2019 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

Knyga: Wiesław Myśliwski "Akiratis"


Wiesław Myśliwski. „Akiratis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 584 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų literatūra šiemet mano knygų lentynoje trimituoja pačiais aukščiausiais sąskambiais. Iš vienos pusės po Booker International premijos griebiau Olgos Tokarchuk Bėgūnus, o šiandien jau žaviuosi ir dar vienu ypatingu lenkų literatūros korifėjumi Wiesław Myśliwski (g. 1932), kurio romanas Akiratis (lenk. Widnokrąg) vos tik pasirodęs 1996 metais Lenkijoje iškart pelnė šedevro titulą ir autoriui  po metų atnešė Nikės literatūrinę premiją. Man iki šiol nežinomas šiuolaikinis lenkų literatas ne kartą verstas į lietuvių kalbą. Lietuviškai turime ir kitus jo pripažintus romanus Traktatas apie pupelių gliaudymą ir Paskutinis išdalijimas.

Gana ilgai skaičiau Akiratį, tad belieka tik patvirtinti internetinius gandus, kad tai ne komercinis skaitalas, kurį gali perskaityti per kelis vakarus. Tai lėtos tėkmės, tyliai tyvuliuojantis filosofinėmis spalvomis pasakojimas apie berniuką, jaunuolį Piotrą Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmasis dešimtmetis po karo. Struktūriškai romanas susideda iš dešimties ilgų skyrių, kuriuos galėtume apibrėžti kaip apsakymais, susijungiančiais į vieną pasakotojo pasaulio reginį, o kartu ir pasaulėvaizdį, akiratį, kuris perteiktas sklandžia ir skambia kalbėsena.

Pasakojimas prasideda įspūdinga autoriaus galia pasakoti iš detalių lipdomą pasaulį, ritmiškai aštrinant, pasiekiant aukštąsias natas ir vėlei ridenant pasakojimą prie lėtumo, į buitiškosios filosofijos „išrišimą“. Po kiemą slampinėjantis gaidys paskerdžiamas šventiniams šeimos pietums. Kaip kiekvienas gaidžio kūno dalį griebia iš katilo, valgo mėsą ir čiulpia kaulus, taip galima nupasakoti apie žmogaus būdą, jo hierarchiją šeimoje. Nesuklysiu sakydamas, kad tai patriarchalinės, tradicinės šeimos modelis, kada vyrai išmaitina šeimas, nors visas stabilumas priklauso nuo moters namuose, o šalia dar gaudžia karo sprogimai.

Romiame pasakojime centre – Piotro giminė, jų istorijos, kraustynės iš kaimo į miestelį kalnuose, šeimos problemos, šunelio Kručeko istorija, seserų Rožės ir Emilijos Ponckų, užsiėminėjusių prostitucija, gyvenimai. Tai augimo filosofija, pasakojimas, kad ir koks atrodytų panašus į tylų tekėjimą ir primintų, sakykim, Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelius ar iš dalies Vaižganto Pragiedrulius, didysis Akiračio žavesys yra su kalbos galimybėmis perteikti augančio berniuko akiratį, jo sudėtingą gyvenimo brandą, šeimos filosofijos perėmimą, kaip jis ilgai ir hiperbolizuotai perteikinėja tam tikras mizanscenas, atskleisdamas plačius veikėjų psichologinius aspektus.

Romanas pasižymi ritmišku pasakotojo kalbėjimu, muzikalumu, kurį perteikė, mano akimis, puikus vertėjas Vyturys Jarutis, išvertęs ir Olgos Tokarchuk romanus. Pasitelkęs tarmišką kalbėseną vertėjas perteikia senovinę kai kurių veikėjų kalbėseną, ypač Piotro senelio, todėl romane gausybė savitų balsų, kiekvienas veikėjas turi savo kalbėjimo kodą, sakinio ir minties struktūrą, tad vertėjui labai padėjo tarmių leksinė ir sintaksinė raiška perteikti provincijos žmonių mentalitetą, o kartu ir jau išnykusios, istorijon nugarmėjusios XX amžiaus žmonių kultūrinius, socialinius akiračio aspektus. Žinoma, gerame romane, kitaip ir negali būti, tačiau tai iš esmės daro gana didelį įspūdį tiems skaitytojams, kurie griebia iš lentynų naujausią verstinę literatūrą ir vis aptinka taip taisyklingai viską išverstą, tad ima ir nustebina, koks grožis ir išmintis slypi nuo bendrinės kalbos pamatų atspurusiuose tarmių pavyzdžiuose, kad netgi susverdėji, ar neverta vėlei pakilnoti apdulkėjusias XX amžiaus chrestomatijas, kur Žemaitė, Biliūnas, Vaičiulaitis ir Vaižgantas...

Wieslaw Mysliwski

Vienas įspūdingiausių pasakojimų, žinoma, buvo apie šunelį Kručeką, kurio akį kažin kas per karą išmušė ir taip įskaudino Piotro dėdę, kad šis faktas tapo jo teisybės ieškojimo varomuoju varikliu. Žinoma, už to slypi karo piktžaizdės, kad nekaltas šunelis ir tas kenčia ir yra žudomas, negana to, kad žmonės fronte krenta kaip musės, tačiau dėdė tarsi „įsikanda“ į Kručeko akį, kurį tikriausiai bus išmušęs tas pats kaimo burmistras. „...gal sielvartas dėl tos išmuštos Kručeko akiesreikalavo atminties tvarumo, ir kaip sykis dėdei pasitaikė tas burmistro kapas, nes atminties tvarumas yra sielvarto matas, o sielvartas tai juk niekas kitas, kaip orus ir kantrus žmogaus ryšys su pačiu savimi (p. 184).“

Akiratis romane turi ne vieną reikšmę. Tai tarsi pasakotojo kupolas, platus pasaulio patirčių pasaulėvaizdis, bet kartu tai ir atminties, formavusios asmenybės kapinynas. „Ir tiesą sakant, gal tik mirus dėdei Vladekui supratau, kad niekada ir nepaikau šios vietos. Nes kaip yra ženklas man, kur esu, nors tai jų kapai. O kažin net, ar ne čia ir yra mano akiračio vidurys, nes tik šičia galiu pajusti tą skaudų dilgesį, kaip įkandin jų mirštu ir aš, o ne tik pasaulis aplinkui mane. Ir dar taip visiškai paprastai, kasdieniškai, jog tas dilgesys perauga į susižavėjimą, tarsi štai stovėčiau akis į akį prieš didžiausią grožio paslaptį. Man norisi tiesiog pasinerti į tą mirimą kaip į žydinčią pievą ir žiūrėti į saulę, gęstančią virš manęs (p. 188-189).“

Knygoje apstu kasdieniškos išminties perlų, kuriuos išėmus iš romano tėkmės, manau, drąsiai būtų galima laikyti sentencijomis, gyvenimo išminties lobynu: „Matyt, suprasti yra sunkiau nei kentėti. Kas žino, gal tai aukščiausias kančios laipsnis (p. 314).“

Atrodytų, kad knyga apie Antrojo pasaulinio karo metus turėtų iš esmės kalbėti apie karą, tačiau jis tampa tik tolimu fonu, paveikiančiu Piotro šeimą. Apie išvežtus žydus kalbama nedaug, jis tik gabalėlis pasakojimo monolito, kaip kad Kručeko akis. Kur kas ilgiau, pavyzdžiui, pasakojama apie pamestą batą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip istorija apie pamestą batą, bet pasakoja apie motinos užsispyrimą, tam tikrą atšiaurumą ir slepiamą gyvenimo neteisingumo pyktį; motina atsiplėšusi nuo vyro ir sūnaus velka lagaminus į priekį, ragindama neatsilikti, tarsi namiškių neprisileidžia per arti. Arba jos maniakiškas būdas skolinti receptus, juos kaupti tarsi tai būtų jos rūpinimosi ir meilės kalba.

Perskaičius romaną dar ilgai atmintin pasilieka sukurto pasaulio iliuzija, jos detalės, tarsi visi veikėjai tebegyventų XX amžiuje, savo lėlių namelyje. Netgi miestelio laiptai, dėl kurių kamavosi Piotro tėvas, (nes jo širdis buvo silpna), tampa filosofiniu pamokymu, tam tikru gyvenimo kopimo simboliu, kada po daugel metų pats Piotras vedasi tais pačiais laiptais savo sūnų ir supranta anuomet nesuprasto tėvo būsenas. Ranka vedanti ranką, karta keičianti kartą ir viso to akiračio plėtimo, suvokimo mastas tiesiog stebina, kaip stebina ir autoriaus gebėjimas taip aiškiai išsakyti egzistencines pajautos prasmes. Žinoma, romanas taps tikriausiai vienu geriausiu kūriniu skaitytu šiemet. Tai be galo muzikalus, kruopštus ir išmintingas pasakojimų durstinys, kuris jautriai, kartais netgi graudulingai sugeba suvirpinti skaitytojo emocijų stygas. Užvertęs romaną pagalvojau: „Velniai rautų, kur toji lenkų literatūra buvo iki tol? Matyt, už akiračio. Kaip gerai, kad pasirodė pačiu laiku.“

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Charlie Puth - I Warned Myself [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Saldusis berniukas dainininkas Charlie Puth (g. 1991) kratosi ankstesnių įvaizdžių ir, regis, sąmoningai bando susikurti blogo vaikino įvaizdį. Tiesą sakant, man labai patiko jo debiutinis albumas – švarus ir tvarkingas albumas, kuriame skamba devinto dešimtmečio, gospel muzikos atgarsiai, o štai būsimas trečiasis jo studijinis albumas išties jau atitrūkęs tiek muzika, tiek įvaizdžiu nuo pirmųjų savo darbų. Akivaizdu, kad atlikėjas pasirinkęs gatvės kiek atgrasų jį patį sendinantį įvaizdį nori šį bei tą pasakyti apie gyvenimą ir muziką.

Pirmasis singlas pasirinktas „I Warned Myself“ modernaus ir jaukaus sąskambio daina, kuri jau nuo pat pradžių užkabino, kad netyčia pats ėmiau niūniuoti... Daina apie pavojingus gyvenime sprendimus prisodrinta žvėries sėlinimo įspūdžio ir kiek primena Billie Eilish „Bad Guy“ pop muzikos savitą ir išskirtinį stilių. Singlas nebuvo itin sėkmingas pačiam atlikėjui, bent jau ne toks populiarus, kaip ankstesnieji darbai. Visgi muzikinis eksperimentavimas atlikėjui „kainavo“, tačiau man labiau įdomūs rizikuojantys menininkai nei nuolat atsikartojantys. Daina Kanadoje vos tepasiekė 95 vietą, JAV „Billboard“ tope 49, o Naujojoje Zelandijoje 18 poziciją. Nepaisant neįvykusio komercinio dainos sprogimo, pati daina vis tiek labai „kabina“. Siūlau paklausyti.


Lyrics / žodžiai

Charlie Puth – I Warned Myself

I warned myself that I shouldn't play with fire
But I can tell that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
Do you remember when you told me I don't have to worry?
"He's overseas out on his tour, he'll be okay without me"
You said you had nothin' to hide, that you left him long ago
I should've known that was a lie

I warned myself that I shouldn't play with fire
But I can tell that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
I can tell (I can tell) that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
Do you remember when you said to not tell anybody?
"'Cause if you do, I'll be the first to put my hands around your throat"
If you had nothin' to hide, why is no one supposed to know?
I should've known that was a lie

I (I) warned myself (warned myself) that I shouldn't play with fire (no)
I can tell (I know) that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why
that I shouldn't play with fire

(But I) I can tell (I can tell) that I'll do it one more time
Don't trust in myself, (mm) no good for my health (mm)
You mess with my heart, now you're the reason why

Jūsų Maištinga Siela

2019 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Šios dienos daina: Selena Gomez - Lose You To Love Me [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Šįkart dalijuosi tikriausiai šių dienų pop muzikos paauglių dievaite laikoma Selena Gomez ir jos naujausia daina „Lose You To Love Me“, kuri per pasaulį per vieną dieną nugriaudėjo taip smarkiai, kad per 24 valandas surinko 60 milijonų vaizdo klipo peržiūrų YouTube kanale. Sakykime, kad tai yra žvėriškai daug, bet čia bus pasidarbavusios žiniasklaidos priemonės, kurios kiek atgrasiomis antraštėmis pamasino klausytojus ir smalsiuosius žinia, kad tai atlikėjos atsakas į nutrukusius santykius pačiam Justin Bieber, kuris dabar jau sukūręs šeimą su kita mergina...

 Žinoma, galima diskutuoti ir svarstyti, kiek šie buvę santykiai tarnauja kaip reklaminiiai populiarumo degalai pačiai atlikėjai ir kiek pati muzika merginą veikia kaip išsilaisvinimas ir kūrybinis įkvėpimas. Mano akimis, čia veikia abu faktoriai.

Bet kokiu atveju man daina patiko ir visai be to išpūsto asmeninio atlikėjos santykio. Vos pasirodžiusią dainą muzikos kritikai pažymėjo kaip gerą atlikėjos sugrįžimą ir prasitarė, kad visi šią dainą turėtų turėti savo grojaraščiuose kaip jautrią baladę. Nors daina debiutavo Billboardo tope tik 15 vietoje, po savaitės ji jau puikavosi pirmojoje vietoje ir tai viena iš nedaugelio S. Gamez dainų, kai ji pasiekė būtent pirmąją poziciją. Kaip pastebi aplinkiniai, atlikėja ilgai dirbo, kad vėlei užkoptų su muzika į tokius topus. Kanadoje ir Airijoje daina pasiekė taip pat pirmąją vietą. Antrąją vietą pasiekė tokiose šalyse kaip Estija, Australija, Naujoji Zelandija, Čekija, Norvegija. Šiandien kviečiu pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipo.


Žodžiai / Lyrics

Salena Gomez – Lose You To Love Me

You promised the world and I fell for it
I put you first and you adored it
Set fires to my forest
And you let it burn
Sang off-key in my chorus
'Cause it wasn't yours

I saw the signs and I ignored it
Rose-colored glasses all distorted
Set fire to my purpose
And I let it burn
You got off on the hurtin'
When it wasn't yours, yeah

We'd always go into it blindly
I needed to lose you to find me
This dancing was killing me softly
I needed to hate you to love me, yeah


To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah
I needed to lose you to love me, yeah
To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah
I needed to lose you to love me

I gave my all and they all know it
You turned me down and now it's showing
In two months, you replaced us
Like it was easy
Made me think I deserved it
In the thick of healing, yeah

We'd always go into it blindly
I needed to lose you to find me
This dancing was killing me softly
I needed to hate you to love me, yeah

To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah
I needed to lose you to love me, yeah
To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah
I needed to lose you to love me

You promised the world and I fell for it
I put you first and you adored it
Set fires to my forest
And you let it burn
Sang off-key in my chorus

To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah
I needed to hate you to love me, yeah
To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah
I needed to lose you to love me
To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah

And now the chapter is closed and done
To love, love, yeah
To love, love, yeah
To love, yeah
And now it's goodbye, it's goodbye for us

Jūsų Maištinga Siela

2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Filmas: "Fanatikas" / "The Believer"


Sveiki,

Paskutiniu metu Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės, uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti, man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio? Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji, reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“ (angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.

Tikiu, kad anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad filmas prastas.

Dėmesio centre – jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma, klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos, kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose, visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...

Visgi filmo pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis, yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas jų.

Tai kas gerai šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R. Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...

Filmas sukurtas provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas. Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.2


Jūsų Maištinga Siela

2019 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Andrejus Tarkovskis, filmas "Aukojimas" / "The Sacrifice" / "Offret" : artimiausiųjų paaukojimas už visos žmonijos išgelbėjimą


Sveiki,

Paskutinis dar nematytas Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmas „Aukojimas“ (kai kur verčiama „Auka“) (šved. Offret) (1986) tapo ir man paskutiniu nematytu septintuoju iš jo repertuaro. Šie metai man ypatingi, nes peržiūrinėju antrąsyk visus A. Tarkovskio filmus, tačiau taip niekada ir neteko pamatyti jo paskutiniojo „Aukojimo“, kurį iš dalies tausojau ypatingai savo gyvenimo progai, iš dalies dėl to, kad filmas švedų kalba su angliškais titrais, o A. Tarkovskio dialogai-monologai, persmelkti filosofijos ir religijos apmąstymų, nėra tokie lengvi analizei, tačiau toji diena išaušo per pačias Vėlines ir pagaliau pamačiau paskutinį jo kūrinį.

Tais pačiais metais nufilmuotas filmas A. Tarkovskiui tapo lemtingas dar ir dėl to, kad režisierius gruodžio pabaigoje mirė. Pasak režisieriaus sūnaus, tėvas tikėjo pranašystėmis ir ritualais, o „Aukojimo“ scenarijus būtas dvigubas, kaip ir gaisras filmavimo aikštelėje, kai beprotis Aleksandras sudegina namus. Pirminiame scenarijaus variante režisierius buvo sukonstravęs savotišką pasveikimo nuo vėžio, kuriuo sirgo pagrindinis veikėjas Aleksandras, stebuklą, kai jis permiega su namų tarnaite, pabėgėle iš Islandijos, vardu Marija. Vyriško ir moteriško pradų susijungimas irgi ritualas, tačiau scenarijų režisierius netikėtai ima ir pakeičia, kai šis sužino, jog jam pačiam diagnozuotas plaučių vėžys. Kiek tokių menininkų, kurie kurdami aplinkybes iš esmės sukuria savo lemtį? Apie tai reiktų parašyti atskirą traktatą, tačiau kokio įtikėjimo galią turėjo pats A. Tarkovskis, kad galėjo „prisišaukti“ ligą ir bandė nuo jos „pabėgti“ pakeisdamas scenarijaus likimą ir kartu savo paties likimą? Man iki šiol paslaptis.

Deja, režisierius Kanų festivalyje, kuriame filmas pelnė net tris svarbius apdovanojimus, jau nebegalėjo pasirodyti dėl jo sunkios būklės. Taip pat režisierius jau nebegalėjo grįžti ir į Sovietų Sąjungą, nes 1983 metais po Italijoje nufilmuotos „Nostalgijos“, pasiliko už Geležinės uždangos, palikęs vienuolikmetį sūnų ir žmoną, ir artimuosius... Jis pasirinko kūrėjo kelią, bet gal ir iš esmės tikėdamasis, kad vakarietiškoji kur kas pažangesnė medicina padės jam išsikapstyti iš ligos. „Aukojimas“, skirtas sūnui, kurį režisierius pamato jau penkiolikos, visai merdėdamas ir užbaiginėdamas savo knygos rankraščius, dirbdamas ir kurdamas, apmąstydamas mirties patale.

Tik filmui pasibaigus tapo aišku, kad jame vaizduojamas nekalbantis berniukas, kuris išgyveno gerklės operaciją Japonijoje, o dabar reikės gydyti Australijoje, todėl varo artimuosius į neviltį, yra paties A. Tarkovskio sūnaus prototipas. Režisierius negali susikalbėti su juo dėl Geležinės uždangos, todėl reikalinga tam tikra raiša, nebylystė, kaip išreikšti to ryšio trūkumui, juk šiaip ar taip visi filmai šiek tiek autobiografiniai.

Visas filmas nufilmuotas Švedijoje, Gotlando saloje, Baltijos jūroje. Tai vasaros vila, kurioje apsistoja aristokratiška švedų šeima, išgyvenanti prasidėsiančio Trečiojo pasaulinio karo siaubą. Žinoma, filme tai tik misterija, kaip velnio bauginantis apreiškimas, kuris namų ponią įvaro į isteriją, tačiau „Aukojime“ tai sąlygota, iš tikrųjų žemai praskrendantys lėktuvai simbolizuoja pagrindinio veikėjo Aleksandro tamsiausią išbandymų naktį. Jis kaip pilyje besislepiantis gyvasis tarp mirusiųjų, išgėręs slepiasi nuo iliuzijų, bet kartu dėl to puola į jų glėbį. Pamasintas girto paštininko Oto, jis keliauja pas tarnaitę raganą Mariją, kuri atlieka tam tikrus religinius ir pagoniškuosius ritualus, ši veikėja dviprasmiška: ji ir ragana, ji ir švenčiausioji Mergelė Marija iš ikonos; ji kerėtoja, ji išganytoja. Ir čia švenčiausią lytinio akto akimirką A. Tarkovskis panaudoja jau „Veidrodyje“ (1975) matytą magišką pakylimą virš lovos sceną. Apie kūniško ir dvasinio susiingimo momento svarbą galima spręsti ir apie režisieriaus galimybes žmogaus dvasios suirutėje ieškoti harmonijos, in ir jan susijungimo kaip išsigelbėjimo, vienas kitą sustiprinančių energijų aktą.

Visgi lyginant su filmais, filmuotais dar Sovietų Sąjungoje, šis filmas, kad ir koks atrodytų misterinis, man jame mažiausia metaforų. Taip, metafizinių elementų ir simbolių esama, naudojami sapno-vizijų-regėjimų-haliucinacijų motyvai, kad išgautų metafizinę Aleksandro sumišimo vaizdinį. Tačiau žvelgiant į teksto prasmę, apie ką kalba veikėjai ir kaip jie kalba, vaikščiodami po vėjuotus namus, tyrinėdami seną žemėlapį, visgi atrodo, jog žiūrėtum nebe įmagnetintą Tarkovskio kiną, o labiau teatralizuotą ankstesniųjų metafizinių filmų versiją.







Gal iš tikrųjų režisierius bėgdamas nuo magiškesniosios „Aukojimo“ versijos, bandė surealistinti filmą ir jį išgryninti? Sakoma, kad režisierius po šio filmo turėjo užmačių pastatyti vieną garsiausių Šekspyro pjesių, o tai vedė prie naujų, jau jo galvoje besišaknijančių pjesės perteikimų variantų. Kitą vertus, A. Tarkovskis niekada nebuvo itin plastiškai dinamiškas, poetiškas – žinoma, tačiau jo scenos, jeigu pažiūrėsime į „Stalkerį“ ar „Nostalgiją“, atrodo kaip vaikščiojantis lėlių namelis, tam tikra kompozicija: mąslūs aktorių žingsniavimai, ilgi filosofiniai monologai, žvelgiant pro langus arba vienas kitam pro šalį, tyrinėjant apsemtus namus... Tačiau „Aukojime“ tai itin atrodo kaip teatro scenoje ir tik tos metafizinės scenos, panašios į sapniškas vizijas, leidžia sujungti teatrą su metafizinio kino raiška.

Pagrindinis veikėjas Aleksandras prisiekia Dievui, jeigu šis išgelbės žmoniją nuo Trečiojo pasaulinio karo, jis paaukos viską, net savo mažąjį nekalbantį sūnelį. Primena daugybę Biblijos motyvų, kada brangiausia auka už viso pasaulio gėrį, yra paklojama per vieną silpnumo akimirką, prisiminkime Kainą ir Abelį, Kristaus pasiaukojimą vardan žmonijos ir pan. Visgi A. Tarkovskis jungia, kaip sakiau, religinius motyvus su liaudies šamanizmu, tikėjimu raganomis, paranormaliais reiškiniais, jungia žmogaus fizinį kūną su dvasia. Čia vėl jis ritualams pasitelkia ugnies apvalantį ir griaunantį archetipą, kuris galiausiai pasitarnauja Aleksandro beprotybės siautuliui; jis sudegina namus.

Sakoma, sceną reikėjo perfilmuoti net du kartus, nes pirmasis realiai nufilmuotas gaisras paprasčiausiai neįsirašė, todėl teko atstatyti namą ir vėl viską perfilmuoti, o aktoriams, kurie įtikinamai klampoja po pelkę ir isteriškai rėkia dėl gaisro tai jau antras dublis, vadinasi, jiems vėlei reikėjo grįžti į salą, patirti A. Tarkovskio susierzinimą ir kitus nesklandumus... Tačiau toji scena, degimo, jungčių su praeitimi, su pažadu, galiausiai yra A. Tarkovskio dar vienas ritualas, kurį regime ir „Veidrodyje“, ir „Nostalgijoje, kur miesto aikštėje prieš visus bepročius susidegina Domenikas, beje, tas pats aktorius suvaidinęs Aleksandrą „Aukojime“ – Erland Josephson (1923-2012).

Filmų interpretacijų būta pačių įvairiausių, kaip visada ir būna su A. Tarkovskio filmas. Ką reiškia tas Aleksandro beprotiškas finalinis sprendimas? Ar tai sunaikinimas, išpirka, apsivalymas, jo proto užtemimas? Beprotis gelbstintis civilizaciją nuo dar vieno karo, įtikėjęs, jei išlaikys Dievui pažadą, jis išgelbės save ir visus likusius? Filmo pabaigoje po negyvu medžiu berniukas atsigula ir pirmąkart prabyla tarsi ne savo, o angelo žodžiais: „Iš pradžių buvo žodis. Kodėl taip yra, Tėve?“ Žinoma, taip simboliška. Nauja karta, nauja civilizacija po nusiaubto gaisro vėl užduoda esminius klausimus ir gan logiškus, juk pirmiausia turi būti kūnas ir kūne gyventi sąmonė, kad atsirastų žodis, todėl berniukas žiūri į medžio viršūnę, vildamasis, kad tas suvokimas ateis ir jis supras šio pasaulio dėsnius.

Kiek iš tikrųjų pačiam režisieriui kainavo šis filmas? Galimas daiktas, kad gyvybę. Tam tikra prasme tai yra jo paties pasiaukojimas menui, savo įsitikinimams ir galų gale sūnui. Ar buvo galima viso to išvengti, atidėlioti filmavimus ir pabandyti gydytis? Kai kada auka kaip principas, priesaika, pažadas yra svarbiau netgi už patį gyvenimą.  

Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.1


Jūsų Maištinga Siela