Filmas: "Savižudžių kambarys: Nekentėjas" / "Sala samobójców. Hejter"

 

Sveiki,

 

2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją. Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo kontekste.

 

Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną, su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete, tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...

 

Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.

 

Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y., jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio patoso.

 

Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo, kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu. Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?

P. S. Filmą galite žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katynė" / "Katyn"

Sveiki visi,

Peržiūrinėjant senus „Kino pavasario“ repertuarus kažkaip užkliuvo filmas Katynė (Katyn) (2007 m.). Po stulbinančios A. Holland juostos „Tamsoje“, nutariau, kad su šiuolaikiniu lenku kinu reikia dar smarkiau padraugauti, nes jis keistai mane pakylėja savo meistryste. Ir žinoma, „Katynė“ vėl tai padarė. Lenkų režisierius Andrzej Wajda, sukūręs ne vieną gerą filmą, sukuria lenkišką Katynės teorijos versiją, kuris, beje, buvo nominuotas net „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas. Katynė – kaimas Rusijos glūdumoje, netoli Smolensko, kurioje buvo nušauta keliasdešimtys tūkstančių lenkų kareivių, sovietai įrodinėjo, kad tai vokiečių darbas ir vertė visą lenkų tautą tuo tyliai tikėti, nors visi žinojo, jog tai sovietų darbas. 

Nesigilinau, kuri čia tiesa svarbi, nes kiek žinau, filmas Rusijoje buvo uždraustas, laikyta propaganda. Na, kaip ir visi filmai apie sovietinius laikus, jau vien latvių dokumentinis filmas „Sovietų pasaka“ irgi buvo visaip iškoliotas. Šiaip nesigilinau, ar teisūs lenkai, ar ne, tiesiog mėgavausi geru, gerai organizuotu filmu, kuris sukurtas pagal romaną, pastarasis sukaltas iš Katynėje rastų kareiviškų užrašų. 

„Nuodugni apieška. Jie nerado mano vestuvinio žiedo. Paėmė mano diržą, mano peiliuką ir mano laikrodį. Jis rodė 6:30 Lenkijos laiku. Kas mums bus?“ – paskutinysis įrašas vienos iš aukų užrašuose.

Jau viena pati filmo pradžia – simboliška, susitinka vieni lenkai bėgdami iš vakarų nuo vokiečių, o kiti iš rytų – nuo rusų. Ir nebėra kur bėgti. Tai dviejų didžiulių bangų susidūrimas. Koks chaosas vyko Lenkijoje, kiek kartų buvo pakeistos vėliavos – lenkai žino geriau. Labiausiai patiko filme, kad nėra pagrindinės pasakojimo linijos, tai kelios pasakojimo linijos, kurios retsykiais susibėga krūvon – tai tautos veidrodis. Šiaip nepriekaištinga režisūra, įdomi istorinė medžiaga, aktoriai, siužetas, kurio finalas bauginančiai žiaurus ir pretenduojantis į tiesą. Pats režisierius ir dar keletas filmo kūrėjų yra netekę artimųjų Katynėje. Na, ką dar galiu pasakyti? Tai tikrai vykęs filmas, kurį verta pamatyti, o kažkokių kitokių žodžių aš ir neberandu. Patiko. Labai.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela