Knyga: Kate Atkinson "Užmirštos bylos"

Kate Atkinson. „Užmirštos bylos“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 362.

Sveiki, skaitytojai!

Esu dėkingas britų rašytojai Kate Atkinson (g. 1951), kad pernai su savo debiutiniu romanu Anapus fotografijų (Alma littera, 1999) pralaužė mano neskaitymo etapą. Toji knyga tapo 2025 metais asmeniškai vienu geriausių skaitytų kūrinių, tad iškart ėmiau dairytis, ką dar lietuviškai turime iš Kate Atkinson literatūros. Leidykla Tyto alba kaip tik buvo išleidusi jos 2004 metais originalo kalba pasirodžiusį detektyvą Užmirštos bylos (angl. Case Histories), kurią į lietuvių kalbą išvertė Augustė Burbaitė.

Užmirštos bylos turi, kaip ir visos populiarios knygos, skambias antraštes, šįkart kūrinį šlovina amerikiečių siaubo romanų karalius Stephen King, teigdamas, kad Atkinson romanas geriausias to dešimtmečio parašytas detektyvas. Neslėpsiu, kad detektyvų skaitau itin mažai, o tuos, kuriuos per pastaruosius penkerius metus įveikiau, jaučiausi apgaulingai, nes atrodė, kad turėčiau skaityti geresnę literatūrą ir nešvaistyti laiko tuščiai. Kaip su K. Atkinson Užmirštomis bylomis, kuri kai kurių skaitytojų jau laikoma klasikų klasika ir pagal kurį sukurtas to paties BBC dviejų sezonų (2011-2013) serialas su garsiu aktoriumi Jason Isaacs? Tiesa, serialo nemačiau, tad knygos negaliu palyginti su ekranizacija, tačiau jo IMDb reitingas gana aukštas, siekiantis 7,8 (savo balsus atidavė kiek daugiau nei 5,5 tūkstančiai interneto vartotojų).

Nuo pirmųjų puslapių Užmirštos bylos mane pribloškė... savo panašumu į debiutinį autorės romaną Anapus fotografijų. Kuriama šeimos saga, kai kurių veikėjų vardai tie patys. Pirmoji byla pasakoja mergaitės Olivijos dingimą, kai šioji su seserimi Amelija nusprendžia pernakvoti pastatytoje palapinėje. Po nakties Olivija dingsta, Amelija pabudusi jos neberanda, tiesą sakant, mergaitė niekada taip ir neatsiranda, o šią bylą po daugel metų iš naujo bando spręsti Džeksonas Brodis, bendraudamas jau su suaugusiomis šios istorijos moterimis: Amelija, Džulija ir Silvija. Tai išties primena šeimos sagą, tačiau Atkinson šįkart kuria trinarę istoriją, susiedama per Džeksono personažą dar dvi atskiras istorijas: Teo netenka savo aštuoniolikmetės mylimos dukters Loros; pogimdyvine depresija serganti jauna moteris perskelia kirviu savo vyrui galvą...

Po daugel metų šių istorijų veikėjai susitinka, tęsia savo istorijas. Užmirštos bylos, tiesą sakant, labai įtraukė, turint galvoje, kad Kate Atkinson šįkart kuria žanrinę literatūrą, gal ne tokią sodrią kaip anuomet Anapus fotografijų, tačiau labai aiškiai juntamas literatūrinis talentas pasakoti tiek iš vaikų perspektyvos, tiek iš moters, tiek iš vyrų. Nors romanas subalansuotas kaip detektyvas, visgi, man pasirodė, kad moterų personažai įdomesni, įtaigingesni (ar tai susiję su tuo, kad rašytoja irgi moteris, todėl linkusi išmanyti moters charakterio subtilybes?). Mažiausiai man patiko pats Džeksonas, jis man buvo tipinis detektyvinių serialų klišinis veikėjas be įdomybių. Žinoma, Džeksonas gyvena dviejuose pasauliuose, kaip ir pridera detektyvams: suirusios šeimos griuvėsiuose stengiasi būti pavyzdingas tėvas mažametei dukrai ir neapkenčia buvusios žmonos naujojo sutuoktinio, kurį mato kaip savo dukters potencialų pedofilą. Tai skaitydamas vis galvojau: kur aš tai jau mačiau ar skaičiau?

Šįkart K. Atkinson kuria savitą humorą, nemažai per seksualinio pobūdžio situacijas ir pokalbius, o tai man pasirodė šiek tiek dirbtinokai. Nors bylos apie žmogžudystes, tačiau rašytoja randa savitus (britiškojo?) humoro elementus. Pavyzdžiui, vienas ryškesniu leitmotyvų lyginti ir ligintis su šunų veislėmis pagal charakterio pobūdį (panašiai kaip horoskopai): „Džeksonui buvo nė motais, kai ji pasakė, kad jis primena anglų pointerį, bet išgirdęs, jog Džulija jį palygino su vokiečių aviganiu, kaip mat nušvito. Džulija parinko jam tobulą veislę – ne dobermanas, ne rotveileris ir tikrai jau ne pointeris, o iš akies luptas vokiečių aviganis (p. 148). Kiti veikėjai irgi turi savo šuniškus prototipus.

Kate Atkinson

Amelija ir Džulija – vienos ryškiausių šios knygos personažių. Amelija – drovi, uždara ir viską, kas seksualu, niekinanti moteris, tiesa, dar ir save laikančia nutukusia ir negražia. Štai sesuo liūtė – aktorė Džulija, jos priešingybė, atvira, aistringa ir gal net kiek per tiesmuka, bet tokios patinka vyrams. Jos iš esmės romane sudaro klasikinę komišką porą, kaip koks Don Kichotas ir Sančo Pansa. Tenka pripažinti, kad jų bendravimo kodas knygoje vietomis kėlė nerimą, nes daug buitiškumo, pasiplepėjimo erzinant viena kitą. Ką noriu pasakyti? Kad tai nėra įtempto siužeto trileris, autorė daug dėmesio skiria charakterio kūrimui, aplinkai, kasdieniniams veikėjų ritualams, tad įtampa čia nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau atskleisti veikėjų psichologiją ir motyvus, traumas, patirtas po lemtingos tragedijos ir suformavusias jų ilgalaikius stereotipus. „Amelija žinojo, kad iš dalies Džulija visada liks aštuonerių, lygiai kaip ir ji pati – vienuolikos, tokio amžiaus, kai pasaulis ėmė ir sustojo (p. 211).“

Neslėpsiu, kad romano pradžia man patiko kur kas labiau, nei pati pabaiga, kurios paslaptys pamažu išaiškėja be didesnės kulminacinės įtampos, kaip kad būdinga labiau šeimos sagos istorijoms, nei detektyvams. Autorės strategija savo apoloniškosios prozos plunksną priderinti prie detektyvams būdingų šablonų pasiteisino, tad knyga išėjo kaip tiesiog kitoks detektyvas, t. y. intelektualesnis, sodresnis ir literatūriškesnis.

Užmirštos bylos pasiteisina, nes intriga nedingsta, bet ir pasakojimas, nors ir turi retsykiais banalokų ir pernelyg paprastų sprendimų, pvz., peroksidinė benamė išgelbsti kapinaitėse storulio Teo gyvybę ir jiedu lieka kartu – happy end! Skaitant ištiko ir šiokia tokia nostalgija. Prisiminiau Džeksono klausomus country muzikos garso takelius ir XXI amžiaus pradžios pop muzikos garsiausius atlikėjus, kurie minimi romane: Justin Timberlake, Christina Aguilera, kurių plakatai tuomet kabėjo ant sienos (romanas išleistas 2004 m.). Ar dabar kas nors ant sienų vis dar klijuoja plakatus, kai visų dėmesys sutelktas į išmaniųjų ekranus?

Užmirštos bylos, pasirodo, yra tik pirmoji serijos apie tyrėją Džeksoną dalis. Iš viso jau yra pasirodžiusios 6 dalys, kurias, kaip teigiama internete, galima skaityti kaip atskiras knygas be jokio eiliškumo, jas jungia tik pats Džeksonas. Ar bus jos verčiamos ir leidžiamos lietuviškai Tyto albos, kaip kad Lucinda Riley Septynių seserų serija, sunku pasakyti. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Manau, kad taip, nes tai savitai sodrus detektyvas, kuris pakylėjo skaitymo malonumą į kitokį, nei vien populiariosios literatūros teikiamo džiaugsmo lygį.

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Anapus fotografijų"

 Kate Atkinson. „Anapus fotografijų“ – Vilnius: Alma littera, 1999. – p. 334.

 

„Aš pabuvojau pasaulio gale ir sugrįžau, ir dabar žinau, ką įsidėčiau į savo kraičio skrynią. Savo seseris (p. 296).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie garsiąją ir populiariąją tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje britų romanistę Kate Atkinson (g. 1951) girdėjau daug, tačiau niekaip nesiryžau perskaityti bent vieną rašytojos knygą. Jos romaną Anapus fotografijų (angl. Behind the Scenes at the Museum) įsigijau gal prieš kokį dešimtmetį, kai buvau pradėjęs rinkti leidyklos Alma litteros kadaise leistą knygų seriją Dvidešimto amžiaus aukso fondas. Sunku pasakyti, kodėl šioji knyga nugulė į mano knygų lentyną ir pasimiršo, bet retkarčiais vis apie ją pagalvodavau, nes lietuviškai verstų knygų sraute nuolat sušmėžuodavo Kate Atkinson pasirodantys romanai: Gyvenimas po gyvenimo (Tyto alba, 2014), Griuvėsių dievas (Tyto alba, 2016), Užmirštos bylos (Tyto alba, 2025).

 

Anapus fotografijų iš esmės šių metų skaitymo sezono pabaigoje nulaužė mano neskaitymo bloką. Patyriau didžiulį įsitraukimą į knygą. Pagaliau atgaminau savo paauglystės dienas, kada išties skaitydavau Dvidešimto amžiau aukso fondo romanus ir kiekvienas iš jų būdavo tarsi atskira visata, tad ir šioji K. Atkinson knyga privertė pamiršti laiką, o skaitymai užsitęsdavo iki dviejų nakties. Buvau primiršęs, kaip man patikdavo ilgi epiniai pasakojimai, jaudinančios šeimos sagos, įvairūs atskleisti istoriniai-kultūriniai kontekstai, netikėti kartų likimai – visa tai vėlei tarsi susigrąžinau skaitydamas Anapus fotografijų. Dabar suprantu kodėl: nes pernelyg mano skaitymo gravitaciją paveikė nauji modernūs ir postmodernūs kūriniai, dažnai pasižymintys fragmentiškumu ir nutylėjimais, tačiau Atkinson knyga tarsi vėl grąžino XX amžiaus įprastą pasakojimo ritmą, kuriuo mėgavausi iki paskutinio puslapio.

 

Originalo kalba Anapus fotografijų buvo išleista 1995 metais. Tai debiutinis autorės romanas, rašytas sunkiais jai gyvenimo laikais, nes dirbo aptarnavimo personale, augino vaikus, todėl niekur negalėjo panaudoti savo literatūrinių gabumų, tad teko rašyti į stalčių po sunkių fizinio darbo valandų. Visgi iš to laikotarpio atsirado Anapus fotografijų, kuris beregint patraukė tuomet skaitytojus ir literatūros kritikus. Tai Kate Atkinson rašytojos kelio pradžia, o kai kas teigia, kad netgi geriausias jos iki šiolei parašytas romanas. Kadangi kitų jos knygų neskaičiau, tad sunku palyginti (jau esu įsigijęs naujausią jos detektyvą, pasirodžiusį lietuviškai Užmirštos bylos, tad nekantrauju perskaityti). Lietuviškai knyga pasirodė minėtoje knygų serijoje 1999 metais, o romaną į lietuvių kalbą išvertė Nida Norkūnienė.

 

Istoriją pasakoja Rubi Lenoks, keliaudama į savo giminės praeitį, ateitį, apsistodama dabartyje. Laikas – vienas pamatinių pasakojimo struktūros elementų, leidžiančių skrosti pasakotojai XIX-XX amžiaus kartų intymiausias istorijas. Rubi Lenoks gimė po Antrojo pasaulinio karo, jos motina – Banti (Berenikė) ir Džordžas, kaip ir daugelio pokarinių porų santuoka sudaryta iš skubos ir dėl socialinių sumetimų, todėl akivaizdu, kad nelaiminga. Aptardama seną savo šeimos nuotrauką, Rubė pasakoja savo močiutės Nelės ir jos sesers Lilianos istoriją, taip pat šių seserų pamotės Rachelės ir kadaise išvykusios su fotografu laimės ieškoti Ados istorijas. Iš tikrųjų priskaičiavau penkias per šimtmečius nusidriekusias kartas, tad šios istorijos „šokinėja“ viena per kitą, kaip dažnai ir būdinga tokio masto epiniams pasakojimams, nutraukdamos, o vėliau papildydamos matricą, kol susidėlioja vientisas painokas giminės medis. Skaitant sutinkama daug likimų, daug vardų ir istorijų, kai kurios iš jų gali apsunkti dėl veikėjų gausos, tačiau tai nė kiek neerzino, nes galutiniame variante, dėl autorės gebėjimo nuosekliai ir organiškai sudurti pasakojimo galus, išryškėja vientisas vaizdinys, o veikėjai tampa saviti, jaukūs, charakteringi.

 

Vienas svarbiausių šeimos likimą lemiančių dalykų – du pasauliniai karai. Romano nepavadinsi moterišku, nors didžioji dalis ir skirta moterų paveikslams plėtoti, bet esama ir istorijų iš karo lauko apkasų, tiesa, įdomiai mistifikuotų; čia vyrai kaip užkeikimą nešiojasi moterų padovanotą stebuklingą triušio leteną, čia apsireiškia mirusieji ir angelai, ištinka vizijos. Autorei pritinka mistifikuoti šeimos istoriją, tačiau šis būdas ne vien dėl estetiško šeimos paslapčių atmosferos, bet ir iš esmės pateisina Rubės atminties traumos sukurtą nepatikimos atminties šydą. Įdomiai žvelgiama į šeimos santuokų istoriją, atrodo, kad santuokos sudaromos inertiškai, net nesistengiant vienas kito pažinti: patiko, mirktelėjo – tuokiasi, o po to kenčia.

 

Svarbus elementas – lyčių vaidmenų stereotipai, kuriuos, matyt, padiktuoja pats laikmetis. Moterys be proto didžiuodavosi, jeigu jų vyrai po karo gaudavo apdovanojimus, o vengiantys karo prievolės smerkiami ir gėdinami. „Jo žaizdos, ir dabar jo rankos ir veidas buvo nusėti smulkiom dėmelėm, kurios vertė Nelę didžiuotis, ne jos aiškiai buvo ne bailio žymės. Džekas gavo medalį už drąsą nušaunant tuos tris vokiečius, ir Nelė labai nuvylė, kad jis neįsisega jo išeidamas kartu su ja pasivaikščioti (p. 57).“ Moterų ir vyrų pasauliai tolimi, jie susitinka tik lovoje, intymiai pratęsti giminę, vienas kitą patenkinti, tačiau pokario paliktos traumos, ištisos nelaimėlių, kurie žuvo ir niekada negrįžo – niekas apie tai, rodos, nekalba ir tai dar labiau atitolina vyrus nuo moterų. Šie atskiri moters ir vyrų pasauliai, pasiskirstę buityje ir socialiniame gyvenime juos įgalina kentėti, negalėdami nei išsiskirti, nei vienas kitą suprasti, atjausti ir mylėti. Lyčių frustracija jaučiama ir tarp tų pačių lyčių atstovų, štai motina Banti iš Rubės tenori tokio paties kaip jos socialinio elgsenos modelio, nes tik taip suvokiama užtikrinta moters laimė: „Tavo išsilavinimas, aišku, labai svarbu. – Bet iš teisybės ji verčiau norėtų matyti mane tiesiog ištekant ir priklausant kam nors kitam (p. 278-279).“

Kate Atkinson

 

Autorei svarbu sukurti namų aplinką, kuri intymiai perteikia šeimos aplinką. Banti ir Džordžas ilgą laiką gyvena virš gyvūnėlių krautuvės, o Rubės seserų (Patricijos, Džilianos, Perlės) tuose namuose istorijos patiria daug netekčių ir išbandymų, kurie tokie itin tragiški, tačiau pasakotojos tonas pasakoja taip romiai ir įprastai, lyg tai būtų kokia tolima šeimos legenda, prigesusi, primiršta, atkurta ne visai tiksliai iš atminties, todėl daug baltųjų dėmių užpildo lyriškas mistifikavimas. „Dažnai lipu laiptais aukštyn į tuščius kambarius, kuriuose mes kadaise gyvenome, ir bandau prisišaukti praeitį. Virš Krautuvės staiga pradėjo irti – po gaisro ten niekuomet nebuvo kaip reikiant atstatyta. Dėmėtom lubom kambarys, kur kadaise miegojo Patricija, ir miegamasis, kuriame būdavome mes su Džiliana, turi keistą irimo kvapą, lyg po paneliais tūnotų žiurkė. Rodės, virš Krautuvės tebuvo tik apgaulė iš lentjuosčių, tinko ir šviesos – ir vis dėlto kartais, jei stoviu ant laiptų užsimerkusi, girdžiu namų vaiduoklių balsus, plazdenančius su oro srove šen ir ten. Man įdomu, ar jie mūsų pasiilgsta (p. 249-250).“

 

Visas plačias kartų šeimas, sakyčiau, nors ir skirtingi laikmečiai ir supratimas apie asmeninę laisvę, vienija nesuvaldomai tragiška netekčių ir sudėtingų sprendimų modeliai. Veikėjai, regis, nekovoja už save, bet tampa pasakotojos alaviniais kareivėliais, laikmečio tendencingais veikėjais, tiesa, įdomiais, nenuobodžiais, nors ir schematiškai besielgiančiais. Pasakojimas vengia heroizmo, jis čia visai ir netiktų, tad žavi, kad veikėjai visi labai klysta, jie bėga per gyvenimą (už Atlanto į laikines prerijas, taip pat į Australiją, Prancūziją) ir kuria, plečia žmoniją, kuri dauginasi kaip triušiai, bet ir miršta labai trapiai ir neatsargiai, ištikti nuožmaus likimo smūgių. Pačia bendriausia prasme Anapus fotografijų yra apie likimo atsitiktinumus, kurie tampa šeimos mitais, o pats pasakojimas kaip toks žanras, – šeimos atminties saugykla, – tampa perduodamas iš kartos į kartą ir nuolat kintantis, todėl nebetikras, nebeapčiuopiamas, tačiau kartu gebantis viską apibendrinti, paaiškinti, atleisti ir pateisinti. Fotografijas laikas padaro subjektyviomis, kiekviena nauja karta savo buvusias šeimos kartas linkusi perpasakoti savaip, dažnai idealizuoti, užpildyti trūkstamas pasakojimo dalis pramanais, vaiduokliais, mistiniais sutapimais.

 

Nuostabus romanas! Net neabejoju, kad šiemet bus tarp tų geriausių šiemet skaitytų knygų, kurios sugrąžina tikėjimą epiniais tirštais pasakojimais, kurie talpina ne vien idėjas, ne vien dinamiką, veikėjų portretus, įdomius kontekstus, bet ir tą, tikriausiai, literatūrinį autorės išduodantį talentą sukurti dvasingą ir juslingą pasakojimą, grąžinantį skaitytojui patį tikėjimą, kad įmanoma sukurti patį gyvenimą literatūros formomis. Arba bent jau tokio gyvenimo iliuziją. Kate Atkinson Anapus fotografijų idėja yra ta, kad nuotraukos ir atsiminimai yra tik paviršius, o tikroji, komplikuota ir dažnai tragiška žmogaus gyvenimo prasmė slypi paslėptuose įvykiuose, kuriuos autorius turi atskleisti, o šis romanas kuo puikiausiai tą ir padaro.

 

Maištinga Siela