Knyga: Richard Powers "Medžių istorija"

Richard Powers. „Medžių istorija“ – Alma littera, 2020. – 624 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Nežinau gero būdo

gyventi ir negaliu

liautis klaidžiojęs savo

mintyse, savo sengirėse...

Tu klausi: kaip žmogus šiame gyvenime pakyla ir vėl krenta?

Žvejo daina teka giliai po upe. (p. 529)“

Amerikiečių garsusis rašytojas Richard Powers (g. 1957) per savo gyvenimą yra parašęs dvylika romanų, kurių pagrindinė tema būtų technologijų poveikis pasaulio visumai. Šioji tema iš esmės perteikta ir labiausiai rašytoją išgarsinusiame romane Medžių istorija (angl. The Overstory), kuris pateko į trumpąjį Booker literatūros sąrašą bei pelnė 2019 m. literatūrinę Pulitzerio premiją. Knygą iš anglų kalbos išvertė Ieva Venskevičiūtė.

Šiame didžiuliame romane, kurio architektonišką struktūrą ir chaotiškumą galima laikyti sudėtingą medžio formos struktūros imitaciją, skiriami devyni atskiri veikėjai iš įvairių Žemės planetos kampelių. Jų unikalios istorijos yra susijusios su medžiais, kai kuriais istorijos momentais veikėjai vieni su kitais susipažįsta, kai kurie taip ir nesupranta apie vienas kito egzistavimą. Knygą sudaro keturios dalys – šaknys, kamienas, vainikas, sėklos – kiekviena šios knygos dalis turi atskirą struktūrą, problemos branduolį, skirtingą pasakojimo ritmą. Jeigu pirmojoje dalyje autorius supažindina su veikėjų istorija, leidžia ilgai epiškai istorijai rutuliotis, tai antrojoje dalyje viskas suintensyvėja, iškeliami visuomenės nebrandos ir atsakomybės stokos požymiai, daug skiriama protestuojantiems aktyvistams, kurie kovoja už gamtą. Galiausiai paskutinis skyrius labiau tampa teorijų ir pranašysčių tekstu, kuris iš esmės atliepia ir nūdienos pasaulinius įvykius apie klimato kaitą, Gretos Thunberg veiklą, Europos Sąjungos nelengvus sprendimus keisti žmogaus vartojimo įpročius.

Autorius suvaldė sudėtingą knygos laiko ir veikėjų linijų struktūrą, panaudodamas dokumentiką, statistinius duomenis, mokslinę medžiagą. Akivaizdu, kad knygos vientisumas nėra siužetinių linijų išgryninimas, autoriui kur kas labiau rūpėjo per šių istorijų koliažą išgryninti žmogaus ir medžių ryšio trapumą, kai kada netgi parodant barbarišką žmogaus prigimtį „siurbti“ žemės išteklius, įskaitant ir miškus, dėl savo asmeninių ambicijų.

Ne kartą knygoje nuskambėjusi mintis išties atspindi vis dar didžiąją dalį žmonių mąstysenos, kad kertu medį tam, kad gaučiau atlygį, o mano šeima būtų pavalgiusi. Tie skaičiai, kuriuos autorius panaudoja iš statistinių duomenų, kiek preliminariai kasmet sunaikinama senų medžių, spaudžia širdį. Itin autoriui gerai pavyko „perskelti“ dvi pozicijas t. y. bepročių aktyvistų, kurie knygoje iš tikrųjų yra naujos globaliosios kartos žmonės, suvokę, kad viskas yra vientisa, ir tos įstatymiškai apsaugotos blogosios pusės – medkirčių ir policininkų, kurie „gina“ naikindami pasaulį. Skaudžiausia žmonijos istorijos dalis buvo ir, sakyčiau, tebėra įstatymų iškėlimas aukščiau gyvybės ir pačių žmonių. Įstatymais įteisinta ne tik žmogžudystė, planetos naikinimas, bet uždrausta pasireikšti geriems, oriems ir kilniems dalykams. Mes, žmonės, lenkiamės popieriuje parašytam sakiniui ir negalime ap(si)ginti tai, kas gyva – ar begali būti labiau surištos žmogui rankos, kai matoma, jog įstatymas gina kriminalinį pasaulį? Manau, po 200 metų naujosios žmonių kartos su baisumu žiūrės į šių dienų pasaulio suvokimą ir sampratą.

Be jokios abejonės knyga turi poveikį, ji gali būti ir manifestas, susišaukiantis su kitais literatūros kūriniais, pavyzdžiui, Naomi Klein Tai viską keičia, Peter Wohlleben Paslaptingas medžių gyvenimas. Knyga pasižymi emociniu intelektualumu, autorius nuo pat pirmųjų puslapių atranda švelnaus ir išmintingo pasakojimo toną, kuris stebina dzenbudistiniu ramiu kalbėjimu, persmelkiančiu egzistencinius globalius prasmės lygius. Apie amerikietiškus jau išnykusius nuo maro kaštainius, kuris vienui vienas visoje Amerikoje lieka Holelio šeimos ūkyje. Šeimos vyrai kone visą XX amžių fotografuoja savo kaštainį, kol galiausiai šeimos griūtis sutampa su mirštančio kaštainio žūtimi. Panašų medžio ir žmogaus filosofinį ryšį perteikia ir mūsų rašytojas mohikanas Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu.  

Akivaizdu, kad autorius labai įsigilinęs į mokslinę medžiagą, ypač, kai nemažai kalbama apie medžių emocinį bendravimą, jų bendrą kolektyvinę sąmonę. Pasirodo, rašytojas patvirtina mano iki tol pavieniui skaitytus straipsnius, iš kurių juokiasi daugelis „išprususių“, kad morka ir pomidoras taip pat turi jausmus. Medžių sąmonė tokia subtili, kad jie bendrauja oru, šaknimis, reikalui esant aukoja savo maistingas medžiagas atžaloms ir apskritai tiesiogine to žodžio prasme valdo viso miško ekosistemą. Bet autorius ir šiais duomenimis neapsiriboja, jis iškelia 400 milijonų metų senumo miegančių medžių šaknų po žemė idėją kaip miegančią didžiulę gyvastingą kompiuterinę sąmonę, gerokai savo subtilumu lenkiančią savanaudišką homo sapiens sąmonę. Sakyčiau, autorius priartėja prie misticizmo, kai kada tam perteikti reikia pasitelkti fantastinius, kiek neįtikėtinus siužetinius vingius. Pavyzdžiui, veikėja Olivija, išgyvenusi klinikinę mirtį, po kurios ji ima regėti ir girdėti būtybes, medžių subtilias dvasias, todėl desperatiškai keičia mąstymą ir tampa aktyvi kovotoja prieš medžių genocidą.

Richard Powers

Kur kas labiau įtikina, pavyzdžiui, mokslininkės Patricijos Vesterford paveikslas. Ji kaip atstumtoji mokslininkė ilgą laiką praleidžia miškuose ir empiriniais stebėjimais pagrindžia mintį apie medžių subtiliuosius lygmenis, nematomus žmonėms. Ji per septynerius metus parašo mokslinį traktatą apie medžius, kuris iš esmės pakeičia visuomenės požiūrį į gamtą. Taip, kaip šioji mokslininkė mato ir jaučia gamtą, palyginus su „nušvitusia“ Olivija, atrodo, kad autorius plėtoja skirtingus požiūrio kampus. Vienas iš jų šamaniškasis, o kitas iš jų – mokslinis, tačiau jie vienas kitam neprieštarauja, sakyčiau, tik papildo ir praturtina unikalų gamtos patyrimo būdų kartoteką.

Taip pat jautri Adamo istorija, kuris savo šeimoje gauna klevą ir juo rūpinasi kaip savimi. Galiausiai išaiškėja, kad berniukas tikriausiai turi Dauno sindromą, jam sunkiai sekasi bendrauti, o knygos pabaigoje jo misija yra atsisakyti savanaudiškosios žmonių prigimties ir kristi kaip medžiui tam, kad kažkas juo pasinaudotų. Tai apskritai nebūdinga žmonėms – aukotis nežinia dėl ko.

„Stebėdama tą vyrą, sunkiai girdinti ir sunkiai kalbanti Petė mokosi, kad tikrasis džiaugsmas suprasti, jog žmonių išmintis verta mažiau nei bukų šlamėjimas vėjyje. Kaip neabejojama vakarų vėju, taip keisis ir dalykai, dėl kurių žmonės tikri. Nėra tokio tikro žinojimo. Vieninteliai patikimi dalykai yra nuolankumas ir stebėjimas (p. 151).“ Neretai skaitant švysteli liūdnos pasakotojo prognozės, kad homo sapiens raida pražudys visą pasaulį, nes perdėtas žinojimas nuveda ne į amžinybę, o į susinaikinimą. Baisiausia, kad išryškina ne žmogaus prigimtį naikinti, bet tai, kad žmonės visgi gali sąmoningėti ir tapti kitokiais, nes jie linkę keistis vardan kitų, tačiau toji mąstymo forma ir sistema juos įgalina elgtis mechaniškai, nes taip elgiasi visi. Manau, autorius šia knyga atskleidžia aiškią panoramą, netiesioginį prabudimo sąmoningume gestą ir prašo skaitytojų apsižvalgyti, kad visas tavo sukurtas gerbūvis yra iš mirties kultūros, žudant aplinką. Ir tai niekada nenuves mūsų į pergalę.

Žinoma, pirmoji knygos pasakojimo dalis literatūriškai labai paveiki, išmintis liejasi tarsi vėjas medžių lajomis, tačiau toji knygos dalis apie aktyvistus, paverčia pasakotoją skubresnio pasakojimo įkaitu, prarandama pasakojimo gelmė, atrodo, kad pasakojimas labai suplokštėja, tampa holivudiniu serialu, tačiau būtent toje pasakojimo vietoje mums aiškiai iškeliamos šiuolaikinės visuomenės nesusikalbėjimo tendencijos.

Bet kokiu atveju, knyga šiandien kaip niekad reikalinga daugeliui iš mūsų kaip patvirtinimas ar net įrodymas, jog viskas yra mūsų sąmoningumo rankose. Paradoksalu, knyga, kurioje aiškiai išsakomos tiesos apie medžių kirtimą paikiems ištekliams ir pramonei, pati Medžių istorija išspausdinta ant tų pačių medžių lavonų. Tai stulbina, bet tikriausiai šį paradoksą būtų galima pateisinti viena išsakyta knygoje mintimi, kad jeigu žmogus kerta medį, jo kūno panaudojimas turi duoti kur kas daugiau nei jis augo gyvas dirvožemyje. Ką gi, regis, šioji knyga, atspausdinta ant popieriaus, yra verta vien tam, kad kiti medžiai nebūtų išravėti iš Žemės planetos. Galinga, globali ir išmintinga knyga, per kurios puslapius rėkte rėkiama: mums reikia tavo pagalbos! O kaip jūs reaguojate, kai kas nors verkdamas prašo pagalbos? Nueinate, ar ištiesiate pagalbos ranką?

Galite pasižiūrėti anglų kalba trumpą interviu su autoriumi apie šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela