Filmas: "Žalia siena" / "Zielona granica" / "Green Border"

 Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija, prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas – nacionalistinę ar humaniškąją.

Iškart noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui, pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“ nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.

Istorija pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų, kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa jiems pražūtingas.

Labiausiai filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai. Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius, prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.

Kas nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos. Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit! Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų įvertinimas: 83/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių kambarys: Nekentėjas" / "Sala samobójców. Hejter"

 

Sveiki,

 

2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją. Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo kontekste.

 

Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną, su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete, tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...

 

Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.

 

Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y., jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio patoso.

 

Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo, kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu. Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?

P. S. Filmą galite žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela