2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

Filmas: "Mis kulka" / "Miss Bala"

Sveiki,

Paskutiniu metu vengiu kriminalinių trilerių apie Pietų Amerikos narkotikų karus ir nusikalstomą visuomenę. Nors kinu galima pasakyti tai, kas skauda to kontingento šalyse, tačiau pernelyg tos atsikartojančios temos lemia apskritai neigiamą ir labai nykų požiūrį į trečiąsias šalis, o juk nėra viskas ten vien tik juoda. Politinių atspalvių turinti eklektiška Gerardo Naranjo režisuota drama „Mis kulka“ (angl. Miss Bala) (2011) iš esmės kaip ir daugelis „gerų“ Lotynų Amerikos dramų spiria į tuos pačius vartus – narkotikai, korupcija ir nesaugus skurstančiųjų svajotojų gyvenimas.

Tiesa, filmas turi neblogą paradoksą – pagrindinei herojai nusišypso laimė užsidėti grožio karūną, bet taip, kaip ją aplinkybės paverčia atpirkimo ožiu, šiurpina žiūrovą. Kad šiurpina – tai nėra blogai, nes tenka neabejoti pagrindinės veikėjos sudėtinga padėtimi, kuri pilna šoko ir psichinių sutrikimų, todėl Millos Yovovich kaip „Absoliučiame blogyje“ nesitikėkite, kad mergina spaudžiama visomis išgalėmis atliks šuniuko dresūros triukus, todėl didžiuliai aplodismentai meksikiečių aktorei Stephanie Sigman, kuri pasirodė visai neseniai siaubo filme „Anabelė 2“, atlikusi vienuolės prižiūrėtojos vaidmenį.

Visgi filmas kai kuo erzino. Kai pavykdavo atitrūkti nuo veikėjos psichologinės būsenos, vis pagaudavau, kad filme „nesueina galai“, pernelyg aukštumos ir bedugnės greta – čia ji ant scenos, čia ji prievartaujama pro automobilio dureles, čia ji ant laikraščio pirmojo puslapio, čia, žiūrėk, ji po lova bando išvengti kulkų... Idėja gera – eklektiškomis priemonėmis išgauti politinių vingrybių amerikietiškus kalnelius, tačiau būtent trileris manęs ir neįtikino – viena diena, kuri tampa viso gyvenimo išgyvenimais. Neblogas filmas, tačiau ne perliukas.

Mano vertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 6.5



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ties riba į rytojų" / "Edge of Tomorrow"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai jau tikriausiai seniai matė ir savaip įvertino fantastinę dramą „Ties riba į rytojų“ (angl. Edge of Tomorrow) (2014), kurį gerai įvertino kino kritikai. Tiesą sakant, filmą buvau pradėjęs žiūrėti prieš kelerius metus, bet praėjus 10 minučių ėmiau ir išjungiau, nes nesinorėjo fantastikos, o gal ir filmui nebuvau nusiteikęs, tad ėmiausi gerų rekomendacijų vedinas šitos juostos ir vėl.

Filmas išties gerai sukurtas, nes joje yra viso, ko reikia komerciniam geram kinui – patrauklūs ir gerai žinomi aktoriai, intriguojantis scenarijus, vaizdo efektai, aiškiai „sukramtytos“ teigiamų herojinio-nuotykinio žanro vertybių kompleksas. Be to, kad filmas „nepaima“ nuo pirmųjų penkerių minučių ne visada blogas ženklas – čia jis galioja kaip ir filmas su sudėtingų demencijų-laiko matmenų vaizdavimais, „tyčiniais papainiojimas“ dar vadinamais „mindfuck“ specifiniais žanrais.

„Ties riba į rytojų“ turėtų patikti, jei patiko toks šedevras kaip „Pradžia“ (2010) ar „Momento“ (2000), kur preciziškai surėdytas scenarijus, neatsisakant populiariųjų vaizdo efekto ir greičio. Filmas subalansuotas visiems tiek žanro prasme, tiek savo transliuojamomis prasmėmis, tačiau žvelgiant gilyn – juk iš esmės filmas nieko naujo nepasiūlo, žanras išrastas, taisykles jau „diegė“ kiti filmai, tik pakeistos šiek tiek aplinkybės – ta prasme vaizduotes galia jis, bent manęs, nė kiek nenustebino ir nepraturtino, bet užtat akimis sekdamas aktorės Emily Blunt ir Tom Cuise žingsnius galėjau tiesiog atsipalaiduoti ir pasinerti į jau daugiau ar mažiau nuspėjamą siužetą.

Apibendrinant – filmo idėja gera ir ji gerai realizuota, tačiau jau toli gražu nebe nauja kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 71/10
IMDb: 7.9



Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Nicole Kidman pelniusi "Emmy"

Sveiki,

Taip, kažkodėl abejonių nekilo, kai ką tik prabėgusiems 2017 metų Emmy apdovanojimams statulėle pozavo Nicole Kidman. Kai kas šią aktorę buvo nurašę, tačiau pernai nominuota „Oskarui“, šiemet pelnė Emmy už serialą „Nekaltas melas“, manyčiau pelnytai, kadangi ji subtiliai ir neperspaustai perteikė smurtą patiriančios moters vidines vibracijas. Džiaugiuosi dėl jos, nes ji iš šio serialo aktorių buvo vienintelė, kuri tikrai turėjo pelnyti šį apdovanojimą. Dėl antraeilininkų – abejoju, bet Emmy apdovanojimuose šis serialas išties sužėrėjo. Taigi dalijuosi N. Kidman laimės akimirka fotografijoje.


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Šios dienos daina: Harry Styles - "Two Ghosts" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Sakau jums tiesiai šviesiai – One Derection narys Harry Styles pradėjęs solo karjerą įrašė puikų albumą, nepataikaudamas nei masėms, nei jaunuoliams, o eidamas savo kryptimi ir išnaudodamas savo puikų vokalą kuria kokybišką muziką. Nostalgiškų garsų pripildytas albumas jau kuris laikas sukasi mano patefone.

Daina apie nutrauktus santykius „Two Ghosts“ (liet. Du vaiduokliai) nelabai įtiko komerciniai rinkai, tad JAV Billboard reitinge užėmė viso labo 18 vietą. Bet kai kurios dainos rašomos ir atliekamos ne vien tam, kad įtiktų masėms, jos turi konkretų klausytoją. Man asmeniškai šioje dainoje labiausiai patinka muzika – gitara, melodiškumas ir tik vėliau viską užpildantis Harry Styles vokalas. Daugelis teigia, kad daina turi konkretų adresatą ir ji yra Taylor Swift, su kuria atlikėjui nenusisekė santykiai, tačiau pats atlikėjas nei patvirtino, nei nepaneigė šios versijos. Roko baladė „Two Ghosts“ šiandien Jums audio ir gyvu atlikėju įrašu. Gražaus pasiklausymo:


Gyvas atlikimas:


Žodžiai / Lyrics
"Two Ghosts"
Same lips red, same eyes blue
Same white shirt, couple more tattoos
But it's not you and it's not me
Tastes so sweet, looks so real
Sounds like something that I used to feel
But I can't touch what I see

We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts standing in the place of you and me
Trying to remember how it feels to have a heartbeat

The fridge light washes this room white
Moon dances over your good side
This was all we used to need
Tongue-tied like we've never known
Telling those stories we already told
'Cause we don't say what we really mean

We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts standing in the place of you and me
We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts swimming in a glass half empty
Trying to remember how it feels to have a heartbeat

We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts standing in the place of you and me
We're not who we used to be
We don't see what we used to see
We're just two ghosts swimming in a glass half empty
Trying to remember how it feels to have a heartbeat

Trying to remember how it feels to have a heartbeat
I'm just trying to remember how it feels to have a heartbeat


Jūsų Maištinga Siela

Tai, kas verčia šypsotis: Eugenijus Ostapenko


Sveiki,

Atsikeli sekmadienio rytą, išvedi šunį, permaigai televizijos kanalus, paskaitai knygą, pasišildai vakarykščio plovo ir – šmaukšt! – Eugenijaus Ostapenko kvietimas į sekso orgiją. Žinoma, ne man asmeniškai, bet visiems šios nuostabios lietaus šalies gyventojams. Kas gali būti labiau patriotiško, nei plati atlikėjo krūtinė, kuri laukia kiekvieno priklydėlio savo namuose kaip savo.

Juokas juokais, bet labai tokie dalykai užveda ne tik šypsotis, bet ir nušviečia visą rytmetį. Ir taip, kad tik tos meilės būtų mūsų šalyje kuo daugiau, kad ir kūniškos, bet ir nuo jos žmonės kažkiek tampa laimingesni, ar ne?

Keliu juodosios arbatos puodelį ir šįkart, Eugenijau, gal atsisakysiu.


Jūsų Maištinga Siela