Radu'nun sultana olan aşkının, siyasi sadakat ile fiziksel yakınlık arasındaki sınırın bulanık olduğu özel bir Doğu sarayı bağlamında var olduğunu ve bu nedenle günümüz anlamında anlaşılan romantik bir aşktan ziyade iktidar yapılarının bir parçasına benzediğini söyleyebiliriz.
 
İsyankar Ruh

Vladas Drakula ir jo homoseksualus brolis Radu Gražusis, mylėjęs sultoną Mehmedą II

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
 
Vladas III, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
 
Osmanų dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju, tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes. Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas nuo savo krikščioniškų šaknų.
 
Tuo metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo brolį.
 
Radu Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
 
Apie Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos; jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.

Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

 
Galiausiai Radu Gražusis mirė 1475 metais (štai Vladas Drakulas palyginimui su broliu mirė 1476 m., kaip manoma, mūšyje arba pasaloje, nukertant jam galvą), tikėtina, nuo ligos, neilgai trukus prieš savo brolio Vlado galutinį žlugimą ir mirtį. Nors jis turėjo dukterį, vardu Marija Voichita, kuri vėliau ištekėjo už kito valdovo, jo politinis palikimas liko visiškai susietas su Osmanų imperijos įtaka. Radu dažnai minimas kaip tragizmo kupina figūra – žmogus, kuris dėl išgyvenimo instinkto ir ryšio su sultonu prarado savo tautinę bei religinę tapatybę, tapdamas brolio priešu. Tai buvo ryškus kontrastas Vlado Drakulos, kuris iki pat mirties liko įsikibęs į savo karį primenančią tapatybę ir žiaurų pasipriešinimą svetimųjų valdžiai, gyvenimui.
 
Ši brolių istorija yra puikus pavyzdys, kaip to meto geopolitiniai žaidimai suformavo visiškai skirtingus likimus: vienas tapo pasauliniu mastu žinomu tironu ir pasipriešinimo simboliu, o kitas – sultonui ištikimu dvariškiu, kurio vardas šiandien prisimenamas tik kaip Vlado Drakulos šešėlis. Radu likimas atskleidžia, kaip lengvai vaikystės traumos ir svetima aplinka gali pakeisti žmogaus pasirinkimus, paversdama brolius mirtinais priešais. Jų susidūrimai Valakijos žemėse nebuvo tik politinė kova dėl sosto, bet ir asmeninė drama, kurioje susikirto dvi skirtingos pasaulėjautos – konformizmas ir radikalus pasipriešinimas.
 
HOMOSEKSUALUMAS OSMANŲ IMPERIJOJE?
 
Istoriniuose šaltiniuose Radu Gražiojo intymus gyvenimas nušviečiamas fragmentiškai, nes XV amžiuje dvariškių asmeninės detalės dažniausiai buvo fiksuojamos tik per politinę prizmę. Jo ryšys su būsimuoju sultonu Mehmedu II formavosi Edirnės dvare (dabartinė Turkijos teritorija Europinėje dalyje), kur abu augo kartu ir kūrė asmeninius lojalumo saitus. Radu pravardė, reiškianti Gražųjį, neabejotinai atspindėjo ne tik išvaizdą, bet ir ypatingą statusą sultono aplinkoje, o to meto kronikose užsimenama apie išskirtinį Mehmedo II palankumą, kuris, istorikų vertinimu, kaip jau ir minėjau, peržengė įprastus globėjo ir auklėtinio santykius.
 
Osmanų imperijos dvaro kultūroje fiziniai bei emociniai ryšiai tarp vyrų buvo egzistuojantis reiškinys, o pats Mehmedas II istoriografijoje dažnai minimas kaip valdovas, turėjęs polinkį į gražių jaunuolių draugiją. Nors nėra išlikę tiesioginių prisipažinimų ar asmeninių dienoraščių, daugelis tyrinėtojų, remdamiesi dvaro papročiais ir amžininkų įrašais, daro pagrįstą prielaidą, kad ryšys tarp sultono ir Radu buvo seksualinio pobūdžio. Visgi šis intymumas buvo neatsiejamai susijusi su politika, nes sultonas Radu pasitikėjo ne tik dėl jo išsilavinimo, bet ir dėl to, kad per emocinį bei seksualinį prisirišimą galėjo užtikrinti jo ištikimybę imperijos interesams Valakijoje.
 
Svarbu pabrėžti, kad dalis informacijos apie šį ryšį pasiekė mus per Vlado III rėmėjų ar krikščioniškosios Europos kronikininkų vertinimus, kurie siekė pajuodinti Radu kaip išsigimėlį, praradusį krikščionišką orumą per santykius su pagonių valdovu. Dėl šios priežasties istoriografijoje šie duomenys vertinami kaip balansas tarp realaus asmeninio ryšio ir priešiškos propagandos. Be šių dvaro santykių nėra žinoma apie kitus Radu meilės ryšius su vyrais, o vėlyvesniuose gyvenimo etapuose jis palaikė ryšį su moterimi, su kuria susilaukė dukters Marijos Voichitos. Galima teigti, kad Radu meilė sultonui egzistavo specifiniame Rytų dvaro kontekste, kur riba tarp politinio lojalumo ir fizinio intymumo buvo išplauta, todėl tai labiau priminė galios struktūrų dalį nei šiuolaikine prasme suprantamą romantinę meilę.
 
Maištinga Siela