Vladas Drakula ir jo homoseksualus brolis Radu Gražusis, mylėjęs sultoną Mehmedą II

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
 
Vladas III, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
 
Osmanų dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju, tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes. Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas nuo savo krikščioniškų šaknų.
 
Tuo metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo brolį.
 
Radu Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
 
Apie Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos; jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.

Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

 
Galiausiai Radu Gražusis mirė 1475 metais (štai Vladas Drakulas palyginimui su broliu mirė 1476 m., kaip manoma, mūšyje arba pasaloje, nukertant jam galvą), tikėtina, nuo ligos, neilgai trukus prieš savo brolio Vlado galutinį žlugimą ir mirtį. Nors jis turėjo dukterį, vardu Marija Voichita, kuri vėliau ištekėjo už kito valdovo, jo politinis palikimas liko visiškai susietas su Osmanų imperijos įtaka. Radu dažnai minimas kaip tragizmo kupina figūra – žmogus, kuris dėl išgyvenimo instinkto ir ryšio su sultonu prarado savo tautinę bei religinę tapatybę, tapdamas brolio priešu. Tai buvo ryškus kontrastas Vlado Drakulos, kuris iki pat mirties liko įsikibęs į savo karį primenančią tapatybę ir žiaurų pasipriešinimą svetimųjų valdžiai, gyvenimui.
 
Ši brolių istorija yra puikus pavyzdys, kaip to meto geopolitiniai žaidimai suformavo visiškai skirtingus likimus: vienas tapo pasauliniu mastu žinomu tironu ir pasipriešinimo simboliu, o kitas – sultonui ištikimu dvariškiu, kurio vardas šiandien prisimenamas tik kaip Vlado Drakulos šešėlis. Radu likimas atskleidžia, kaip lengvai vaikystės traumos ir svetima aplinka gali pakeisti žmogaus pasirinkimus, paversdama brolius mirtinais priešais. Jų susidūrimai Valakijos žemėse nebuvo tik politinė kova dėl sosto, bet ir asmeninė drama, kurioje susikirto dvi skirtingos pasaulėjautos – konformizmas ir radikalus pasipriešinimas.
 
HOMOSEKSUALUMAS OSMANŲ IMPERIJOJE?
 
Istoriniuose šaltiniuose Radu Gražiojo intymus gyvenimas nušviečiamas fragmentiškai, nes XV amžiuje dvariškių asmeninės detalės dažniausiai buvo fiksuojamos tik per politinę prizmę. Jo ryšys su būsimuoju sultonu Mehmedu II formavosi Edirnės dvare (dabartinė Turkijos teritorija Europinėje dalyje), kur abu augo kartu ir kūrė asmeninius lojalumo saitus. Radu pravardė, reiškianti Gražųjį, neabejotinai atspindėjo ne tik išvaizdą, bet ir ypatingą statusą sultono aplinkoje, o to meto kronikose užsimenama apie išskirtinį Mehmedo II palankumą, kuris, istorikų vertinimu, kaip jau ir minėjau, peržengė įprastus globėjo ir auklėtinio santykius.
 
Osmanų imperijos dvaro kultūroje fiziniai bei emociniai ryšiai tarp vyrų buvo egzistuojantis reiškinys, o pats Mehmedas II istoriografijoje dažnai minimas kaip valdovas, turėjęs polinkį į gražių jaunuolių draugiją. Nors nėra išlikę tiesioginių prisipažinimų ar asmeninių dienoraščių, daugelis tyrinėtojų, remdamiesi dvaro papročiais ir amžininkų įrašais, daro pagrįstą prielaidą, kad ryšys tarp sultono ir Radu buvo seksualinio pobūdžio. Visgi šis intymumas buvo neatsiejamai susijusi su politika, nes sultonas Radu pasitikėjo ne tik dėl jo išsilavinimo, bet ir dėl to, kad per emocinį bei seksualinį prisirišimą galėjo užtikrinti jo ištikimybę imperijos interesams Valakijoje.
 
Svarbu pabrėžti, kad dalis informacijos apie šį ryšį pasiekė mus per Vlado III rėmėjų ar krikščioniškosios Europos kronikininkų vertinimus, kurie siekė pajuodinti Radu kaip išsigimėlį, praradusį krikščionišką orumą per santykius su pagonių valdovu. Dėl šios priežasties istoriografijoje šie duomenys vertinami kaip balansas tarp realaus asmeninio ryšio ir priešiškos propagandos. Be šių dvaro santykių nėra žinoma apie kitus Radu meilės ryšius su vyrais, o vėlyvesniuose gyvenimo etapuose jis palaikė ryšį su moterimi, su kuria susilaukė dukters Marijos Voichitos. Galima teigti, kad Radu meilė sultonui egzistavo specifiniame Rytų dvaro kontekste, kur riba tarp politinio lojalumo ir fizinio intymumo buvo išplauta, todėl tai labiau priminė galios struktūrų dalį nei šiuolaikine prasme suprantamą romantinę meilę.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Drakula" / "Dracula"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atrodo, kad vampyrų – romantizuotų ir itin baisių – bumas kine ir serialuose niekada nepraeis. Pastaruoju metu atgimsta siaubo monstrai, o 2025 metai buvo ir „Frankenšteino“ ir „Drakulos“ metai. Nežinau, kiek iš tikrųjų esu matęs filmų apie B. Stokerio „Drakulą“, bet tikrai daug. Šiemet šį veikėją atgaivino ir rumunai, pateikę visiškai kitokią šio veikėjo paveikslą, tačiau dar kol kas nemačiau tos versijos. Štai prancūzų režisierius Luc Besson ėmėsi klasikinės „Drakula“ (angl. Dracula) (2025) versijos ir ekranizavo pagal garsųjį Stokerio romaną, tiesa, labai keisdamas siužetus ir netgi personažus, taip rizikuodamas užsitraukti klasikinės istorijos gerbėjų pasipiktinimą.

 

Lucas Bessonas tik iš dalies remiasi romano medžiaga. Vietoj ištikimo ir vorus ryjančiojo vyruko jis renkasi seksualią vampyraitę, kuri turi Vladui Drakulai surasti jo buvusios mylimosios, tiesa, mirusios atsitiktinai nuo jo paties rankos, tyros sielos reinkarnaciją. Aišku, ji atsiranda ir Vladas Drakula iš baisaus apsileidusio grafo tampa vėl jaunu ir gana patraukliu jaunikaičiu. Klausimas tik vienas: ar britė sutiks ir atsakys tuo pačiu nepažįstamajam, kuris įsitikinęs, kad ji jam amžinai skirta?

 

Iš tikrųjų filmas teatrališkas ir estetiškas. Pavadinčiau ne tiek siaubo filmo, kiek tragiškai romantiška istorija. Režisierius atsisako dalies siaubo, kad galėtų išryškinti Drakulos romantiškąją pusę. Tiesa, pabaigoje atradęs savo mylimąją Drakula pasiaukoja. Niekaip nesupratau šito nelogiškai pakeisto siužetinio vingio, lyg tyčia norėtų kažkaip hamletiškai užbaigti filmą, bet palaukite... 400 ir daugiau metų veikėjas skendėjo liūdesyje, laukė savo mylimosios ir staiga jis leidžia kunigui savanoriškai padurti jį su kuolu, nes... kodėl? Ką veikėjas turėjo suprasti, man asmeniškai iki galo neaišku.

 

Visgi filmas skirtas masėms, interpretacijų yra, bet jos saugios, neprovokuojančios, tikėtinai nuobodokos. Veikėjai kalba išdailinta literatūrine kalba, pozuojančiai pasisuka į kamerą, krenta padurti taip lyg filmuotųsi kokiam muzikiniame vaizdo klipe, todėl iš esmės subliūkšta visi lūkesčiai dėl atmosferos ir autentiškumo. Lucas Bessonas būtų neblogas dinamiškų muzikinių klipų režisierius, tačiau jam dažnai nepavyksta sukurti kitokio turinio filmų. Labiausiai man patikęs jo darbas buvo ne „Leonas“ (1994) kaip daugeliui, bet būtent „Liusė“ (2014), ir tai tikriausiai dėl labai puikiai ir gana originaliai parašyto scenarijaus. Deja, su „Drakula“ stebuklų nenutinka ir Lucas Bessonas sukuria dar vieną foninį filmą apie Drakulą, nepasakydamas žiūrovams ničnieko naujo, ko patys nebūtume susipratę žiūrėdami, pavyzdžiui, 1992 metų „Bremo Stokerio „Drakula“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Vladas III Drakula, Valakijos kunigaikštis – tikroji kunigaikščio istorija: tikrovė ir mitai

Šis 1560 metais paveikslas, saugomas Austrijoje, manoma, yra pertapytas pagal neišlikusį originalą, kai Drakula iš tikrųjų pozavo dar būdamas gyvas.

Sveiki, istorijų gerbėjai,

 

Vladas III Drakula, geriau žinomas kaip Vladas Valakijos kunigaikštis, yra viena iš labiausiai bauginančių ir intriguojančių istorinių asmenybių, kurios gyvenimas supynėsi su tikrais įvykiais ir populiariomis legendomis. Gimęs 1431 m. Sigišoaroje (dabartinėje Rumunijoje) galingos Drakulo šeimos šeimoje, Vladas paveldėjo savo pravardę iš tėvo, Vlado II Drakulos, kuris buvo riterių drakono ordino narys, įkurto siekiant apsaugoti krikščionybę nuo Osmanų imperijos. Pats žodis „Drakula“ reiškia „Drakono sūnus“ arba „Velnias“ ir puikiai atspindi jo dvipusį įvaizdį – tiek didvyrio, tiek tironiškos asmenybės. Vladas III buvo stačiatikis krikščionis, kaip ir dauguma to meto Valakijos gyventojų, ir šios religijos vertybės bei taisyklės formavo jo pasaulėžiūrą bei sprendimus.

 

Vlado jaunystė buvo paženklinta nestabilumu ir asmeninėmis tragedijomis. Būdamas dar paauglys, jis kartu su jaunesniuoju broliu Radu Gražiuoju buvo atiduotas Osmanų sultonui kaip politinis įkaitas. Įkaitu jis išbuvo 4  metus (nuo 1442 iki 1446 metų). Tai buvo dalis sutarties, turėjusios užtikrinti Valakijos taiką. Šis įvykis giliai paveikė jaunąjį Vladą: jis matė Osmanų žiaurumą ir aroganciją, o tai ne tik sustiprino jo neapykantą jiems, bet ir išmokė jį naudotis bauginimo taktika, kuri vėliau tapo jo valdymo stiliumi.

 

Įkūrus Valakijos valdovą, Vladas III nuolat kovojo už savo kunigaikštystės nepriklausomybę. Jo pagrindinis tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir atsikratyti vidinės didikų opozicijos, kurie nuolat siekė jį nuversti. Vladas siekė įvesti tvarką ir panaikinti bet kokį neklusnumą. Išdavystės ir išdavikų paieška jam buvo pagrindinis rūpestis. Jo valdymą žymėjo kova už Valakijos nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos, kuri vis labiau stūmėsi į Europos vidurį.

 

Būtent šios kovos metu Vladas Drakula užsitarnavo prieštaringą šlovę. Jis išgarsėjo kaip vienas žiauriausių valdovų istorijoje, o jo pagrindinis egzekucijos metodas buvo pasodinimas ant kuolų. Ši egzekucija buvo naudojama ne tik prieš Osmanų karius, bet ir prieš Valakijos didikų šeimas, kurie priešinosi jo valdžiai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Vladas naudojo šią praktiką kaip psichologinį ginklą. Pasak legendų, priešais jo pilį buvo išdėstytas visas miškas iš kuolų su mirštančių ir jau mirusių žmonių kūnais, kad atgrasytų visus, kas bandytų jam pasipriešinti.

 

Vlado asmeninis gyvenimas ir santykiai su artimaisiais, kaip manoma, buvo paženklinti tragedijų ir išdavysčių. Jo tėvas ir vyresnysis brolis Mircea II buvo nužudyti opozicijos didikų, o tai, kaip manoma, pavertė Vladą dar labiau kerštingu. Nors istoriniai duomenys apie jo žmonas ir vaikus yra prieštaringi, manoma, kad jis buvo vedęs kelis kartus ir turėjo keletą vaikų. Tačiau, nepaisant šeimos ryšių, Vlado atsidavimas savo valstybei ir negailestingas valdymo stilius leido manyti, kad bet koks asmeninis ryšys buvo antraeilis, palyginti su jo politiniais tikslais.

Kad mirtis nebūtų greita, kuolo smaigalys dažniausiai būdavo užapvalinamas, kad iškart nepažeistų gyvybiškai svarbių organų. Tada auka būdavo lėtai nuleidžiama ant kuolo, arba kuolas būdavo įkišamas į aukos kūną per išeinamąją angą ar lytinius organus. Kuolas būdavo statomas vertikaliai, o aukos kūnas, veikiamas savo svorio, lėtai slinkdavo žemyn kuolo ilgiu. Šis procesas buvo kruopščiai lėtinamas, kad mirtis užtruktų. Smaigalys pamažu perskrosdavo kūną, aplenkdamas širdį, plaučius ir kitus gyvybiškai svarbius organus, kad auka nemirtų greitai. Galiausiai kuolas išlįsdavo pro aukos petį, kaklą ar net burną.

 

Vlado charakteris buvo sudėtingas ir prieštaringas. Viena vertus, jis buvo itin protingas strategas, tikslingai kovojęs už savo šalies nepriklausomybę, ir tuo pat metu labai griežtas teisingumo šalininkas. Kita vertus, jis buvo nepalenkiamai žiaurus, negailestingas ir gebantis žudyti didelius kiekius žmonių, kad išlaikytų valdžią ir pasiektų savo tikslus. Šis dvilypumas leido atsirasti legendai, kuri vėliau įkvėpė airių rašytoją Bramą Stokerį sukurti populiarų personažą.

 

Vladas Drakula mirė 1476 m., tačiau jo mirties aplinkybės ir vieta iki šiol yra apgaubti paslapties. Populiariausios versijos teigia, kad jis žuvo mūšyje, kovodamas su osmanais, arba buvo nužudytas vieno iš jo paties artimiausių žmonių, kuris jį išdavė. Tiksli jo palaidojimo vieta nėra žinoma, nors kai kurie istorikai mano, kad jis gali būti palaidotas vienuolyne netoli Snagovo ežero Rumunijoje. Jo mirtis užbaigė vieną dramatiškiausių skyrių Rumunijos istorijoje, tačiau jo legendos baisumas liko gyvas.

 

Nors Vladas Drakula yra žinomas dėl savo kraugeriškumo, Rumunijoje jis dažnai laikomas nacionaliniu didvyriu, kuris narsiai kovojo už savo šalies nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Jo gyvenimas ir darbai yra puikus pavyzdys, kaip istorija gali būti interpretuojama skirtingai. Iš tikrųjų jis buvo Valakijos kunigaikštis, kuris gyveno ir mirė viduramžių karų ir intrigų epochoje, o jo asmenybė, persipynusi su legenda, tapo viena iš populiariausių ir įsimintiniausių Vakarų kultūroje. Jo istorija atspindi ne tik jo asmenybės sudėtingumą, bet ir viduramžių Europos žiaurumą ir kovą už išlikimą.

 

Maištinga Siela

Hunedoaros pilis (Korvino pilis), Vlado III Drakulo gyvenimas, Rumunijos istorija

 

Korvino pilis (dar žinoma kaip Hunedoaros pilis), išdidžiai stūksanti Transilvanijoje, Rumunijoje, yra viena iš tų vietų, kurios priverčia stabtelėti ir pasijusti lyg keliaujant laiku. Ši pilis – tai ne tik akmenų ir bokštų statinys, bet ir gyvas liudijimas apie turtingą regiono istoriją, apipintą legendomis, mistika ir didingumu. Jos įspūdinga išvaizda, apjungianti gotikos ir renesanso elementus, sukuria nepakartojamą atmosferą, kuri kasmet privilioja tūkstančius lankytojų iš viso pasaulio.

Pilis, kurios ištakos siekia XIV a., labiausiai suklestėjo XV a. Jos atgimimas siejamas su garsiuoju Vengrijos kariniu lyderiu Janošu Hunyadi (Ioan de Hunedoara), kuris pavertė tvirtovę į prabangius rūmus. Būtent Janošas Hunyadi inicijavo didžiausius pilies atnaujinimus ir praplėtimus, suteikdamas jai dabartinę, įspūdingą išvaizdą. Vėliau pilį valdė ir jo sūnus Motiejus Korvinas, Vengrijos karalius. Jų valdymo metu pilis tapo ne tik galingu kariniu centru, bet ir renesanso kultūros židiniu.

 

Korvino pilis yra unikali dėl savo architektūros, kurioje persipina skirtingi stiliai. Nors pagrindinė struktūra atspindi gotikos didingumą su aukštais bokštais, smailiais arkomis ir raižiniais, vėliau pridėti renesanso elementai suteikė jai elegancijos ir prabangos. Vienas iš labiausiai išsiskiriančių elementų yra didelis pakeliamas tiltas, vedantis per gynybinį griovį, ir daugybė skirtingo dydžio bokštų, tokių kaip Nje Boisia (Nebijok) bokštas, tarnavęs kaip paskutinė gynybos linija. Ši architektūrinė įvairovė liudija apie ilgą statybų ir perstatymų istoriją.

 

Be įspūdingos istorijos ir architektūros, Korvino pilis yra apipinta daugybe legendų, kurios dar labiau sustiprina jos mistišką atmosferą. Bene garsiausia legenda pasakoja apie 30 metrų gylio šulinį, kurį esą kasė trys turkų kaliniai. Pasakojama, kad jiems buvo pažadėta laisvė, jei tik jie suras vandenį. Po 15 metų ir 28 dienų jie pagaliau pasiekė tikslą, tačiau laisvės taip ir negavo. Ant šulinio sienos yra užrašas „Turite vandens, bet ne sielos“. Taip pat gajus mitas, kad būtent šioje pilyje buvo įkalintas garsusis Valakijos princas Vladas III Drakula, nors šiam teiginiui trūksta patikimų istorinių šaltinių.

 

Šios legendos, susipynusios su pilies didybe, sukuria nepaprastai įtraukiančią atmosferą, kuri traukia menininkus ir keliautojus iš viso pasaulio. Nenuostabu, kad Korvino pilis dažnai tampa fonu kino filmams ir įvairiems meniniams projektams, ypač susijusiems su gotika ir mistika. Pilies didybė, jos tamsios kalinimo kameros, paslaptingi koridoriai ir turtinga istorija paverčia ją idealia vieta tiems, kurie ieško autentiškos, gilios ir jaudinančios kelionės patirties.

 

Šiandien Korvino pilis veikia kaip muziejus, kuriame lankytojai gali giliau pasinerti į jos istoriją ir susipažinti su to meto kultūra. Eksponuojami viduramžių ginklai, riterių šarvai ir archeologiniai radiniai pasakoja apie pilies gyventojų kasdienybę ir kovas. Būtent dėl šios priežasties Korvino pilis yra ne tik didingas statinys, bet ir gyvas Transilvanijos paveldo simbolis, kviečiantis kiekvieną apsilankyti ir pajusti jos didingumą bei paslaptis.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Išleista Bram Stoker knyga "Drakula"

Sveiki,

Vakar kažkaip šovė tokia mintis skelbti įvykių kalendorių t. y., koks svarbus įvykis įvyko pasaulyje būtent šią dieną ir juo pasidalyti su jumis.

Taigi kuklus, bet, manau, įdomus skyrelis, kuris kasdien vis nuteikia pozityviai ir įkrauna mus žinių ir gal net šiokių tokių apmąstymų.

Taigi, šiandien, gegužės 18 dieną, minimas Bram Stoker romano „Drakula“ pasirodymas. Pirmąkart kultinis romanas buvo išleistas 1897 m. gegužės 18 dieną, kuris ilgainiui tapo visų kitų pasakojimų, filmų, serialų apie vampyrus protėviu. Nors romanas labai garsus ir išleistas estetiškai 3 tūkstančių tiražu geltonos odos viršeliu, tačiau tuokart rašytojo nepadarė nei labai turtingo, nei itin populiaraus. Tik po ilgų dešimtmečių romanas buvo „prikeltas“ naujam gyvenimui. O pats autorius 1912 metais mirė gyvendamas skurde.

Jūsų Maištinga Siela