2018 m. spalio 23 d., antradienis

Šios dienos citata: anglų poetė Emily Dickinson apie iškalbingą tylą


Sveiki,

Senoji geroji tyla, tiek išaukštinta Rytų filosofijoje, mums, vakariečiams, tai briliantas, dienos aukštoji nata, žinoma, jeigu mums pavyksta ją suskambinti. Anglų poetė Emily Dickinson (1830-1886) yra pasakiusi, kad tyla arba, kitaip sakant, nieko nesakymas yra kur kas išsamesnis už ilgiausią litaniją. Šįkart neturiu galvoje šaltą atsiribojimą, abejingumą, ignoravimą, bet priešingai – šypseną, pasitikėjimą, apkabinimą. Tas buvimas tyloje pranašesnis už galingą žodį. Kartais.

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. spalio 22 d., pirmadienis

Knyga: Gintaras Bleizgys "Xeranthemum"


Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 88 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekada nebuvau susidūręs su Gintaro Bleizgio poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.

Lyginant su prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.

Elegišką eilėraščių toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią, depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties (ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“, „prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus (p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu, šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, – kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, – juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.

Gintaras Bleizgys

Atpažįstamos lyrinės prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena, pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas – retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį, o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų, neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia: „kai pasensiu / tepsiu skaudančias / kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p. 78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.

Skaičiau šį rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo, vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu, apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“ eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už 2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.

Kai ką skaičiau po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.

Geriausiai visą rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios – esu anapus /  ir šiam pasauly – formose / ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. spalio 19 d., penktadienis

Filmas: "Tarp pilkų debesų" / "Ashes in the Snow"


Sveiki,

Žinoma, kad reklaminis šūkis „geriausias visų laikų lietuviškas filmas!“ tėra tik lozungas pritraukti žiūrovą. Taip ir nutiko su filmu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Ahes in the Snow) (2018), pagal bestselerį „Tarp pilkų debesų“, kurį parašė lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Tiesą sakant, nesižavėjau jos knyga ir kiek gaila, kad atėjusi verstinė literatūra kur kas lengvesnės raiškos, pasakojimo tono, praktiškai prieinama kaip popsas visiems tapo tarsi sensacija, nors pašonėje turėjome kur kas išraiškingesnę, nesumeluotą ir visomis prasmėmis geresnę Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Bet taip jau būna, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašiai ir su „geriausiomis“ lietuviškomis juostomis – kai dirba tarptautinė rinka, kažkodėl daugelis žiūrovų yra patenkinti, matydami holivudinį braižą, o nepriklausomą kiną laiko nevertu dėmesio. Nors turiu sutikti, kad gero lietuviško kino praktiškai nėra – pavienės juostos, atsiradusios per stebuklą per dešimtmetį, manau, tik paliudija krachą šioje sferoje. Kiti pasakytų, užtat turime nuostabų teatrą...

Visgi „Tarp pilkų debesų“ nepavyko... Nors užsieniečiui šiuos gražius panoraminio tipažo vaizdelius rodyti gal ir įdomu, jis turėtų priimti kaip ir daugelį europinio masto filmų apie Antrąjį pasaulinį karą... Prisikvietėme anglų aktorių, gerą režisierių, pasiėmėm lietuvių kilmės rašytojos kūrinį – kad čia viskas taip globaliai, tai nieko tokio, tačiau neverta tikėtis kažko savito, kažko taip atpažįstamo, nacionalistinio, tautos patirties istorijos. Visgi filmas yra meilės istorija ir antraeiliai dalykai liko kaip tremtis ir tautos kentėjimas, pernelyg viskas pateikta kaip individuali istorija, nepaliečia ir nesudaro įspūdžio, kad tai masinė tautos katastrofa. Režisieriaus nereikia kaltinti, kad nuėjo į meilės liniją ir nesugebėjo papasakoti per Liną visos tautos tragedijos, nes ir R. Sepetys gi savo knygoje „ne kažin ką“ terašo...

Man, kaip lietuviui, gaila, kad viskas nuėjo atpažįstamais keliais, tad eilinį kartą pasitvirtinau, jeigu žiūriu kokį nors filmą apie kitos tautos karus, tremtį, masinį genocidą, turiu įsivaizduoti šimtus kartų baisesnę realybę. Pavyzdžiui, anglimi padažyti aktorių veidai nesugebėjo perteikti to siaubo – skorbuto, šiltinės, utėlių suėstų kūnų ir pusę metų saulės neregėjusių merdinčių lietuvių, įsiraususių kaip kurmiai žieminėse apkasuose...

Aišku, filme būta pavienių širdį griebiančių epizodų, pavyzdžiui, kaip iš motinos išplėšiamas kūdikėlio lavonėlis ir per traukinio angą išmetamas, yra ir dar kitų epizodų, bet tai fragmentai, kurie turėjo (privalėjo?) sukurti tą tiesą, paliudyti pasauliui (čia bent mano lūkesčiai) apie tūkstančių žmonių kančią – gal tam netinkamas knygos formatas, reiktų dokumentikos? Aš nesu tikras, bet šia istorija, kurią siūlo filmas, aš nepatikėjau, filmas pernelyg paviršutiniškas, nors gražiai nufilmuotas, aktoriai puikiai dirba pagal teatrui būdingas scenas, viskas spindi, tviska, bet, – Dievas mato! – na, nėra kibirkšties, nėra tikrumo, tad „Tarp pilkų debesų“ laikau tiesiog parodomuoju filmu Vakarams – maždaug taip: susipažinkite, tarp kitko, tokią mes tragediją turėjome, čia mes, tarp kitko, lietuviai, o dabar paklausykite istorijos apie meilę, kuri kaip ir visose tautose – o kaip be atpažįstamo braižo? Čia prisiminiau rašytojos Giedros Radvilavičiūtės mintį, kad mes, žiūrovai, norime būti visada nustebinti ir šokiruoti, tačiau pagal atpažįstamus triukus, nes kitaip juk jausimės pernelyg sugluminti, nepatogūs. To suglumimo ir nepatogumo būtent ir norėjau.

Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 8.2


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Knyga: Marius Burokas "Švaraus buvimo"


Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.

Sveiki,

Ketvirtoji Mariaus Buroko poezijos knyga neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus pasaulyje sužinau būtent iš jo.

Švaraus buvimo eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.

Viršelyje pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis, subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta / ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.

Skaitydamas vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią, manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis norime daugiau ir daugiau.

Marius Burokas

Skaitydamas eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų, savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos, prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose, potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose, užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.

Neretai M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai, kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp juodumos ir šviesumos, „tamsoj // pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda / švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas neįmanomas be tamsios dėmės komponento.

Būta ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias / pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo / palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą iliustruojantis eilėraštis Dvasinio tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau antrąkart.

Švaraus buvimo rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems, kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties patiks.

P. S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. spalio 17 d., trečiadienis

Šios dienos citata: Mikalojus Povilas Vilutis apie kentėjimą


Sveiki,

Beskaitydamas poeto Mariaus Buroko poezijos rinkinį „Švaraus buvimo“, aptikau tokią paantraštę, kuri priklauso grafikui ir prozininkui Mikalojui Povilui Vilučiui, kuris gana paprastai, bet poetiškai tikriausiai išsako mano ir daugelio santykį su kančia. Tikriausiai nė vienas neįsivaizduojame savo asmenybės be kančios komponento, daugelis esame praėję ne vieną kančios pamoką ir tai priimame kaip evoliucijos šuolio tramplyną savo gyvenime. Ir visgi, jeigu reiktų rinktis, mes kančios faktorių paliktume praeityje, nesvarbu, kokia ji buvo galinga ir kaip ji stipriai vedė mus į dabarties poziciją, visgi kentėjimas tebūnie visada išgyventas.

Jūsų Maištinga Siela