Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 188: žaidimas yra gera strategija gyventi saugiai ir įdomiai

Nuotr. Jaunasis šachmatų genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.

Sveiki, skaitytojai!

Kai gyvenime daug pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso, dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.

Maištinga Siela

Filmas: "Išsigandę" / "Aterrados" / "Terrified"

 

Sveiki!

Kad ispanai yra vieni geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“ (ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.

Mėgstu siaubo kino žanrą, tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“ iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai: kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo, kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra paliekamas baugioje nežinioje.

Taip, kas režisieriui pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai, nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz., iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka? Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai, tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...

Žodžiu, filmas „Išsigandę“ dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Anne Cordier apie tai, kodėl paaugliai nebenori kelti telefono ragelio, nors negali išlįsti iš išmaniųjų įrenginių

 

Sveiki!

Anne Cordier yra žymi prancūzų mokslininkė, Lotaringijos universiteto profesorė ir informacijos bei komunikacijos mokslų specialistė, kurios tyrimų centre – skaitmeninė kultūra ir jaunimo santykis su informacija. Ji aktyviai analizuoja, kaip vaikai, paaugliai ir jauni suaugusieji naršo internetinėje erdvėje, kaip formuojasi jų informaciniai įpročiai bei gebėjimas kritiškai vertinti žiniasklaidą. Savo darbuose, pavyzdžiui, knygoje „Grandir informés“ (liet. Augti informuotiems), A. Cordier meta iššūkį populiariam „skaitmeninių čiabuvių“ (digital natives) mitui, teigdama, kad vien gimimas technologijų apsuptyje nesuteikia savaiminio raštingumo – tam būtinas kryptingas ugdymas ir socialinis palaikymas, padedantis jaunajai kartai tapti sąmoningais, o ne tik techniškai įgudusiais ekrano vartotojais.

Štai ką ji sako apie paauglius ir jaunąją kartą, kuri visada turi ryšio priemonės, tačiau reikalui esant jų neįmanoma pasiekti ir atrodo, kad esi ignoruojamas: „Nenoras „pakelti ragelį“ nėra tik kartos bruožas: jis rodo gilesnius komunikacijos, socialinių normų ir skaitmeninio etiketo pokyčius. Iš tiesų toks požiūris į bendravimą – kur kas daugiau nei vien „nepasiekiamų“ paauglių stereotipas. Verta išsiaiškinti šiai amžiaus grupei būdingą socialinę, afektinę ir jausmų dinamiką. <...> Tai reiškia, kad telefonas nebėra tik komunikacijos priemonė. Jis tampa santykių kūrimo erdve, kurioje tyla, toli gražu nebūdama tuštuma, yra būtinas šviežio oro gūsis, srauto pauzė ir teisė į privatumą.“

Maištinga Siela

Dienos citata: Regimantas Tamošaitis apie tai, kad literatūrą šiandien kuria viešosios nuomonės formuotojai iš paviršutiniškos savo patirties

 

Sveiki!

„Galima sakyti, kad gyvename žurnalistinėje kultūroje ir žinome tik tuos žmones, kuriuos matome ekrane. Visiems juk aišku: jei tavęs nerodo ekrane, tai tu ir neegzistuoji. Tas pats pasakytina ir apie rašytojus. Jie irgi privalo šmėžuoti ekranuose. <...> Taigi literatūros kūrimas darosi „influencerių“, nuomonės įtakotojų, užsiėmimas. Ypač svarbūs šiandien kelionių įspūdžiai, kuriuose ne tiek parodomos kitos šalys, kaip būdavo seno tipo kelionių apybraižose, bet demonstruojamas paties keliautojo šaunumas, jo sėkmės istorija, iš auditorijos laukiant „patiktukų“ – to pigaus įvertinimo, pripažinimo. Todėl daugelio tokių kelionių aprašymai sklidini optimizmo ir jaunatviško naivumo. Formuojasi mobilus naujojo herojaus tipas, kuris didžiuojasi net savo trūkumais – nes jaunystė viską pateisina, išteisina.“ Regimantas Tamošaitis iš straipsnio „Šis šaunus naujas pasaulis“.

Regimantas Tamošaitis kritiškai žvelgia į šiuolaikinę kultūrą, kurioje matomumas tapo svarbesnis už turinį, o asmens egzistencija patvirtinama tik per ekrano vaizdinį. Autorius pastebi, kad net literatūra pasiduoda „influencerių“ logikai: kūrėjas privalo tapti viešųjų ryšių objektu, o kūryba – sėkmės istorijos dalimi, orientuota į greitą grįžtamąjį ryšį („patiktukus“). Toks poslinkis keičia ir patį herojų – jis tampa mobiliu, paviršutinišku optimistu, kurio kelionių aprašymai ar tekstai tarnauja ne pasaulio pažinimui, o narciziškam savęs demonstravimui, kur jaunystė ir sėkmė pateisina bet kokį dvasinį naivumą ar turinio trūkumą.

Maištinga Siela

Dienos citata: Alfredas Bumblauskas apie tai, kas sugriovė Sovietų Sąjungą: džinsai, rokas ar Dainų šventės

 

Sveiki,

Viename interviu garsus istorijas Alfredas Bumblauskas yra pasakęs: „Taip, galbūt dabar nesu atskirų grupių fanas, bet klausausi ir šiuolaikinės muzikos, turinčios tam tikrą struktūrą, primenančios roką ar džiazroką. Klausausi radijo stočių, ten skambanti muzika man turi būti kaip fonas. Reikia pasakyti esminį dalyką, kurį daugelis žino, tai Vaclavo Havelo mintis, kad komunizmą sugriovė kompiuteriai, džinsai ir rokas. Tai sakau ir aš, nes visi lietuvybę vis tiek tapatina su „Duokim garo“. Kai rudenį Kanadoje skaičiau paskaitas, grioviau iliuzijas ir pasakiau, kad dainų šventės tikrai nepakėlė Lietuvos iš komunizmo į naują būtį.“

Maištinga Siela

Marcelijus Martinaitis, eilėraštis "Kukutis džiaugiasi savo buvimu" (iš "Kukučio baladės", 1977)

 

Sveiki!

Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Kukutis džiaugiasi savo buvimu“ yra vienas iš rinkinio „Kukučio baladžių“ tekstų, kuriame per archajišką, kaimišką kaukę prabyla gilus egzistencinis sąmoningumas. Pagrindinė kūrinio mintis sukasi apie asmens unikalumą ir nepakeičiamumą. Kukutis čia suvokia, kad jo egzistencija nėra savaime suprantama duotybė, o veikiau stebuklas, saugantis pasaulį nuo visiško nuasmeninimo ir tamsos.

Pirmoje eilėraščio dalyje autorius meistriškai naudoja tamsos ir šviesos kontrastą. Kukučiui nebūtis asocijuojasi su aklina tamsa – ne tik fizine, bet ir semantine. Jis supranta, kad be jo asmenybės viskas, kas jam priklauso (daiktai, patirtys, žodžiai), liktų bevardžiai arba taptų svetimi. Fraze „neturėčiau net žodžių kam pasiskųsti“ pabrėžiama, kad būtis suteikia žmogui kalbą ir balsą, be kurių kančia ar džiaugsmas tampa nebylūs ir beprasmiai.

Vidurinėse eilėraščio strofose pereinama prie socialinio ir buitinio tęstinumo. Kukutis kelia retorinius klausimus apie savo vaikus, darbus ir netgi tokius paprastus daiktus kaip kepurė. Čia ryškėja Martinaičio pamėgta tema apie žmogaus „vietą“ pasaulyje: jei manęs nebūtų, kas užimtų mano erdvę? Autorius parodo, kad žmogus yra ne tik biologinis vienetas, bet ir tam tikras energetinis centras, aplink kurį sukasi jo sukurta mikrovisata. Svetimas žmogus negalėtų „nešioti jo kepurės“ taip pat, kaip jis, nes daiktai poezijoje įgyja savininko sielos atspaudą.

Paskutinėje pastraipoje pasiekiama egzistencinė kulminacija – džiaugsmas dėl paties fakto, kad „esu“. Kukutis deklaruoja tam tikrą sveiką egoizmą: jis niekam neužleidžia to, kas priklauso jo „rankoms, akims ir galvai“. Tai nėra godumas medžiagine prasme, o veikiau dvasinis budrumas – suvokimas, kad niekas kitas už tave nugyventi tavo gyvenimo, matyti tavo akimis ar mąstyti tavo galva negali.

Taigi, šis eilėraštis yra apie savasties išsaugojimą. Kukutis, nors ir vaizduojamas kaip keistas, paradoksalus personažas, šiame tekste tampa orumo simboliu. Jis džiaugiasi ne pasiekimais ar turtais, o pačia galimybe būti subjektu, kuris jaučia, dirba ir suvokia savo ribas. Tai himnas individualiam žmogaus buvimui, kuris užpildo tuštumą ir suteikia pasauliui tvarką bei prasmę.

Maištinga Siela

Dienos daina: Nebulossa - SUPERSEXY [žodžiai / lyrics / letra]

 

Sveiki, skaitytojai!

Daina iš šio savaitgalio repertuaro, kai norisi namie disco stiliaus lengvumo ir nesibaigiančio vakarėlio. Ispanų duetas Nebulossa šią vasarą atvyks ir į Lietuvą, kur savo pasirodymą surenks LGBTQ eitynių švenčių maratone Vilniuje, bet kaip visada apie viską nuo pat pradžių...

Ispanų duetas „Nebulossa“, kurį sudaro sutuoktiniai Mery Bas ir Markas Dasousa, tapo tikru kultūriniu fenomenu, nors jų kelias į didžiąją sceną nebuvo standartinis. Mery ilgą laiką muziką laikė labiau aistra nei pagrindine veikla, o Markas sukosi muzikos produkcijos pasaulyje, tačiau būtent brandi gyvenimo patirtis tapo jų kūrybos varikliu. Grupės pavadinimas, reiškiantis „ūką“, puikiai atspindi jų kuriamą atmosferą – tai nostalgiškas, bet kartu modernus „synth-pop“ ir „electropop“ skambesys, stipriai įkvėptas devintojo dešimtmečio estetikos. Jų muzika pasižymi šokių ritmais, lengvai įsimenamomis melodijomis ir tekstais, kurie dažnai kvestionuoja visuomenės normas bei lyčių stereotipus.

Didžiausias lūžis įvyko 2024 metais, kai „Nebulossa“ su daina „Zorra“ laimėjo „Benidorm Fest“ ir iškovojo teisę atstovauti Ispanijai „Eurovizijoje“. Ši pergalė buvo netikėta daugeliui, nes grupė aplenkė kur kas jaunesnius ir komerciškai populiaresnius atlikėjus. Iki šio triumfo duetas jau buvo išleidęs debiutinį albumą „Poliédrica de mí“ (2021 m.), kuriame nugulė tokie kūriniai kaip „Glam“ ar „1N84“. Vėliau sekė itin sėkmingas etapas su albumu „Virtuzorrismo“, kuriame grupė dar labiau išgrynino savo maištingą, bet kartu elegantišką stilių, o jų diskografiją papildė tokie singlai kaip „Cotilleo“ ar bendras darbas su ispanų ikona Mónica Naranjo – „Venenosa“.

Kalbant apie jų kūrinį „SUPERSEXY“, tai yra dar viena drąsi provokacija, kurioje „Nebulossa“ tęsia savęs įgalinimo temą. Daina ironiškai ir žaismingai kalba apie pasitikėjimą savimi, savo kūno bei seksualumo priėmimą, nepaisant amžiaus ar aplinkinių primestų grožio standartų. Tai himnas laisvei būti savimi, spinduliuojantis tą pačią energiją kaip ir jų eurovizinė sėkmė. Muzikaliai kūrinys išlaiko grupei būdingą neoninį skambesį, kuris priverčia šokti, tačiau kartu palieka vietos apmąstymams apie tai, kaip mes patys save vertiname.

Ispanijoje „Nebulossa“ muzika vertinama labai dviprasmiškai, tačiau būtent tai ir daro juos tokiais įdomiais. Vyresnė karta ir progresyvioji visuomenės dalis juos dievina už drąsą reabilituoti anksčiau įžeidžiais laikytus žodžius ir už tai, kad jie įrodė, jog popscenoje yra vietos atlikėjams, perkopusiems penkiasdešimtmetį. Tuo tarpu konservatyvesni sluoksniai negailėjo kritikos dėl jų tiesmukų tekstų ir vokalinio atlikimo, kuris ne visada siekia „operines“ aukštumas. Nepaisant to, „Nebulossa“ tapo simboliu tiems, kurie jaučiasi nurašyti dėl amžiaus, o jų pasirodymai Ispanijoje dabar sutinkami su milžinišku palaikymu ir kartu dainuojančiomis miniomis.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite vaizdo klipą patys.

Nebulossa – SUPERSEXY

[žodžiai / letra / lyrics]

Sexy
Sexy
Sexy
Supersexy

Sexy
Sexy
Sexy
Supersexy

Deja de pensar
Esto no va de bien o mal, olvida el drama
Esa sensación de soledad no va a durar ni una semana

¿De qué sirve lamentarse si no va a volver?
La vida pasa
Y está hecha para ti

Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano
Deja de buscar respuestas
Que la vida es una fiesta (porque tú eres)

Supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy

Supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy

Tienes el control
Si quieres de la situación vas con la vaina
Eres un bombón, lo sabes, eres muy mamón y eso me encanta

Un volcán en erupción, eres un huracán
La vida pasa (la vida pasa)
Y está hecha para ti (para ti, para ti, para ti)

Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano (nuestro verano)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta (métete a la fiesta)

Y mientras llega el amor indicado
Debes probar con los equivocados (con los equivocados)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta y se acabó

Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy (ah-ah)
Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy

Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy (ah-ah)
Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy

Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano (es nuestro verano)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta

Porque tú eres sexy
Tú eres sexy
Tú eres sexy
Súper, supersexy
Tú eres supersexy (supersexy)
Gracias por existir

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 187: seksualumas ir seksualinė energija

 Sveiki!

Daugelis iš mūsų nė nesusimąsto, kad augo tokioje deseksualumo terpėje. Nors daugelis prisimena aplinką erotizuotą, Britney Spears su auskaru bamboje, daug apnuoginimo ir prasidėjusią krūtų didinimo era, tačiau daugelis vidutinio amžiaus žmonių visgi nebuvo nei ugdomi, nei jiems paaiškinta apie jų pačių seksualinę energiją. Tiesą sakant, tai turėjo posovietinio pasaulio padiktuotas konservatyvus požiūris į savo paties kūną, katalikiškas auklėjimas, dažnai akcentuojant gėdos jausmą dėl savo kūno. Šiandien mes turime kitą seksualumo suvokimą ir jos įvairovę dar tik mokomės priimti. Manau, dažnai tenka patiems susigrumti su savo įsitikinimais ir nuplauti dėl įsivaizduojamų įsitikinimų, kurie susiformavo augant apie savo asmeninius kūnus. Kaip tai padaryti?

Dirbti su įsitikinimų paleidimu: aš surenku visą gėdos, neapykantos, smurtą prieš save, nepasitenkinimo energiją, jai padėkoju ir paleidžiu, išpučiu iškvėpimu į Visatą, tegu ši sunki energija atsiskiria, išsiskaido ir tampa kita energija. Jos vieton panorėk įsileisti šviesias savęs priėmimo energijas: aš priimu besąlygiškai tokį, koks esu, savo seksualumą ir laisvę būti visame kame toks, koks esu.

Maištinga Siela 

Dienos citata: dainininkė Dua Lipa apie knygų skaitymą

 

Sveiki,

„Knygos man yra pabėgimas. Nesvarbu, kur būčiau – lėktuve, viešbučio kambaryje ar užkulisiuose – atsivertusi knygą aš akimirksniu nusikeliu į kitą pasaulį. Tai mano ramybės oazė chaotiškame gyvenime.“ Dua Lipa

Dua Lipa pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių literatūros populiarintojų pasaulyje, įrodydama, kad popmuzikos ikonos įvaizdis puikiai dera su intelektualiu smalsumu. Jos aistra knygoms nėra tik paviršutiniškas laisvalaikio leidimo būdas – tai gilus emocinis ryšys su pasakojimo menu. Atlikėja ne kartą pabrėžė, kad intensyvių turų ir nuolatinio skubėjimo metu knyga jai tampa savotišku inkaru, leidžiančiu rasti ramybę ir privatumą viešumo kupiname gyvenime. Jos įkurta platforma „Service95“ ir ten veikiantis knygų klubas tapo erdve, kurioje milijonai gerbėjų kartu su ja gilinasi į sudėtingas temas, pradedant šiuolaikine grožine literatūra ir baigiant skaudžiomis istorinėmis dramomis.

Skaitymas dainininkei yra ne tik pramoga, bet ir svarbus kūrybinio įkvėpimo šaltinis, turtinantis jos žodyną bei plečiantis empatijos ribas. Dua Lipa ypač vertina kūrinius, kurie nagrinėja tapatybės, tremties ir žmogiškojo atsparumo klausimus – tai atsispindi ir jos pačios vertybėse. Ji dažnai sako, kad kiekviena perskaityta istorija suteikia galimybę bent trumpam pagyventi kito žmogaus kailyje, o tai jai, kaip autorei, yra neįkainojama patirtis. Šis „knygų žiurkės“ (bookworm) įvaizdis suteikia jos asmenybei papildomo gylio ir įkvepia jaunąją kartą vėl atrasti popierinės knygos malonumą skaitmeniniame amžiuje.

Maištinga Siela

Harriet Beecher Stowe: La vida de la autora de "La cabaña del tío Tom"

 

¡Hola!

Harriet Beecher Stowe nació el 14 de junio de 1811 en Litchfield, Connecticut, en el seno de una numerosa e influyente familia de Nueva Inglaterra, cuyas raíces se remontaban a los primeros colonos puritanos. Su padre, Lyman Beecher, fue un prominente clérigo presbiteriano y uno de los predicadores más destacados de su generación, conocido por sus estrictos principios morales y su activa participación en la vida pública, especialmente en la lucha por la templanza y contra la esclavitud. La madre de Harriet, Roxana Foote, falleció cuando ella tenía apenas cinco años, dejando un profundo vacío y una nostalgia que más tarde se reflejaría en su obra, particularmente en sus retratos idealizados de la maternidad. A pesar de esta pérdida, el hogar de los Beecher bullía de intelecto, debates y libros, pues Lyman se propuso que sus once hijos —siete varones y cuatro mujeres— recibieran la mejor educación posible para servir a Dios y a la sociedad; con el tiempo, muchos de sus hermanos se convirtieron en clérigos y reformadores famosos, mientras que sus hermanas destacaron como educadoras y defensoras de los derechos de la mujer.

La infancia de Harriet transcurrió en una época en la que Estados Unidos, especialmente los estados del norte, experimentaba cambios sociales, políticos y religiosos masivos, conocidos como el Segundo Gran Despertar. Fue una era de intenso renacimiento religioso, reformas morales y una creciente preocupación por el tema de la esclavitud, lo que dejó una huella indeleble en la conciencia de la joven Harriet. Litchfield era el típico pueblo de Nueva Inglaterra, con fuertes tradiciones comunitarias y un énfasis en la educación y la piedad; allí, desde pequeña, Harriet escuchó sermones sobre el pecado, la redención y el deber cristiano de luchar contra la injusticia. Esta atmósfera, cargada de discusiones teológicas y la convicción de que Dios exige acción moral en el mundo, formó su cosmovisión y se convirtió en la base ética de su novela más famosa, La cabaña del tío Tom. Además, la creciente tensión entre el Norte y el Sur, las historias de esclavos fugitivos y la participación de su familia en el movimiento abolicionista le recordaban constantemente la gran injusticia que imperaba en el país.

Aunque a principios del siglo XIX la educación femenina solía ser limitada, Harriet recibió una formación académica excepcional para su tiempo, gracias en gran medida a su hermana mayor, Catharine Beecher. Catharine era una apasionada defensora de la instrucción para las mujeres y fundó varias escuelas avanzadas, incluyendo el Seminario Femenino de Hartford, al que Harriet asistió y donde más tarde ejercería como profesora. En este seminario, Harriet no solo estudió las materias tradicionalmente "femeninas", sino también retórica, lógica, filosofía, historia e incluso latín, disciplinas reservadas habitualmente a los hombres. Fue una alumna brillante con un talento especial para la escritura; ya en su adolescencia escribía ensayos, poesía y tratados teológicos que asombraban a sus maestros por su profundidad de pensamiento. Esta sólida preparación académica no solo le otorgó excelentes habilidades literarias, sino también la capacidad de analizar problemas sociales complejos, lo que le permitiría crear una obra tan poderosa e influyente.

Más allá de su dedicación al estudio y al trabajo, Harriet Beecher Stowe cultivó diversas aficiones que enriquecieron su vida. Fue una lectora voraz desde niña, devorando desde tratados teológicos hasta las novelas históricas de Walter Scott y la poesía épica de John Milton. Asimismo, amaba la música, especialmente el canto de himnos cristianos, y solía tocar el piano como una forma de relajación y reflexión. Uno de sus pasatiempos más inusuales para una mujer de su época fue el dibujo y la pintura, especialmente de paisajes naturales y retratos; aunque nunca recibió formación artística formal, sus dibujos conservados muestran un talento notable y una gran observación del detalle. Esta faceta creativa le permitía expresar su sensibilidad y escapar momentáneamente de las múltiples responsabilidades cotidianas que marcaron su vida adulta.

La vida de Harriet también estuvo acompañada de ciertas excentricidades o hábitos inusuales que despertaban curiosidad entre sus contemporáneos. Uno de sus rasgos más distintivos era su increíble capacidad para escribir en cualquier circunstancia y en ambientes ruidosos, a menudo con un bebé en brazos o en medio de una charla familiar. Solía escribir en trozos de papel aleatorios y sus manuscritos estaban llenos de correcciones, tachaduras y notas al margen, lo que reflejaba un proceso creativo espontáneo e impulsivo. Además, era famosa por su distracción y olvido en los asuntos cotidianos, lo que a menudo generaba situaciones cómicas en su familia; podía olvidar una cita importante o extraviar un manuscrito recién terminado por estar completamente sumergida en sus pensamientos. Estos rasgos, aunque a veces inconvenientes, confirmaban su absoluta entrega a la escritura y su capacidad de concentración a pesar de los obstáculos.

LA CABAÑA DEL TÍO TOM: HISTORIA E IDEA DE LA OBRA

La idea de escribir La cabaña del tío Tom no surgió por azar, sino como una respuesta directa a la Ley de Esclavos Fugitivos de 1850. Esta legislación obligaba incluso a los ciudadanos de los estados libres del norte a colaborar en la captura de esclavos huidos y preveía severos castigos para quienes los ayudaran. Mientras vivía en Brunswick, Maine, Harriet recibió una carta de su cuñada que decía: "Harriet, si yo pudiera escribir como tú, escribiría algo que hiciera sentir a toda la nación la maldición que es la esclavitud". Stowe, impulsada por su profunda fe cristiana y sus raíces abolicionistas, se sintió llamada por Dios a actuar y decidió utilizar su talento literario para revelar al público la verdadera crueldad e inmoralidad del sistema esclavista.

La obra, originalmente titulada La cabaña del tío Tom o La vida entre los humildes, no apareció inicialmente como una novela completa, sino que se publicó por entregas en el semanario abolicionista The National Era de Washington D.C. La primera parte se publicó el 5 de junio de 1851 y continuó casi semanalmente hasta abril de 1852. Stowe escribió estos capítulos bajo una gran presión de plazos y cargas domésticas, pero la reacción de los lectores fue abrumadora; la tirada del semanario se multiplicó y el público esperaba con ansias cada número, conmovido por el destino de los personajes. Al concluir la serialización, firmó un contrato con la editorial John P. Jewett & Co. de Boston, y el 20 de marzo de 1852 la obra apareció como una novela completa en dos volúmenes.

La trama de la novela es compleja y dramática, narrando las vidas de varios esclavos en el sur de los Estados Unidos. El protagonista es el Tío Tom, un hombre afroamericano piadoso, honesto y de alma noble, a quien su dueño se ve obligado a vender por deudas. Tom acaba en manos del cruel Simon Legree, donde sufre terribles tormentos, pero incluso ante la muerte no renuncia a su fe cristiana ni al amor al prójimo. Paralelamente, se narra la historia de Eliza, quien huye hacia el Norte con su hijo para evitar que sea vendido, protagonizando la famosa escena en la que cruza el río Ohio saltando sobre bloques de hielo. El libro cuenta con otros personajes memorables como el inteligente George Harris, la angelical pequeña Eva y el propio Simon Legree, quien encarna toda la maldad de la esclavitud.

El impacto que La cabaña del tío Tom tuvo en la sociedad estadounidense fue incalculable. Al presentar una visión personal, emocional y profundamente cristiana de la esclavitud, sacudió la conciencia pública y llevó a miles de personas del Norte, antes indiferentes, a unirse al movimiento abolicionista. El libro se convirtió en un éxito de ventas sin precedentes; solo en el primer año se vendieron más de 300,000 ejemplares en EE. UU. y pronto fue traducido a numerosos idiomas. Aunque en los estados del sur fue prohibido y su autora recibió amenazas, la novela desempeñó un papel decisivo en la formación de la opinión pública antiesclavista y exacerbó las tensiones que desembocarían en la Guerra Civil. Se cuenta que el propio presidente Abraham Lincoln, al conocer a Harriet en la Casa Blanca, exclamó con humor: "Así que usted es la pequeña mujer que escribió el libro que causó esta gran guerra".

MUERTE Y ÚLTIMOS AÑOS DE LA AUTORA

Tras el éxito colosal de su obra, Harriet Beecher Stowe no se retiró de la vida pública; al contrario, se convirtió en una de las figuras más visibles del abolicionismo tanto en EE. UU. como en Europa. A pesar de las críticas y presiones, se mantuvo como una mujer de fe serena, dedicada a su familia y a su esposo, el profesor de teología Calvin Stowe, con quien tuvo siete hijos. Aunque sufrieron pérdidas dolorosas, su hogar siempre fue un refugio de cultura y música. En sus últimos años en Hartford, continuó escribiendo novelas, ensayos y obras religiosas, siempre enfatizando los valores cristianos como base para una sociedad mejor. Harriet falleció el 1 de julio de 1896, a los 85 años, dejando un legado imperecedero en la literatura y en la lucha por los derechos humanos y la dignidad.

Alma Rebelde

Harriet Beecher Stowe: The Life and Legacy of the Author of Uncle Tom’s Cabin

 

***

Harriet Beecher Stowe was born on June 14, 1811, in Litchfield, Connecticut, into a large and highly influential New England family whose roots stretched back to the early Puritan settlers. Her father, Lyman Beecher, was a renowned Presbyterian minister and one of the most celebrated preachers of his generation, known for his strict moral convictions and active participation in social reforms, particularly the temperance and abolitionist movements. Harriet’s mother, Roxana Foote, passed away when Harriet was only five years old, leaving behind a profound sense of loss and longing that would later permeate her writing, especially through her idealized depictions of motherhood. Despite this early tragedy, the Beecher household remained a vibrant hub of intellectualism, debate, and literature, as Lyman Beecher insisted that all his children—seven sons and four daughters—receive the best possible education to serve both God and society. Consequently, many of her brothers became prominent ministers and reformers, while her sisters distinguished themselves as educators and advocates for women’s rights.

Harriet’s childhood unfolded during the Second Great Awakening, an era of intense religious revival, moral reform, and rising tension over the institution of slavery that left an indelible mark on her young mind. Litchfield was a quintessential New England town with deep communal traditions and a heavy emphasis on education and piety; here, Harriet grew up listening to sermons on sin, redemption, and the Christian duty to combat injustice. This environment, steeped in theological discourse and a firm belief that faith required moral action in the physical world, formed the ethical foundation for her most famous novel, Uncle Tom’s Cabin. Furthermore, the escalating friction between the North and South, the harrowing stories of fugitive slaves she encountered, and her family’s active role in the abolitionist movement served as constant reminders of the great systemic injustice plaguing the nation.

Although female education was often limited in the early 19th century, Harriet Beecher Stowe received an exceptionally high-quality education for her time, largely due to her elder sister, Catharine Beecher. A passionate advocate for women's schooling, Catharine founded several advanced institutions, including the Hartford Female Seminary, which Harriet attended and where she later taught. At the seminary, Harriet studied not only traditional "feminine" subjects but also rhetoric, logic, philosophy, history, and Latin—disciplines typically reserved for men. She was a gifted and driven student with a particular flair for writing; by her teenage years, she was already composing essays, poetry, and even theological treatises that impressed her mentors with their depth and stylistic maturity. This rigorous academic background provided her with both the technical skill and the analytical capacity to tackle the complex social and theological issues that defined her later work.

Beyond her studies and professional life, Harriet possessed a variety of hobbies that enriched her spirit. She was a voracious reader from childhood, consuming everything from theological tracts to the historical romances of Sir Walter Scott and the epic poetry of John Milton. Music also played a central role in her life; she enjoyed singing hymns and playing the piano as a way to find solace and reflection. One of her more unusual pursuits for a woman of her era was sketching and painting, particularly landscapes and portraits. Although she never received formal artistic training, her surviving sketches reveal a keen eye for detail and significant talent. These creative outlets offered a necessary escape from the heavy domestic and social responsibilities that occupied much of her adult life.

Harriet was also known for several eccentricities and habits that fascinated both her contemporaries and later biographers. Most notable was her incredible ability to write under almost any conditions, often producing manuscripts in the middle of a noisy household with a baby on her lap or amidst a family conversation. She frequently wrote on scraps of paper, and her manuscripts were famously messy—filled with spontaneous corrections and notes in the margins—reflecting an impulsive creative process. She was also notoriously absent-minded in her daily affairs, which led to many humorous family anecdotes about missed appointments or lost manuscripts. These quirks only underscored her singular devotion to her craft and her ability to remain completely immersed in her inner world despite outward distractions.

The inspiration for Uncle Tom’s Cabin was a direct response to the Fugitive Slave Act of 1850, which mandated that citizens in free states assist in the capture of runaway slaves. While living in Brunswick, Maine, Harriet received a letter from her sister-in-law urging her to "write something that will make this whole nation feel what an accursed thing slavery is." As a devout Christian from a family of reformers, Stowe felt a divine calling to use her literary talent to expose the cruelty and immorality of slavery to the public. The work originally appeared as a serial in the abolitionist newspaper The National Era, beginning in June 1851. The public response was unprecedented; the paper’s circulation skyrocketed as readers eagerly awaited each weekly installment. Following its successful serial run, the story was published as a two-volume novel on March 20, 1852, by John P. Jewett & Co. of Boston.

The novel’s plot is a sprawling, dramatic narrative following the lives of several enslaved people in the American South. The central figure is Uncle Tom, a pious and noble-hearted man who is sold away from his family due to his master's debts and eventually ends up in the hands of the monstrous Simon Legree. Even in the face of death, Tom refuses to renounce his faith or his integrity. Parallel to Tom's journey is the story of Eliza, who escapes with her young son to the North, famously crossing the frozen Ohio River by leaping across ice floes. The book is populated with other vivid characters, including the intelligent George Harris, the angelic Little Eva, and the villainous Legree, who personifies the absolute evil of the slave system. The impact of Uncle Tom’s Cabin was unparalleled in American history, awakening the conscience of the North and turning thousands of indifferent citizens into active abolitionists. It became an international bestseller, selling over 300,000 copies in the US in its first year alone. While banned and reviled in the South, the book played a pivotal role in shifting public opinion and heightening the tensions that led to the American Civil War; legendary accounts even suggest that when President Abraham Lincoln met Stowe at the White House, he remarked, "So you're the little woman who wrote the book that started this great war."

In the years following the global sensation of her novel, Harriet Beecher Stowe remained a leading figure in the abolitionist cause, traveling extensively through Europe to garner support. Despite the intense scrutiny and occasional threats she faced, she remained a deeply religious woman devoted to her husband, Professor Calvin Stowe, and their seven children. Though her family endured the heartbreak of losing children at a young age, her home remained a place of intellectual and creative vitality. She spent her later years in Hartford, Connecticut, continuing to write novels, essays, and travelogues, though none ever quite matched the cultural explosion of Uncle Tom’s Cabin. In her final years, her health declined due to complications from dementia, yet she remained surrounded by the love of her family until her death on July 1, 1896, at the age of 85. Her passing was mourned nationwide, marking the end of a life defined by a rebellious soul and an unwavering commitment to human rights and dignity.

 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 186: viena gera mintis pribaigia dešimt negatyvių minčių

 

Sveiki!

Viena gera mintis, teisingai ir sąmoningai suprojektuota, gali nudaigoti dešimt prastų ir negatyvių minčių. Ši mintis ir yra priešnuodis toms prastoms, mus dėl įsitikinimų ir įvairių programų puolančioms mintims. Ar reikia kariauti? Žinoma, kad ne. Užtenka vien tik kurti šviesią perspektyvą ir leisti įsišaknyti. Manau, svarbi yra minčių ir jausmų dieta ir švara nuo negatyvo, kuri kaskart mus atgaivina, atjaunina, įkvepia gyventi ir jaustis puikiai.

Maištinga Siela

Asmenybė. Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) "Dėdės Tomo trobelė" rašytoja, jos gyveimas, biografija

 

Sveiki!

Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) gimė 1811 m. birželio 14 d. Litčfilde, Konektikuto valstijoje, gausioje ir itin įtakingoje Naujosios Anglijos šeimoje, kurios šaknys siekė ankstyvuosius puritonų kolonistus. Jos tėvas, Laimanas Bičeris (Lyman Beecher), buvo žymus presbiterijonų dvasininkas, vienas ryškiausių savo kartos pamokslininkų, pasižymėjęs griežtomis moralinėmis nuostatomis ir aktyviu dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, ypač kovoje už blaivybę ir prieš vergovę. Harietos motina, Roksana Fūt (Roxana Foote), mirė, kai Harietai buvo vos penkeri metai, palikdama gilų liūdesį ir ilgesį, kuris vėliau atsispindėjo jos kūryboje, ypač idealizuotuose motinų paveiksluose. Nepaisant netekties, Bičerių namai buvo pilni intelekto, diskusijų ir knygų, nes Laimanas Bičeris siekė, kad visi jo vaikai – septyni sūnūs ir keturios dukros – gautų geriausią įmanomą išsilavinimą ir tarnautų Dievui bei visuomenei; vėliau daugelis jos brolių tapo žinomais dvasininkais ir reformatoriais, o seserys – švietėjomis ir moterų teisių gynėjomis.

Harietos vaikystė bėgo laikmečiu, kai JAV, ypač šiaurinėse valstijose, vyko didžiuliai socialiniai, politiniai ir religiniai pokyčiai, žinomi kaip Antrasis didysis pabudimas. Tai buvo intensyvaus religinio atgimimo, moralinių reformų ir augančio susirūpinimo vergovės klausimu era, kuri paliko neišdildomą pėdsaką jaunos Harietos sąmonėje. Litčfildas, kuriame ji užaugo, buvo tipiškas Naujosios Anglijos miestelis su stipriomis bendruomeninėmis tradicijomis ir akcentu į išsilavinimą bei pamaldumą; čia Harieta nuo pat mažens girdėjo pamokslus apie nuodėmę, atpirkimą ir krikščionio pareigą kovoti prieš neteisybę. Ši atmosfera, kupina teologinių diskusijų, knygų skaitymo ir gilaus tikėjimo, kad Dievas reikalauja moralinio veikimo pasaulyje, suformavo Harietos pasaulėžiūrą ir vėliau tapo jos garsiausio romano „Dėdės Tomo trobelė“ moraliniu pamatu. Be to, auganti įtampa tarp Šiaurės ir Pietų dėl vergovės plėtros, pabėgusių vergų istorijos, kurias ji girdėjo, ir aktyvus jos šeimos narių dalyvavimas abolicionistiniame judėjime nuolat priminė jai apie didžiulę neteisybę, tvyrančią šalyje.

Nors XIX a. pradžioje mergaičių išsilavinimas dažnai buvo ribotas, Harieta Bičer Stou gavo išskirtinį, jos laikmečiui neįprastai geros kokybės išsilavinimą, daugiausia dėka savo vyresniosios sesers Ketrinos Bičer (Catharine Beecher). Ketrina buvo aistringa moterų švietimo gynėja ir įkūrė kelias pažangias mokyklas, įskaitant Hartfordo moterų seminariją, kurią Harieta lankė ir kur vėliau pati mokytojavo. Šioje seminarijoje Harieta studijavo ne tik tradicinius „moteriškus“ dalykus, bet ir retoriką, logiką, filosofiją, istoriją ir net lotynų kalbą – disciplinas, kurios paprastai buvo rezervuotos tik vyrams. Ji buvo gabi ir aistringa mokinė, ypač pasižymėjusi rašymo srityje; jau paauglystėje ji rašė esė, poeziją ir net teologinius traktatus, stebindama savo mokytojus ir šeimos narius mąstymo gyliu ir stiliumi. Šis solidus akademinis pasirengimas suteikė jai ne tik puikius rašymo įgūdžius, bet ir gebėjimą analizuoti sudėtingas socialines bei teologines problemas, kas vėliau leido jai sukurti tokį galingą ir įtaigų kūrinį kaip „Dėdės Tomo trobelė“.

Be intensyvaus mokymosi ir darbo, Harieta Bičer Stou turėjo daugybę pomėgių, kurie praturtino jos gyvenimą ir suteikė džiaugsmo net sunkiausiomis akimirkomis. Nuo pat mažens ji buvo aistringa skaitytoja, praryjanti viską, kas papuldavo po ranka – nuo teologinių traktatų ir pamokslų iki romanų ir poezijos; ypač ją žavėjo Valterio Skoto (Walter Scott) istoriniai romanai ir Džono Miltono (John Milton) epinė poezija. Be to, ji labai mėgo muziką, ypač dainuoti krikščioniškas giesmes, ir dažnai grodavo pianinu, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir pabūti su savo mintimis. Vienas iš labiausiai neįprastų jos pomėgių, ypač XIX a. moteriai, buvo piešimas ir tapyba, ypač gamtos vaizdų ir portretų kūrimas; nors ji niekada negavo formaliojo meninio išsilavinimo, jos išlikę piešiniai rodo nemenką talentą ir pastabumą detalėms. Šis pomėgis ne tik leido jai išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir suteikė galimybę bent trumpam pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir įsipareigojimų, kurių jos gyvenime buvo apstu.

Harietos Bičer Stou gyvenimą lydėjo ir kai kurios keistenybės ar neįprasti įpročiai, kurie kėlė nuostabą jos amžininkams ir vėlesniems biografams. Vienas iš ryškiausių bruožų buvo jos neįtikėtinas gebėjimas rašyti bet kokiomis sąlygomis ir triukšmingoje aplinkoje, dažnai net su kūdikiu ant rankų ar viduryje šeimos pokalbio. Ji dažnai rašydavo ant atsitiktinių popieriaus skiautelių, o jos rankraščiai buvo pilni pataisymų, išbraukymų ir pastabų paraštėse, kas rodo jos spontanišką ir impulsyvų kūrybinį procesą. Be to, ji garsėjo savo išsiblaškymu ir užmaršumu kasdieniuose reikaluose, kas dažnai kėlė komiškas situacijas šeimoje; pavyzdžiui, ji galėjo pamiršti svarbų susitikimą ar pamesti ką tik parašytą rankraštį, nes buvo visiškai pasinėrusi į savo mintis ir kūrybą. Šie neįprasti bruožai, nors kartais kėlę nepatogumų, tik patvirtina jos išskirtinį atsidavimą rašymui ir gebėjimą susikoncentruoti į tai, kas jai buvo svarbiausia, nepaisant visų kliūčių.

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“: KŪRINIO ISTORIJA, IDĖJA

Idėja parašyti romaną „Dėdės Tomo trobelė“ Harietai Bičer Stou kilo neatsitiktinai, o kaip tiesioginis atsakas į 1850 m. JAV priimtą sugriežtintą Bėglių vergų įstatymą. Šis teisės aktas įpareigojo net ir laisvųjų šiaurinių valstijų gyventojus padėti gaudyti pabėgusius vergus ir numatė griežtas bausmes tiems, kas jiems padeda pasislėpti. Gyvendama Bransvike, Meino valstijoje, Harieta gavo laišką iš savo brolio žmonos, kuriame ši ragino: „Harieta, jei aš mokėčiau rašyti taip, kaip tu, parašyčiau ką nors, kas priverstų visą tautą pajusti, koks prakeiksmas yra vergovė“. Bičer Stou, pati būdama giliai tikinti krikščionė ir kilusi iš abolicionistų šeimos, pasijuto Dievo pašaukta veikti ir nusprendė pasinaudoti savo rašytojos talentu, kad atskleistų visuomenei tikrąjį vergovės žiaurumą ir amoralumą.

Kūrinys „Dėdės Tomo trobelė, arba Gyvenimas tarp žemųjų“ atsirado ne iš karto kaip vientisas romanas, o buvo publikuojamas dalimis abolicionistiniame savaitraštyje „The National Era“, leidžiamame Vašingtone. Pirmoji dalis pasirodė 1851 m. birželio 5 d., o tęsiniai buvo spausdinami beveik kas savaitę iki pat 1852 m. balandžio. Bičer Stou rašė šias dalis intensyviai, dažnai vėluodama, spaudžiama terminų ir buitinių rūpesčių, tačiau skaitytojų reakcija buvo neįtikėtinai audringa; savaitraščio tiražas išaugo keleriopai, o žmonės su nekantrumu laukė kiekvieno naujo numerio, giliai išgyvendami herojų likimus. Baigusi publikuoti visas dalis laikraštyje, Harieta Bičer Stou iškart sudarė sutartį su Bostono leidykla „John P. Jewett & Co.“, ir 1852 m. kovo 20 d. knyga „Dėdės Tomo trobelė“ pasirodė kaip vientisas, dviejų tomų romanas.

Knygos siužetas yra sudėtingas ir kupinas dramatiškų posūkių, pasakojantis apie kelių vergų likimus JAV Pietuose. Pagrindinis veikėjas – Dėdė Tomas, pamaldus, sąžiningas ir kilnios sielos afroamerikietis, kurį jo gerasis šeimininkas dėl skolų yra priverstas parduoti vergų pirkliui. Tomas patenka pas žiaurų plantacijos savininką Saimoną Legrį, kur patiria baisius kankinimus, tačiau net ir mirties akivaizdoje neišsižada savo krikščioniško tikėjimo ir meilės artimui. Paraleliai pasakojama apie kitą vergę, Elizą, kuri su savo sūnumi nusprendžia bėgti į Šiaurę, kad išvengtų pardavimo, ir patiria daugybę pavojų bei nuotykių, įskaitant garsiąją sceną, kai ji su vaiku ant rankų bėga per užšalusią Ohajo upę, šokinėdama nuo vienos lyties ant kitos. Knygoje taip pat gausu kitų ryškių veikėjų – kilnaus ir protingo vergo Džordžo Hariso, kuris taip pat bėga į Šiaurę, mažosios Evos, angeliškos sielos mergaitės, kuri susidraugauja su Tomu ir vėliau miršta, bei paties Saimono Legrio, kuris įkūnija visą vergovės žiaurumą ir blogį.

Poveikis, kurį „Dėdės Tomo trobelė“ padarė JAV visuomenei, buvo tiesiog neįtikėtinas ir neprilygstamas jokiai kitai knygai JAV istorijoje. Romane pavaizduotas asmeniškas, emocingas ir giliai krikščioniškas požiūris į vergovę sužadino visuomenės sąžinę ir privertė tūkstančius žmonių Šiaurėje, kurie iki tol buvo abejingi vergovės klausimui, prisijungti prie abolicionistinio judėjimo. Knyga tapo bestseleriu, o jos tiražai buvo milžiniški; per pirmuosius metus JAV buvo parduota daugiau nei 300 000 egzempliorių, o vėliau ji buvo išversta į daugybę kalbų ir tapo viena įtakingiausių knygų pasaulyje. Nors Pietų valstijose knyga buvo uždrausta ir smerkiama, o jos autorė sulaukė grasinimų ir paniekos, „Dėdės Tomo trobelė“ suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant viešąją nuomonę prieš vergovę ir stipriai prisidėjo prie augančios įtampos tarp Šiaurės ir Pietų, kuri galiausiai peraugo į JAV Pilietinį karą. Sakoma, kad net prezidentas Abraomas Linkolnas, susitikęs su Harieta Bičer Stou Baltuosiuose rūmuose, juokais pasakė: „Taigi jūs esate ta mažoji moteris, kuri parašė knygą, sukėlusią šį didelį karą“.

AUTORĖS MIRTIS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

Po milžiniškos „Dėdės Tomo trobelės“ sėkmės ir sukeltos pasaulinės audros Harieta Bičer Stou nenusigręžė nuo visuomeninės veiklos, o priešingai – tapo viena ryškiausių abolicionizmo figūrų ne tik JAV, bet ir Europoje, kur daug keliavo, sakydama kalbas ir rinkdama paramą kovai prieš vergovę. Nepaisant nuolatinio dėmesio ir kritikos (ypač iš Pietų valstijų šalininkų), ji išliko giliai tikinti, rami ir atsidavusi savo šeimai moteris, kuri mąstė apie krikščioniškos meilės ir moralės svarbą sprendžiant socialines problemas. Jos asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su vyru Kalvinu Stou (Calvin Stowe), teologijos profesoriumi, su kuriuo ji susilaukė septynių vaikų; nors šeima patyrė ir skaudžių netekčių (keli vaikai mirė ankstyvame amžiuje), Bičer Stou namai visada buvo pilni knygų, diskusijų, muzikos ir kūrybinės atmosferos. Ji pati labai mėgo sodininkystę, ypač gėlių auginimą, ir piešimą, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir rasti ramybę po intensyvaus darbo ir visuomeninių įsipareigojimų.

Likusį gyvenimą Harieta Bičer Stou praleido daugiausia Hartforde, Konektikuto valstijoje, kur aktyviai rašė ir publikavo kitus romanus, esė, kelionių apybraižas ir religinius kūrinius, nors nė vienas iš jų nepasiekė tokio populiarumo kaip „Dėdės Tomo trobelė“. Ji mąstė apie moterų teises, švietimą ir socialines reformas, visada akcentuodama krikščioniškas vertybes kaip pagrindą geresnei visuomenei kurti. Senatvėje jos sveikata ėmė prastėti, ji kentėjo nuo demencijos ir kitų senatvinių ligų, kurios pamažu silpnino jos protą ir kūną, tačiau ji išliko rami ir apsupta artimųjų meilės. Harieta Bičer Stou mirė 1896 m. liepos 1 d. Hartforde, eidama 86-uosius metus, nuo senatvinio silpnumo ir sveikatos sutrikimų. Jos mirtis buvo pažymėta didžiuliu gedulu visoje šalyje ir pasaulyje, nes ji paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir kovoje už žmogaus teises ir orumą.

Maištinga Siela

Kuo skiriasi žodžių reikšmės režimas ir rėžimas? (Paaiškinimas su pavyzdžiais)

Sveiki!

Kaip žinia, žodžiai režimas ir rėžimas skamba labai panašiai, jų reikšmės lietuvių kalboje yra visiškai skirtingos ir priklauso nuo skirtingų kilmės šaltinių. Žodis režimas yra tarptautinis terminas, dažniausiai nurodantis tam tikrą nustatytą tvarką, valdymo formą arba prietaiso veikimo būdą. Pavyzdžiui, politiniame kontekste mes kalbame apie autoritarinį ar demokratinį valstybės valdymą, o buityje dažnai nustatome skalbimo mašinos programą arba laikomės griežtos dienos darbotvarkės, kurią vadiname darbo ir poilsio režimu. Šis žodis visada rašomas su trumpąja e raide, nes jis kilo iš prancūzų kalbos žodžio régime.

Tuo tarpu žodis rėžimas yra grynai lietuviškas dervinys, kilęs iš veiksmažodžio rėžti. Jis tiesiogiai susijęs su pjovimo, skėlimo ar rėžimo veiksmu bei jo rezultatu. Šį žodį vartojame tada, kai kalbame apie žemės sklypo dalį, pavyzdžiui, senoviniame kaime valstiečiai gaudavo žemės rėžį, o jo matavimo ar skirstymo procesas galėtų būti vadinamas rėžimu. Taip pat šis žodis gali būti vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant tiesmuką, aštrų kalbėjimą, pavyzdžiui, tiesos rėžimas kam nors į akis. Rašyba su nosine ė čia yra būtina, nes ji žymi veiksmo kilmę iš žodžio rėžti.

Painiava tarp šių terminų dažniausiai kyla rašant, tačiau kontekstas paprastai diktuoja teisingą pasirinkimą. Jei kalbate apie technikos veikimą, sveikatą ar politiką, jums reikalingas režimas, o jei apie žemėtvarką ar grubų rėžimą peiliu – rėžimas. Įsivaizduokite sakinį: „Griežtas ligoninės režimas neleidžia pacientams patiems rėžti duonos aštriu peiliu“. Čia puikiai matosi, kad pirmasis žodis nurodo taisykles, o antrasis – fizinį veiksmą.

Maištinga Siela

Sena nuotrauka: Kaunas, Laisvės alėja, 1968 (nuotrauka V. Bujausko)

 

Dienos citata: Pedro Lemebel apie transvestitus ir transvestitų ašaras (marginalų liūdesys nesuprantamas visuomenei)

 

Sveiki,

Ši citata man tokia graži... Nesu transvestitas, to nedarau ir nepraktikuoju jokia forma, tačiau šioji citata kažin kaip empatiškai mane sujaudino. Ją aptikau Čilės rašytojo Pedro Lemebel lietuviškai išleistoje knygoje „Aš bijau, matadore“. Dalijuosi: „Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų.“

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela