Sveiki, kino žiūrovai,
Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl
renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes
tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių
filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai
panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame
vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų
yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija
kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.
Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos
epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų
kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis
spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal
senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną
ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu.
Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas
ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų
linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar
su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi
žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!
Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių
elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri
apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai
veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų
užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems
iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno
filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30
metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos
mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios
(kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir
negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi
išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo
struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos
elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per
primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet,
deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški,
nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.
Mano įvertinimas: 4.5/10
Kritikų vidurkis: 47/100
IMDb: 6.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą