Sveiki,
Šiemet
„Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai
mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona
granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos
kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai
produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir
dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria
gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais
bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija,
prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų
krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir
priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas –
nacionalistinę ar humaniškąją.
Iškart
noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra
vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš
kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti
ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti
situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties
puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui,
pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“
nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums
sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland
turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba
kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.
Istorija
pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus
jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir
paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs
žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada
juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad
pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami
ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima
prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų,
kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa
jiems pražūtingas.
Labiausiai
filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių
jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai.
Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius,
prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas
tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių
metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia
maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje
per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad
Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.
Kas
nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios
instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos.
Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines
grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi
pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas
supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit!
Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo
ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes
džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo
Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas
ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo
altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip
įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų įvertinimas:
83/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą