2017 m. kovo 30 d., ketvirtadienis

Filmas: "Tarnaitė" / "Ah-ga-ssi" / "The Handmaiden"



Sveiki,

Esu šito režisieriaus gerbėjas! Tikrai! Daug kas sumaitojo jo estetišką siaubo trilerį „Stokeriai“ į miltus, o aš buvau įvertinęs aukščiausiais balais, o štai elegantiškoji „Užuojauta keršto poniai“ (2005) ir „Troškulys“ (2009) tiesiog prikaustė prie ekrano, kad tiesiog negalėjau atsisakyti naujausio Chan-wook Park filmo „Tarnaitė“ (angl. The Handmaiden) (2016), kuris po pasaulinio drungnai priimto „Stokerių“ vėlei sugrįžo režisierių į pripažinimo viršūnes.

Britų literatūrinio kūrinio ekranizacija patyrė įvairių transformacijų, ji dar ir pritaikyta rytų kultūrai (Pietų Korėjai), „įmaunant“ viską dar ir į istorinį kontekstą, paliekant tik painius romano siužeto vingius ir veikėjų veiksmų ir ketinimų tendencijas. Nuo pat pradžių filmas užburia kone tamsiais gotiškais siaubo trilerio potėpiais, kuriama mistinė rytų erdvė (Viktorijos laikų dvaras), kurį taip mėgsta žiūrovai, bet galiausiai viskas iš įprastos vakarietiškos ir rytietiškos difuzijos išauga į sunkiai sveiku protu suvokiamą estetišką smurtą (pradedant psichologiniu ir baigiant aštriais seksualiniais prievartos kadrais). Beveik pustrečios valandos filmas tiesiog įtraukia kaip į sapną! Erotika jaudina, sadistinės scenos priverčia smarkiau plakti širdį, piktintis ir gerėtis režisieriaus gebėjimu prispausti žiūrovą ir išsunkti jį emociškai, kitaip sakant, patirti kine ir gerų, ir nelabai gerų jausmų amplitudę, kas, žinoma, yra meistrystės rodiklis.

Sunku pasakyti, ar tai būtų meilės trikampio istorija, veikiau pakvaišusių lesbiečių trileris, kuris nepretenduoja patikti tik LGBT žiūrovams, o apima labai didelį spektrą problemų lauką. Tai kartu ir mistifikuota ir apgalvotai sudėliota drama su ryškiais trilerio atspalviais, iškrypęs auklėjimas, meilė, neturinti kultūrinių ribų, bei akims teikiantis gražius kino kadrus. Po šio filmo sunkokai užmigau, nes nuolat bandžiau atkurti išties beprotišką ir labai patikusį filmo siužetą... Netgi jeigu jums nepatinka azijietiška kultūra, nes sakote, kad negalite suprasti jų smurto ir kultūrinių niuansų, manau, šis filmas turėtų patikti. Po šios kino juostos galutinai priartėjau prie kažkada absoliučiai nesuvokto ir numesto to paties režisieriaus filmo „Senis“ (2003), kurį reiktų iš naujo bandyti įveikti ir galbūt... Galbūt patirsiu kažką panašaus, ką patyriau žiūrėdamas jo naujausią darbą „Tarnaitė“. Smarkiai rekomenduoju kino gurmanams ir „Kino pavasario“ mėgėjams, kurie nesibodi smurto ir erotikos kine.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 8.1

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp mūsų" / "Bar Bahar" / "In Between"



Sveiki,

Dar viena kino juosta „Kino pavasaryje“ tapo Izraelio moterų drama „Tarp mūsų“ (angl. In Between) (2016), priskirta „Metų atradimų“ rubrikoje. Nemaža dalis žiūrovų stebėjosi, kodėl šis filmas priskirtas prie pagrindinės programos didžiuosiuose festivalio miestuose, tačiau retai kada „Kino pavasaryje“ tenka nusivilti, nebent kruopščiai neatsirenkami filmai iš viso didžiulio srauto...


„Tarp mūsų“ filme yra viskas, kas yra izraeliečių kine: kontrastingas visuomenės klodas, didžiulis religinis spaudimas, didmiesčio aklavietės ir teisė veikėjams rinktis tarp „naujojo pasaulio“ ir tradicijų. Artimųjų Rytų kultūros pilnas filmas iš esmės atspindi svarbų kultūrinį atotrūkį tarp Izraelio didmiesčių ir provincijos regionų, todėl pagrindinės herojės atrodo neretai labiau vakarietės, nei religingos žemės atstovės. Jos čia žvėriškai geria, rūko, elgiasi laisvamaniškai ir, atrodo, iliustruoja visas vakariečių prasto skonio ir elgesio savybes, o į mergaičių „rojų“ įmesta rūpestingoji musulmonė turėtų kurti aštrų kontrastingą visuomenės susiskaidymo tendenciją, tačiau galiausiai viršų paima ne kultūriniai skirtumai, bet moteriškas solidarumas ir jas vienija vienos ir tos pačios problemos: smurtas, nepripažinta lytinė orientacija, trūkinėjantys santykiai su vyrais...

Ištisa „puokštė“ kasdienybės rutinos, kuri, rodos, sekina ir alina jaunas moteris (įskaitant ir narkotines medžiagas), tačiau stebina tai, kad visame tame dugne išlieka paprastas žmogaus gerumas ir juosta, kad ir kokia atrodytu destruktyviai angažuota dėl asmeninių moterų dramų ir kasdienybės kovų, visgi sukuria pozityvumo iliuziją (o gal ir tikrą realybę?), kad jos pačios savo noro renkasi tokią kančią ir gyvenimo kokybę, nepaisydamos nieko, ir tai yra geriau, nei būti tradicijų laužomai moteriai. Trys rytietiškos ir iš esmės viso pasaulio problemos sutelpa į tris moteris ir filmas pamažu įgauna trijų beždžionių efektų ir savotiškos kompozicijos. Jeigu ir nenustebins kažkuo, bet visumoje dėmesio verta juosta.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.6
Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Filmas: "Baigiamieji egzaminai" / "Bacalaureat"



Sveiki,

Rumunų režisierių Cristian Mungiu galima vadinti rumunų naujosios kino bangos širdimi. Kažkada pasaulį pritrenkusi jo sukurta drama apie abortą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007) bei religingoji drama „Už kalvų“ (2012) pavertė šį režisierių vieną geidžiamiausių savo rumunų kartos kino meistru.

Ir naujasis darbas „Baigiamieji egzaminai“ (rumun. Bacalaureat) (2016), kaip jau galite įtarti, menkai ką turi bendro su tikraisiais baigiamaisiais egzaminais, nes šiame filme gyvenimo egzaminą laiko ne jaunoji veikėjo, bet jos tėvas, kuris testuojamas ir gundomas nusikalsti dėl savo vaiko ateities perspektyvos. Tėviški lūkesčiai, kurie tokie riebūs ir smelkte smelkiasi, pagrindiniam personažui sunkiai sekasi juos aprėpiami ir suvokiami per jo nusižengusios moralės ir dorovės principų prizmę. Tėtušis laužo teisingos visuomenės standartus, kad tik iškapanotų dukrelę, bet nemato ir bijo pripažinti, kad dukrelei tai visiškai nė motais... Tėvų ir vaikų santykiai tampa ta ašimi, kuri balansuoja rumunų skurdžioje visuomenėje, kur, atrodo, teisėsaugos sistema turėtų būti atsilikusi šviesmečiais, bet, pasirodo, viskas veikia panašiu principu, kaip ir Lietuvoje. Visi už savus, nesvarbu, kokie padariniai.

Keletas aštresnių socialinių siužetinių vingių, kas taip būdinga C. Mungiu filmams, filmą tik dar labiau sutirština ir kartais atrodo, kad personažas randasi kokiame nors siaubo psichologiniame trileryje, tokioje nesaugioje socialinėje terpėje, kad dėl savo kvailų sprendimų tuoj paslys ir prasidės principingas kino karmos grąžinimas – personažas už kvailumą ir nepamatuotas ambicijas gaus taip riebiai, kaip tik nusipelno, tačiau C. Mungiu ne kerštas čia svarbiausia, ir jis greitai „išvairuoja“ gana šviesią atomazgą, ko galbūt beveik nesitikėjau, žiūrėdamas pagrindinio veikėjo dramą. Čia rasite ne tik tėvų ir vaikų santykius, bet ir visuomenės saugiklius, vyro ir depresija sergančios žmonos santykius, besilaukiančios meilužės portretą ir nuolat moraliai kintančios ir nesaugios, nepastovios ne tik šeimos, bet ir visuomenės modelį, kol galiausiai filmas įrodo, kad niekas negali nieko apsaugoti ir kiekvienas personažas renkasi savo likimą taip, kaip jam atrodo geriausia dabar.

Gero siužeto filmas, brandus, artimas lietuvių mentalitetui, kuris nė per nago juodymą neatrodo banalus. Tiesiog negailestingas vertybių ir tėviškų trapių bei didelių lūkesčių daužymas į sieną, stebint žiūrovui. Labai geras filmas! 

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA 


Jūsų Maištinga Siela