2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Filmas: "Vėjų upė" / "Wind River"

Sveiki,

Būna tokių mistinių kriminalinių filmų, nuo kurių negalima atitraukti akių ir būna tokių, kur darydamas arbatą virtuvėje jauti, kad nieko pernelyg nepraleisi, tai filmas „Vėjų upė“ (angl. Wind River) (2017) yra vienas iš tokių.

Tiesą sakant, ilgą laiką atmečiau visus žinomiausius režisieriaus Taylor Sheridan darbus: „Sicario“ man pasirodė pernelyg lėkšta ir sureikšminta drama apie narkotikų prekeivius, o štai Kino pavasaryje pristatyta „Bet kokia kaina“ (2016) absoliučiai buvo nuobodi, kad net nebaigiau žiūrėti. Šiaip paskutiniu metu nesu pakantus režisieriams, kurie mane nesužavėjo bent iš dviejų filmų ir esu linkęs praleisti, tačiau dėl aktorės Elizabeth Olsen ryžausi visgi pažiūrėti „Vėjų upę“ ir galiu pasakyti, kad filmas gal ir nesužavėjo, tačiau pakankamai vietomis intrigavo, kad pamirščiau arbatą.

Kriminalinė drama sniegynuose apie kerštą, netektis ir atleidimą. Filmas labai lėtas, įtampa kuriama ne tiek per trilerį, kiek per žmogaus vidinę kančią, todėl juosta turi nemažai dramos prieskonių, bet būtent kriminaliniai niuansai verčia filmą žiūrėti iki pabaigos. Niekas čia nei šokiruoja, nei labai itin kažko audrina: filmas nufilmuotas visgi standartiškai ir čia nagrinėjama kiek pernelyg tipinė tema. Akivaizdu, kad realybėje veikėjai elgtųsi ir kalbėtų kiek kitaip, todėl po šiaurietišku šalčiu dvelkia negyvumas, netikrumas, pasakos motyvas, kurį jau esame regėję kituose „rimtuose“ ale Holivudo projektuose, kurie būtinai prisirausia iki vienokios ar kitokios „Oskaro“ nominacijos.

Tiesą sakant, „Oskaro“ čia neįžvelgiu, nors temos gana biblijinės ir rimtos, tačiau perteikimas kiek pabodęs, nuvalkiotas kaip ir kituose pernelyg rimtai priimamuose šio režisieriaus filmuose. Unikalumo ir to užtaiso, kurio norėtųsi visgi pritrūko ir „Vėjų upėje“, tačiau daug ką atperka filmo atmosfera, indėnų etninis rezervatas, kuris ale suokalbiškai potekstėmis byloja apie rasistines problemas, tačiau visumoje veikėjai kalbantys ištęstomis pauzėmis toli gražu įtaigos pačiai istorijai neduoda, o „pauzių estetika“ kažin, ar tokiai istorijai reikalinga. Žiūrėti galima, tačiau ypatingo žvilgsnio ir pritrūko.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.9



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 38 (3634), 2017 spalio 20 d.

Sveiki,

Kur geriausia sekmadienio popietę skaityti Literatūrą ir meną? Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais, lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.

Taigi... Viršelis sako, kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą, į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas, be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“ į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.

L. Jonušys iš esmės perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru, ką?

Tęsiant propagandinį naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas, kurį išvertė iš italų kalbos Toma Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja, kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės  yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas, kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis žmoniją.

Savotiškai šią temą pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje Amerikietiški kalneliai, kur ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R. Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.

Benigna Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?

Štai vokiečių literatūros pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau, kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.

Lina Ožeraitytė Knygų prese apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L. Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin geras R. Gary debiutinis romanas.

Tarp viso to labai sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?

Du straipsniai apie Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą – praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.

Įdėti fotografiją su nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos (ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.

Bene geriausią frazę šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš literatų užrašų, sakydamas: „...o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien šmėklomis.


Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons - "Evolve" [Vinyl, LP] (2017)



Šios dienos daina: Imagine Dragons - "Whatever it takes" [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje vėl „svečiuojasi“ alternatyvaus roko vaikinų grupė „Imagine Dragons“ ir jų trečiasis singlas iš trečiojo albumo „Evolve“ pavadinimu „Whatever it Takes“, kuri tapo mano viena mėgstamiausių albumo dainų. Muzikos kritikai gana vidutiniškai pasitiko šį atlikėjų albumą, tačiau klausytojams, žiūrint į TouTube“ peržiūras, visgi patiko „Evolve“ – nuo šiol albumas ir mano vinilinių plokštelių kolekcijoje.

Daina „Whatever it takes“ buvo paskelbta viena pirmųjų, dar tik pradedant reklamuoti „Evolve“, tačiau singlu tapo tik spalio mėnesį, o vaizdo klipas pasirodė vos prieš savaitę ir paskutiniu metu singlas smarkiai populiarėja. Amerikoje Billboard roko muzikos tope debiutavo 5 numeriu, karščiausių dainų tope viso labo 95-ojoje vietoje. Kitų šalių debiutuose daina įtraukta į šimtuką, tačiau manau, kad atsitiks taip, kaip ir su ankstesniais grupės singlais – pamažu dainos iškops į vis aukštesnes pozicijas ir prisijaukins savo klausytojus.


Labai mėgstu tokio tipažo roko muziką, kokią girdžiu dainoje „Whatever it takes“ – šviesus, arti popso roko skambesys su alternatyviosios muzikos sąskambiais fone, kiek primenančiais jų singlo „Thunder“ keistumą ir savitumą. Manau, daina daugeliui „įkandama“ ir paklausoma, tad dalinuosi su Jumis:


Žodžiai / Lyrics
"Whatever It Takes"
Falling too fast to prepare for this
Tripping in the world could be dangerous
Everybody circling is vulturous
Negative, nepotist

Everybody waiting for the fall of man
Everybody praying for the end of times
Everybody hoping they could be the one
I was born to run, I was born for this

Whip, whip
Run me like a racehorse
Pull me like a ripcord
Break me down and build me up
I wanna be the slip, slip
Word upon your lip, lip
Letter that you rip, rip
Break me down and build me up

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Always had a fear of being typical
Looking at my body feeling miserable
Always hanging on to the visual
I wanna be invisible

Looking at my years like a martyrdom
Everybody needs to be a part of them
Never be enough, I'm the prodigal son
I was born to run, I was born for this

Whip, whip
Run me like a racehorse
Pull me like a ripcord
Break me down and build me up
I wanna be the slip, slip
Word upon your lip, lip
Letter that you rip, rip
Break me down and build me up

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top, I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Hypocritical, egotistical
Don't wanna be the parenthetical, hypothetical
Working hard on something that I'm proud of, out of the box
An epoxy to the world and the vision we've lost
I'm an apostrophe
I'm just a symbol to remind you that there's more to see
I'm just a product of the system of catastrophe
And yet a masterpiece, and yet I'm half-diseased
And when I am deceased
At least I'll go down to the grave and die happily
And leave the body and my soul to be a part of thee
I do what it takes

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top, I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. spalio 17 d., antradienis

Knyga: John Banville "Jūra"

John Banville. „Jūra“ – Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.

Sveiki, skaitytoja,

Kiek žinote knygų, kurių pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu, rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir skaityti gurmaniškos literatūros.

Buvau įmestas į jūrą ir kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.

Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?

Skaitant nuolat ne be pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios knygos kaip Jūra kažin ar itin bus aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.

Rašytojas John Banville.

Jūra tampa ne tik geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to, autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą  primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei, bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?) humoro formą.

Grįžtant prie teksto, nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi susinaikinimo bedugnės – Jūra, žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.

Taip, knyga nei kažkuo įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai, senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti, kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.


Jūsų Maištinga Siela