Knyga: Richard Powers "Sutrikę"

Richard Powers. „Sutrikę“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus susipažinau su garsaus amerikiečių rašytojo Richard Powers (g. 1957) literatūrine kūryba, perskaitydamas jo bene garsiausią romaną Medžių istorija, kuris visame pasaulyje pelnė pačių įvairiausių apdovanojimų, o man asmeniškai paliko nemenką įspūdį. Naujausias jo romanas Amerikoje buvo viena tarp laukiamiausių knygų, kuri beregint pateko į ilgąjį Booker Prize sąrašą, o vėliau ir į trumpąją. Kalbu apie romaną Sutrikę (angl. Bewiderment), kurį itin greitai į lietuvių kalbą išvertė Ieva Venskevičiūtė, o išleido Alma litteros leidykla.

 

Autorius naujausioje savo knygoje pasakoja intymius tėvo Teo ir sūnaus Robino santykius. Po  motinos Alės mirties tėvas vienas augina sutrikusį ir traumą patyrusį sūnų, kuris turi, sakyčiau, gana ryškius autizmo bruožus (kalba, elgiasi ir mąsto kitaip nei jo bendraamžiai vaikai). Pasakojimas apima vienerius metus, tačiau į pasakojimą įsiterpia ir seni prisiminimai apie žmoną, kuriuos dažniausiai sužadina berniuko klausimai apie mamą. Teo yra astrofizikas, puikus gamtos pasaulio žinovas, jis tyrinėja galimas perspektyvas gyvybei megztis kosmose, todėl daug žinių perduoda savo sūnui, kurie drauge vakarais kalbasi apie galimas gyvybės pilnas planetas kosmose. Robinas itin domisi gamta ir biologija, šį smalsumą paveldėjo iš gamtosaugininkės ir aktyvistės už gamtą ir prieš klimato kaitą motinos Alės, bet Robinui sunku mokytis su bendraamžiais valstybinėse mokyklose, o tėvui gresia vaikų teisių tarnybos, nes Robino pykčio protrūkiai mokykloje vis labiau neprognozuojami...

 

Visgi atsiranda nauja technologija, prie kurios yra dirbusi Teo žmona, jos smegenų schemos įrašytos įrenginyje, pastarosios pritaikomos Robinui gydyti. Prieš šios įrangos prieigą turi Alės buvęs geras draugas, kuriam stačiai Teo pavydėjo ir pavydi net po mirties. Nors romane konkrečiai tai neįvardyta, bet Teo galvoja, jog Alė su juo buvo meilužiai, o Robinas galbūt yra ne jo sūnus, tačiau tos minties neprisileidžia ir viską daro Robino labui. Galiausiai kopijuodamas mamos smegenis, Robinas ima ne tik gerėti, bet ir nepataisomai keistis, perimdamas kitas manieras, kaip atrodo Teui, jog pamažu Alė grįžta per sūnaus kūną.

 

Iš tikrųjų romanas Sutrikę gvildena gana aktualias temas ir problemas. Iš vienos pusės naratyvas pasakoja apie šeimos netektį ir santykių kūrimą, turint ypatingo likimo vaiką, iš kitos romanas mokslinės fantastikos žanro, nes pasakoja apie technologijas, kurios koreguoja ne tik žmogaus emocijas, bet ir atmintį. Galiausiai visa tai Richard Powers apgaubia šiuo metu itin pasaulyje daug diskusijų sulaukiančiomis klimato kaitos problemomis. Robinas vis bando turguje ir mokykloje parduoti savo rankomis pieštus nykstančius gyvūnėlius, kad gautus pinigus galėtų paaukoti aplinką gerinančioms organizacijoms. Knygoje net minima mergaitė, kurios prototipas tikriausiai būtų garsioji aplinkos aktyvistės Greta Thunberg. Fone pasakotojas, kuris yra pats Teo, nesibodi kritiškai paminėti JAV politikos gyvūnų ir aplinkos išsaugojimo klausimais, kurie ryškiai turi sąsajų su Donaldo Trumpo valdymo politika.

Richard Powers

 

Knyga persmelkta aktualijų, tačiau autorius nesubanalina ir knygos neiškelia kaip manifesto, o jautriai per tėvo ir sūnaus istoriją išskleidžia šias aktualijas kontekste. Kalbant apie kalbinį romano lygmenį, greitai pastebėsite, kad berniuko tiesioginė kalba skirtinga, ji išskirta pasvyruoju šriftu. Atrodo, kad tai dėl jo ypatingumo, bet galiausiai berniuko balsas įgauna ir simboliškos metaforos, kuri išryškėja romano pabaigoje, kai naujausiomis technologijomis ima naudotis pats Teo. Kalbant apie prozos struktūrą, trumpi skyreliai primena novelių dėlionę, knyga nors ir fragmentuota, joje netrūksta naratyvinės dinamikos, nes įvykis veja įvykį. Autorius bando išgauti natūralų tėvišką švelnumą kalbiniu lygmeniu, tačiau retkarčiais atrodo, kad tai romanui trukdo, nes nepaliekama aštrumo ir galimybės pačiam skaitytojui „surikiuoti“ veikėjų emocijas, kurias pasakotojas romane pernelyg erzinančiai reflektuoja: „Mėgstamiausias mano tėvo gydymas buvo diržu. Štai kaip tapau pavyzdiniu prieš tave sėdinčiu suaugusiuoju. Nusijuokiau ir pasijutau geriau. Gudrus žingsnis ir jo pusės (p. 114).“

 

Įdomiausias, bent man kaip skaitytojui, dalykas romane buvo išgauta keista ir nejauki mistika. Skaitytojui akivaizdu, jog Robinas sutrikęs, tačiau visai kitaip sutrinka tėvas, kai ima stebėti besikeičiantį sūnų, kuris ima byloti mirusios motinos atmintimi, ima išmanyti tai, ką išmanė Alė. Tai baugina, nes technologijos ir smegenų kopijavimas spartina kolektyvinės sąmonės susidvejinimą, todėl berniukas užsimindamas užuominomis, jog jo galvoje lankosi svečiai, tampa baugu ir kyla klausimas: kas tie svečiai ir ar jie gerai elgiasi? Iš esmės autorius kalba apie dirbtinio simuliaktinio intelekto įsiskverbimą į biologinę rūšį. Šalia plėtojami fantastiniai pasakojimai apie įvairių rūšių galimus ateivius ir jų invaziją į Žemės planetą tik padidina tą mistinę atmosferą ir jaudina, kuria linkme autorius plėtos šį iš dalies mokslinės fantastikos pasakojimą.

 

Galiausiai mistinis-filosofinis balansas išgaunamas iki galo nepažinus, pasakotojas palieka daug klausimų apie berniuko antgamtinius gebėjimus, kuris man labai priminė J. M. Coetzee romanų trilogijos Jėzaus vaikystė pasakojimais išgautus sunkiai nusakomą mistiką apie nepažintą vaiko protą ir tyrą širdį. Visgi Sutrikę skaitosi įtraukiančiai, tačiau istorijos pabaiga šaltoje upėje atrodo pernelyg dirbtina ir melodramatiška. Taigi, jeigu šį romaną atsiminsiu dar ilgai, tai dėl romano idėjos ir atmosferos. Akivaizdu, kad Richardui Powersui svarbu yra kalbėti šių dienų aktualijomis, kalbėti taip, kaip kalbėjo romane Medžių istorijoje apie globalius dalykus, jog kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už kitą, nesvarbu, ar tu žmogus, ar medis, ar gyvūnas, dulkė kosmose, viskas yra susieta vienovėje. Galiausiai, kaip sakė Robinas, „viskas yra visame (p. 222).“

 

Jūsų maištinga Siela

Knyga: Richard Powers "Medžių istorija"

Richard Powers. „Medžių istorija“ – Alma littera, 2020. – 624 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Nežinau gero būdo

gyventi ir negaliu

liautis klaidžiojęs savo

mintyse, savo sengirėse...

Tu klausi: kaip žmogus šiame gyvenime pakyla ir vėl krenta?

Žvejo daina teka giliai po upe. (p. 529)“

Amerikiečių garsusis rašytojas Richard Powers (g. 1957) per savo gyvenimą yra parašęs dvylika romanų, kurių pagrindinė tema būtų technologijų poveikis pasaulio visumai. Šioji tema iš esmės perteikta ir labiausiai rašytoją išgarsinusiame romane Medžių istorija (angl. The Overstory), kuris pateko į trumpąjį Booker literatūros sąrašą bei pelnė 2019 m. literatūrinę Pulitzerio premiją. Knygą iš anglų kalbos išvertė Ieva Venskevičiūtė.

Šiame didžiuliame romane, kurio architektonišką struktūrą ir chaotiškumą galima laikyti sudėtingą medžio formos struktūros imitaciją, skiriami devyni atskiri veikėjai iš įvairių Žemės planetos kampelių. Jų unikalios istorijos yra susijusios su medžiais, kai kuriais istorijos momentais veikėjai vieni su kitais susipažįsta, kai kurie taip ir nesupranta apie vienas kito egzistavimą. Knygą sudaro keturios dalys – šaknys, kamienas, vainikas, sėklos – kiekviena šios knygos dalis turi atskirą struktūrą, problemos branduolį, skirtingą pasakojimo ritmą. Jeigu pirmojoje dalyje autorius supažindina su veikėjų istorija, leidžia ilgai epiškai istorijai rutuliotis, tai antrojoje dalyje viskas suintensyvėja, iškeliami visuomenės nebrandos ir atsakomybės stokos požymiai, daug skiriama protestuojantiems aktyvistams, kurie kovoja už gamtą. Galiausiai paskutinis skyrius labiau tampa teorijų ir pranašysčių tekstu, kuris iš esmės atliepia ir nūdienos pasaulinius įvykius apie klimato kaitą, Gretos Thunberg veiklą, Europos Sąjungos nelengvus sprendimus keisti žmogaus vartojimo įpročius.

Autorius suvaldė sudėtingą knygos laiko ir veikėjų linijų struktūrą, panaudodamas dokumentiką, statistinius duomenis, mokslinę medžiagą. Akivaizdu, kad knygos vientisumas nėra siužetinių linijų išgryninimas, autoriui kur kas labiau rūpėjo per šių istorijų koliažą išgryninti žmogaus ir medžių ryšio trapumą, kai kada netgi parodant barbarišką žmogaus prigimtį „siurbti“ žemės išteklius, įskaitant ir miškus, dėl savo asmeninių ambicijų.

Ne kartą knygoje nuskambėjusi mintis išties atspindi vis dar didžiąją dalį žmonių mąstysenos, kad kertu medį tam, kad gaučiau atlygį, o mano šeima būtų pavalgiusi. Tie skaičiai, kuriuos autorius panaudoja iš statistinių duomenų, kiek preliminariai kasmet sunaikinama senų medžių, spaudžia širdį. Itin autoriui gerai pavyko „perskelti“ dvi pozicijas t. y. bepročių aktyvistų, kurie knygoje iš tikrųjų yra naujos globaliosios kartos žmonės, suvokę, kad viskas yra vientisa, ir tos įstatymiškai apsaugotos blogosios pusės – medkirčių ir policininkų, kurie „gina“ naikindami pasaulį. Skaudžiausia žmonijos istorijos dalis buvo ir, sakyčiau, tebėra įstatymų iškėlimas aukščiau gyvybės ir pačių žmonių. Įstatymais įteisinta ne tik žmogžudystė, planetos naikinimas, bet uždrausta pasireikšti geriems, oriems ir kilniems dalykams. Mes, žmonės, lenkiamės popieriuje parašytam sakiniui ir negalime ap(si)ginti tai, kas gyva – ar begali būti labiau surištos žmogui rankos, kai matoma, jog įstatymas gina kriminalinį pasaulį? Manau, po 200 metų naujosios žmonių kartos su baisumu žiūrės į šių dienų pasaulio suvokimą ir sampratą.

Be jokios abejonės knyga turi poveikį, ji gali būti ir manifestas, susišaukiantis su kitais literatūros kūriniais, pavyzdžiui, Naomi Klein Tai viską keičia, Peter Wohlleben Paslaptingas medžių gyvenimas. Knyga pasižymi emociniu intelektualumu, autorius nuo pat pirmųjų puslapių atranda švelnaus ir išmintingo pasakojimo toną, kuris stebina dzenbudistiniu ramiu kalbėjimu, persmelkiančiu egzistencinius globalius prasmės lygius. Apie amerikietiškus jau išnykusius nuo maro kaštainius, kuris vienui vienas visoje Amerikoje lieka Holelio šeimos ūkyje. Šeimos vyrai kone visą XX amžių fotografuoja savo kaštainį, kol galiausiai šeimos griūtis sutampa su mirštančio kaštainio žūtimi. Panašų medžio ir žmogaus filosofinį ryšį perteikia ir mūsų rašytojas mohikanas Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu.  

Akivaizdu, kad autorius labai įsigilinęs į mokslinę medžiagą, ypač, kai nemažai kalbama apie medžių emocinį bendravimą, jų bendrą kolektyvinę sąmonę. Pasirodo, rašytojas patvirtina mano iki tol pavieniui skaitytus straipsnius, iš kurių juokiasi daugelis „išprususių“, kad morka ir pomidoras taip pat turi jausmus. Medžių sąmonė tokia subtili, kad jie bendrauja oru, šaknimis, reikalui esant aukoja savo maistingas medžiagas atžaloms ir apskritai tiesiogine to žodžio prasme valdo viso miško ekosistemą. Bet autorius ir šiais duomenimis neapsiriboja, jis iškelia 400 milijonų metų senumo miegančių medžių šaknų po žemė idėją kaip miegančią didžiulę gyvastingą kompiuterinę sąmonę, gerokai savo subtilumu lenkiančią savanaudišką homo sapiens sąmonę. Sakyčiau, autorius priartėja prie misticizmo, kai kada tam perteikti reikia pasitelkti fantastinius, kiek neįtikėtinus siužetinius vingius. Pavyzdžiui, veikėja Olivija, išgyvenusi klinikinę mirtį, po kurios ji ima regėti ir girdėti būtybes, medžių subtilias dvasias, todėl desperatiškai keičia mąstymą ir tampa aktyvi kovotoja prieš medžių genocidą.

Richard Powers

Kur kas labiau įtikina, pavyzdžiui, mokslininkės Patricijos Vesterford paveikslas. Ji kaip atstumtoji mokslininkė ilgą laiką praleidžia miškuose ir empiriniais stebėjimais pagrindžia mintį apie medžių subtiliuosius lygmenis, nematomus žmonėms. Ji per septynerius metus parašo mokslinį traktatą apie medžius, kuris iš esmės pakeičia visuomenės požiūrį į gamtą. Taip, kaip šioji mokslininkė mato ir jaučia gamtą, palyginus su „nušvitusia“ Olivija, atrodo, kad autorius plėtoja skirtingus požiūrio kampus. Vienas iš jų šamaniškasis, o kitas iš jų – mokslinis, tačiau jie vienas kitam neprieštarauja, sakyčiau, tik papildo ir praturtina unikalų gamtos patyrimo būdų kartoteką.

Taip pat jautri Adamo istorija, kuris savo šeimoje gauna klevą ir juo rūpinasi kaip savimi. Galiausiai išaiškėja, kad berniukas tikriausiai turi Dauno sindromą, jam sunkiai sekasi bendrauti, o knygos pabaigoje jo misija yra atsisakyti savanaudiškosios žmonių prigimties ir kristi kaip medžiui tam, kad kažkas juo pasinaudotų. Tai apskritai nebūdinga žmonėms – aukotis nežinia dėl ko.

„Stebėdama tą vyrą, sunkiai girdinti ir sunkiai kalbanti Petė mokosi, kad tikrasis džiaugsmas suprasti, jog žmonių išmintis verta mažiau nei bukų šlamėjimas vėjyje. Kaip neabejojama vakarų vėju, taip keisis ir dalykai, dėl kurių žmonės tikri. Nėra tokio tikro žinojimo. Vieninteliai patikimi dalykai yra nuolankumas ir stebėjimas (p. 151).“ Neretai skaitant švysteli liūdnos pasakotojo prognozės, kad homo sapiens raida pražudys visą pasaulį, nes perdėtas žinojimas nuveda ne į amžinybę, o į susinaikinimą. Baisiausia, kad išryškina ne žmogaus prigimtį naikinti, bet tai, kad žmonės visgi gali sąmoningėti ir tapti kitokiais, nes jie linkę keistis vardan kitų, tačiau toji mąstymo forma ir sistema juos įgalina elgtis mechaniškai, nes taip elgiasi visi. Manau, autorius šia knyga atskleidžia aiškią panoramą, netiesioginį prabudimo sąmoningume gestą ir prašo skaitytojų apsižvalgyti, kad visas tavo sukurtas gerbūvis yra iš mirties kultūros, žudant aplinką. Ir tai niekada nenuves mūsų į pergalę.

Žinoma, pirmoji knygos pasakojimo dalis literatūriškai labai paveiki, išmintis liejasi tarsi vėjas medžių lajomis, tačiau toji knygos dalis apie aktyvistus, paverčia pasakotoją skubresnio pasakojimo įkaitu, prarandama pasakojimo gelmė, atrodo, kad pasakojimas labai suplokštėja, tampa holivudiniu serialu, tačiau būtent toje pasakojimo vietoje mums aiškiai iškeliamos šiuolaikinės visuomenės nesusikalbėjimo tendencijos.

Bet kokiu atveju, knyga šiandien kaip niekad reikalinga daugeliui iš mūsų kaip patvirtinimas ar net įrodymas, jog viskas yra mūsų sąmoningumo rankose. Paradoksalu, knyga, kurioje aiškiai išsakomos tiesos apie medžių kirtimą paikiems ištekliams ir pramonei, pati Medžių istorija išspausdinta ant tų pačių medžių lavonų. Tai stulbina, bet tikriausiai šį paradoksą būtų galima pateisinti viena išsakyta knygoje mintimi, kad jeigu žmogus kerta medį, jo kūno panaudojimas turi duoti kur kas daugiau nei jis augo gyvas dirvožemyje. Ką gi, regis, šioji knyga, atspausdinta ant popieriaus, yra verta vien tam, kad kiti medžiai nebūtų išravėti iš Žemės planetos. Galinga, globali ir išmintinga knyga, per kurios puslapius rėkte rėkiama: mums reikia tavo pagalbos! O kaip jūs reaguojate, kai kas nors verkdamas prašo pagalbos? Nueinate, ar ištiesiate pagalbos ranką?

Galite pasižiūrėti anglų kalba trumpą interviu su autoriumi apie šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela