Dienos citata: Anne Cordier apie tai, kodėl paaugliai nebenori kelti telefono ragelio, nors negali išlįsti iš išmaniųjų įrenginių

 

Sveiki!

Anne Cordier yra žymi prancūzų mokslininkė, Lotaringijos universiteto profesorė ir informacijos bei komunikacijos mokslų specialistė, kurios tyrimų centre – skaitmeninė kultūra ir jaunimo santykis su informacija. Ji aktyviai analizuoja, kaip vaikai, paaugliai ir jauni suaugusieji naršo internetinėje erdvėje, kaip formuojasi jų informaciniai įpročiai bei gebėjimas kritiškai vertinti žiniasklaidą. Savo darbuose, pavyzdžiui, knygoje „Grandir informés“ (liet. Augti informuotiems), A. Cordier meta iššūkį populiariam „skaitmeninių čiabuvių“ (digital natives) mitui, teigdama, kad vien gimimas technologijų apsuptyje nesuteikia savaiminio raštingumo – tam būtinas kryptingas ugdymas ir socialinis palaikymas, padedantis jaunajai kartai tapti sąmoningais, o ne tik techniškai įgudusiais ekrano vartotojais.

Štai ką ji sako apie paauglius ir jaunąją kartą, kuri visada turi ryšio priemonės, tačiau reikalui esant jų neįmanoma pasiekti ir atrodo, kad esi ignoruojamas: „Nenoras „pakelti ragelį“ nėra tik kartos bruožas: jis rodo gilesnius komunikacijos, socialinių normų ir skaitmeninio etiketo pokyčius. Iš tiesų toks požiūris į bendravimą – kur kas daugiau nei vien „nepasiekiamų“ paauglių stereotipas. Verta išsiaiškinti šiai amžiaus grupei būdingą socialinę, afektinę ir jausmų dinamiką. <...> Tai reiškia, kad telefonas nebėra tik komunikacijos priemonė. Jis tampa santykių kūrimo erdve, kurioje tyla, toli gražu nebūdama tuštuma, yra būtinas šviežio oro gūsis, srauto pauzė ir teisė į privatumą.“

Maištinga Siela

Jaunimo literatūros paraštės: Jay Asher knyga "Trylika priežasčių kodėl"

 

Sveiki!

 

Knygos „Trylika priežasčių kodėl“ (angl. Thirteen Reasons Why) autorius yra amerikiečių rašytojas Jay Asheris. Prieš tapdamas visame pasaulyje žinomu autoriumi, jis dirbo knygyne ir bibliotekoje, kur kasdien matė, kaip jauni žmonės ieško atsakymų į sudėtingus gyvenimo klausimus. 2007 m. pasirodęs debiutinis romanas akimirksniu tapo bestseleriu, o vėliau buvo ekranizuotas populiariame „Netflix“ seriale. Asherio kūrybai būdingas tiesmukas, emocionalus pasakojimo būdas, leidžiantis skaitytojui pajusti veikėjų vidinį skausmą be nereikalingų pagražinimų.

 

Knygos turinis sukasi apie vidurinės mokyklos moksleivį Klėjų Dženseną, kuris vieną dieną ant savo namų slenksčio randa paslaptingą dėžutę su septyniomis garso kasetėmis. Jas įrašė jo klasiokė ir slapta meilė Hana Beiker, kuri prieš kelias dienas nusižudė. Kasetėse mergina išdėstė trylika priežasčių, kodėl ji priėmė tokį tragišką sprendimą, ir kiekviena priežastis yra susijusi su konkrečiu asmeniu, prisidėjusiu prie jos emocinio žlugimo. Klėjus privalo išklausyti visus įrašus, kad suprastų ne tik Hanos kančią, bet ir savo vaidmenį jos gyvenime.

 

Siužetas plėtojamas dvejopai: skaitytojas girdi Hanos balsą iš praeities per kasetes ir tuo pačiu stebi Klėjaus reakcijas bei jo klaidžiojimą naktinėmis miesto gatvėmis lankant įrašuose minimas vietas. Kiekviena kasetė atskleidžia vis kitą socialinę problemą – nuo nekaltų apkalbų ir patyčių iki seksualinio priekabiavimo bei išdavystės. Autorius meistriškai supina asmenines veikėjų istorijas į vientisą grandinę, parodydamas, kaip vienas neapgalvotas veiksmas gali sukelti negrįžtamų pasekmių laviną kito žmogaus psichikai.

 

Pagrindinė knygos idėja – empatijos svarba ir suvokimas, kad mes niekada iki galo nežinome, kas vyksta kito žmogaus viduje. Jay Asheris pabrėžia „drugelio efekto“ principą tarpusavio santykiuose: net mažiausias pajuokimas ar ignoravimas gali tapti paskutiniu lašu asmeniui, kuris jaučiasi palūžęs. Knyga moko, kad gerumas ir atidumas aplinkiniams nėra tiesiog mandagumas, tai gali būti gyvybiškai svarbus palaikymas tiems, kurie tyliai kovoja su savo demonais.

 

Kitas svarbus kūrinio aspektas yra atsakomybės prisiėmimas. Autorius skatina jaunimą ne tik kalbėti apie savo jausmus, bet ir suprasti savo elgesio svorį. Nors Hana kasetėse kartais atrodo kaltinanti, knygos esmė nėra vien tik kaltųjų paieška – tai kvietimas susimąstyti apie bendruomeniškumą ir baimę kreiptis pagalbos. „Trylika priežasčių kodėl“ tapo platforma diskusijoms apie psichinę sveikatą, kurios anksčiau paauglių literatūroje dažnai būdavo nutylimos.

 

Galiausiai, knyga tarnauja kaip perspėjimas apie tylėjimo kainą. Ji skatina skaitytojus nelaukti tragiškų pasekmių ir pradėti dialogą čia ir dabar. Kūrinys išlieka aktualus, nes jame nagrinėjamos temos – vienatvė, nesusikalbėjimas ir viltis – yra universalios, o pasakojimo struktūra verčia kiekvieną susimąstyti: ar aš esu kieno nors „priežastis“, ar galėčiau būti tas, kuris ištiesia pagalbos ranką?

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aštunta klasė" / "Eighth Grade"

 Labi, skaitytojai,

 

Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų, susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.

 

Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito įkvėpti.

 

Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas, tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu užgožia jautresnius, jų nepastebi.

 

Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus, kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): rašytojas Vladas Kalvaitis apie šiuolaikinį jaunimą, atmintį ir Lietuvos kūrimą

Sveiki,

Aną savaitę netekome talentingo rašytojo Vlado Kalvaičio. Ilgą laiką pasižymėjęs humoro jausmu, guvumu ir sveiku nuovokumu, rašytojas mus paliko sulaukęs garbingo amžiaus. Vienas ryškiausių jo kūrinių 2011 metais pasirodęs net 20 metų brandintas didžiulis novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, kuriame iš esmės autorius kalba apie tremtį ir jo paliktas traumas.

Prisipažinsiu, kad ši jo knyga, kad ir kokia išgirta, apdovanota Žemaitės ir Liudo Dovydėno literatūrinėmis premijomis, man kol kas dar liko neskaityta... Nėra daug interviu su šiuo rašytoju, kažkaip spaudoje šmėžuoja jaunesnioji karta, kuri turi ką pasakyti labai jau „rimtai“.

Šioji citata, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kaltinimas šiuolaikiniam jaunimui, iš esmės yra paguodos ir užvėjos troškimo prašymas visai tai kartai, kuri kovojo už laisvą Lietuvą. Mes labai popinam, lepinam, norim, kad mūsų vaikai gautų visko, ko reikia šiuolaikiniam vaikui ir jaunimui, suteikiam visas sąlygas pagal išgales, tačiau patys senoliai nėra įvertinami tos kartos pastangų, nes niekas šito nemokė jaunimo. Mes mokome tik skųstis įkritusiu plaukų į kotletą, badyti kitiems akis ir priekaištauti dėl nekokybiškai suteiktų paslaugų, bet iš esmės retas, kuris jaučia atminčiai jautrumą ir pagarbą. Pernelyg viskas, sakyčiau, sutelkta į vaiką, pamirštant, kad ne vien apie jaunimą sukasi pasaulis. Šioji citata iš tikrųjų apibūdina kartų kaitą, kuri iš pažiūros neišvengiama, bet po ja glūdi trokštamos pagarbos ir meilės stoka iš nupenėtų ir perpenėtų atžalų.

Kol gyvas žmogus, tol gyva istorija, vėliau ji tampa tik chrestomatija, tampoma politikų ir propagandininkų guma vadovėliuose taip, kaip to norisi epochos ideologijos rėmams.

Taigi.

Jūsų Maištinga Siela