2018 m. birželio 20 d., trečiadienis

Filmas: "Nesava" / "Unsane"


Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai režisierių Steven Soderbergh žino kaip „Oušeno vienuoliktuko“, o dabar ir „Aštuntuko“ režisierių. Tas, kas domisi kinu, šį režisierių tikriausiai pažįsta ir iš kitų jo puikių darbų, kaip antai „Narkotikų kelias“ ir t. t. Vienas naujausių jo siaubo trilerių yra „Nesava“ (angl. Unsane) (2018), kuris pasakoja apie į beprotnamį patekusią jauną merginą, kuri įsivaizduoja (žino?), kad ją persekioja kadaise terorizavęs vyrukas.

Tiesą sakant, pirmas dalykas, kas krenta iškart – tai režisūra, kurio braižas primena šiek tiek pigius siaubo filmus, kada paklaikę personažai, persekiojami vaiduoklių, paskui save tamposi vaizdo kameras. Tokia realistiškai judinanti grafika, bet nepasakyčiau, kad tas perdėtas natūralumas ką nors šiam filmui davė, netgi priešingai – atrodė viskas dirbtinai netikra, nes asociacijos su pigiais filmais ir triukais taip ir neapleido didžiąją filmo dalį.

Žiūrėdamas apie absurdiškus šios merginos vargus, galvojau, ar čia toji sukrečianti istorija apie sistemos supančiotą bejėgį žmogų, kuris išnaudojamas kaip pieninė karvė? Ar čia labiau siaubo filmas apie maniaką? O gal du viename? Neapleido ir jausmas, kad filmas tiesiog išnaudojęs rezervą – viskas jau kine vienaip ar kitaip papasakota, todėl trūksta originalumo tiek vizijoje, tiek scenarijuje. Ar bereikia kruti dar vieną panašų filmą  S. Soderberghui? Štai dėl ko abejojau.

Žinoma, yra dėl ko išgyventi, jaudintis dėl merginos ir net piktintis ligoninės bukumu ir brutalumu, veikiant prieš žmogaus valią. Čia netgi absurdiškiau nei „Mergina su trūkumais“ ar „Skrydis virš gegutės lizdo“, kur žaidimo taisyklės buvo teisėtos, nes veikėjai iš tikrųjų turėjo sutrikimų, o čia žiūrovui yra dėl ko piktintis, bet tai tikrai nėra novatoriška, priešingai – visos kortos išmestos, finalas eilinio trilerio ir ŽIAURIAI nuspėjamas, nors filmo „viduriukas“ ir intrigavo savo sadistinėmis ir beviltiškomis situacijomis, kurias patyrė pagrindinė veikėja.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas nors ir S. Soderbergho, tačiau jis absoliučiai vidutiniškas ir nieko čia mąslaus ar įmantraus, kaip teigė daugelis komentatorių, aš neįžvelgiau.

P. S. Pagrindinė aktorė - Claire Foy iš puikiai vertinamo serialo "Karūna".

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb:6.6


Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera - Twice [Lyrics / žodžiai]


Sveiki,

Iš tikrųjų jau visą mėnesį skamba šioji baladę: „Ar tu angelas, ar tu velnias?“. Tai eilutė iš birželio 15 dieną pasirodžiusio šeštojo Christinos Aguileros albumo „Liberation“ dainos „Twice“. Jau kuris laikas dainą buvo galima legaliai klausytis prieš pasirodant albumui YouTube platformoje.

Iš tiesų perklausius „Liberation“, kuris jau įvardijamas kaip geriausiu atlikėjos albumu, manau, kad „Twice“ kol kas ir išlieka pačia mėgstamiausia šio albumo daina. Tyras ir krištolinis balsas puikiai dera su prasmingu tekstu. Tokios vokalinės dainos retai „prasimuša“ į klausomiausius topus, todėl ir lieka tik išskirtiniam klausytojui. Atlikėja garsėjanti itin galingomis transformacijomis ir universaliais stiliais visgi yra gilių ir prasmingų dainų atlikėja. „Twice“ išleista kaip reklaminė albumo daina Prancūzijoje pasiekė 169 vietą, Australijoje 35, Ispanijoje 31, JAV 42 vietą pagal skaitmeninius pardavimus. Kol kas tai nėra oficialus būsimas singlas.

Neaušindamas burnos ir klavišų gal tiesiog siūlau paklausyti šio kūrinio.


Žodžiai / Lyrics
"Twice"
Sometimes I wonder what is the meaning of this life
I found the price of love and lost my mind
I will forgive them all of my wrongs and my rights
I'd do it all again and won't think twice
Oh, think twice

Are you devil? Are you angel?
Am I heaven? Am I hell?
I can barely find the proof to save myself
Are you water? Are you fire?
Are you filthy? Are you pure?
Oh, I thought by now I'd know
But I'm not sure

Well, you're no angel
I never asked you to be
You're my danger 'cause that's just what I need
But it still hurts me

Well, sometimes I wonder what is the meaning of my life
I found the price of love and lost my mind
I will forgive them all of my wrongs and my rights
I'd do it all again and won't think twice
Oh, think twice

My forever and my end
My forgiveness and my sin
I have sacrificed the most of my youth
Is it treason? Is it true?
That the worst I won't undo
Only enemy I have in love is you

Well, you're no angel
I never asked you to be
You're my danger 'cause that's just what I need
But it still hurts me

Well, sometimes I wonder what is the meaning of my life
I found the price of love and lost my mind
Oh, I will forgive them all of my wrongs and my rights
I'd do it all again and won't think twice, no
Whoah, think twice

Were you devil? Were you angel?
It's too late to change my mind
I would do it all again and not think twice

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. birželio 19 d., antradienis

Knyga: Samanta Schweblin "Prieraišumo laisvė"


Samanta Schweblin. „Prieraišumo laisvė“ – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Leidykla Sofoklis neseniai pristatė Vokietijoje gyvenančią iš Argentinos kilusią ir ispaniškai rašančią autorę Samanta Schweblin ir jos debiutinį romaną Prieraišumo laivė (ispan. Distancia de Rescate). Autorė pagal apimtį „vieno vakaro“ romaną parašė išrutuliojusi analogišką pasakojimą iš jau parašyto apsakymo. Savo apimtimi, sakyčiau, šioji knyga gal net ne romanas, jis ir lieka apsakymu. Autorė minima kaip naujosios kartos Lotynų Amerikos literatūros novatorišku balsu – tokią informaciją girdėjau, kai skaičiau irgi naująjį balsą, išleistą Vagos kolumbiečių rašytojo Juan Gabriel Vasquez Taip skamba krintantys.

Prieraišumo laisvė, norisi sakyti, kad parašyta jau Europoje gyvenančios rašytojos, tačiau tai būtų sąlyginė tiesa, nes iš teksto neįmanoma identifikuoti rašytojos nei tautybės, nei pilietybės. Iš esmės tik šykščios detalės išduoda, kad veiksmas visgi vyksta Argentinos atokioje provincijoje, tačiau aplinkos detalės nereprezentuoja argentinietiško gyvenimo būdo. Sakyčiau, panašią vietovę galėjo aprašyti ir kokioje nors Nevadoje ar Teksase gyvenanti rašytoja, todėl Prieraišumo laisvėje absoliučiai nesvarbi šalis, kurioje vyksta veiksmas. Tai tiek tos Lotynų Amerikos egzotikos – jos iš esmės nėra, kaip, tarkim, skaitydami dažną knygą apie Artimųjų Rytų kraštuose vykstančius įvykius.

Tautybė nesvarbi, nes dėmesio centre atsiduria iš esmės abstrakčiais štrichais įvardyta ekologijos problema, sumišusi su vietinių gyventojų pagoniškuoju kultu, kuris taip pat stačiai nėra įvardijamas. Istorija pasakoja apie apsinuodijusį berniuką, kuris nugabenamas į „žaliąją trobą“, kur jam suteikia vietinė magiška gydymo procedūra. Berniukas tampa neįgalus protiškai, tačiau jo gyvybė išsaugojama. Ilgą laiką pasakojimą gaubia nežinomybė, tiesą sakant, pasakotojo pozicija nieko neaiškinti ir yra esminė šio pasakojimo intrigos dalis – tai kas iš tikrųjų vyksta aplinkui, kol pagrindinė veikėja Amanda savo viduje bendrauja su įsivaizduojamo berniuko siela?

Kad aplinkinis kraštas nuodijamas, tą, regis, ir žino besišypsantys vietiniai darbininkai, tempiantys bidonus nuodingų teršalų. Aplinkos iššaukiantys faktoriai papasakojami intymioje mąstymo formoje, kurią puikiai apibūdina paties romano pavadinimas – prieraišumo laisvė t. y. besąlyginis motinos ir vaiko ryšys, grįstas intuicija, meile ir rūpesčiu. Neatsitiktinai atrodo, kad nuolat įvyks kažkas blogo, kažkas esmingo, todėl skaitytojas to laukia tarsi sprogimo, pragaišties, mažų mažiausiai katastrofos, tačiau autorė sužaidžia subtilumu, todėl esmingas gestas, atnešantis nelaimę Amandai ir Ninai yra beveik nepastebimas, tačiau jo mastas suardantis žmonių gyvenimus.

Samanta Schweblin.

Magiško pasakojimo forma ypač įtikinanti, kiek priminė seniai skaitytą lenkų rašytojos Malgorzata Saramanowicz Sesė, nors knyga buvo puikiai įvertinta kritikų, man tąkart romanas buvo absoliučiai be ugnies ir nepaveikus. Priešingai su Prieraišumo laisve – intriga nuo pirmųjų puslapių iki paskutinio sakinio. Žinoma, po to kyla daug klausimų – tai be abejonės geros knygos poveikis – kodėl motina šitaip puikiai jausdama su dukra ryšį ir intuityvų pavojų, vardan socializacijos su Karla pasilieka toje vietovėje ir neišvengia savojo tragiško likimo? Kas ta iš tikrųjų prieraišumo laisvė, kada ji veikia kaip faktorius ir kas daro įtakos, kad kartais negalime jo pajusti? Ar tai likimas? Ar tai motinos neatidumas? Kažin, ar berastume kaltų ir kažin, ar verta šioje istorijoje ieškoti atpirkimo ožio.

Sakyčiau, ši knyga įtaigiausia yra visai ne dėl ekologinio kriminalinio trilerio, kiek dėl autorės pasirinkto pasakojimo būdo. Ji strategiškai kuria tekstą, kuris kaip avataras, kūnas, į kurį gali persikūnyti skaitytojas. Tokia pagavi juslių literatūra neretai „išsigimsta“, tampa preciziškai įmantri dėl didelių pastangų perteikti būvį nukrypdama į daugžodžiavimus, aprašymus, o štai S. Schweblin viso to išvengia, pasilikdama sąlygišką fiktyvumą vaizduoti tausojančiu apsakymo žanrui būdingu žodynu. Be jokios abejonės, šiame kūrinyje svarbiausia yra ne pati istorija, bet kitoks būdas ją papasakoti, todėl tokia iš dalies žaidybinė literatūra atitinka šiuolaikinės literatūros elitiškumą, nes ji sujungia sudėtingas temas su modernia raiška, tad nieko nuostabaus, kad šis autorės kūrinys buvo 2017 metais nominuotas Man Booker International premijai.

Prisipažinsiu, ta hipnotizuojanti ir nesaugi būsena netgi šiek tiek asocijavosi su kanadiečių rašytojos Margaret Atwood Akluoju žudiku. Ir taip, nors knyga kondensuota ir paveiki, tačiau norėjosi jos dar daugiau!

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. birželio 18 d., pirmadienis

Šios dienos citata (sentencija): Giedra Radvilavičiūtė apie kūrėjo talentą


Sveiki,

Beskaitydamas Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį „Tekstų persekiojimas“ nejučia griebiau pieštuką ir ėmiausi žymėtis mintis. Autorė „persekiojanti“ kitų tekstus daro savotiškus teminius pjūvius, suteikdama gana platų apmąstymų ir interpretavimų reveransą.

Šioji citata apie talento reikšmę žmogaus gyvenimui. Atvirai žavėdamasi Kęstučio Navako kūryba, ji kalba ir apie talento, „rašytojo nuo Dievo“ prakeiksmą. Ką aš begaliu pridurti? Skaityti „Tekstų persekiojimą“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis šou meistras" / "The Greatest Showman"


Sveiki,

Filmas „Didysis šou meistras“ (angl. The Greatest Showman) (2017), kad ir kaip sunku būtų patikėti, visgi yra biografinė istorija apie realiai egzistavusį šios srities profesionalą P. T. Barnum. Žvelgiant į filmą, kyla abejonės, kad visgi iš šio žmogaus gyvenimo pačiame filme liko tik griaučiai, siužetinis fasadas, o visa kitą užpildo vien tik Holivudinis marmeladas.

Nepaisant to Holivudinio šabloniškumo, daugeliui tai viena geriausių tokio tipažo juostų praėjusiais metais. Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad Holivudas toli gražu nemiręs, nors ir šabloninis, geba suteikti karnavalinių spalvų ir pasijausti pasakiškos atmosferos pasakojimo dalimi. Labai daug darbo įdėta į „Didysis šou meistras“ – gražus, visų pirma, vizualiai, nuostabiai plaukianti kamera, pakylėjimas, primenantis „Mulen Rouge“ ar net tą pačią paskutinę „Gražuolės ir pabaisos“ ekranizaciją. Visgi tai yra didysis kinas, kuris tinka visokio amžiaus spektrui, tad net patiems neišrankiausiems, manau, itin filmas patiks. Man kaip kino gurmanui, nors istorija ir nenustebino, tačiau žiūrėjosi tikrai ne prastai, netgi, sakyčiau, žaismingai.

Šįkart pirmaisiais smuikais griežia jau puikiai žinomi aktoriai, toli gražu ne pirmą sykį sėdintys tokio pat žanro rogėse. Daugelis iš jų išbandė miuziklus, tad belieka ištiesti kojas, nes filmas neįmantrus, o puošnus. Nepasakyčiau, kad nepamatysite to, ko nematėte, tačiau jeigu ieškoti kažko, kas teikia tiesiog pozityvumą, manau, ši istorija kaip tik Jums.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb:7.7


Jūsų Maištinga Siela