2017 m. gruodžio 14 d., ketvirtadienis

Knyga: Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"

Fiston Mwanza Mujila. „Klubas „Tram 83“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017. – 196 p.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

- Ar turite minutę?

Taip mažai skaitau leidyklos Kitos knygos knygų, kad kaskart, patekęs į jų kuriamą leidybos srautą, imu ir nustembu – kokia įdomi, kitokia ir gyvybinga jų leidžiama literatūra. Gal ne visada viskas man patinka temų atžvilgiu, tačiau literatūros raiška, autoriais ji išties labai išskirtinė ir reikalinga mūsų gana vienkrypčių leidyklų sraute.

Šiemet impulsyviai, susidomėjęs tiesiog reklaminiu knygos pristatymu, nutariau, kad noriu „įnešti“ kažko naujo į savo šiaip jau kruopščiai atsirenkamų knygų srautą. Iš Kongo kilusio šveicaro rašytojo Fiston Mwanza Mujila romanas Klubas „Tram 83“ (pranc. Tram) iš esmės atitiko mano poreikius: nestora knyga su modernistiniu tekstu, egzotika, tema apie vartotojiškos ir degraduojančios visuomenės fiestą – ne bet kur, o Afrikoje! Taikoma hipsteriams ir „nenormaliems“, tačiau subalansuota ir intelektualams.

Kam rūpi afrikietiškos problemos, kai savų turime per akis? Pagalvojau, kad tokį klausimą turėtų kelti skeptikas, perskaitęs atgalinę knygos anotaciją – ir velniop šią knygą, tiek žinių. O, bet, tačiau... Tema šios knygos iš esmės yra sukonstruota fiktyviai, kadangi nėra konkrečiai nurodyta, kur vyksta veiksmas, tiesiog, kažkurioje Afrikos šalyje, kur susikerta migruojančių tautų keliai, kurie vienaip ar kitaip ieško ekstazėje paguodos, ši vieta knygoje įvardijama Miestas-Valstybė, kurioje galioja savitos taisyklės.

Kaip ir kiekviename trečiųjų šalių didmiestyje, taip ir čia, yra pasiskirstęs ištisas luomas – nuo pasiturinčių intelektualų, kurie gyvena Šalies Užpakalyje ir kalnakasių skurdžių bei korumpuotųjų, kurie gyvena „Vampyruose“ bei sukasi savo epicentre, degraduojančiųjų paguodos klube „Tram 83“. Geografiškai neapibrėžta, tačiau publika ir klubo kontekstas labai margas, rodos, čia esti tikras pasaulio centras, kuriame „subėga“ ne tik afrikiečiai, bet ir europiečiai, indai, tibetiečiai, Pietų Amerikos gyventojai, kurie užstrigę klube dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria...

„- Ar turite minutę?“ – štai šitaip nuolat klausia įvairios paauglės antytės, motulės ir kiti, kai turima galvoje pasidulkinimą už pinigus klubo tualete. Šis klausimas tampa visos knygos klausimu, iš pradžių įkyrių prostitučių reprezentaciniu sakiniu ir raktu į kliento tarpukojį, bet laikui bėgant, klausimas pavirsta ritminiu, spazmišku, nuolat išlendančiu filosofiniu klausimu: ar šioje chaotiškai beprasmybėje dar skaičiuojamas laikas, ar jis turi vertę?

Rašytojas Fiston Mwanza Mujila.

Kas iš tikrųjų vyksta šioje siautulingoje istorijoje? Akivaizdu, kad autorius toli gražu ne kokios pornoindustrijos (ap)rašytojas, jam šioje pamazgų lovyje rūpi tam tikri dalykai. Visų pirma pačios Afrikos likimas arba bent tai, kas iš jos liko, susimaišius Vakarietiškam kapitalizmui, vietinėms vertybėms – ryški socialinė atskirtis, vertingų iškasenų paieškos, tikintis nerealaus laimikio, kitaip sakant, kasdienės dūžtančios viltys praturtėti korumpuotoje visuomenėje ir tapti valdžios jėga. Iš esmės per karnavališką degraduojančios visuomenės siautulį istorija pasakoja apie išniekintą ir savaip šiuolaikiškai troškimų, godumo, konkurencijos ir skurdo pavergtą afrikietį.

Tokį valdžios godulį pajunta vienas iš pagrindinių veikėjų Rekviemas – impulsyvus manipuliatorius, vietinis nusikaltėlis, kuris savo subyrėjusį gyvenimą dalinai rekonstruoja vietine politika ir rizika. Jam talkina absoliuti priešingybė – intelektualusis rašytojas Liusjenas, kuris nežinia, ką daro tokioje skylėje kaip „Tram 83“. Šis personažas atlieka savotišką Sizifo vaidmenį, valdžios troškulio ir „pajungimo“ savo pusėn per užsakomąjį meną ir laisvę rašyti savaip – sąžiningumo sau kaip kūrėjui veikėjo bruožai kur kas svarbesni už aplinkos nužmoginimo mechanizmą.

Teksto raiška primena haliucionacijų  srautą, arba (ne)susikalbėjimą klubo garsų mišrainėje. Autorius ritmiškai konstruoja mizanscenas, sukeldamas vibruojančio teksto įspūdį, neabejotinai tą pastebėjo vertėjas Dainius Gintalas. Klubinė vibracija, kalbos kodo padiktuota energija pinasi tarp veikėjų dialogų ir pasakotojo žodžių, todėl sukeliamas asocialios visuomenės hermetiško naujo pasaulio vakuumas, galiausiai nekyla abejonių, kad, kaip rašė Liusjenas „šios linksmybės galiausiai išsunks juos“. F. M. Mujilos kalba pasižymi impulsyviais pasikartojimais, kurie kuria tirštėjantį purvinos ir pažemintos visuomenės dalies margumą, kurioje galioja savi įstatymai ir kitiems, nežinantiems tų taisyklių, čia būtų pražūtis.

Nors „Tram 83“ klubas atrodo labai purvinas, pilnas nusikaltėlių, tačiau jis yra afrikietiškų iliuzijų Babelio simbolis, kuris savo lėbavimais man priminė legendinį aštunto dešimtmečio Amerikiečių klubą „Studio 54“. Knyga atmosferinė, ritmiška, inertiška, vaizduojanti korumpuotą visuomenės mechanizmą Afrikos pasaulio pakrašty, kuriame paprasčiausiai tik iš pirmo žvilgsnio nėra pateisinimo. Kol skaitytojas „kramto“ nuodėmingą tekstą, jo protas turėtų sudėlioti viso pasaulio nužmoginimo faktoriaus priežasčių žemėlapį ir atsakyti į klausimą: kodėl gyvenimas yra toks, koks jis yra.

- Ar turite minutę?



Jūsų Maištinga Siela 

2017 m. gruodžio 13 d., trečiadienis

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Get Free" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Viena mėgstamiausių mano Lanos Del Rey dainų iš jos naujausio muzikos albumo „Lust for Life“, pasirodžiusio 2017 metais, yra kūrinys „Get Free“, kuris eina kaip paskutinė albumo daina. Paskutinės dainos retai kada būna pastebėtos ir gerai įvertintos, nes jos atrodo tarsi „iš bėdos“ prisišliejusios, tačiau, manau, taip su Lana Del Rey nėra ir „Get Free“ išties svaiginantis kūrinys, primenantis hipių senąją gerąją muziką su daug šiuolaikinio elektroninės muzikos garsų.

Pati atlikėja apie šią dainą atviravo, kad ji pirminiame variante vadinosi „Malibu“ ir buvo kur kas atviresnė ir labiau apibendrinanti atlikėjos paskutiniųjų šešerių metų patirtį, tačiau atlikėja šį bei tą norėjo pasilikti sau ir dainos aranžuotę bei tekstą pakeitė. Lana taip pat yra išreiškusi, kad galima šiai dainai sukurti vaizdo klipą, tačiau aš manau, kad to nenutiks, nes paskutiniuoju metu jau sklinda kalbos, jog ji jau telkiasi naujam kūrybiniam etapui.

Muzikos kritikai vertindami kūrinį sakė, kad tai viena dvasingiausių Lanos dainų ir, tiesa, viena šviesiausių. Lana visada išliks Lana – depresyviai melancholiška, tačiau daina šviesi ir sutelkta į viltį ir atlikėja turi teisę keistis.

Siūlau tiesiog nė neatsitraukiant užsimerkti ir be pertrūkio meditatyviai paklausyti šio kūrinio – kažkoks mistinis stebuklas, ypač hipnotizuojanti pabaiga.


Žodžiai / Lyrics
"Get Free"
Finally, I'm crossing the threshold
From the ordinary world
To the reveal of my heart
Undoubtedly, that will for certain
Take the dead out of the sea
And the darkness from the arts

This is my commitment
My modern manifesto
I'm doing it for all of us
Who never got the chance
For... and for... (shut up, shut up)
And all my birds of paradise (shut up, shut up)
Who never got to fly at night (shut up, shut up)
'Cause they were caught up in the dens

Sometimes it feels like I've got a war in my mind
I want to get off but I keep riding the ride
I never really noticed that I had to decide
To play someone's game or live my own life
And now I do
I want to move
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)

Finally
Gone is the burden
Of the crowding way of being
That comes from energies combined
Like my part was I
Was not discerning
And you as we found out
Were not in your right mind

There's no more chasing rainbows
And hoping for an end to them
Their arches are illusions
Solid at first glance
But then you try to touch them (touch, touch)
There's nothing to hold on to (hold, hold)
The colors used to lure you in (shut up, shut up)
And put you in a trance (ah... yeah)

Sometimes it feels like I've got a war in my mind
I want to get off but I keep riding the ride
I never really noticed that I had to decide
To play someone's game or live my own life
And now I do
I want to move
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. gruodžio 12 d., antradienis

Aktualijos: Godi ranka atidaro šokolado spintelę arba Švietimas prieš Krašto apsaugos finansavimą (Metinis šalies biudžeto tvirti(ki)nimo cirkas)

Sveiki,

Retai taip būna. Tikrai. Atsidariau šiandien savo šokolado spintelę (taip, turiu tokią) ir ėmiau plėšti per metus sugrūstas saldainių ir šokoladų pakuotes – kuo įmantresnis ir kuo gražiau įpakuotas šokoladas, tuo jis neskanesnis, tuo labiau priminė trintą su cukrumi molį, bet ragavau, nes NU TAIP NORĖJOSI TO ŠOKOLADO.

Šokolado spintelė, šalies biudžetas – tai Pandoros skrynia.

O kodėl gi ne? Šalies metų biudžetas patvirtintas ir NU BLEMBA, niekaip jo nesuprantu. (Gal cukraus kiekis privers kiek mąstyti?). Gerai, dėstytojai „į rankas“ gaunantys, vos kelis šimtus eurų, laksto iš vien universiteto į kitą ir dar dirba naktimis taksistais – tiesiog levituoja kaip vaiduokliai Kasparai, o valstybė, ta pati tarnaitė, kuri turėtų rūpintis švietimu ir šviesuomeninkais, nes tik dėl jų jie sėdi Seime ir tik dėl to, kad jų galvose ne sriuba ir ne šokoladas (nors nebeaišku), turi bučiuoti jiems kojas, bet ne, partiečiai nusprendžia prioritetus skirstyti taip, kad ir tokiam kažkodėl itin „reikšmingam“ dalykui, kaip krašto gynyba ir kariuomenė, net 2 procentus.

Tokiai mažai šaliai išties labai išmintinga, kad tauta pavirstų guminiuose batuose tiesiog asilų gauja, kuri pridėjusi ranką prie širdies beria automatinius Lietuvos himno žodžius, kurie iš esmės militaristinių rūbų vyniotiniame reiškia tą pačią užslėptą agresiją – mintys apie karą, agresiją, gynybą, kulkas, strategijas, nušautus taikinius, rikiuotę... Visa tai agresijos pasaulis, ir baikime fetišistiškai mąstyti, kad tai suteikia seksualinio vyriškumo, kad tai taip žiauriai gražu, kada vyras myli savo šalį ar kitais smegenų nuskalautomis sąvokomis. O kad smegenys ir požiūriai sukomponuoti vergauti, o ne mąstyti – tai švietėjiškos visuomenės ir teisinės valstybės apsileidimo padarinys: turime, ką turime. Geriau toks pat Putinas, tik kitoje rankoje, nei laisvai mąstantis žmogus.

Skaičiai yra parankūs „praplauti“ smegenis ir, žinoma, pinigus. Kažkokie skaičiai militaristiniam pasaulio kūrimui Lietuvoje skirta 2 procentai šalies biudžeto, nes, vaje, stodami į NATO taip Lietuvėlė įsipareigojo, negerai, reikia viršyti vidurkį, o kad toje pačioje Estijoje mokytojas ar dėstytojas „į rankeles“ gauna jau dukart didesnį atlyginimą, tai čia ne tie skaičiai – čia nepatriotiškumas, nes patriotiškumas ir žmogaus pajungimas prie šalies sistemos turi eiti per militarizmą ir dirbtinai sulipdytą stabišką pareigą – primenu, kad joks sveiko proto lietuvis, išsilavinęs lietuvis, neprivalo imituoti valstybei ir jos vėliavai pagarbos, jeigu ji valdoma bukų avinų gaujos, kuri žiūri savo interesų, pliekiasi tarp partijų ir tik menkomis, paviršutiniškomis „ale reformomis“ masturbuoja Seimo krėslo atkaltes – tokias partijas von kiaulių ganyti ar į tuos pačius guminius karių batus giedoti himno ir kitaip imituoti šunišką atsidavimą – palyginimas negeras, nes šunys, kaip žinia, atsidavę, o seimūnčikai, gi patys žinote.

Švietimas prieš karinės tautos viziją. Kažkodėl visi iki vieno orientuoti į militariškumą – laikas grįžta, iš istorijos nepasimokyta nė per nago juodymo, o ant slenksčio atsidūrę dėl naujojo biudžeto 70 procentų šalies mokesčių mokėtojų mulų (nes žmonės šiaip kažką imtų ir darytų, taigi liko tik mulai), toliau verks, kol galiausiai užlipus ant absoliutaus susinaikinimo grėblio ims ir išvažiuos iš protiškai, švietėjiškai ir kitaip nustekentos Lietuvos ir grįš nebent vyrija, atlikti karinės prievolės ir palaidoti močiučių, kurios po lova net kojinėse nebeturi eurų, nes juos išleido daktarų kyšiams, besidėdamos dantų protezus...

Tas šokoladas išties kartais kraujui gerai, bet nuo jo taip pasidaro bloga, kai jis ryjamas be saiko ir atsakomybės. Ne, geriau į šokolado spintelę nelįsti. Arba dar geriau: von lauk visus tuos šokoladus! Von, von, von, kaip bukumą iš valstybės aparatų. Bet...

...bet ir vėl ateis diena, kai kraujas pareikalaus cukraus, o valstybė ir toliau minkys vynuogines bukų žmonių galvas savo nendartalietiškomis kojomis, o juk Lietuva tokia graži, tokia nuostabi, tokia perspektyvi, tokia saugi šalis, bet kai už vairo sėdi girti, visi kelio ženklai išvartyti, kažin, ar beišeina džiaugtis, kad ir tuo retai valgomu šokoladu, nes jį valdo iš esmės turtingieji ir emigrantai.


Jūsų Maištinga Siela 

2017 m. gruodžio 11 d., pirmadienis

Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 6.5



Jūsų Maištinga Siela

2017 m. gruodžio 10 d., sekmadienis

Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Sm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.


Jūsų Maištinga Siela