Sveiki,
Šiomis dienomis vis grįžtu prie rašytojos Vandos
Juknaitės literatūros lauko. Tiksliau – paskutinės jos autobiografinės
knygos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2021),
kurią esu čia ne kartą ir minėjęs, netgi citavęs šią labai mane paveikusią
citatą. Vis galvoju, kad mirtis vis dar tai, kas jaudina, neramina, baugina. Ji
žmogiškajam patyrimui, neskaitant klinikinės mirties, tebėra tik paslaptis,
apipinta įvairių ezoterinių, religinių bei kitų pasakojimais, įsivaizdavimais.
Visgi apie buvimą kartu paskutinėmis akimirkomis, kai viskas atleidžiama, kaip
tyliai paprašoma po visų išdavysčių, po visų vagysčių, narkotikų, rėksmų,
kuriuos sukelia priklausomybės ir nuvertintas ryšys su artimaisiais, finišo
tiesiojoje, kai dienas ar mėnesius belieka suskaičiuoti, mes (bent tikiu, kad
daugelis) atsigręžiame į tuos, nuo kurių bėgome, ir prašome, kad lemiamą
akimirką būtų su mums, kad mums patiems nebūtų taip baisu...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą