Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Filmas: "Pont Neuf meilužiai" / "Les Amants du Pont-Neuf"

 

Sveiki, mielieji!
 
Yra filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų? Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome, kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
 
Filmas pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
 
Filmą, kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J. Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos, pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po naktiniais Paryžiaus tiltais.
 
Nepaisant to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“ visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta pamatyti tikriesiems kino gurmanams.

P. S. Užsimaniau pasivaikščioti ant tikrojo Pont-Neuf tilto.
 
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Hind Radžab balsas" / "Sawt Hind Rajab" / "The Voice of Hind Rajab"

 

Sveiki, skaitytojai!

Kai pamačiau šio filmo aprašą „Kino pavasario“ repertuare, supratau, kad anksčiau ar vėliau į jį nueisiu. Taip ir padariau. Patiko kur kas labiau nei Irano režisieriaus „Tiesiog atsitikimas“ (2025), kuris, galima sakyti, taip pat kino pavyzdys iš Artimųjų Rytų regiono, turintis savų bendrų potemių. Iš Tuniso kilusi režisierė Kaouther Ben Hania už filmą „Hind Radžab balsas“ (angl. The Voice of Hind Rajab) pernai pelnė Venecijos kino festivalyje Didįjį žiuri prizą, o šiuo metu „Kino pavasaryje“ tai vienas labiausiai nevienareikšmiškai aptarinėjamų filmų, po kurio žmonės išeina gana susimąstę ir tylūs, nes paveikti smarkių emocijų.

Filmas beveik dokumentinis, beveik drama. Režisierė unikaliai projektuoja tikrąją dokumentinę medžiagą, kurią gavo iš 2024 metų sausio pabaigoje užfiksuotos organizacijos, pasivadinusios „Raudonasis pusmėnulis“, gelbėjusius Izraeliui užpuolus palestiniečius. Civilių nusiaubtą rajoną gelbėja greitosios pagalbos savanorių ekipažas, dažnai rizikuodamas savo pačių gyvybę. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojas Omaras gauna šešiametės mergytės vardu Hind Tadžab skambutį, pastaroji įstrigusi po sunkaus apšaudymo automobilyje su mažiausiai keturiais-penkiais artimųjų lavonais. Jų automobilis buvo apšaudytas mažiausiai 355 kulkų, o per stebuklą išliko tik ji, maža mergytė, ištikta šoko. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojai su ja palaikė ryšį 3 valandas, organizuodami kaip ją ištraukti iš automobilio. Dokumentuoto tikrojo pokalbio išsaugota apie 70 minučių, o filme, kuriame fiktyviai nufilmuota vaidybinė drama iš „Raudonojo pusmėnulio“ būstinės, yra sumiksuota su tikrosios mergytės pasilikusiu įrašytu balsu iš tos baisiosios popietės... Nežinau, ką išgyveno patys aktoriai dirbdami su tokia medžiaga.

Filmas neilgas, bet jis emociškai pritrenkia. Sunku patikėti, ką gali karas ir kaip prie jo priprantama. Pagrindinis veikėjas Omaras, kurio darbas yra palaikyti pokalbį, negali susitaikyti su tuo, kad kažkas „iš viršaus“ nusprendžia, ar bus gelbėjama ar nebus, nes visų šiame siaubingame kare neišgelbėsi. Deja, nutinka ne pats geriausias scenarijus, bet apie jį nenoriu sakyti, pamatysite patys. Tai įtemptai dokumentuotos dramos filmas, kuriame nėra lengvų pasirinkimų, o padėti žmonėms – noras begalinis, tačiau, kas iš to noro, kai vieni žmonės kariauja, o kiti stengiasi iš po nuolaužų ir tankų kaip nors vieni kitus gelbėti. Kol pasaulio galingieji arogantiškai vaizduoja įsižeidusius ir manipuliuodami paprastų žmonių pilietine prievole telkti visus į karą, tol turėsime šiuos baisius karus ir pralieką kraują. Visais laikais tamsiausiomis dienomis atsirasdavo tokių, kurie galvodavo ne apie kerštą, ne kaip priešą sutriuškinti, o kaip išgelbėti sumišusį ir nekaltą žmogų. Nepateisinu, ką padarė ir tebedaro Izraelis Palestinai. Tam nėra jokių žodžių. Baisiausia, kad valdantieji įstatymiškai legaliai įteisina žudynes ir karus manipuliuodami tariamomis nacionalistinėmis ir politinėmis tezėmis kaip nekvestionuojamomis vertybėmis, o žmonės vis dar pasiryžę žudyti iš ideologijos, užuot priėmę kultūrinę įvairovę. Filmas reikalingas, nors ir nelengvas. Kažkuo man asocijuojasi su dokumentiniu filmu apie karus Sirijoje „Mano dukrai Samai“ (2019).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "Otec"

 Sveiki, skaitytojai!

Beveik kasmet pamatau nekomercinį filmą vis tokiu pačiu pavadinimu „Tėvas“ ir jie visi būna labai dramatiški ir geri, atskleidžiantys pačius įvairiausius tėvystės aspektus. Šįkart iš „Kino pavasario“ repertuaro slovakų režisierės Terezos Nvotovos filmas „Tėvas“ (slovak. Otec) (2025) patraukė savo dėmesį dramatiškais įvykiais, kurie nutinka visame pasaulyje, kai karštą ir kaitrią dieną netyčia žmonės palieka savo vaikus ar šunis automobilyje po kaitria saule. Sakoma, kad be kondicionieriaus ir negalėdami atsidaryti durų bei langų vaikai gali nuo kaitros numirti per 15 minučių... Kažkada esu apmąstęs panašų siužetą, kuris galėtų būti kokia nors visai pavykusia novele, tačiau štai slovakai, čekai ir lenkai, kurie kūrė filmą „Tėvas“, jau panaudojo šią idėją.

Filmas išties slogus ir dėl to, priešingai nei kitiems, man jis patiko, nes beregint įtraukė. Labiausiai jaudino pirmoji filmo dalis. Keturiasdešimtmetis Michalas jau įsitvirtinęs vadybinėje įmonėje, augina dviejų metų dukrą Dominyką, turi mylinčią žmoną Zuzką. Ryte, kiek išsigandęs dėl atsiradusios dėmės ant veido, jis skuba į darbovietę ir užveža dukrą į vaikų darželį... Tiksliau jam atrodo, kad jis ją užvežė. Amerikiečių mokslininkai jau nustatė, kad yra toks „pamiršto vaiko“ sindromas, kuris intensyviai gyvenantiems tėvams gali sukurti tikrovę iškreipiančius efektus, t. y. iliuzijas, kad vieną darė, o iš tikrųjų tik apie tai buvo pagalvota tarp gausybės stresą keliančių minčių, todėl smegenys sukuria vaizdinį, jog viskas buvo kiek kitaip. Panašiai nutinka ir išties mylinčiam ir nieko blogo savo dukrai nelinkinčiam tėvui Michalui. Aplinkybės, jau galite numatyti, kaip daugmaž susiklosto.

Istorija įtempto siužeto. Ne dėl dinamikos ir įvykių gausos, bet dėl tikslingai išreikštų skupulingų emocijų. Vienu metu žiūrint šį filmą pasidarė netgi sunku kvėpuoti. Manau, filmas labai įtaigus, beregint susitapatinau tiek su Michalu, tiek su Zuzka, tad tas praradimo apmaudus skausmas yra toks didžiulis, kad protu nesuvokiamas. Galiausiai Michalas teisiamas dėl savo apmaudžios klaidos, bet teisme jis tegali pasakyti, jog jam teismo verdiktas nebėra toks svarbus, kadangi jis nieko jau nebegali pakeisti... Režisierei puikiai pasisekė perteikti slegiančią tėvų netekties atmosferą, psichofiziniai veiksmai šokiruojantys ir tiesiog... Ėmiau galvoti, ar beįmanoma po tokių lemtingų įvykių gyventi normalų šeiminį gyvenimą, grįžti į darbą, kai esi smerkiamas dėl to, ko galbūt tu negalėjai suvaldyti ir pasirinkti.

Mėgstantiems itin aštrias temas rekomenduočiau nepraleisti šio filmo. Filmo koloritas, mano akimis, turi lenkiško ir apskritai gerojo Europos Rytų kino pajautą, kai viskas vietoje ir laiku, o svarbiausia – nepatogu. Siūlyčiau atkreipti į pagrindinio aktoriaus Milan Ondrík, kuris sukūrė Michalo vaidmenį, dėmesį, nes labai puikiai tiko ir atliko šį vaidmenį. Tai filmas, kuris, galima sakyti, niekur nenuveda, bet atidengia tikrovę, kurioje mes norėtume viską sudėlioti į dėželes, atskirti gėrį nuo blogio, skriaudą nuo klaidos, tačiau filme „Tėvas“ viskas taip sąlygota, kad nudyla prieš visuomenę asmeninė tragedija, kurią galėtume teisti. Visuomenei vis dar reikia atpirkimo ožio, o filmo sukelta empatija tarsi sako: palaukite, ar visada visos matomos avys turi būti nudažytos juodai? Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Filmas: "Malonė" / "La grazia"

 

Sveiki, mielieji!

 

Galima sakyti prieš metus buvau, tiesiogine to žodžio prasme, priblokštas Lietuvos kino teatruose pamatęs garsiojo italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmo „Partenopė“ (2024). Iki šiol manau, kad jis mano vienas ryškiausių ir geriausių praėjusių metų filmų, pasižymintis magišku pasakojimu, pilnu Neapolio vaizdų, spalvų ir garsų. Filmas kaip vienas didelis ir įspūdingas, jausmingas vaizdo klipas apie grožį ir jo laikinumą. Daugmaž to tikėjausi po metų eidamas į naujausią Sorrentino filmą „Malonė“ (it. La Grazia), apie kurį jau buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų. Sorrentino filmus reikia žiūrėti kino teatruose, o ne namų sąlygomis – tas tikra tiesa!

 

„Malonė“ pasakoja apie išgalvotą Italijos prezidentą Marijaną de Santį, kurio vadovavimo šaliai kadencija artėja prie pabaigos. Jam liko septyni mėnesiai, o vienas didžiausių ir svarbiausių politinių sprendimų yra priimti arba atmesti plačiai šalyje diskutuojamą eutanazijos įstatymą. Italija labai smarkiai priklausoma nuo Vatikano ir Popiežiaus, čia prezidentas taip pat tariasi su, galima sakyti, antruoju šalies valdytoju, tad net šių dienų Italijos tikrovėje eutanazijos, LGBTQ ir aborto klausimai yra labai jautriai diskutuojami, nes Bažnyčia daro milžinišką politinę įtaką. Bet filme visų politinių sprendimų centre – prezidento suteikta malonė sunkių nusikaltimų žmonėms, kurie nužudė savo mylimuosius, nes šie kentė paskutinius savo mėnesius dėl Alzhaimerio, psichinių ligų, smurtavo. Kai kuriems prezidentas malonę suteikia, o kai kuriems ne. Tai savotiška aukščiausios žmogiškosios galios istorija: prezidentas lemia kitų gyvenimus, gali juos suprasti ir išgelbėti, tačiau ar jis pakankamai drąsus ir ryžtingas bei teisingas, kai pats nė negali atleisti mirusiai žmonai Aurorai, kurią nuolat idealizuoja, prieš 40 metų neištikimybės fakto?

 

Režisierius puikiai sujungia malonės kaip tokios sąvokos daugiareikšmes prasmes: kas yra malonė sau, kai suteikiant sau malonę atsiveria malonės keliai kitiems? Prezidentas, dėl savo konservatyvių pažiūrų ir tiesmukumo visų pravardžiuojamas „gelžbetoniu“, iš tikrųjų yra mąslus, melancholiškas paniurėlis, kuris namuose slepia ištisą žmonos paliktą garderobą ir negali susitaikyti su praeitimi. Išties, lyginant su ankstesniu filmu „Partenopė“, šis filmas turi aiškesnę probleminę ašį, labiau „suveržtą“ siužetą, mažiau primena nesibaigiantį ekstazę teikiančių vaizdų ir garsų pliūpsnį. Nors garsai ir muzikos takelis šįkart irgi labai svarbūs: prezidentas klausosi repo, dainuoja šalia sustingusių asmens sargybinių ir savaip permąsto savo galios ir viešpatavimo pabaigą. Režisierius renkasi ne banalias politines intrigas, kas galbūt gerame scenarijuje irgi būtų suveikę, bet sau būdingą mąslų stambių priartinančių ir praplaukiančių kadrų dėlione išreikšti gyvenimo naštos atsikratymą.

 

Vienoje scenoje prezidentas tampa kaip šiuolaikinis Dievo ir Adomo (Siksto koplyčios paveikslas „Adomo sukūrimas“) perfrazavimas, kada jis stebėdamas ekrane bando paliesti kosmonauto ištryškusią ašarą, žmogaus, kuris nežino, kad yra filmuojamas, tikruosius jausmus (pagal kuriuos tikriausiai galiausiai spręs, ar suteikti malonę žmoną nužudžiusiam istorijos mokytojui) . Pabaigos scenoje klausydamas muzikos jis pats nusikelia į panašų kosminį laivą ir ramybės būsenoje, be gravitacijos pirmąkart pajunta, kad nebeliko prezidento naštos, nes malonė suteikta, išsilaisvinus nuo pareigos teisti ir eiti vienos tiesos keliu, nesuklysti, nulemti kitų gyvenimus. Galiausiai, nors prezidentas kalbasi senoviniu NOKIA 3310 modeliu, bet jo kadenciją žymi modernus robotas šuo, kuris išeina kartu per jo paskutinę prezidentavimo dieną į Romos gatves. Elektroninis robotas šuo simbolizuoja, sakyčiau, radikalią prezidento vienatvę ir emocinį šaltį, pabrėždamas, kad net privačiose akimirkose jį lydi ne gyva būtybė, o programuojama mašina. Tai kartu yra ir absurdo elementas, nurodantis į prarastą ryšį tarp senojo pasaulio vertybių ir technologinės, dehumanizuotos ateities, kuri neišvengiama. Ateities mašinos, kurios nuspręs, kas iš tikrųjų ateityje bus malonė kaip reiškinys.

 

Filmas sukėlė daug minčių, kaip visada gražus ir estetiškas, pilnas itališkos kultūros niuansų, kuriuos tikrieji italai dar labiau atpažins ir suvoks, o mes tik žvelgsime kaip į religijos ir asmenybės kultų apgaubtą prieštaringą šalį, manysime irgi viską kiekviename kadre suprantantys. Gal ir suprantantys, bet ar viską išjaučiantys taip, kaip tie, kurie gyveno/gyvena panašioje tikrovėje? Filmas „Malonė“ tyrinėja radikalią aukščiausios valdžios vienatvę ir senstančio prezidento bandymą rasti žmogišką ramybę tarp šalto diplomatinio protokolo bei sterilių technologijų. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink moralinę dilemą dėl eutanazijos, kai valstybės vadovas turi pasirinkti tarp griežto įstatymo ir asmeninio gailestingumo savo kenčiančiai žmonai. Galiausiai tai yra melancholiška meditacija apie „malonę“, kuri pasiekiama tik tada, kai asmeninė atjauta iškeliama aukščiau už institucinę galią ir viešas kaukes.

 

„Kam priklauso mūsų dienos?“ Ne kartą filme nuskamba šis klausimas. Labai panašus į: „dėl ko mes gyvename?“ Tačiau šiame politinės galios kontekste, sakyčiau, už šio klausimo slepiasi kitas: „ar gali kitų gyvenimas, dienos, laikas priklausyti tam, kam suteikta malonė/našta (pasirodo, neatsiejami dalykai) spręsti kitų gyvenimus?". Vienoje scenoje prezidentas sako, kad Popiežius atstovauja patį Dievą, o jis kaip prezidentas – Dievo vaikus.“ Kiek gali būti gailestingas ir maloningas Popiežius ir kiek prezidentas šioje Žemėje?

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alabamos sprendimas" / "The Alabama Solution"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaskart pasigailiu pamatęs kokį gerą dokumentinį filmą dėl to, kad šio žanro kino žiūriu pakankamai mažai. Statistiškai per metus vos keletą, tačiau daugelis iš jų „nuneša stogą“, nes užpildo mano asmenines spragas ir suvokimą apie pasaulį. Galima sakyti, kad labai panašiai šįkart nutiko, kai žiūrėjau Charlotte Kaufman ir Andrew Jarecki režisuotą dokumentinę juostą „Alabamos sprendimas“ (angl. The Alabamo Solution) (2025), kuris pasakoja apie pietinės JAV valstijos Alabamos kalėjimo sistemą, kuri šokiruoja nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų.

 

Kai žiūriu tokius filmus kaip „Alabamos sprendimas“, absoliučiai vėl ir vėl sunaikinu Amerikos kaip svajonių šalies mitologiją. Iš tikrųjų nenorėčiau ten gyventi, nes tai viena didelė sudėtinga ir „legaliai“ korumpuota teisėsaugos kebeknė. Šįkart dokumentikos autoriai nori atkreipti dėmesį į Alabamos vergovinę santvarką, kurios nenori pripažinti laisvieji valstijos piliečiai. Jie įsitikinę, kad nuteistieji privalo dirbti, jiems neįdomios teisės, nes visi nuteistieji jau turi pasmerktųjų etiketes. Autoriai konstruoja tą nesupratimo, empatijos trūkumą JAV sociume, perteikdami kalėjime slapta nufilmuotų pačių kalinių įrašais. Čionai kaliniai laikomi ne tik kaip gyvuliai, jie tiesiog išvežami į morgą lavonmaišiuose, mirtinai sumušti prižiūrėtojų, o užregistruojami kaip maištininkai, kurie patys kalti, nes puolė sargybinius.

 

Žodžiu, pernelyg nesiplėsiu į siužetus, nes čionai pasakojimo centre yra vieno mirusio ir žiauriai sumušto baltaodžio kalinio istorija. Motina nešiodama jo priešmirtinę iš reanimacijos nuotrauką iki šiol negali iškovoti iš teisėsaugos atsakomybės. Teismų sistema ir Alabamos valdžios organai dangsto kalėjimo prižiūrėtojus, bijo, kad priverstinai nuteistieji nebeuždirbs valstijai ištisų milijonų. Iš esmės tai primena tą patį juodaodžių vergų sistemą, tik šįkart ji palaikoma visuomenės, kuri teisia nuteistuosius. Filme išvysite 30 ir daugiau metų baisiomis vergiškomis sąlygomis gyvenančius kalinius, kurie ne tik negauna jokios malonės, bet ir tyčia skiriama už menkiausius prasižengimus (netgi sukurtus sistemos tyčia), kad jų kalėjimo trukmė dar labiau pasitęstų... Nieko panašaus nebuvau matęs. Tai tarsi utopija, Orwello sukurta prievartos ir duchinimo, atleiskite, sistema, kurioje nėra galimybės pasipriešinti vyriausybės sprendimams dehumanizuoti ir žudyti legaliai Alabamos kalėjimuose.

 

Siaubūniškai perteikia Alabamos gubernatorės Kay Ivey asmenybę, kuri atėjusi į valdžią prieš kelis dešimtmečius tapo neliečiama imperatore, palaikanti kalinių išnaudojimo atribojimą ir visišką nuo visuomenės informacijos apie kalėjimus valdymo ir kontrolės sistemą. Reiktų pamatyti jos retoriką... Politika sukelia vėmulį. Kaip tokie fašistuojantys ir manipuliuojantys rinkėjais monstrai ateina į valdžią? Užuot išsprendusi siaubingas sąlygas, ji iš tų pačių kalinių milijonų skiria dar keliems dideliems kalėjimams statybas... Nebesiplėsiu, nes akivaizdu, kad Alabamoje iš esmės viskas labai baisu, o tas grožis, demokratija, sutvarkyti miestai tėra tik užmaskuotos vergovės produktas. Individualios dramos suskamba iš kalinių, kurie neįtikėtinomis sąlygomis bandė padaryti maištą, pirmąkart nesibaimindami numirti, prabilti plačiau visuomenei apie tai, kaip iš tikrųjų veikia Alabama. Deja, maištas buvo numaldytas, tačiau šis filmas išplito ir sukėlė didžiulį rezonansą. Šiuo metu Alabama išgyvena didelę įtampa ir ji, manau, yra teisinga. Verta šį filmą pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kryžkelė" / "Crossing"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Su švedų režisieriumi Levan Akin susipažinau per jo filmą „O tada mes šokome“ (2019), kuris anuomet tapo mano vienu geriausiu tais metais matyti meniniu filmu. Levan Akin jau anuomet išsiskyrė nepaprastu žvilgsniu į šiuolaikinę, bet itin tradicišką ir konservatyvią Gruziją, dabar reiktų sakyti Sakartvelą. Perteikdamas Tbilisio ir provincijos nepaprastas spalvas ir tautinio šokio tradiciją, Akin kūrė kartu ir homoerotinę istoriją, patiems kartvelams itin nepatogia tema, nes jie, kaip krikščioniškojo pasaulio dalis, yra linkę neigti bet kokias seksualines įvairoves apraiškas. Pasirodo, su šiuo filmu režisierių ištiko neregėta sėkmė, kurią jis nutarė tikriausiai pratęsti toliau bendradarbiaudamas su Sakartvelo aktoriais naujausiame savo kino projekte „Kryžkelė“ (angl. Crossing) (2024), kurį galėjote pamatyti šio sezono Kino pavasaryje.

 

Nuo pirmųjų kadrų matome apdriskusio Batumio prieplaukos skurdaus rajono namukų kvartalą, kuriame pasirodo į pensiją jau išėjusi buvusi istorijos mokytoja Lėja (aktorė Mzia Arabuli), pastaroji ieško čionai gyvenančios dukterėčios, kurią ji pažadėjo surasti ir pasirūpinti savo ką tik mirusiai seseriai. Įdomu tai, kad „dukterėčia“ – tai sąlygiškas terminas, mat iš tikrųjų tai vaikinas, nusprendęs palikti savo šeimą, tapti moterimi. Kaip ir daugelis pasirinkusių tokį gyvenimą, negalėjo likti savo „normaliose“ šeimose, todėl savu noru pasitraukė iš šeimos ir tapo prostitute. Netrukus Lėja iš vietos vaikinuko Ačio (aktorius Lucas Kankava) sužino, jog dukterėčia vardu Tekla išvyko į Stambulą. Galų gale Ačiui atsibodo būti nuolat ujamam namuose, kuriuose jaučiasi svetimas, todėl sugalvoja lydėti mokytoją Lėją į Turkiją ir padėti jai surasti Teklą.

 

„Kryžkelė“ – tai kelionių filmas, labiau pačios Lėjos susivokimo ir susitaikymo kelionė Sakartvelo ir Stambulo miesto urbanistiniuose peizažuose. Režisierius puikiai moka išnaudoti iš pirmo žvilgsnio ne pačias turistams patraukliausias vietas, pavyzdžiui, Stambulo transvestitų ir transeksualų prostitučių kvartalą, kuriame Ačis ir Lėja ieško Teklos. Tarp pačios mokytojos ir Ačio taip pat mezgasi sunkiai nusakomas motinos ir sūnaus ryšys, nors abu ir priešinasi šiam ryšiui. Šalia po vieną didžiausių pasaulyje miestų besiblaškančių kartveliečių pasakojama ir paralelinė transeksualės Evrimos (aktorė Deniz Dumanli) istorija, kuri pakeitusi lytį bando pagelbėti panašaus likimo žmonėms, neskirstydama pagal lytį ar amžių. Pakeitusi lytį ir besitvarkanti savo tapatybės dokumentus Evrima pagaliau jaučiasi pritampanti prie šio miesto bendruomenės. Tai gana kontrastinga, nes vos prieš kelias dienas, žvelgiant į šių dienų tikrovės politiką, Turkijos valdžia pareiškė, kad žmonės, kurie bandys sudaryti vienos lyties santuokas ar pasikeisti lytį Turkijoje, sulauks kalėjimo. Žodžiu, Turkija labai keičiasi ir tos jėgos galimai gali sunaikinti ištisus (prieglobstį radusius Kaukazo, Turkijos ir kitų šalių) Stambulo kvartalus. Gali būti, kad Levanui Akinui pavyko sukurti šį filmą pakankamai liberaliame laikmetyje, kuris šiuo metu naikinamas.

 

Įdomu tai, kad pats režisierius režisuoja ir su amerikiečiais. Pats nustebau, kai sužinojau, kad Levan Akin sukūrė ir režisavo du pirmuosius serialo „Interviu su vampyru“ sezonus, kurį taip pat žiūriu, tačiau tai, ką jis nuveikė Kaukaze su savo šiais dviem filmais – unikalu, drąsu, nekasdieniška ir, reikia manyti, labai atveria visų pirma paties kartveliečiams galimybę permąstyti savo dabarties įvairovės nepripažinimo problemas tiek homoseksualumo, tiek translytiškumo klausimais. Na o man be viso urbanistinio peizažo labai įsimins mąsli, filosofiška ir aristokratiška aktorės Mzia Arabuli, sukūrusios Lėjos personažę, laikysena. Stebi, kaip Lėja eina iškėlusi galvą per Bosforo sąsiaurio krantines ir negali netikėti, kad visas skausmas ir sumišimas eina drauge su ja. Labai įsimintinas vaidmuo!

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bugonija" / "Bugonia"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės, festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia) (2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023 metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“. Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018) yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.

 

Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?

 

Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį, aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.

 

Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...

 

Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?

 

Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai rekomenduoju nepraleisti!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Randuotos širdys" / "Scarred Hearts" / "Inimi cicatrizate"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu rumunų kiną! Kaskart įsitikinu, kad jis įdomus, originalus ir įtraukus, tą patyriau ir šįkart žiūrėdamas garsaus ir provokuoti mėgstančio rumunų režisieriaus Radu Jude filmą „Randuotos širdys“ (rumun. Inimi cicatrizate) (2016), kurį per septynioliktąjį savo sezoną rodė „Kino pavasario“ festivalis. Tiesa, tai ne pirmas filmas, kurį matau iš R. Jude repertuaro. Pandemijos metu teko matyti be proto gerai sukurtą jo filmą „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021), kuris tapo anuomet bene mėgstamiausiu „Kino pavasario“ sezono filmo, nes taip šmaikščiai, aštriai ir intelektualiai kalbėti kine geba ne kiekvienas. Galbūt dėl šito filmo kažko labai panašaus tikėjausi ir iš „Randuotų širdžių“.

 

Režisierius remiasi Rumunijos rašytojo Max Blecher (1909-1938) autobiografiniu prieš pat mirtį parašytu romanu. Tenka pripažinti, kad Radu Jude tik iš dalies remiasi ir nemažai dalykų pakeičia arba paryškina kitas detales dėl savaime suprantamo istorinio konteksto. Iš tikrųjų veiksmas vyksta 1937 metų Rumunijos sanatorijoje prie Juodosios jūros, kur atvyksta jaunas rumunų žydas Emanuelis gydytis nuo tuo metu itin sudėtingos kaulų tuberkuliozės. Emanuelis netrukus yra sugipsuojamas, todėl didžioji filmo dalis praeina stebint jo gyvenimą ligoninėje, kur taip pat pilna visokiausių su šia ar panašia liga susijusių ligonių, slaugių ir daktarų gyvenimą. Emanuelis su sugipsuotu stuburu yra prikaustomas, galima sakyti, būti visą laiką prie lovos gulėjimo padėtyje, tačiau tai neatima jo charizmos vėjavaikiškai ir intelektualiai bendrauti su kitais ligoniais, flirtuoti ir užmegzti intymius santykius su serbų gražuole Solandž, tačiau per radiją ir į ligoninę atnešamus laikraščius jau ateina naujienos apie Europoje kylančias Hitlerio nacistines idėjas, kuriomis vietos ligoniai stebisi ir kartu laiko naiviai nepavojingomis.

 

Režisierius Radu Jude buvo šiek tiek kritikuojamas, kad būtent į filmą įvedė Hitlerio kontekstus, nes autobiografijoje apie tai nebuvo užsimenama. Rumunija juk buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o pagrindinis veikėjas Emanuelis – žydas (kaip, beje, ir tikrasis autobiografijos autorius Blecheris). Filmo finale veikėjas galva su visu gultu įnešamas į traukinio vagoną, jau labai nusilpęs, galima sakyti, pačioje Holokausto pradžioje ir tarsi sufleruoja, kas netrukus įvyks visoje Europoje ir be kaulų tuberkuliozės – išnirs visas Europos stuburas kaip pagrindiniam veikėjui.

 

Filmas labai įdomios formos ir atmosferos, sukuria atskirą tolimo buvusio pasaulio viziją, paremtą kiek naiviomis ir optimistiškomis nuotaikomis. Daktaras prie pacientų be perstogės traukia cigaretes, pokštauja ir kone sadistiškai kikena – primena seselę iš juodosios komedijos serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – dabar nelabai įmanomas dalykas. Stebina ir gydymo sadistinės priemonės, pvz., skausmingi pūlių šalinimo būdai arba kojų atrofuotų raumenų tempimas su smėlio maišais. Nepaisant visko, pats Emanuelis atrodo labai optimistiškas, kaip ir daugelis veikėjų tarsi iš kokios prancūziškos „Gražiosios epochos“ laukų. Filmas asocijuojasi su Tomo Manno romano „Užburtas kalnas“ atmosfera: veikėjai džiaugiasi, dalijasi savo skausmais ir juokeliais, flirtuoja ir laidoja savo draugus savo sukurtame ligonių socialiniame burbule. Neišvengiama ir egzistencinių diskusijų apie gyvenimą ir mirtį, grožį ir poeziją, dievą ir žmogišką gyvenimą, tad filmas tampa tarsi kažin kokia atmosferiškai įtraukianti subalansuota paties gyvenimo trapumo metafora.

 

„Randuotos širdys“ taip pat pasižymi ir humoru. Jaunasis Emanuelis mylisi sugipsuotas su kita sugipsuota moterimi, tad tos sekso scenos išties tampa makabriškos: ligoniams mirtis kvėpuoja į nugaras, o jie vis tiek instinktyviai siekia gyvenimo malonumų, to natūralaus sveiko ir laisvo gyvenimo varianto. Logiška, juk kitaip ir negali būti, nes visi viliasi pasveikti. Pastangos gyventi orų ir visavertį gyvenimą vaizduojamos hiperbolizuotai, galbūt net atskleidžiant rumunų tautinį temperamentą, apie kurį mažai lietuviai žino, pvz., Emanuelis nusisamdo kaimiečius, kurie jį veža su įkinkytu asilu pas mylimąją Solandž su vyno buteliu, tačiau ankštame jos bute negali pasimylėti, nes jai mėnesinės, todėl gali Emanuelis gali šlapintis tik į prikištą naktipuodį, negavęs to, ko tikėjosi. Žodžiu, režisierius sukūrė subalansuotą ir, sakyčiau, subtilų, nors šiek kiek teatralizuotą, gyvenimą sanatorijoje, kur mirtis ir gyvenimas tampa savotiška Antrojo pasaulinio karo išvakarės metafora. Filmas labai savitas, mane jis labai įtraukė ir labai rekomenduočiau kino gurmanams. Manau, filmas bus tarp mano šių metų geriausių matytų kino juostų sąraše, nors ir pamatytas jau gerokai pavėluotai nuo sukūrimo.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Potvynis" / "Flow"

 

Sveiki,

Latvių stebuklu tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“ (angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.

Sakau iškart – man filmas patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje, bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.

Grįžtant prie „Potvynio“ fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią, apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta, prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis, kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę. Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau, sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas. Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus potvyniui.

Atmosfera kuriama pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis, o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.

Apokalipsiniai potvynio vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių barbarizmas.

Žodžiu, gražus filmas, man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo, išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno „Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau daugiau nei 120 metų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aistrų virtuvė" / "La Cocina"

 

Sveiki, skaitytojai ir gero kino gerbėjai,

Meksikiečių režisierius Alonso Ruizpalacios sukūrė internacionalinį projektą pavadinimu „Aistrų virtuvė“ (ispn. La Cocina) (2024), pasikviesdamas Lotynų Amerikos ir amerikiečių aktorius bendram projektui. Savo nespalvotame filme jis žvilgsnį nukreipia į Niujorko centre, netoli Time skvero, įsikūrusį „Grilio“ restoraną, kuriame kaip skruzdės kasdien knibžda įvairiausio plauko amerikiečiai ir imigrantai virtuvėje. Paprastai atvykę iš trečiųjų šalių ir kalbantys su ryškiu akcentu emigrantai susitinka sunkiame darbe, ar jie būtų iš Dominykos Respublikos, Meksikos, Nepalo ir t. t. Aistrų virtuvė – tai kartu ir tautų katilo virtuvė, kuriame įvairaus temperamento žmonės bando išgyventi dar vieną dieną.

Dėmesio centre – karšto ir ūmaus būdo virtuvės darbuotojas Pedro (aktr. Raúl Briones) bei padavėja Džulija (aktr. Rooney Mara), kurie yra, nepaisant to, kad Pedro nelegalas, o Džulija turi paauglį sūnų, užmezgę intymius santykius. Dar baisiau – Džulija nėščia ir lemtingą dieną ji nori pasidaryti abortą, tačiau Markas toliau pudruoja smegenis gražiomis istorijomis, kaip jis išsiveš Džuliją į gimtinę, kaip viskas susitvarkys, kaip jai nieko nebereikės dirbti... Negana to, tą dieną kasoje pasigendama tokia pat suma, kokios reikia Džulijos abortui – 800 dolerių. Restorano savininkas surengia apklausą, spaudžia vadovybę išsiaiškinti. Virtuvėje netrukus užplūdus pietums pasidaro išties karšta, nes pasileidžia Coca-Cocolos aparatas, apsemia grindis, naujokės nebespėja dėl patiekalų, o virėjai taip pat suinteresuoti labiau aiškintis santykius, nei greitai gaminti maistą. Netrukus šioji aistrų virtuvė išties tampa pragaro virtuve.

Labai intensyviai auganti filmo dinamika. Nors iš pradžių filmo medžiaga gana banali, primenanti Kazio Binkio „Atžalyną“ – kas paėmė tuos pinigus ir kam reikia atpirkimo ožio (?!), o besisprendžiantis aborto klausimas tik demonstruoja parodomai, kuo gyvena aptarnavimo personale moterys ir vyrai, bet visgi, sakyčiau, režisieriui pavyko sukurti vizualiai pasiteisinančią istoriją apie žmonių išnaudojimą. Vienoje scenoje rūkydami veikėjai bando pasipasakoti savo kuklias svajones, nes supranta, kad didelėms nėra pagrindo, nes tikrovė yra kur kas baisesnė. Kitoje scenoje pakvaišęs ir emocinį perdegimą patyręs Pedro viską daužo virtuvėje, kurioje jam niekas nepriklauso. Atėjęs šio restorano savininkas ima rėkti visiems, kad jis viską jiems suteikęs, juk jie pavalgę, ko jiems reikia. Kamera sukasi ratu, rodo nualintus ir svajoti pamiršusius imigrantų juodadarbių veidus ir šeimininkas nė nesupranta, kad ne maistas ir alinantis darbas jiems rūpi, bet orumas, pagarba ir žmogiškumas, kuris kaskart išnyksta dienų intensyviuose darbuose, kitaip sakant, šie žmonės patys pamiršta esą žmonės, jie tampa maitinamais darbiniais gyvuliais. Labai patiko simboliška pabaiga, priminė Orwello „Gyvulių ūkį“, tačiau toji švytinti žalia šviesa iš sudaužyto aparato, kuris nebegali padiktuoti jiems darbo, visiems priminė, kad jie nėra vien tik godaus sužvėrėjusio verslininko gyvuliai.

Tiesą sakant, filmo pradžia buvo niūri ir lėtoka, tačiau spalvos, atmosfera, auganti įtampa, dėmesys bendravimo kultūrai ir juodadarbių socialiniam „sumėšlinimui“ (nerandu kito žodžio) staiga filmą „Aistrų virtuvė“ pakylėjo į kažin kokią egzistencinę A. Camus vertą kovą su absurdu: kad ir kiek Pedro čia dirbtų ir kad ir kaip taisyklingai angliškai imtų tarti žodžius, jis vis tiek tik nelegalus juodadarbis, kuriam skirta visą gyvenimą gyventi ir dirbti nekvalifikuotus darbus, baiminantis deportacijos. D. Trumpo politika šiuo metu itin aktyviai ėmėsi šių socialiai pažeidžiamų žmonių, tad filmas kartu ir apie politiką, ir apie svajones, ir iliuzijas, apie orumo praradimą ir smurtą, apie laisvės troškimą ir jos neturėjimą. Man labai patiko šis filmas, manau, kino gurmanai turėtų jo nepraleisti ir kaip, beje, ir artimą kitą filmą – A. Cuaróno „Roma“ (2018).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela