Vladas Drakula ir jo homoseksualus brolis Radu Gražusis, mylėjęs sultoną Mehmedą II

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
 
Vladas III, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
 
Osmanų dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju, tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes. Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas nuo savo krikščioniškų šaknų.
 
Tuo metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo brolį.
 
Radu Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
 
Apie Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos; jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.

Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

 
Galiausiai Radu Gražusis mirė 1475 metais (štai Vladas Drakulas palyginimui su broliu mirė 1476 m., kaip manoma, mūšyje arba pasaloje, nukertant jam galvą), tikėtina, nuo ligos, neilgai trukus prieš savo brolio Vlado galutinį žlugimą ir mirtį. Nors jis turėjo dukterį, vardu Marija Voichita, kuri vėliau ištekėjo už kito valdovo, jo politinis palikimas liko visiškai susietas su Osmanų imperijos įtaka. Radu dažnai minimas kaip tragizmo kupina figūra – žmogus, kuris dėl išgyvenimo instinkto ir ryšio su sultonu prarado savo tautinę bei religinę tapatybę, tapdamas brolio priešu. Tai buvo ryškus kontrastas Vlado Drakulos, kuris iki pat mirties liko įsikibęs į savo karį primenančią tapatybę ir žiaurų pasipriešinimą svetimųjų valdžiai, gyvenimui.
 
Ši brolių istorija yra puikus pavyzdys, kaip to meto geopolitiniai žaidimai suformavo visiškai skirtingus likimus: vienas tapo pasauliniu mastu žinomu tironu ir pasipriešinimo simboliu, o kitas – sultonui ištikimu dvariškiu, kurio vardas šiandien prisimenamas tik kaip Vlado Drakulos šešėlis. Radu likimas atskleidžia, kaip lengvai vaikystės traumos ir svetima aplinka gali pakeisti žmogaus pasirinkimus, paversdama brolius mirtinais priešais. Jų susidūrimai Valakijos žemėse nebuvo tik politinė kova dėl sosto, bet ir asmeninė drama, kurioje susikirto dvi skirtingos pasaulėjautos – konformizmas ir radikalus pasipriešinimas.
 
HOMOSEKSUALUMAS OSMANŲ IMPERIJOJE?
 
Istoriniuose šaltiniuose Radu Gražiojo intymus gyvenimas nušviečiamas fragmentiškai, nes XV amžiuje dvariškių asmeninės detalės dažniausiai buvo fiksuojamos tik per politinę prizmę. Jo ryšys su būsimuoju sultonu Mehmedu II formavosi Edirnės dvare (dabartinė Turkijos teritorija Europinėje dalyje), kur abu augo kartu ir kūrė asmeninius lojalumo saitus. Radu pravardė, reiškianti Gražųjį, neabejotinai atspindėjo ne tik išvaizdą, bet ir ypatingą statusą sultono aplinkoje, o to meto kronikose užsimenama apie išskirtinį Mehmedo II palankumą, kuris, istorikų vertinimu, kaip jau ir minėjau, peržengė įprastus globėjo ir auklėtinio santykius.
 
Osmanų imperijos dvaro kultūroje fiziniai bei emociniai ryšiai tarp vyrų buvo egzistuojantis reiškinys, o pats Mehmedas II istoriografijoje dažnai minimas kaip valdovas, turėjęs polinkį į gražių jaunuolių draugiją. Nors nėra išlikę tiesioginių prisipažinimų ar asmeninių dienoraščių, daugelis tyrinėtojų, remdamiesi dvaro papročiais ir amžininkų įrašais, daro pagrįstą prielaidą, kad ryšys tarp sultono ir Radu buvo seksualinio pobūdžio. Visgi šis intymumas buvo neatsiejamai susijusi su politika, nes sultonas Radu pasitikėjo ne tik dėl jo išsilavinimo, bet ir dėl to, kad per emocinį bei seksualinį prisirišimą galėjo užtikrinti jo ištikimybę imperijos interesams Valakijoje.
 
Svarbu pabrėžti, kad dalis informacijos apie šį ryšį pasiekė mus per Vlado III rėmėjų ar krikščioniškosios Europos kronikininkų vertinimus, kurie siekė pajuodinti Radu kaip išsigimėlį, praradusį krikščionišką orumą per santykius su pagonių valdovu. Dėl šios priežasties istoriografijoje šie duomenys vertinami kaip balansas tarp realaus asmeninio ryšio ir priešiškos propagandos. Be šių dvaro santykių nėra žinoma apie kitus Radu meilės ryšius su vyrais, o vėlyvesniuose gyvenimo etapuose jis palaikė ryšį su moterimi, su kuria susilaukė dukters Marijos Voichitos. Galima teigti, kad Radu meilė sultonui egzistavo specifiniame Rytų dvaro kontekste, kur riba tarp politinio lojalumo ir fizinio intymumo buvo išplauta, todėl tai labiau priminė galios struktūrų dalį nei šiuolaikine prasme suprantamą romantinę meilę.
 
Maištinga Siela