Dienos citata: Anne Cordier apie tai, kodėl paaugliai nebenori kelti telefono ragelio, nors negali išlįsti iš išmaniųjų įrenginių

 

Sveiki!

Anne Cordier yra žymi prancūzų mokslininkė, Lotaringijos universiteto profesorė ir informacijos bei komunikacijos mokslų specialistė, kurios tyrimų centre – skaitmeninė kultūra ir jaunimo santykis su informacija. Ji aktyviai analizuoja, kaip vaikai, paaugliai ir jauni suaugusieji naršo internetinėje erdvėje, kaip formuojasi jų informaciniai įpročiai bei gebėjimas kritiškai vertinti žiniasklaidą. Savo darbuose, pavyzdžiui, knygoje „Grandir informés“ (liet. Augti informuotiems), A. Cordier meta iššūkį populiariam „skaitmeninių čiabuvių“ (digital natives) mitui, teigdama, kad vien gimimas technologijų apsuptyje nesuteikia savaiminio raštingumo – tam būtinas kryptingas ugdymas ir socialinis palaikymas, padedantis jaunajai kartai tapti sąmoningais, o ne tik techniškai įgudusiais ekrano vartotojais.

Štai ką ji sako apie paauglius ir jaunąją kartą, kuri visada turi ryšio priemonės, tačiau reikalui esant jų neįmanoma pasiekti ir atrodo, kad esi ignoruojamas: „Nenoras „pakelti ragelį“ nėra tik kartos bruožas: jis rodo gilesnius komunikacijos, socialinių normų ir skaitmeninio etiketo pokyčius. Iš tiesų toks požiūris į bendravimą – kur kas daugiau nei vien „nepasiekiamų“ paauglių stereotipas. Verta išsiaiškinti šiai amžiaus grupei būdingą socialinę, afektinę ir jausmų dinamiką. <...> Tai reiškia, kad telefonas nebėra tik komunikacijos priemonė. Jis tampa santykių kūrimo erdve, kurioje tyla, toli gražu nebūdama tuštuma, yra būtinas šviežio oro gūsis, srauto pauzė ir teisė į privatumą.“

Maištinga Siela

Furry Fandom subkultūra Lietuvoje ir pasaulyje: paaugliai ir tėvų nuomonė, fetišas, fursuitas, fursona – kas tai?

 

Sveiki, skaitytojai,

Kas yra vadinamoji Furry subkultūra arba Furry Fandom? Jaunoji karta, kuri kasdien daug dienų praleidžia internete, Jums tikriausiai paaiškintų kur kas vaizdžiau. Pats žodis furry išvertus iš anglų kalbos reiškia kailiniuotas, pūkuotas. Tai, sakyčiau, yra tam tikras fetišizmas paplitęs dažniausiai tarp paauglių ir jaunų žmonių, tačiau pasitaiko ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Plačiau kalbėdamas apie šią subkultūrą naudosiu įvairius terminus, t. y. tiek furry subkulūrą, tiek furry fandomą, kuriuos iš esmės galima laikyti sinonimais, t. y. tos pačios reikšmės žodžiais.

Furry subkultūra – tai subkultūra, kurios nariai domisi antropomorfiniais gyvūnų personažais. Tai gyvūnai, kuriems priskiriamos žmogiškos savybės, tokios kaip intelektas, veido išraiškos, gebėjimas kalbėti, vaikščiojimas dviem kojomis ir drabužių dėvėjimas. Galite įsivaizduoti personažus, panašius į Mikį Pūkuotuką, Sonic the Hedgehog, pokemonus, digimonus ar daugelį kitų animacinių filmukų veikėjų, tačiau yra ir erotinių, kaip sakiau fetišistinių niuansų. Šis reiškinys atėjo jau senokai, tačiau tik per karantiną ėmė labiau jaunimas tuo domėtis ir kalbėti Lietuvoje, iki tol labiau egzistavo JAV ir Japonijoje, Pietų Korėjoje. Kitų duomenimis šios subkultūros šaknys siekia 1970–1980 metus ir glaudžiai susijusios su moksline fantastika bei animacija (pavyzdžiui, istorijos apie vilkolakius, kai iš žmogaus pavirstama į vilką-monstrą, sutapatinti ir sužmoginti, suromantizuoti siaubo istorijų variantai). Diskusijos apie antropomorfinius personažus prasidėjo mokslinės fantastikos konvencijose, o ilgainiui išaugo į atskirą subkultūrą. Interneto atsiradimas 1990-aisiais smarkiai prisidėjo prie furry subkultūros plėtros ir išplitimo visame pasaulyje.

Aš pats asmeniškai apie furry subkultūrą plačiau ėmiau mąstyti po apsilankymo Vilniaus Sapiegų rūmuose, kur vyksta(-o) šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“ (nuo 2025 balandžio 4 dienos iki gruodžio 31 d.). Toje parodoje pristatomas menininko Oliverio Larico multiplikacinis ekranas, kuriame surinkti animacinių veikėjų akimirkų virsmai iš žmogaus į gyvūną vaizdavimas. Dažnai šis perėjimas animacijoje yra itin skausmingas, jis gali reikšti ir dvasinę kančią, kuri kyla iš individo dvilypumo socialiniame vaidmenų gyvenime ir t. t. Labai įdomu!

Oliver Laric (g. 1981 m. Insbruke, Austrijoje) yra šiuolaikinis menininkas, žinomas dėl savo multimedijos kūrinių, kurie tyrinėja autentiškumo, kopijavimo ir skaitmeninių bei istorinių vaizdų kintamumo temas. Jis gyvena ir dirba Berlyne. Jo kūryboje dažnai naudojamos skulptūros, vaizdo įrašai ir 3D technologijos, siekiant ištirti, kaip vaizdai transformuojasi ir plinta tiek skaitmeninėje kultūroje, tiek meno istorijoje. Laricas domisi kopijos, piratinės versijos ir remikso produktyviu potencialu, analizuodamas jų vaidmenį formuojant tiek istorinę, tiek šiuolaikinę vaizdų kultūrą. Jis tiria ribas tarp praeities ir dabarties, autentiškumo ir neautentiškumo, originalo ir jo vėlesnių atspindžių bei rekonfigūracijų.

Cituoju iš bukleto apie jo kūrinį, susijusį su furry subkultūra: „Videokūrinyje nuolat atsiranda nuorodų į antropomorfinį vaizdavimą Furry subkultūroje. Tai pasireiškia realiame pasaulyje kaip persirengimo vaidmenų žaidimai arba interneto galerijose, kuriose skelbiami naudotojų sukurti piešiniai, vadinamieji transormacijos menu (TF). Furry subkultūros ir dalyvių sukurtos „fursonos“ yra glaudžiai susijusios su žmogaus ir gyvūno hibridų vaizdavimu animacijoje – kaip tarprūšinės giminystės, tapatybių kaitos ar net erotinio intymumo išraiška, nepaisant to, ar jos įkūnija kitus ar išgalvotus padarus. Nors dauguma Larico videokūrinyje rodomų informacijų yra akivaizdžiai skausmingos ir priverstinės, šie personažai sufleruoja apie metamorfozę ir hibridiškumą kaip takų ir kintantį ryšį tarp vaizdų ir mūsų savęs suvokimo, pasitelkiant gyvūnų pavidalus tam, kad būtų radikaliai perkeisti savo tapatybę. Taigi Laricas išpažįsta protoplazminį animacinio personažo išsilavinimą, kurį Sergejus Eizenšteinas apibūdino kaip gebėjimą „šokinėti evoliucijos laiptelių pakopomis ir prisitaikyti prie bet kokių gyvūniškosios egzistencijos formų.“ (Post Brothers, Edgaras Gerasimovičius, „Atbuli griaučiai“, 2025)

Kokie furry subkultūros bruožai ir kuo skiriasi įvairūs furry subklutūros atstovai?

Furry subkultūros esmė glūdi kūrybiškume ir meninėje išraiškoje. Daugelis bendruomenės narių patys kuria piešinius, rašo istorijas (vadinamąją fanfikciją), komponuoja muziką ar siuva sudėtingus kostiumus, vadinamus fursuitais, atspindinčius jų sukurtus gyvūnų personažus. Šie kostiumai, nors ir reikalaujantys didelio kruopštumo bei finansinių investicijų, yra svarbi, bet ne būtina subkultūros dalis. Būtent per šią kūrybą ir gebėjimą įkūnyti savo fursoną – asmeninį antropomorfinį gyvūnų personažą, veikiantį kaip avataras ar alter ego, – nariai išreiškia save ir savo tapatybę bendruomenėje. Fursonos gali būti paremtos tiek realiais, tiek fantastiniais gyvūnais, atspindėti asmenines savybes ar tiesiog būti kūrybine saviraiška.

Ši subkultūra pasižymi ypač stipria bendruomenės dvasia ir socializacija. Furry nariai aktyviai bendrauja tiek internetinėse platformose, forumuose bei socialiniuose tinkluose, tiek gyvai. Reguliariai organizuojamos didelės furry konvencijos (pavyzdžiui, AnthroCon ar Eurofurence) bei mažesni vietiniai susitikimai, kuriuose žmonės susirenka pabendrauti, dalyvauti renginiuose ir tiesiog smagiai praleisti laiką. Daugeliui ši bendruomenė yra saugi ir priimanti erdvė, kurioje jie jaučiasi suprasti ir gali laisvai išreikšti save. Vertinimas ir palaikymas ypač svarbus, nes furry bendruomenėje pastebima didelė įvairovė, įskaitant nemažai LGBTQ+ asmenų, kurie čia randa palaikymą ir pripažinimą.

Paauglių įsitraukimas ir tėvų reakcija. Paplitimas Lietuvoje.

Furry subkultūra pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio ir tarp paauglių populiarėja visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši populiarumo banga susijusi su interneto prieinamumu ir socialinių tinklų įtaka, kurie leidžia paaugliams lengvai atrasti bendraminčių ir išreikšti save. Paaugliams furry fandomas dažnai tampa savotiška pabėgimo forma nuo kasdienės realybės, suteikiančia kūrybiškumo laisvę ir galimybę priklausyti bendruomenei, kurioje jie jaučiasi priimti.

Paauglių požiūris į furry fandomą dažnai yra teigiamas ir kupinas entuziazmo. Jie mato tai kaip galimybę lavinti savo meninius ir socialinius įgūdžius. Daugeliui tai yra platforma saviraiškai, leidžianti tyrinėti įvairias asmenybės puses per fursonas – savo sukurtus antropomorfinius gyvūnų personažus. Šios fursonos gali atspindėti paauglio asmenybę, siekius, o kartais net padėti susidoroti su nerimu ar socialiniais iššūkiais, suteikiant savotišką kaukę, už kurios galima pasislėpti ir eksperimentuoti.

Paaugliai furry subkultūrą išreiškia įvairiais būdais. Populiariausia veikla yra meninė kūryba: piešimas, skaitmeninių iliustracijų kūrimas, istorijų (fanfikcijos) rašymas apie savo fursonas ir kitus personažus. Neretai jie bendrauja internetiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse, kur dalijasi savo kūriniais, diskutuoja apie personažus ir dalyvauja vaidmenų žaidimuose. Kai kurie paaugliai, ypač tie, kurie turi meninių gabumų ir finansinių galimybių, gaminasi arba perka fursuitus – sudėtingus gyvūnų kostiumus. Vilkėdami šiuos kostiumus, jie dalyvauja furry konvencijose, renginiuose ar net pasirodo viešosiose erdvėse, kartais siekdami atkreipti dėmesį, linksminti ar tiesiog parodyti savo kūrybą. Svarbu paminėti, kad ne kiekvienas furry narys turi fursuitą – daugeliui užtenka internetinio bendravimo ir meninės saviraiškos.

Tėvų reakcija į paauglių įsitraukimą į furry subkultūrą gali būti labai įvairi. Tik dalis tėvų palaiko savo vaikų pomėgius, matydami juose kūrybiškumo ir socialinių įgūdžių lavinimo galimybes. Jie džiaugiasi, kad vaikai randa bendraminčių ir jaučiasi laimingi. Tačiau kita dalis tėvų gali jausti nerimą ar net neigiamą požiūrį. Šis nerimas dažnai kyla dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidingų stereotipų, kuriuos kartais skleidžia žiniasklaida (pavyzdžiui, Lietuvos dienraštis „Respublika“ jau šiuo klausimu pasidarbavo). Tėvai gali nerimauti dėl to, ar vaikai bus patyčių objektais, ar neatsidurs pavojingose situacijose, ar nenutols nuo „normalaus“ gyvenimo. Svarbiausia, kad tėvai stengtųsi suprasti savo vaikų pomėgius, bendrautų su jais ir domėtųsi, ką jie veikia bendruomenėje, užuot iš karto smerkę ar draudę.

Furry subkultūra yra paplitusi visame pasaulyje, ypač anglakalbėse šalyse (JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada) ir Vakarų Europoje. Kalbant apie Lietuvą, nors ji nėra tokia masiškai paplitusi kaip, tarkime, JAV, pastaraisiais metais stebimas, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, didesnis susidomėjimas ir aktyvumas. Paauglius su fursuitais jau galima retkarčiais išvysti miestų gatvėse ar renginiuose, kas rodo, jog subkultūra įgauna vis didesnį matomumą. Socialiniai tinklai ir internetas leidžia Lietuvos paaugliams lengvai prisijungti prie pasaulinės furry bendruomenės ir susirasti vietinių bendraminčių. Nors tikslūs skaičiai nežinomi, bendras tendencijų tyrimas rodo, kad jaunimo tarpe ši subkultūra sparčiai plečiasi, nes ji suteikia erdvę saviraiškai, bendruomeniškumui ir kūrybinei laisvei, kas yra itin svarbu paauglystės laikotarpiu.

Furry subkultūra kaip suaugusiųjų seksualinis gyvenimo aspektas: seksas ir fetišas

Nors furry kultūra yra plačiai suprantama kaip meninės išraiškos, bendruomeniškumo ir antropomorfinių personažų kūrimo hobis, nereikėtų ignoruoti fakto, kad ji turi ir seksualinį aspektą, kuris kai kuriems suaugusiems nariams pasireiškia kaip fetišas (tai stiprus, neįprastas ir dažnai seksualinis potraukis konkrečiam objektui, kūno daliai ar situacijai, kuri pati savaime nėra laikoma seksualia). Svarbu pabrėžti, kad ne visa furry kultūra yra susijusi su seksu ar fetišu, ir klaidinga būtų teigti, jog visi jos nariai turi tokių interesų. Tačiau tam tikra dalis suaugusiųjų bendruomenėje randa erdvę, kurioje gali tyrinėti savo seksualumą, susijusį su furry tematika.

Šios sąsajos gali pasireikšti įvairiais būdais. Vieniems tai gali būti seksualinis susijaudinimas, susijęs su antropomorfinėmis fantazijomis, vaizduotėje arba per meninę kūrybą. Fursonos, kurias žmonės susikuria, gali turėti seksualinį atspalvį, o jų kūrimas ar naršymas kitų furry meno kūrinių (įskaitant erotinį meną, vadinamą „furry porn“) gali būti seksualinės išraiškos forma. Tyrimai rodo, kad didelė dalis suaugusių furry narių bent retkarčiais peržiūri ar kuria erotinio turinio, susijusio su furry tematika.

Kitiems sąsajos pasireiškia per vaidmenų žaidimus ar kostiumų dėvėjimą. Nors fursuitai (gyvūnų kostiumai) patys savaime nėra seksualiniai objektai, kai kurie asmenys juos naudoja intymioje aplinkoje ar vaidmenų žaidimuose. Gali būti, kad pati fizinė kailio tekstūra, žaismingi personažai ar galimybė įkūnyti gyvūno savybes suteikia naujų sensorinių patirčių, kurios sustiprina seksualinį susijaudinimą. Taip pat egzistuoja nišinės furry bendruomenės dalys, kurios praktikų metu dėvi fursuitus arba jų dalis, įsitraukdamos į pet play (vaidmenų žaidimus, susijusius su gyvūnų elgesio imitavimu) ar kitas erotines veiklas.

Labai svarbu atskirti visą furry subkultūrą nuo nišinių, seksualinių aspektų. Dauguma furry narių, tiek paauglių, tiek suaugusiųjų, dalyvauja bendruomenėje dėl kūrybos, socializacijos ir saviraiškos, neturėdami jokio seksualinio intereso. Dažnai stereotipai, kurie vaizduoja visą furry fandomą kaip išimtinai seksualinį fetišą, yra klaidingi ir sukelia nepagrįstą stigmą. Tyrimai rodo, kad nors dauguma suaugusių furry narių pripažįsta tam tikrą seksualinį interesą furry tematika (pavyzdžiui, per erotinį meną), didžiajai jų daliai tai nėra pagrindinė motyvacija dalyvauti bendruomenėje. Fandomas jiems visų pirma yra kūrybinė erdvė ir bendruomenė.

Pavyzdžiui, tam tikri tyrimai parodė, kad furry bendruomenėje yra didesnis LGBT+ asmenų procentas, palyginti su bendra populiacija. Tai gali būti susiję su tuo, kad fandomas suteikia priimančią ir atvirą aplinką, kurioje žmonės gali laisvai išreikšti savo tapatybę ir seksualinę orientaciją, nesijausdami teisiami.

Ar furry fandom subkultūra pavojinga? Ar verta nerimauti tėvams?

Egzistuoja ir problema su subkultūros reputacija, kurią formuoja tam tikri stereotipai ir klaidingas supratimas. Nors didžioji dalis furry bendruomenės nėra susijusi su seksualiniais fetišais, žiniasklaidoje ir visuomenėje dažnai vyrauja iškreiptas vaizdas, pabrėžiantis tik tuos aspektus. Tai gali prisidėti prie bendros neigiamos nuomonės apie visą bendruomenę ir sukelti nepagrįstą diskriminaciją ar stigmatizavimą tų, kurie jai priklauso.

Taigi furry subkultūra, kaip ir bet kuri kita bendruomenė, turi savų iššūkių ir galimų pavojų. Tačiau daugeliui narių ji yra saugi ir teigiama erdvė, skatinanti kūrybiškumą ir socialinį ryšį. Svarbiausia yra sąmoningumas, tėvų įsitraukimas ir atviras bendravimas su paaugliais, siekiant užtikrinti jų saugumą ir psichologinę gerovę, leidžiant jiems mėgautis subkultūros teikiamais privalumais.

Aš asmeniškai neturiu poreikio įsitraukti į furry subkultūrą ir jai tikrai nepriklausau, tačiau man įdomios subkultūros ir jų saviraiškos būdai, pažinimas, tad pirmiausia užuot pasišlykštėjus siūlau labiau suprasti žmonių skirtybes ir labiau pateisinti, nei smerkti. Juk labiausiai šaipomės ir pykstame ant tų, kurių nesame pajėgūs suprasti.

Maištinga Siela

Filmas: "Akiplėša" / "Toxic"

 

Sveiki, skaitytojai,

Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ (angl. Toxic) (2024 – tai jau antras šiais metais matytas geras lietuviškas filmas! Lokarno kino festivalyje pelnė „Auksinį leopardą“. Nekomercinio filmo braižą, tą, kurį laisvai galima „pasiųsti“ po Europos kino festivalius, o pas mus pirmąkart buvo rodomas Kino pavasaryje. Nemažai apie šį filmą jau prirašyta recenzijų, nuomonių ir pati filmo kūrėja taip pat ne kartą atviravo apie „Akiplėšą“, prisimindama savo paauglystės metus, tad kaip ir nieko naujo nepasakysiu, nebeišanalizuosiu, tik pasidalysiu pirminiais įspūdžiais.

Filmas jau rodomas beveik visą mėnesį, tačiau salėje vis dar netrūksta žmonių – daugiausiai visgi renkasi jaunos merginos, kurios ateina pasižiūrėti daugiau ar mažiau į savo tarpsnį vaizduojamas merginas. Istorija mus nukelia į sunkiai apibrėžiamą laikmetį, priešingai nei „Pietinia kronikas“, čia laikmečio ženklai susilieję, t. y. lyg ir šie laikai, bet primena ir kokius 2005-uosius, kai tėvai išvažiuodavo dirbti į Airiją, palikę vaikus seneliams, kur sunkiai atpažįstamame didmiesčio pramoninio tipo gamykliniame-garažiniame rajone gyvena Marijos močiutė ir ji palikta pas ją praleisti laiką, kol motina susitvarkys reikalus. Gyvendama čia ir stipriai savimi nepasitikėdama ji visgi pasiryžta nueiti į toli gražu pasitikėjimo neteikiančią modelio mokyklą, kur susipažįsta su patrakėle Kristina. Iš pradžių pažinusios pavydo ir smurto kalbą Kristina ir Marija galų gale susidraugauja, lankosi pas besikeikiančius ir savaip bjaurius bernus, rūko ir geria, svajoja ištrūkti iš namų ir keliauti dirbdamos po pasaulį, tad imasi drastiškų priemonių badaudamos, gerdamos parazitų kiaušinėlius, tampydamos kaulus ir raumenis, besimokydamos vaikščioti aptrupėjusiais gamyklos asfaltais.

Filmas iš vienos pusės nelinksmas, kiek slogus, kiek gali būti periferinės socialinės linijos paauglystė, kur svajojama palikti abejotinus tėvus ir išvykti į pasaulį, kur, atrodo, tavęs visi išsižioję tik ir laukia. Bendraudamos vulgariu žargonu, besigrumdamos tarpusavyje merginos mokosi savotiško užsigrūdinimo, neprarasdamos svajonių, apie kurias labiau linkusios nutylėti, nei išsakyti garsiai. Patiko man Marijos kuklumas ir uždarumas, Kristinos atžarumas – abi jos kontrastingos, tačiau viena kita papildo (Vesta Matulytė suvaidino Mariją, o Kristiną – Ieva Rupeikaitė), kad užsidirbtų pinigų fotosesijai yra pasiryžusios netgi atlikti erotinį masažą... Filmui svarbi aplinka ir erdvė, sutrūkinėjęs ir skurdus pasaulis, nekokie tėvai, kurie po sunkių darbų nori nusitašyti ir seksuoti, tad sterili ir neoninė, neperkrauta erdvė modelių agentūroje sukuria atotrūkį, išryškina laukinukių grožį ir potencialą, jų patiklumą, jų trapumą ir aršumą. Filme perteikta nemažai paauglių bendravimo kultūros, suaugusiojo akimis, labai pavojingos, trikdančios, bauginančios, kurią, prisipažinsiu, provincijoje esu matęs ir šiek tiek perpratęs, tad man tokie užmiesčio vakarėliai su degtine, lauželiu ir rūkymu atrodė taikliai perteikti.

Mes esame pradėję kurti laikmečio dešimtmečius persunktus filmus, kurie perteikia nostalgišką ryšį su prabėgusiais tarpsniais, madomis, elgsenos kultūros ženklais. Tą byloja ne vien tik kinas, bet ir mūsų grožinė literatūra, kuri terapiškai rekonstruoja siužetus, jau nugrimzdusioje istorijon dėl galimybės, bet tokie bandymai rekonstruoti yra būdas susivokti, kas mus pačius formavo kaip asmenybės, kur buvo padarytos klaidos, kuo mes gyvenome, tikėjome ir kur nupuolėme, kas mus prikėlė. Nesakau, kad dabar gyventi lengviau, šiandien paauglių pavojai kitokie, tačiau žvilgsnis į praeitį „Akiplėšoje“ vis tiek buvo su šiokiu tokiu viltingu krislu, nes personažės labiau subrendo, kad ir skausmingai, bet toks tatai kelias. Puikus eksperimentinis filmavimas, kur veikėjai, kaip suprantu iš vaidybos, improvizuoja, pagauliai stengiasi elgtis kuo natūraliau pagal duotas aplinkybes, o tai filmui suteikia įtaigos ir autentiškumo. „Akiplėša“ man patiko.

P. S. Labai puikus plakatas ir labai spalvingas lietuviškas filmo pavadinimas, kurio neperteiksi niekaip anglų kalba tiksliau nei lietuviškai sudurtiniu daiktavardžiu akiplėša.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 38: vienas atvejis Vilniaus knygyne

 Sveiki,

Šiandien nesipiktinau, kaip galbūt dažnai nutinka dėl kultūrinių ir kartų skirtumų. Laikau save šaunuoliu. Piktų minčių dieta – tai, kas keičia pasaulį.

Šios dienos nutikimas. Į knygyną Vilniaus centre užsuko būrys paauglių merginų. Platūs džinsai, pūstos rudos arba juodos striukės, ant akių hipiškai užkritę netrinkti plaukai. Jokio seksualumo kulto, kuris, atrodo, buvo hiperbolizuotas mano paauglystės laikais, kai visi varvinom seilę, žiūrėdami į įdegintą Britney Spears pilvą. Net iš toli nelabai pasakysi, kad į knygyną atėjo merginos.

Tačiau išdavė – klegesys, sugriaunantis šiaip jau kapų knygyno tylą, kai atrodo, kad net kasininkė kalba pakuždomis tarsi bažnyčioje, kad kokio kliento tarp lentynų neišbaidytų. Iš kur pas mus toks lietuviškas tylumas ir kuklumas? Negi neišaugom iš KGB pasiklausymo baimės? Ir žinoma, paauglės tai jau tikrai sujaukė tylą, nes autobuse, gatvėje ar knygyne – jos vienodos, be tabu, o mūsų karta jau įrėminta visur elgtis atitinkamai, netgi prislopintai, nes buvome gąsdinami, gėdinami. Spėju.

Ir elgiuosi, ir dažnai reaguoju taip, kaip anuomet mano tėvų karta. Pamaniau sau, kad tegu jos juokiasi, tegu laužo stereotipus, tegu ir man nepriimtinus, galbūt erzinančius ir nesuprantamus, nes galbūt aš kažkada sulaužiau ne vieną etiketą vardan savo prigimtinės laisvės. Kai tai suvoki, kai tikrai suvoki, koks esi įrėmintas tų nusistovėjusių „pelė po šluota“ rėmų tam tikroje vietoje, suvoki ir priimi visus tokius, kaip jie reiškiasi pagal savo kartos galimybes, tada nebelieka susierzinimo. O juk geriau klegančios paauglės, truputį įžūlios kai kurių akimis, bet bent jau laimingos kartu, ne atskirtyje kaip galbūt man kažkada buvo dėl įsitikinimų. Džiaukimės, kad kiti gali ištrūkti ir būti savimi labiau, nei kažkada galbūt mes.

Pasaulis keičiasi aplink mane, jeigu jį priimu su visais besikeičiančiais cirkais.

Jūsų Maištinga Siela