Sveiki,
2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė
filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo
gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė
savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala
samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo
ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į
individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją.
Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino
pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo
pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus
pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo
kontekste.
Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną,
su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio
Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas
turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete,
tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos
tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti
ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką
žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami
faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje
prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams
globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi
smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...
Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi
keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai
yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl
išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos
jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.
Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro
intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y.,
jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja
su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas
tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai
apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas
iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai
kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio
patoso.
Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo, kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu. Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?
P. S. Filmą galite žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą