Filmas: "Akiplėša" / "Toxic"

 

Sveiki, skaitytojai,

Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ (angl. Toxic) (2024 – tai jau antras šiais metais matytas geras lietuviškas filmas! Lokarno kino festivalyje pelnė „Auksinį leopardą“. Nekomercinio filmo braižą, tą, kurį laisvai galima „pasiųsti“ po Europos kino festivalius, o pas mus pirmąkart buvo rodomas Kino pavasaryje. Nemažai apie šį filmą jau prirašyta recenzijų, nuomonių ir pati filmo kūrėja taip pat ne kartą atviravo apie „Akiplėšą“, prisimindama savo paauglystės metus, tad kaip ir nieko naujo nepasakysiu, nebeišanalizuosiu, tik pasidalysiu pirminiais įspūdžiais.

Filmas jau rodomas beveik visą mėnesį, tačiau salėje vis dar netrūksta žmonių – daugiausiai visgi renkasi jaunos merginos, kurios ateina pasižiūrėti daugiau ar mažiau į savo tarpsnį vaizduojamas merginas. Istorija mus nukelia į sunkiai apibrėžiamą laikmetį, priešingai nei „Pietinia kronikas“, čia laikmečio ženklai susilieję, t. y. lyg ir šie laikai, bet primena ir kokius 2005-uosius, kai tėvai išvažiuodavo dirbti į Airiją, palikę vaikus seneliams, kur sunkiai atpažįstamame didmiesčio pramoninio tipo gamykliniame-garažiniame rajone gyvena Marijos močiutė ir ji palikta pas ją praleisti laiką, kol motina susitvarkys reikalus. Gyvendama čia ir stipriai savimi nepasitikėdama ji visgi pasiryžta nueiti į toli gražu pasitikėjimo neteikiančią modelio mokyklą, kur susipažįsta su patrakėle Kristina. Iš pradžių pažinusios pavydo ir smurto kalbą Kristina ir Marija galų gale susidraugauja, lankosi pas besikeikiančius ir savaip bjaurius bernus, rūko ir geria, svajoja ištrūkti iš namų ir keliauti dirbdamos po pasaulį, tad imasi drastiškų priemonių badaudamos, gerdamos parazitų kiaušinėlius, tampydamos kaulus ir raumenis, besimokydamos vaikščioti aptrupėjusiais gamyklos asfaltais.

Filmas iš vienos pusės nelinksmas, kiek slogus, kiek gali būti periferinės socialinės linijos paauglystė, kur svajojama palikti abejotinus tėvus ir išvykti į pasaulį, kur, atrodo, tavęs visi išsižioję tik ir laukia. Bendraudamos vulgariu žargonu, besigrumdamos tarpusavyje merginos mokosi savotiško užsigrūdinimo, neprarasdamos svajonių, apie kurias labiau linkusios nutylėti, nei išsakyti garsiai. Patiko man Marijos kuklumas ir uždarumas, Kristinos atžarumas – abi jos kontrastingos, tačiau viena kita papildo (Vesta Matulytė suvaidino Mariją, o Kristiną – Ieva Rupeikaitė), kad užsidirbtų pinigų fotosesijai yra pasiryžusios netgi atlikti erotinį masažą... Filmui svarbi aplinka ir erdvė, sutrūkinėjęs ir skurdus pasaulis, nekokie tėvai, kurie po sunkių darbų nori nusitašyti ir seksuoti, tad sterili ir neoninė, neperkrauta erdvė modelių agentūroje sukuria atotrūkį, išryškina laukinukių grožį ir potencialą, jų patiklumą, jų trapumą ir aršumą. Filme perteikta nemažai paauglių bendravimo kultūros, suaugusiojo akimis, labai pavojingos, trikdančios, bauginančios, kurią, prisipažinsiu, provincijoje esu matęs ir šiek tiek perpratęs, tad man tokie užmiesčio vakarėliai su degtine, lauželiu ir rūkymu atrodė taikliai perteikti.

Mes esame pradėję kurti laikmečio dešimtmečius persunktus filmus, kurie perteikia nostalgišką ryšį su prabėgusiais tarpsniais, madomis, elgsenos kultūros ženklais. Tą byloja ne vien tik kinas, bet ir mūsų grožinė literatūra, kuri terapiškai rekonstruoja siužetus, jau nugrimzdusioje istorijon dėl galimybės, bet tokie bandymai rekonstruoti yra būdas susivokti, kas mus pačius formavo kaip asmenybės, kur buvo padarytos klaidos, kuo mes gyvenome, tikėjome ir kur nupuolėme, kas mus prikėlė. Nesakau, kad dabar gyventi lengviau, šiandien paauglių pavojai kitokie, tačiau žvilgsnis į praeitį „Akiplėšoje“ vis tiek buvo su šiokiu tokiu viltingu krislu, nes personažės labiau subrendo, kad ir skausmingai, bet toks tatai kelias. Puikus eksperimentinis filmavimas, kur veikėjai, kaip suprantu iš vaidybos, improvizuoja, pagauliai stengiasi elgtis kuo natūraliau pagal duotas aplinkybes, o tai filmui suteikia įtaigos ir autentiškumo. „Akiplėša“ man patiko.

P. S. Labai puikus plakatas ir labai spalvingas lietuviškas filmo pavadinimas, kurio neperteiksi niekaip anglų kalba tiksliau nei lietuviškai sudurtiniu daiktavardžiu akiplėša.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela