Sveiki,
mielieji!
Yra
filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir
kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi
į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas
labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų?
Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar
nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai
skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba
palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau
nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų
režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les
Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų
buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui
Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį
interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome,
kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
Filmas
pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir
nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria
nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą
gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant
kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata
kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma
artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją
įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai
sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir
nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų
benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią
vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir
apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep
ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont
Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
Filmą,
kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi
darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius
su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors
filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir
teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę
kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam
vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir
vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J.
Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką
itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos,
pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa
sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po
naktiniais Paryžiaus tiltais.
Nepaisant
to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa
viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“
visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą
nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu
žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai
svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti
ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai
tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis
žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta
pamatyti tikriesiems kino gurmanams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą