Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją": kaip ir vėl leidausi į knygų medžioklę

Sveiki!
 
Seniai „nemedžiojau“ senų vertingų ir jau itin bibliografiškai retų knygų, nes namuose jų tiek, kad pamažu jas atrinkinėju ir kitiems atiduodu, nes... Nebetelpa! Tačiau yra tokių knygų ir rašytojų, kurių... tiesiog... negali atsisakyti! Seniai ieškojau Margaret Atwood knygos „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“, kurią 2008 metais išleido leidykla „Alma littera“. Niekur ištisą dešimtmetį negalėjau įsigyti. Keista, nes jos neturėjo net sena.lt bei kiti skaitytų knygų knygynai. Aš net pamiršau, kad jos ieškau! Bet ruošdamas straipsnį apie Margaret Atwood (jį galite perskaityti ČIA), vėl prisiminiau! Ir internete radau iš kur pirkti! Ir štai... kitą dieną knyga jau guli ant stalo!
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Margaret Atwood. Žodis po žodžio – galingas ginklas" / "Margaret Atwood: A Word after a Word after a Word is Power"

 Sveiki skaitytojai,

Kas sukasi reguliariai literatūros pasaulyje, tas tikriausiai yra skaitęs ar bent girdėjęs kanadiečių rašytoją Margaret Atwood. Apie ją Nancy Lang sukūrė dokumentinį filmą „Margaret Atwood. Žodis po žodžio – galingas ginklas“ (angl. Margaret Atwood: A Word after a Word after a Word is Power) (2019). Per savo ilgą rašytojos gyvenimą autorė parašė dešimtis knygų pačių įvairiausių žanrų. Vieniems ji poetė, kitiems stipresnė kaip romanistė, tačiau akivaizdu, kad ir vienoje, ir kitoje literatūros formoje autorė jaučiasi puikiai. Jos svarbiausia misija – atspindėti tikroves moralines vertybes arba jų nebūvimą, dviveidiškumą. Šiame filme ne kartą minima, kad M. Atwood rašo ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį, todėl jos knygos bus skaitomos ir po 100 metų, nes tai ne tik meninio pobūdžio literatūra, bet ir giliamintė istorines, politines struktūras smelkianti literatūra.

Pirmoji knygą, kurią perskaičiau būdamas 14-15 metų, buvo ką tik pasirodęs romanas lietuviškai „Oriksė ir Griežlys“, pastaroji sudaro trilogijos pirmąją dalį. Deja, leidykla neapsiėmė leisti kitų dalių. Įspūdis buvo pribloškiamas, kadangi iki tol nebuvau nieko skaitęs iš antiutopijos, man tas žanras tebuvo tik tam tikra sąvoka, neišbandyta, neištyrinėta literatūrinė dirva. 1984 metais pasirodęs autorės „Tarnaitės pasakojimas“ M. Atwood padarė pasaulinio lygio literatūrine žvaigžde. Lietuvoje šio bestselerio jau sulaukėme kelis leidimus, o neseniai pasirodę „Liudijimai“ M. Atwood vėl pasidarė labai įdomia ir patrauklia lietuvių skaitytojams.

Neslėpsiu, kad esu šios rašytojos gerbėjas, tad ir filmas man buvo be galo įdomus. Kaip šioji aktyvi moteris, būdama jau garbingo amžiaus, nepailstamai keliauja po pasaulį, be atvangos turėdama laisvą minutę vis rašo. Tai konstruktyvus ir įdomus filmus, kuris „perbėga“ per rašytojos gyvenimą, išgrynina ją studijų metais, kai moters padėtis universitetuose ir visuomenėje vis dar buvo grindžiama „virtuvės vergės“ samprata. Būdama Berlyne, regėdama esminius politinius procesus, kaupdama laikraščių iškarpas apie moters padėtį ji sėdasi rašyti „Tarnaitės pasakojimo“. Filme taip pat prabėgomis atskleidžiami ir tokių romanų kaip „Greis“, „Katės akys“ bei poezijos knygų apžvalgos, nušviečiama, kas autorę inspiravo jas sukurti. Nemažai kalba ir ilgus dešimtmečius jos asistentė ir pagalbininkė, brėžiami feministinių judėjimų ir, žinoma, Kanados literatų gyvenimas XX amžiaus antroje pusėje, kai Kanados rašytojai neturėjo nei „svorio“, nei balso, nei populiarumo. M. Atwood viena pirmųjų, kuri sukūrė tvirtus Kanados rašytojų sąjungos pamatus. Šalia tų procesų brėžiami ir motinystės bei žmonos vaidmens punktyrai. Filmas dedikuotas M. Atwood sutuoktiniam, kuris dėl demencijos pamažu pasitraukė iš gyvenimo...

Šiaip filmas įdomus labiausiai M. Atwood gerbėjams. Man jis patiko. Vis dar galite jį pamatyti LRT videotekoje, paspaudę nuorodą ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDB: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Liudijimai"

 Margaret Atwood. „Liudijimai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 480.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.

 

Kai prieš kokius šešerius metus perskaičiau Margaret Atwood knygą Tarnaitės pasakojimas, (kurią, beje, sunkiai įsigijau iš antrųjų rankų), nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų toji distopija prisikels antram gyvenimui. Populiarus kanalas Hulu sukūrė pagal Tarnaitės pasakojimą TV serialą, kuris, galima sakyti, tapo toks populiarus, kad neabejotinai taps kultiniu. Leidykla Baltos lankos išsyk antrąkart perleido Tarnaitės pasakojimą, o pati rašytoja po 35 metų pertraukos pristatė knygos tęsinį pavadinimu Liudijimai (angl. The Testaments), pastarąją išvertė viena labiausiai mano vertinamų vertėjų Nijolė Regina Chijenienė. Liudijimai dar net neišleisti buvo įtraukti į Booker Prize ilguosius ir trumpuosius sąrašus. Beje, šį apdovanojimą rašytoja ir laimėjo kartu su britų rašytoja Bernardite Evaristo, o pastarajai Bookeris skirtas už puikų kūrinį Mergaitė, moteris, kita. Daug kas svarstė, kad M. Atwood nelabai verta šio apdovanojimo ir jai ši garbė atiteko tik dėl bendro Gileados pasaulio sukūrimo, kitaip sakant, už bendruosius nuopelnus literatūrai.

 

Tikriausiai 1984 metais, kai M. Atwood, tuokart gyvendama Berlyne, sėdo rašyti Tarnaitės pasakojimą, nė pagalvoti negalėjo, kad toji knyga pakeis ne tik jos gyvenimą, bet ir taps vienu ryškiausiu distopinių romanų pavyzdžiu. Tarnaitės pasakojimas, simboliška, bet parašytas būtent 1984 metais, kaip tyčia, tokia aliuzija į G. Orwellio distopinį romaną 1984-ieji. Istorija apie šalį, kuri moteris laiko veislinėmis karvėmis, kurioms uždrausta skaityti ir prieštarauti, o vyrų viešpatavimas yra neginčytinas. Anuomet, kai apsirodė pirmoji knygos dalis, tai buvo veikiau kaip feministinis akibrokštas, tam tikras būdas kalbėti apie lyčių nelygybę.

 

Viename interviu kalbinama kanadiečių rašytoja M. Atwood prasitarė, kad, kurdama po 35 metų knygos tęsinį, jau nebegalėjo kalbėti ankstesnės veikėjos Fredinės balsu. Priežastys, kodėl ji pradėjo rašyti Liudijimus, buvo nesaugumo jausmas, kuris kaip niekad išaugo per tuos tris dešimtmečius. Jeigu anuomet byranti Sovietinė Sąjunga, griūvanti Berlyno siena, laisvėjantys keliai žadėjo visuomenės geopolitinį atsilaisvinimą, tai viskas pavirto į naujus slegiančius spąstus: Rugsėjo 11-oji liepė užsidaryti ir saugotis musulmonų, D. Trumpas ėmėsi statyti sieną su Meksika, 2008 metų prasidėjusi ekonominė krizė liepė saugotis, 2003 metų JAV karas su Iraku, Europoje sustiprėjęs neonacizmas ir fašizmas, Didžiosios Britanijos užsisklendimas nuo Europos Sąjungos, o kur dar (jau po knygos išleidimo) prasidėjęs visuotinis užsidarymas namuose dėl pandemijos. Staiga tikrovės pasaulis ėmė byloti apie ilgalaikį nesaugumą. Pasaulio žmonėms prireikė naujų taisyklių, įstatymų, kurie mus atribotų ir atskirtų kaip tautas, socialines grupes ir pan., o tarp tų įstatymų ir reikalavimų atsiranda dar ir tokių privilegijuotų, kuriems to laikytis nereikia. Iš tos naujosios kontrolės ir baimės skleidimo rašytojai ir atsirado poreikis grįžti į Gileadą ir pratęsti istoriją, kuri labiau ryškintų ne tiek feministines idėjas (nors kartu ir jas), bet kitas socialinės kontrolės ir politinės galios problemas.

 

Liudijimuose vaizduojamas vėlyvasis Gileadas (valstybė), kuri pamažu išgyvena vidinę suirutę. Knygoje prabylama Tetos Lidijos, Agnesės ir Deizės balsais. Teta Lidija įsikūrusi Ardua rūmuose, kur gyvena visos Tetos, slapta rašo savo išpažintį, paaiškina, kodėl ji tapo tokia, kokia yra. Tetos Lidijos kultas Gileade rodo, kad ji buvo stipri politinė figūra, kuri leido Gileadui tapti tokiam, koks jis buvo. Teta Lidija turi savo skulptūrą, jai netrūksta konkurencijos ir, nors pirmojoje dalyje ji buvo pateikiama kaip sadistė, šioje dalyje išaiškėja tikrosios priežastys. Sužinome, jog ji tebuvo tik tos besikuriančios kruvinos sistemos auka: „Aš jums už tai atkeršysiu. Nesvarbu, kiek prabėgs laiko ir kiek per tai prigraibysiu šūdų, bet aš jums atkeršysiu (p. 175)“. Būtent Lidija yra tas balsas, kuri mena, kokio Gileado būta norėta ir kaip Vadų konkurencija dėl valdžios, įsigalėjusi korupcija, pilkoji rinka, spekuliacijos, melas ir smurtas per tiek metų nieko nepakeitė, o maldos ir Dievo tariamas vardas tapo veidmainiškos valdžios devizu. Nusivylusi ir ilgą laiką laikydama pyktį Teta Lidija ryžtasi atkeršyti.

 

Skaitydami knygą Tetos Lidijos literatūriniame portrete matome, kaip aiškiai prasilenkia žmogiškieji moraliniai konstruktai su prigimtiniu noru išgyventi. Labai gerai atskiriama, kas yra tikra, o kas tėra tik socialinės tos epochos vertybės. Tik dvilypumas ir apsukrumas, aštrus analitinis protas, staigūs ir tikslūs sprendimai padėjo Tetai Lidijai tapti pačia įtakingiausia Gileado šalies moteriška figūra. Skaitytojas per Tetos Lidijos pasakojimą retrospektyviai nukeliamas į Gileado kūrimo pradžią, kur pateikiama istorija, kaip Teta Lidija kankinimais buvo „perauklėjama“.

Rašytoja Margaret Atwood

 

Deizė – jaunutė mergina iš Kanados, kuri patyria Perlinių Mergelių (misionierių iš Gileado šalies) išpuolį. Besiaiškindama savo tikrąją kilmę, ji iš vakarietiškos pasaulėžiūros vertina Gileadą. Tai veikėja, per kurią kalba laisvė. Ir priešingai stovyklai atstovauja paauglė Agnesė, kuri visą gyvenimą gyveno Gileade ir ją suvokė kaip laisvą šalį. Kai nežinai, kas vyksta už sienos ir tau nuo mažens meluojama apie Kanadą ir visą likusį pasaulį, tau atrodo, kad tu gyveni pačioje saugiausioje ir geriausioje šalyje, todėl visai nesvarbu, kad turi tuoj išsirinkti vyrą ir tapti jo žmona prieš savo valią. Galiausiai Dezei ir Agnesei lemta susitikti ir išsiaiškinti savo kilmės paslaptis, apie kurias tikrai neverta man pasakoti, tik pasakysiu, kad autorė gana strategiškai pasirinko dviejų skirtingų merginų susitikimą iš skirtingų socialinių ir pasaulėžiūros terpių tam, kad išryškėtų ne tik kontrastas, bet ir kiekvienas skaitytojas susimąstytų apie mūsų kultūrinius skirtumus ir skirtingus suvokimus, kas, pavyzdžiui, irakiečiui yra laisvė, kas yra laisvė Šiaurės Korėjos gyventojui, kas laisvė lietuviui ar kokios atokios salos gyventojui. Ir ne tik laisvė, bet ir moralė, įsitikinimai, tikėjimas, religija ir kiti dalykai, kurie iš esmės yra dirbtiniai, sukurti epochų užgimimų, klestėjimų ir suiručių procesuose.

 

Liudijimus skaičiau su didžiuliu užsidegimu. Buvau nusiteikęs, kad bus tikrai prasčiau už Tarnaitės pasakojimą, bet galiu pasakyti, kad šioji knyga labai gera, netgi vietomis geresnė už Tarnaitės pasakojimą. Kodėl? Todėl kad tokią knygą, jeigu ją skaitysite vien dėl siužetinių vingių ir nuotykių, manau, jos nepajusite, nesuvoksite plačiųjų idėjų. Gali pasirodyti popsinio „greitumo“ literatūra, kur veiksmas gena veiksmą, kur vieni kitus žemina, konkuruoja dėl valdžios, kur bėgama į išsigelbėjimą ir visa tai primena aštriai prikaustantį trilerį, o kai kuriuos siužetinius vingius netgi galima nuspėti. Ir viskas, sakyčiau, su tuo labai gerai, kadangi tokia lektūra prieinama vidutiniam skaitytojui.

 

Intelektualesniam skaitytojui knygą galima skaityti kaip pastarųjų dešimtmečių tam tikrą nesaugumo atspindį t. y. alternatyviame M. Atwood pasaulyje, pavyzdžiui, kaip iš Gileado per upes ir kalnus bėga tarnaitės, susieti su Sirijos pabėgėliais į Europą. Tam tikri manevrai, galios žaidimai iš tikrųjų primena ir mūsų pasaulį. Toli žiūrėti nereikia, užtenka kartais užmesti akį į lietuvišką spaudą ir ten pamatysite suklaidintų žmonių mases, kurios tariasi žinančios tiesą, atsiranda alternatyvūs žinių tinklai, kurie kariauja prieš valstybę, ten sėdi kasdien tūkstančiai lietuvių ir pumpuoja grėsmę ir baimę keliančią informaciją, tokiu būdu iš tikrųjų kelia grėsmę ne tik europietiškoms vertybėms, kurių taip norėjome stodami į Europos Sąjungą 2004 metais, bet išsižadama ir laisvės idėjos dėl galios žaidimų, grįstų dezinformacija.

 

Iš tikrųjų permąstydamas „lietuviškus konfliktus“ dėl Stambulo konvencijos ir taip, kaip nacionalinio susivienijimo žmonės trokšta fašistinio perversmo, manding, priminė tam tikrą gileadišką tikrovės perversiją. „Žmonos pakibdavo ant Sienos už svetimavimą, kurio nebuvo, tiesiog Vadai užsimanydavo kitos, jaunesnės, žmonos. Viešuose teismo posėdžiuose – sumanytuose atsikratyti išdavikų ir atlikti vadovybės valymą – kankinant išgauti parodymai buvo laikomi kaltės įrodymais. Melagingi parodymai taip pat būdavo ne išimtis, o įprastinė praktika. Po išoriniu dorybės ir tyrumo glaistu Gileadas puvo (p. 353).“  Argi ne šiandien vėl norima po liberalesnių dešimtmečių uždėti apynasrį, suvaržyti ir kontroliuoti ne tik socialines grupes, bet ir asmeninius žmonių pasirinkimus. Tą įstatymiškai įteisintą troškimą subordinuoti pagal lytį, seksualinę orientaciją, tautybę galima jausti ne tik šiandienos Lietuvoje, bet ir labai aiškiai ir ryškiai hierarchiškai suskirstytame Gileade pagal vyrų ir moterų nustatytas taisykles: „Tenai eiti mums neleisdavo, nebent per laidotuves, be to, ant akmenų buvo užrašytos mirusiųjų pavardės, galinčios sužadinti norą skaityti, o skaitymas vestų į iškrypimą. Skaitymas – ne mergaitėms: tik vyrams pakanka jėgų susidoroti su skaitymo iššūkiu... (p. 184).“  

 

Iš tikrųjų Liudijimai veikia kur kas paveikiau, jeigu skaitant apmąstome nūdienos pasaulį ir Lietuvą, bandome sugretinti vykstančius pasaulietinius procesus, suprasti ir suvokti ne tiek veikėjų „herojiškus poelgius“, kiek sisteminius dalykus, pavyzdžiui, kodėl tas pats tautietis yra pasiryžęs (kad kaip buvo vasarą Baltarusijoje) buožėmis uždaužyti savo brolį tautietį, nes jam liepė viršininkas? Kodėl žmogus toks menkas ir kas tą menkumą sukuria, pajungia jį prie iškrypusios sistemos ir įsako elgtis prieš savo valią? Rijau aš tuos liudijimo puslapius, tokius gražiai, įtaigiai parašytus, per kuriuos perteiktas tikras siaubas, ir manęs neapleido jausmas, kad mes taip pat pasaulyje išgyvename savotišką savo Gileadą. Tik neturėdami su kuo palyginti, nes neturime alternatyvios civilizacijos, negalime suvokti to siaubo ir neteisybės, kurią kasdien patiriame kaip „normalumą“. Ačiū dievui, distopiniai pasauliai, į kuriuos galime pasinerti kaip į alternatyvias tikroves, suteikia galimybę įvertinti, bent jau iš dalies, savo istoriją, kultūrą, vertybes, sistemą, nuo kuriuos esame priklausomi. Liudijimai iš tikrųjų liudija daugiau nei tų merginų ir moterų kančias knygoje, jie liudija tai, kas yra už teksto t. y. mūsų tikrovę ir mus pačius. Talentingai, išraiškingai, daugiasluoksniškai parašyta proza, kuri kviečia į savęs kaip žmogaus, kaip socialinės grupės, kaip valstybės ir galiausiai kaip Žemės planetos gyventojo permąstymą ir įsivertinimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Margaret Atwood knygos lietuviškai: Liudijimai, Tarnaitės pasakojimas, Oriksė ir Griežlys, Aklasis žudikas, Greis

 Sveiki,

Kaip mokykliniais laikais perskaičiau kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, nemaniau, kad kada nors prie jos grįšiu. Knyga buvo tokia įspūdinga, tokia pribloškianti ir netikėta – apie kiaulėse užauginamus žmogaus organus! – kad tiesiog ilgai gyvenau su tuo, nerasdamas nieko panašaus. Na, tuokart neturėjome tiek įvairios literatūros, neturėjau ir aš įgūdžių susirasti gerų ir tik šiaip sau knygų lavinoje. Visgi vėliau atėjo „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Aklasis žudikas“ – dvi Atwood kultinės knygos. Labai labai stiprios. „Greis“ jau kokie treji metai mano lentynoje – neprasibraunu perskaityti. Štai neseniai iš „Baltų lankų“ leidyklos su figomis atkeliavo Bookeriu įvertinta „Tarnaičių pasakojimo“ tęsinys „Liudijimai“. Kitų metų skaitinys.

Vis galvoju, kodėl „Alma littera“ taip ir nebeišvertė „Oriksės ir Griežlio“ tęsinių. Tas pasakojimas toks įspūdingas, jį sudaro net trys dalys ir, kaip suprantu, pačiai Atwood yra labai svarbios distopinės serijos knygos. Paskutiniu metu matau, kad leidyklos orientuojasi į karštas naujienas, senesnių rašytojų kūryba sunkiai išleidžiama, nes ji „pernelyg ataušusi“ karštai rinkai. Atwood, nemanau, kad buvo kada nors ataušusi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Bernardine Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 432.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Kas stebi Maištingos sielos puslapį, tas tikriausiai pastebėjo, koks esu aistringas Booker Prize ir Booker Prize International literatūrinių premijų sekėjas. Šiemet skaičiau netgi dvi pastarųjų paskutinių metų (moterų!) laimėtojų knygas. 2018 metų laureatės Annos Burn Pienininką bei pernykštę finalininkę Bernardine Evaristo (g. 1959) Mergaitė, moteris, kita (angl. Girl, Woman, Other). Britų rašytoja, aštuonių knygų autorė, kartu su kanadiečių literatūros legenda Margaret Atwood 2019 metais pelnė Booker Prize apdovanojimą.

 

Tiesą sakant, kiek pretenzingai vertinau man negirdėtos britų rašytojos laimėjimą, kadangi suveikė politinis principas: aha, komisijos nariai nenorėdami vien tik apdovanoti „baltuosius rašytojus“, kokia ir yra M. Atwood, kad nesupykdytų visuomenės, apdovanojimą suteikė ir B. Evaristo (tarp kitko). Kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio, taip dažniausiai esu linkęs patikrinti ir savo įtarinėjimus bei nuostatas, todėl greitai perskaičiau pirmiau lietuviškai išverstą B. Evaristo knygą (turint galvoje, kad M. Atwood netgi Lietuvoje yra žvaigždė, tačiau jos Tarnaitės pasakojimo tęsinio teks palaukti). Ir šįkart nesuklysiu sakydamas, kad labai džiaugiuosi, jog knyga Mergaitė, moteris, kita ne tik pakeitė mano požiūrį į juodosios rasės moterų padėtį Britanijoje, bet ir apskritai teko sulaužyti nuostatą, kalbant apie B. Evaristo laimėjimą. Knyga taip pat tapo grožine britų literatūros metų knyga, o rašytoja – metų autore.

 

Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė daug kam žinoma jaunimo ir suaugusiųjų literatūros rašytoja, Lietuvos rašytojos sąjungos narė Akvilina Cicėnaitė, kuri tikino, kad iš pradžių, kol nežinojo, kad jai pasiūlys verti B. Evaristo knygą, romanas nežavėjo ir netraukė. Išversti romaną, kuris savo stilistika primena verlibru užrašytą poeziją, manau, nebuvo lengva, tiesą sakant, man beskaitant pasirodė, kad dėl tam tikrų sąskambio vertimo A. Cicėnaitė labiau laikėsi ne lyrizmo, bet epinio pasakojimo diskurso, nes visgi tai romano pasakojamasis žanras ir svarbiausia lietuviškame variante yra perteikti pasakojimų daugiabalsiškumą, o ne poetinį įspūdį. Visgi neatimsi ir to, kad kai kurias teksto dalis tikrai pavyko perteikti ir poetiškai, o sakinių struktūra – didžiųjų raidžių nepaisymas, skyrybos atsisakymas – koreliuoja su knygos autorės pozicija maištauti prieš tradicinius rėmus tiek žmonių teisių sferoje, tiek literatūrinėje raiškoje.    

 

Interviu su vertėja A. Cicėnaite rašytoja tikino, kad nuo 2000 metų Lietuvoje ji svečiavosi tris kartus. Ir iš tikrųjų, B. Evaristo mini Lietuvą ir Vilnių kaip egzotiškus ir menkai kam žinomus orientyrus pačiame romane, kur mūsų šalis minima mažiau tris kartus. Rašytojos asmeninis gyvenimas neatsiejamas nuo kūrinio, kadangi pati B. Evaristo praeityje ne vieną dešimtmetį buvo įsiliejusi į juodaodžių lesbiečių gyvenimą, kaip viename interviu tikino, kol buvo jauna, ji jautė didelį pyktį dėl rasės ir lytinės orientacijos diskriminacijos. Kaip viena pagrindinių romano veikėja Ama, Bernardine Evaristo taip pat aktyviai dalyvavo teatro gyvenime, statė spektaklius, išmanė meno pasaulio sėkmę ir nesėkmę. Po lesbietiško periodo sekė kitas B. Evaristo gyvenimo etapas – juodaodžių bendruomenė, feminizmas, kol galiausiai rašytojo suvokė, kad šiandienos pasauliui apibrėžti ir paaiškinti, suvokti bei priimti nebeužtenka feministinio diskurso, galiausiai autorė ištekėjo už vyro. Aš asmeniškai manau, kad toji santuoka labiau paremta draugyste (gal net susieta su politika dėl imigracijos) nei klasikinė vyro ir žmonos santuoka, juolab kad B. Evaristo nuotraukose spinduliuoja savitą energetiką.

 

Kodėl kalbu apie autorės seksualinę tapatybę? Nes tikriausiai nepamenu nuo Arundhati Roy Didžiausios laimės ministerijos romano perskaitymo, kada būčiau skaitęs taip aiškiai, sodriai ir daugiaplaniškai išplėtotas žmogaus seksualinių tapatybių perspektyvas. Tokį daugiabriaunį matymą gali perteikti, mano suvokimu, tik rašytoja, kuri pati perėjo per panašias patirtis, gyveno ir stebėjo LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą. Mergaitė, moteris, kita autorė knygą rašė net penkerius metus, o pažodinis pavadinimo reikšmės aiškinimas galėtų būti paremtas feministinės teorijos pagrindu, kad mergaitės – tos nekaltosios, į kurias „taikosi“ nuožmusis pasaulis, moteris – apsisprendimas būti savo lyties atstove (prigimtinai ar suformuotai socialinės lyties pagrindu) ir žodis „kita“ iš esmės sunkiai apibrėžiamas stereotipiniais terminais. Iš vienos pusės „kita“ gali romane reikšti bendrąja prasme juodaodžių lesbiečių bendruomenės paribių moterį, kuri tiesiog dėl etiketės nepriskiriama prie „normalių“ moterų ir mergaičių dominuojančių baltosios rasės sociume, o iš kitos – tai savo seksualinę ir fizinę bei socialinę lytį formuojančios asmenybės, kurios save apibrėžia kaip dvinarėmis – žodžiu, nei moteris, nei vyras arba pagal atitinkamą gyvenimo etapą pasirinkimu būti vyru arba moterimi. Autorei šie seksualiniai tapatybės klausimai nepaprastai svarbūs, kadangi per tai yra būdas kalbėti ne tik apie seksizmą, rasizmą, bet ir homofobiją, transfobiją Didžiosios Britanijos XX ir XXI amžių sandūroje, susiejant kelias svarbias žmonių socialines atskirties problemas.  

Bernardine Evaristo

  

 

Daugelis turi nuostatų, kad „socialinis romanas“ – tai nėra man, kad tai manifestuojanti ir gerokai politizuota literatūra, kuri su tikrosios literatūros prabomis neturi nieko bendro. Annos Burns Pienininkas taip pat buvo itin politizuotas kūrinys, tačiau tiek A. Burns, tiek B. Evaristo pavyksta suderinti politines pažiūras, jas pateikti taip, kad būtų ir literatūriškai vertinga, ir meniška, ir dirgintų emocinį intelektą, suteiktų faktinių žinių bei teiktų visapusiško užbaigto meninio kūrinio pasaulėvaizdį.

 

Knygoje Mergaitė, moteris, kita autorė sukuria daugiabalsį dvylikos moterų pasakojimą, kuris susijungia į vieną dvasinių džiaugsmų ir tragedijų bendruomenės monolitą, kurio prasmė pirmajame plane pademonstruoti atskirtį dėl socialinių nuostatų ir įsitikinimų, tačiau už visų atskirties problemų šios istorijos paradoksaliai susijungia į neregimą, bet jaučiamą juodosios rasės moterų bendruomenės tinklą, kurioje taip pat esti savitų atskirčių, įsitikinimų. Autorei pavyko iš feminizmo perspektyvos perteikti ir paties feminizmo ribotų įsitikinimų paradoksus, punktyru brėžti epochomis kintančių idėjų suklestėjimą ir išblėsimą. Paradoksas tas, kad būti lesbietei ir radikaliai feministei – tai pačiai izoliuotis nuo likusios visuomenės kaip priešo, o tai itin būdinga senajai Amos ir Dominykos feminisčių kartai. Autorė tą perteikia įspūdingu Dominykos ir jos mylimosios dominuojančios ir manipuliuojančios partnerės Ngzingos istorija, arba, sakykime, finalinėje scenoje, kada po pergalingo spektaklio apie karingąsias lesbietes juodąsias amazones premjeros vakaro kokaino ir vyno padauginusios Ama ir Dominyka bešnekėdamos apie pasenusias feminisčių idėjas suvokia, kad kiekvienai kartai yra duoda „nešti“ savitą feminizmo idėją.

 

„retkarčiais gyventoja priverčiama pasitraukti dėl netoleruojamo elgesio, pavyzdžiui, smurto ar vagystės, arba jei moteris tampa heteroseksuale ir geidžia santykių su vyrais, ji turi išvykti, bei jei ji laikosi celibato, gali likti, kartą čia gyveno moteris, kuri pakeitė orientaciją, naktį ją sučiupo besivedančią vyrus bendruomenėn (p. 87).“ – štai taip apibrėžiamos XX antrosios pusės, po seksualinės revoliucijos įsikūrusių lesbiečių komunų taisykles. Įdomu ir tai, kad būti lesbiete – tai dar nereiškia priklausyti bendram lesbiečių klanui, nes jos romane dar skaidomos pagal odos spalvą, todėl romane vaizduojamas aštunto, devinto dešimtmečių Londono gyvenimas skvoterių teisėmis nusisavintame pastate gyvenimas primena ironišką atstumtųjų kakofonijos imperiją su savomis nerašytomis taisyklėmis. Tuose dešimtmečiuose būta svarbos save apsibrėžti, įsivardyti, o šiandien – nutrinti tas ribas, nebeskirstyti, nebeskaidyti žmonių į grupes.

 

Daugelis romane vaizduojamų moterų politiškai aršios, štai musulmonė, kuri savo maištininkės valia tyčia nešioja galvos apdangalą, nes tai siutina britus. Reikli ir griežto sukirpimo mokytoja Širlė King padeda prasto imigrantų rajono mergaitei Kerolei puikiai išlaikyti egzaminus, tačiau pati mokytoja niekada gyvenime negavo jokio atpildo, o baisiausia, kad jai nežinant jos tikroji motina permiegojo su jos vyru. Atrodo, iš  pažiūros žmogus yra socialinio įvaizdžio ir savo odos spalvos įkaitu, vos tik gimęs jis yra priverstas perimti primestą vaidmenį ir retai kam pavyksta atitrūkti, kaip antai Kerolei, nuo savo „paveldėto“ socialinio vaidmens. Galiausiai romanas kelia globalų esminį klausimą: kas mes esame, ar tik sraigės, kurios įsipareigoja tęsti ir vilkti ant kupros tradicinį giminės paveldą, įprasminti tėvų ir sociumo lūkesčius, o gal galime neišduodant keisti tiek socialinę, tiek fizinę tapatybę pagal savo asmeninės laimės poreikį? Sakyčiau, aštrios temos Lietuvoje, kai mūsiškiai vis dar nedrąsiai arba su neslepiamomis kamietiškomis nuostatomis bei religinėmis tezėmis gina abstrakčias žmogaus teises nuo mažumų kaip priešų, skaldydami ir pasmerkdami žmones vykdyti socialinių vaidmenų roles, aukojant asmeninę laimę.

 

Man atrodo, kad autorei pavyko sukurti tobulų briaunų pasakojimus taip reikalingus mums, lietuviams, kurie vis dar pripažįsta ir vertina tik vieno tradicinio, heteroseksualaus ir baltosios rasės pasaulėžiūrą katalikiškai krikščioniško fasado šviesoje. Šiandien negalėčiau įvardyti labiau aktualesnio žmogaus teisėmis grožinės literatūros formomis perteikto romano, kuris gyvai ir su emociniu intelektu, nestokodamas gynybinio įniršio ir atseikėdamas tiek pat atjautos ir švelnumo, liudytų apie pasaulio vienybės ilgesį, individo unikalumo luošinimą normatyvus turinčioje visuomenėje. Ar tai knyga apie lesbiečių pasaulį? Tikrai ne. Ar tai knyga apie juodaodžių teises, rasizmą? Tikrai ne. Ar tai knyga apie aršias feministes? Tikrai ne. Bet iš tikrųjų apie viską, bet labiausiai apie mus pačius, įvarytus kaip kiaules į įsitikinimų gardas, kuriose kriuksime savo įsivaizduojamą trumparegišką tiesą, pasmerkdami likusio pasaulio įvairovę. Taip, tai viena geriausių skaitytų šiemet knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela