2024 m. kovo 19 d., antradienis

Filmas: "Monstras" / "Monster" / "Kaibutsu" / "怪物"

 Sveiki,

 

Mėgstu japonų režisieriaus Kore-eda Hirokazu filmus. Anuomet Kino pavasaryje rodyti „Vagiliautojai“ (2018) buvo vienas geriausių to sezono filmų, tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio (čia bus koks jau ketvirtas mano matytas režisieriaus darbas) „Monstras“ (jap. Kaibutsu) (2023). Naujausia juosta Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą už geriausią scenarijų.

 

Filme „Monstras“ pasakojama apie mokykloje kenčiantį ankstyvosios paauglystės berniuką Minato, kuris kasdien iš mokyklos grįžta vis su keistais patyčių ir smurto ženklais. Galiausiai motina kreipiasi į mokyklą su kaltinimais mokytojui Hori pasiaiškinti. Pasiaiškinimas primena „užsiūtas burnas“, nes nei mokyklos direktorė, nei pats mokytojas negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta su berniuku, todėl žiūrovui atrodo, jog vyksta kažkokia pseudojaponiška nesusikalbėjimo parodija. Visgi pamažu sluoksnis po sluoksnio režisierius iš įvairių laiko atkarpų ir pasakojimo perspektyvų atidengia vis daugiau paslapčių. Staiga mokytojas smurtautojas pasirodo esąs gelbėtojas, tylinčioji ir anūko netekusi direktorė kenčiančioji ir guodžiančioji, o mokyklos berniukai ne smurtautojas ir auka, o geriausi draugai, suvokę, kad jų trauka vienas kitam pamažu perauga į rimtesnę simpatiją.

 

Tiesą sakant, nežinau, kaip Japonijoje su LGBTQ reikalais mokykloje. Gal kai kur taip pat prastai, kaip mūsų mokyklose. Žiūrėdamas „Monstrą“ vis prisiminiau ne taip jau seniai matytą belgų dramą „Arčiau“, kuriame du paaugliai berniukai taip pat išgyveno artumo jausmą, kuris toli gražu nebuvo abipusiai priimtas ir suvoktas. Apie vaikų ir paauglių seksualinius tos pačios lyties draugystės reikalus kine imta kalbėti ne taip jau ir seniai, nes tikriausiai dėl įsigalėjusio tabu, jog tik sulaukus 18 galima nuspręsti savo seksualumo apibrėžtis, šioji tema nebuvo aktuali. Bet kai kokiame 80-ųjų filme paauglė pabučiuoja berniuką – viskas būdavo lyg ir gerai, nes juk taip nuostabu. Kadangi tokios LGBTQ kine vaizdavimo tradicijos neturi, nenuostabu, kad berniukų draugystė tiek „Monstre“, tiek „Arčiau“ atskleidžiama per tragediją.

 

Visgi „Monstras“ užgriebia ne tik LGBTQ temą, bet ir daug kitų temų ir problemų. Viena iš jų – švietimo sugedusios sistemos. Motina šokdina mokytoją taip, kaip gali, o mokytojas kaip koks nusikaltėlis vis lankstosi ir atsiprašinėja. Direktorė suinteresuota gesinti gaisrą, kad nenukentėtų mokyklos prestižas, todėl veikiau jau rykliams sumaitinti nekaltą mokytoją, bet kad jos vardas ir mokykla nenukentėtų. Ką man tai primena šių dienų lietuviškame švietėjiškame pasaulyje? Kokiam Jakštui su Šimonyte reiktų nulėkti po etatinio į šį filmą ir pasižiūrėti, kaip Švietimo mokslo ir sporto ministerija dažniausiai mokyklos atžvilgiu atrodo iš šono. „Mes atsižvelgsime į jūsų nuomonę ir rytoj...“

 

Visgi filmas įdomus ir įtraukus, kol kas šį sezoną labiausiai nustebinęs kartu su „Kryčio anatomija“, sukėlė nemažai emocijų ir apmąstymų po finalinės simboliškos scenos. Išeidamas iš salės pagalvojau: dievaži, reikia numirti ir pakliūti į rojų, kad galėtum būti tuo, kas esi ir džiaugtis be kitų trigrašio! Visgi Šimonytei į parankę paimčiau ir Nausėdą, kuris prieš rinkimus suokalbiškai skiedė apie paramą LGBTQ žmonėms ir tauškėjo apie lygybę, tačiau tapęs šalies veidu staiga buvo ištiktas amnezijos, kuri niekaip negali praeiti. Filmas išties labai pavykęs ir rekomenduoju tamsių, kiek niūrių ir socialines problemas iškeliančių dramų mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9



 

Jūsų Maištinga Siela

2024 m. kovo 18 d., pirmadienis

Filmas: "Labirintai" / "Passages"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Teko seniau matyti kelis amerikiečio režisieriaus Ira Sachs filmus, tad galėjau maždaug įsivaizduoti, ko galiu tikėtis iš šiemet pagrindinėje programoje rodomo naujausio jo filmo „Labirintai“ (angl. Passages) (2023). Pastarojo pasaulinė premjera įvyko Berlyno kino festivalyje ir tęsia režisieriaus susidomėjimą LGBTQ santykių periferijomis. Beveik neabejojau, kad filmas bus geriausiu režisieriaus darbu, tačiau po filmo seanso, apmąstydamas visos istorijos eigą, ėmiau svyruoti, ar filmas nėra kai kurių vertinimais perdėtas? Visgi Kino pavasaryje pasirodė pirmieji šykštūs filmo vertinimai, kurie teigia, kad sunku žiūrėti filmą, kurio pagrindinis veikėjas yra neigiamas. Nuo kada Kino pavasario kinas turi pataikauti ir skleisti meilę bei gėrį? Norėtųsi atšauti tiems komentatoriams, bet juk kiekvienam savo.

 

Filmas pasakoja homoseksualaus kino kūrėjo Tomo istoriją. Veiksmas vyksta Prancūzijos didmiestyje, veikėjai kalbasi iš tikrųjų kas kaip moka ir išmano, nes Tomas vokietis, jo mylimasis Martinas britas, o naujoji aistra Agata prancūzė. Tikras Europos galingųjų šalių suvažiavimas, kas pritinka kosmopolitiškam kinui, turint galvoje, kad režisierius išvis iš kito kontinento – amerikietis. Visgi įdomiausias čia aktoriaus Franz Rogowskio pasirodymas, kuris sukūrė infantilaus karštakošio menininko Tomo charakterį. Iš esmės aišku, kad Tomui gyvenimas yra savitas teatras, pasaulis sukasi apie narciziškai pažeidžiamą veikėjo suvokimą, kad visi jam turi būti skolingi, o jis niekam. Per vieną vakarėlį susipažinęs su Agata ima seksualiai eksperimentuoti, o kitą dieną drebia savo gyvenimo partneriui, jog mylėjosi su mergina. Galiausiai visas filmas yra vienas didelis tenisas, kurio kamuoliuku yra Tomas. Nesugebėdamas gyventi įsipareigojančiai, kurti ilgalaikius santykius, stokojantis atsakomybės, jis pasiduoda akimirkos juslėms, todėl nei Marinui gerai, nei Agatai gerai su tokiu nesusitepėjusiu vyru.

 

Filmas, tiesą sakant, buvo šiek tiek nuobodokas. Aišku, kad tokių gyvenime kaip Tomas yra tūkstančiai, kurie negali priimti sprendimų ir kurti romaus gyvenimo, tačiau žiūrint filmą buvo nuobodu, nes aišku, kad toji perteikta nesuaugusio vyro problema niekur nenuves, nebent į susinaikinimą ir vienatvę, narkotikus ir užmarštį. Liberalūs gėjų santykiai kine jau seniai neidealizuojami kaip stipresni už heteroseksulų, šiuo atveju politiškai režisierius nieko nenori įtikinti; galiausiai ir LGBTQ pasaulyje viskas labai nepastovu, trapu ir daug dramų, galgi dar daugiau, nei galime įsivaizduoti. Visgi Agatos nėštumas filmui pridavė muilo operos skonio, intriga pamažu dingsta ir mes matome tik besiblaškantį Tomą, kuris nori viso pasaulio ant padėklo, trokšta visko, kas juda ir teikia malonumą. Jeigu ir tiko bei patiko šis filmas, tai žinoma, kad verta traukti žiūrėti dėl spalvingo ir įsimenančio Franz Rogowskio vaidmens, kuris, beje, jau antrąkart vaidina temperamentingą homoseksualą. Tiesa, verta paminėti jo ir aktoriaus Beno Whishaw sekso sceną, kuri beveik jau buvo priartėjusi prie pornografijos, tad kėdėje įsijautus į sceną su žiūrovais galima pasijausti šiek tiek keistai, bet o kodėl gi ne?

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.7


 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Günther Anders apie maištą, kritinį mąstymą, išsilavinimą ir visuomenės pavergimą

 

Sveiki gyvi,

 

Buvau švelniai šokiruotas perskaitęs žydų kilmės vokiečių filosofo Günther Anders (1902-1992) mintis, išverstas iš jo 1956 metais pasirodžiusio veikalo „Žmonijos senėjimas“. Turėčiau ką nors pasakyti apie tai, ką autorius išpranašavo, apie tai, kas jau įvyko ir tebevyksta, tačiau tegul dabar socialiniuose tinkluose sklandantis vertimo fragmentas kalba pats už save.

 

„Norint numalšinti bet kokį maištą, to negalima daryti žiauriai. Archajiški metodai kaip Hitlerio yra aiškiai pasenę. Pakanka sukurti tokią galingą kolektyvinę nuomonę, kad pati maišto idėja daugiau net neįsižengtų į žmonių protus. Idealu būtų formuoti asmenis nuo gimimo, ribojant jų įgimtus biologinius gebėjimus...

 

Vėliau smarkiai sumažinti išsilavinimo lygį ir kokybę, sumažinant  iki profesinio parengimo lygio. Neišsilavinęs individas turi tik ribotą mąstymo horizontą ir kuo daugiau jo mąstymas apsiriboja materialiais, vidutiniais rūpesčiais, tuo mažiau jis gali maištauti. Prieiga prie žinių turi tapti vis sudėtingesnė ir elitinė..... kad būtų  iškastas griovys tarp žmonių ir mokslo, kad plačiajai visuomenei nukreipta informacija būtų  ribojama.

 

Ypač be filosofijos. Dar kartą reikia pasitelkti įtikinėjimą, o ne tiesioginį smurtą: jis bus transliuojamas masiškai, per televiziją, idiotiškas pramogas, visada pamaloninant emocijas, instinktus. Užimti jų   mintis tuo, kas bergždžia ir žaisminga. Gerai, kai yra ištisai kalbama ir ištisai  groja muzika ir neleidžia protui stebėtis, mąstyti, apmąstyti.

 

Seksualumas bus žmogaus interesų priešakyje. Apskritai uždrausime egzistencijos rimtumą, turime išjuokti iš visko, kas turi didelę vertę,  reklama sukeltų euforiją, o  vartojimas taptų žmogaus laimės standartu ir laisvės modeliu.

 

Taigi, išsilavinimas lems tokią integraciją, kad vienintelė baimė kuri išliks, bus pašalinimas iš sistemos ir todėl nebegalėjimas naudotis laimei reikalingomis materialinėmis sąlygomis. Taip pagamintas masinis žmogus turėtų būti traktuojamas kaip produktas, veršelis ir turėtų būti stebimas kaip bandos dalis. Viskas, kas leidžia pažadinti jų  kritinį protą socialiai pavojinga, turi būti kovojama su tuo, išjuokta, pasmaugta...

 

Bet kokia doktrina, kuri kelia abejonių sistemai, turėtų būti įvardijama kaip ardomoji ir teroristinė, o tada tie, kurie ją palaiko, turėtų būti traktuojami kaip tokie.“

 

Günther Anders „Žmonijos senėjimas“, 1956.

 

Jūsų Maištinga Siela


2024 m. kovo 16 d., šeštadienis

Šios dienos daina: Croatia Eurovision 2024, Baby Lasagna - Rim Tim Tagi Dim [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Kai išgirdau Kroatijos Eurovizijos pasirinkimą, pagalvojau, jog tai kažkuo panaši į pernykščio suomio dainą „Cha-cha“, kuri per plauką nelaimėjo „Eurovizijos“. Manau, kad Kroatija šiemet turi nemenkus šansus laimėti arba bent jau pakartoti pernykščių suomių sėkmę. Kroatų nacionalinę atranką laimėjo kroatas pasivadinęs Baby Lasagna, kurio tikrasis vardas Marko Purišić (g. 1995). Atlikėjas žinomas nuo 2011 metų, nes kurį laiką grojo roko grupėje, tačiau solo atlikėju tapo neseniai išleidęs debiutinį albumą, o vasario mėnesį su linksma daina „Rim Tim Tagi Dim“ pelnė žiūrovų simpatiją ir pergalę. Vos išrinktas „Eurovizijos“ reitinguose buvo priskirtas prie lyderių.

 

Šiaip daina, nors ir skamba roko muzikos intervaluose pakylėtai optimistiškai, bet jos turinys kroatiškai liūdnas, nes joje dainuojama apie kroatų emigracijos krizę. Man patinkančiame vaizdo klipe nemažai panaudota kroatų etninių įvaizdžių, jų bus tikriausiai ir per gyvą pasirodymą. Šiaip daina ritmiška, įsimenama ir šiemet man viena iš tokių, kurią palaikysiu. Šiemet jaučiamas kažin koks „Eurovizijos“ rimtumo atsisakymas, atsiranda po pernykščio suomio pasirodymo kažin koks noras dainuoti linksmai, į pasirodymą ir dainą žiūrėti komiškai, manau, šiemet kroatai su tokiu amplua pasirodo kuo puikiausiai. Pasiklausykite:



 

Baby Lasagna – Rim Tim Tagi Dim

[lyrics / žodžiai]

 

Ayy, I'm a big boy now

I'm ready to leave, ciao, mamma, ciao

Ayy, I'm a big boy now

I'm going away and I sold my cow

Before I leave, I must confess

I need a round of decompress

One more time for all the good times

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tim

Gonna miss you all, but mostly the cat

Gonna miss my hay, gonna miss my bed

But most of all, I'ma miss the dance

So come on y'all, let us prance

Now don't call, don't write

I'm leavin' with the first light

Don't cry, but dance

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

Yeah, there's no going back (whoa)

My anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

I hope I find peace in the noise

Wanna become one of them city boys

They're all so pretty and so advanced

Maybe they also know our dance

Bye mom, bye dad

Meow, cat, please, meow back

Don't cry, just dance

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

Yeah, there's no going back (whoa)

My anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

There's no going back (whoa)

Anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

Yeah, there's no going back (whoa)

My anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

 

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Metai buvo sunkūs" / "Une année difficile"

 Sveiki,

 

Su metais imu vertinti komedijas kaip kino žanrą! Anksčiau galvodavau, jog tamsios, niūrios ir sudėtingos dramos yra geriausia, ką galima pasirinkti Kino pavasaryje, tačiau pastebiu, jog taip nebemanau. Sėdėdamas kino salėje ir žiūrėdamas naujausią prancūzų režisierių Éric Toledano ir     Olivier Nakache komediją „Metai buvo sunkūs“ (pranc. Une année difficile) (2023) pagavau save vėl besijuokiantį iš prancūziškų juokingų situacijų. Bet visgi pridursiu, jog kaskart susierzinu, kai kur nors pamatau tų pačių režisierių be proto populiarų filmą „Neliečiamieji“, kuris man pernelyg holivudinis ir banalus, tačiau prieš daugel metų tapęs Kino pavasario metų žiūroviškiausiu filmu.

 

Visgi „Metai buvo sunkūs“ visais atžvilgiais įdomesnis ir aktualesnis. Tikriausiai daug kas domisi ir galėtų išdėstyti argumentus vienokiu ar kitokiu klausimu dėl klimato kaitos, tačiau vis daugiau ir daugiau vakariečių pametę galvas dėl šio reikalo ne tik atsisako susiveržti vartotojo diržą, bet ir plačiai bei agresyviai protestuoja. Kitaip sakant, jeigu žmogui gerai praskalautos smegenys, klimato kaitos judėjimas ir idėjos gali tapti galinga politine jėga. Ir agresyvi jėga. Ten, kur norima gerų pokyčių, visada atsiranda, kas geba geras idėjas paversti savo interesų ginklu ir kurstyti nesantaiką. Juk į valdžią anuomet atėję bolševikai su socialistinėmis gražiomis idėjomis irgi norėjo gero, tačiau kažkas pasinaudojo tomis idėjomis pasistatyti visiškai kitokią imperiją. Neretai susimąstydavau, jog po šia iš pažiūros lengvoka prancūzų komedija visgi keliamos nevienareikšmiškos idėjos apie protestuotojų etiką, viešą smurtą ir tariamus bei galimus galios demonstravimo variantus. Du prasilošę draugeliai (Albertas ir Bruno) prisiplaka prie klimato kaitos aktyvistų, siekdami sau naudos, ir tampa dar aršesni to judėjimo šalininkai, nors jiems nerūpi nei vegetarų pozicija, nei tuo labiau tikrieji šio judėjimo principai. Jie tiesiog linksminasi iš to, ką daro, nes tai jiems naudinga.

 

Nesakau, kad žaliasis radikalusis judėjimas ir protestai panašūs į performansus yra blogi, tačiau jau dabar net mūsų mokyklas drebina bauginančios žinios, ši problema itin braunasi į švietimą ir yra dažniausiai mitologizuojama statistikos skaičiais. Statistika, juk žinia, yra sąmokslo teorijos prostitutė, ji labai greitai pažeria nepamatuotų skaičių ir gąsdina, gąsdina, todėl natūralu, jog ir šiame filme gan kritiškai galima įžvelgti ne tik vartotojų savanaudiškumą, bet ir pačių protestuotojų klimatologines žinias, kurias, kaip žinia, negalime niekaip patikrinti, tik tikėti  kažkieno pateiktais skaičiais. Gal tiesa iš tikrųjų randasi kur nors per vidurį?

 

Visgi filmo klimato kaitos radikalusis judėjimas tėra tik svogūno lukštas, filmas iš tikrųjų tik naudojasi aktualijomis tarsi nuotaka, kuri matuojasi vestuvinę suknelę, bet tekėti nesiruošia. Visgi filmo didysis vyksmas yra komiškas nevykėlių lošėjų gebėjimas įsitvirtinti tam tikroje sektą primenančioje komunoje, laviruoti savo kėslus su grupės interesais ir iš to komiškai dar išlošti. Filmas linksmas, dinamiškas, jame skamba puikių garso takelių, kurie brėžia paryžietiškas nūdienos spalvas, bet ir primena kai kada XX a. vidurio romantiškus bučinius ant Senos upės tiltų. Filme pasirodo šių dienų tikrosios prancūzų kino žvaigždės, sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, tad dažnas iš jų vėl juos atpažins.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2



 

Jūsų Maištinga Siela 

2024 m. kovo 15 d., penktadienis

Filmas: "Kaip užsiimti seksu" / "How to Have Sex"

 Sveiki,

 

Dar vienas festivalio Kino pavasario hitas „Kaip užsiimti seksu“, nors lietuviai nusprendė filmo pavadinimo neversti ir jį paliko originalo pavadinimu „How to Have Sex“ (2023). Kodėl hitas? Retas kuris viešojoje erdvėje sudarinėdamas savo „privaloma pamatyti“ nepaminėjo šios juostos. Ar hitas? Manau, kaip pažiūrėsi. Filmą režisavo Molly Manning Walker ir filmas išties gan britiškas, nors ir nufilmuotas Heraklione, žodžiu, pietietiškame kurorte, į kurį labai trumpų atostogų po baigiamųjų egzaminų atskrenda trys draugės (Tara, Skai ir Ema). Ir nėra ko čia slėpti: visos atvyksta turėti sekso, o Tara dar ir prarasti nekaltybės. Kvailiau būna tik „Amerikietiškame pyrage“.

 

Bet filmas įtraukus, spalvingas ir dinamiškai kurortinis. Nėra tematiškai jis kažkuo labai ypatingas. Trys draugės, toli gražu, kad dar nesuaugusios, tačiau be galo trokšta patirti intymumą. Jos susipažįsta su vaikinais kaimynais ir užmezga intymius santykius. Kiekvienos dienos ritmas daugmaž toks: pagiringi atsikelia apie pietus ir jau pradeda prie baseino gurkšnoti alkoholį, kol paryčiais vėl suvirstama į lovas. Šiaip juk taip su jaunimu tuose kurortuose ir būna, tad filmas toli gražu neperdeda. Visgi įdomiausia yra baikščioji Tara, kuri niekaip negali pasimylėti, nes iš vienos pusės ji ir bijo, ir trokšta, ir nesupranta, kaip jos draugės praradusios libido išdarinėja tai, ką nori, o ji tokia jautri ir nemoka „prisileisti“.

 

Galiausiai žiūrovui aišku viena: arba Tarai atostogos baigsis fiasko, žodžiu, seksu neužsiims, arba ją kas nors išprievartaus, kai ims sakyti, jog nereikia. Režisierė šiaip išvengia aštresnės konfrontacijos. Filme vaizduojami žmonės nė vienas nėra blogas, veikiau visapusiški, netgi prasiblaivę atjaučia vienas kitą, savitai rūpinasi, tačiau įsipareigojimų, žinoma, kurorte rimtesnių tikrai nebus. Žiūrėdamas filmą, pagalvojau, jog į tokį turėtų traukti mūsų abiturientai ir studentai – jiems filmas išties aktualus ir visai nesvarbu, ar pasimylėjai 16 ar 21 metų, jis puikiai tinka tame intervale. Noriu kaip ir daugelis pagirti Taros vaidmens atlikėją Mia Mckenna-Bruce, dėl kurios filmas išties žiūrėjosi jautriau, įtraukiau ir įdomiau. Ne veltui ji pelnė BAFTA kylančios žvaigždės įvertinimą. Visgi pamaniau, kad filmas man jau šiek tiek nebeaktualus, bet kaip į meninį pasakojimą galima, aišku, žiūrėti būnant nors ir prie senatvinio grabo, bet toli gražu filmas nėra kažin koks šedevras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.5



 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogis (ne)egzistuoja" / "Evil Does Not Exist" / "Aku wa sonzai shinai"

 

Sveiki,

 

Pirmasis šio sezono oficialus „Kino pavasario“ filmas tapo pripažinto japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi naujausias darbas „Blogis (ne)egzistuoja“ (jap. Aku wa sonzai shinai) (2023). Iš tikrųjų prieš kelerius metus matytas jo pripažintas filmas pagal Haruki Murakamio apsakymą „Vairuok mano automobilį“ labai patiko, jis, tiesa, buvo ir sudėtingesnis už naujausią darbą.

 

„Blogis (ne)egzistuoja“ tikriausiai kalba apie paties blogio tapatybę: kur jis prasideda ir kur galima traktuoti, kad tai jau blogis? Lėto veiksmo filme, prifarširuotame melancholiškų muzikos garsų, gausu gamtos vaizdų, kuriame kasdieniniame ritme kuičiasi paprasti šiuolaikiniai valstiečiai. Pastarieji labai skiriasi nuo Tokijo gyventojų. Net geriamąjį vandenį jie atvažiuoji prisipildyti iš čionai trykštančio šaltinio. Ir atrodo, pirmąjį pusvalandį nieko nevyksta: meditatyvūs vaizdiniai, kurie apeliuoja į tai, koks garbingas žmogus, kai tausoja ir suvokia gamtos reikšmę. O, bet, tačiau...

 

Tačiau gyvenvietėje verslo ryklys nori statyti turistams kažką panašaus į kempingą su aptarnavimo galimybėmis, tačiau bėda tame, kad jie tą nori daryti aukštupyje, vadinasi, bus užteršti žemiau esantys šaltiniai. Lyg ir tema suktųsi apie gamtosaugą, tiesą sakant, taip ir yra. Kaimo bendruomenę šviečia nieko neišmanantys nusamdyti projekto pavaldiniai. Tiesa, toji diskusija tikriausiai buvo geriausia viso filmo dalis, nes labai aiškiai ir net savitai ironiškai brėžiami punktyrai tarp gamtą tausojančių, iš jos tyrumo gyvenančių žmonių ir miesto buržuazijos, kuri kaimą įsivaizduoja kaip pinigų pasipelnymo galimybę.

 

Keisčiausia filmo dalis buvo tas keistas miestiečių dueto savotiškas „atsivertimas“, kuris, tiesą sakant, manęs neįtikino. Paskaldęs vieną malką vyrukas nebenori išvykti iš kaimo, nes sakosi, jog gyventi čia yra jo pašaukimas. Naivu ir juokinga. Bet daugiausia minčių palieka neaiški ir šiek tiek iš konteksto iškritusi finalinė filmo scena apie dingusią mergaitę ir peršautą stirną. Kas tai buvo? Galvojau pasibaigus paskutiniam muzikaliam kadrui. Kodėl romus ir švelnus kaimietis, kone dzenbudistinės taikos žmogus ima smaugti savo apmokomą asistentą? Žodžiu, galima interpretuoti visaip, bet neatimsi vieno: filmas lėtas, sunkiai įtraukiantis, nors ir neša svarbias temas, kurios „Liūdnojo trikampio“ ir „Kvadrato“ režisieriui suveiktų itin aštriai, bet šiame filme staiga viskas veriasi meditatyviai japoniškai, mąsliai ir daug ką nutylint. Tarsi filmas būtų sulipintas iš trijų atskirų idėjinių blokų, bet nei vienas nepapasakotas iki pabaigos, nes viena istorijos dalis „įteka“ į kitą. Ar patiko? Savotiškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2



 

Jūsų Maištinga Siela