Filmas: "Dvaras, kuriame vaidenasi" / "Haunted Mansion"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.

 

Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu. Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!

 

Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30 metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios (kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet, deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški, nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas mūsų tėtis?" / "Father Figures"

Sveiki,

Pasiilgstu ko nors šmaikščiai banalaus, gal dėl to pasirinkau naujesnę komediją „Kas mūsų tėtis?“ (angl. Father Figures) (2017). Baisiai jau norėjau pamatyti Glenn Close, kad ir kokioje banalioje komedijoje ji bepasirodytų. Filmas įtraukia beregint, tačiau beregint ir nuvilia, nes nepateisina geros komedijos lūkesčių.

Visų pirma siužetiškai filmas silpnas, kadangi negali pasiūlyti nieko originalaus ir įdomaus. Apie du brolius dvynius, visiškai nepanašius vienas į kitą, kurie išsiruošia į kelionę ir aplanka (jau tradiciškai) tris vyrus, kurie potencialiai gali būti jų biologiniai tėvai. Iš esmės tai juk muzikinio filmo „Mama Mia“ pirmosios dalies siužetinė linija, kuri buvo jau panaudota ne viename filme. Du broliai leidžiasi į kelionę, kurioje susimuša, išsiaiškina santykius ir galiausiai vėl susitaiko... Tuščiaviduriai griaučiai aplipdyti amerikietiškais jau gerai žinomais juokeliais apie seksą, antrą galą ir, žinoma, apie amerikietiško mentaliteto trūkumus.

Visgi filmas vietomis juokingas, jeigu tikiesi to, ko tikiesi iš prastokos amerikietiškos komedijos. Nei čia stebėtis, nei čia ką, tik kas penkiolika minučių vis dirsčioji, kada toji juosta pasibaigs, nes truputėlį filmas užtęstas, pusvalandžiu galėjo ir sutrumpinti. Visgi sentimentali pabaiga šiek tiek sukirbino ir privertė įsiklausyti į išpažintinius monologus, tačiau tokių gaivališkų scenų per visą filmą vos viena kita. Tiesą sakant, nesigailiu žiūrėjęs, nes būtent tokio tipažo filmo ir tikėjausi, tačiau tai nėra filmas, kurį rekomenduočiau žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 22/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerumo stebuklas" / "Wonder"

Sveiki,

Filmas „Gerumo stebuklas“ (angl. Wonder) (2017) pakerėjo visą pasaulį savo gerumo žinute apie šeimą, kurioje dėl genų mutacijos gimė berniukas su sudarkytu veidu. Visa kita likusi istorijos dalis, kaip galite numanyti, yra skirta to berniuko adaptacijai su likusiu pasauliu. Kaip berniukas integruosis mokykloje ir visuomenėje? Kaip aplinkiniai žiūrės į jį? Ką teks patirti dėl jo labiausiai stresą patiriančiai motinai...

Tiesą sakant, prisiminiau keletą panašių filmų, ypač filmą „Kaukė“ (1985) su Cher, kurioje taip pat panašiu rakursu vaizduojama apie „kitoniškumo“ susitaikymą ir integraciją. Arba filmas „Pudra“ (1995) ir daug kitų filmų, kurie tampa emocinio intelekto ir moralinio auklėjimo pavyzdžiais, todėl kuo puikiausiai tinka kaip parodomieji edukaciniai filmai mokyklose. Žvelgiant giliau į patį filmą, čia rasite viską, ko šiaip iš principo nemėgstu kine: pataikavimą žiūrovui, disnėjišką-idilinę dirbtinę šeimos vaizdavimo sąrangą, hiperbolizuotas dirbtines sentimentalias scenas, preciziškai tvarkingai sudarytą istoriją, kurios jau kadaise virto holivudiniu štampu... Ir taip, filmas absoliutus štampas, tačiau jame yra to, ko tikriausiai reikia neišrankiam masiniam žiūrovui – pasaulio tikėjimo, šviesos ir, žinoma, gėrio. Daug paprastų dalykų šiame filme, mintys sukramtytos tiek, kad jose nebelieka peno dėl ko mąstyti, nes filmas baigtinis pramoginio tipažo produktas.

Daug ką filmui duoda žinomų aktorių pavardės, ypač gražuolių melodramatiškų vaidmenų jau kuris laikas atsisakiusi Julia Roberts. Tokios „Mano sesers globėjas“ kaip C. Diaz netipinis vaidmuo jai tinka. Apskritai filmas nėra blogas ir negalvojant apie angažuotas filmo minčių artikuliacijas, manau, kad filmas „įkrito“ laiku, tad priėmiau jį gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas po vandeniu" / "The Life Aquatic with Steve Zissou"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Gyvenimas po vandeniu“ (angl. The Life Aquatic with Steve Zissou) (2004) visais atžvilgiais panašus ir į kitus režisieriaus Wes Anderson filmus: „Mėnesienos karalystė“, „Didysis Budapešto viešbutis“ ir t. t. Režisierius turi unikalų braižą, unikalų istorijos matymo kampą, kuris visada balansuoja ant liūdno absurdiškumo, jo veikėjai kaip iškirptos iš kartono lėlės – netikroviški, angažuoti, keisti komiksiniai šablonai, kuriems lemta nuolat susimauti, o susimovus tapti netikrais didvyriais. Taip, tai tipinis W. Anderson filmas.

Pažiūrėjęs jo senesnį darbą, galiu pasakyti, kad tikriausiai jis kuo toliau, tuo mažiau mane žavės. Pripažįstu šį unikalų režisierių, tačiau tikriausiai jo pasaulėvoka kine skirta ne man. Tikrai. Žiūrėjau ir darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau, nors ir galima pajusti šioje kino juostoje „dvasią“, tačiau kai kada viskas pasidarydavo tiek nuobodžiai ir absurdiškai, kad herojai manęs nebejaudindavo. Filmo pradžia žavi taikiu „liūdnu humoru“ – kuriamas filmas apie ryklių pasaulį, kuriame suėdamas vienas herojus. Vedamas neįtikinamo ir beaistrio keršto pagrindinis herojus nori atkeršyti rykliui, todėl surengiama dar viena karkasinė ekspedicija, kurioje patiriama daugybė keistų nuotykių: piratai, nauji herojai, apsimetėlis sūnus... Viskas atrodo tarsi šiek tiek nerealiai saldu ir šiek tiek nerealiai dirbtinai visko prikaišiota, kad atrodo siužetinė linija tuoj ims ir visai padrikai nutrūks, tačiau režisierius filmo gale ryžtingai sudeda visus akcentus ir filmas galiausiai išlaiko struktūrą.

Filme pasirodo galionas Holivudo žvaigždžių, kuriuos nesunku atpažinti. Kai kurie aktoriai tapo nuolatiniais režisieriaus kompanionais, kurie nuolat švysteli įvairiuose jo projektuose. Apibendrinant norisi pasakyti, kad filmas tikrai nėra prastas, bet bijau, kad vienas iš tų retesnių atvejų, kai mano ir filmo „biolaukai nesutapo“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Viešbutis "Didysis Budapeštas" / "The Grand Budapest Hotel"

Sveiki, kino gerbėjai,

Iš filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. The Grand Budapest Hotel) (2014) tikėjaus labai daug. Prieš keletą metų matyta Wes Anderson kino juosta „Mėnesienos karalystė“ padarė tikrai gerą įspūdį, kad net norėjosi iš šio filmo dar aukštesnės kartelės, tačiau režisierius kuria jam įprasta maniera ir nebesistengia kažkuo itin nustebinti.

Wes Anderson iš esmės remiasi rašytojo Stefan Zweig knyga ir pasakoja istoriją, kuri vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kas jau kas, bet W. Adreson turi savo stilių, unikalų, maskaradinį, spalvingą ir šmaikštų. Jeigu filmą vertinti kaip komedijos žanrą – tai jis tikrai puikus ir unikalus, personažai hiperbolizuoti, rafinuotai šmaikštūs, net primenantys „Rožinės panteros“ pagrindinį personažą. Režisierius išties smaginasi viską šaržuodamas, spalvindamas ir margindamas daro, tai tikriausiai ir yra viso filmo perliukas. Čia humoras tampa neadekvačiai kitoks, savitas, unikalus, nebanalus, kitokios formos, o kurti komedijas kitokios formos, pritraukti ir sudominti – tai išties unikalus dalykas, tai rodo ir savitą W. Adreson pasaulio matymą.

Sunkiai kur pamatysime tiek daug puikių aktorių viename filme. Toks jausmas, kad režisieriui pavyko sukviesti vienus žinomiausių šių dienų aktorius, betrūko tik pačios Meryl Streep! Tokie žinomi aktoriai kaip Edvard Norton, William Defoe, Adrien Brody, Jude Law, Saorse Ronan, Tilda Swinton, Bill Murray ir, o dievai, gal ir nebevardinsiu, nes tikra aktorių antologiada, sutiko suvaidinti kad ir nedidelį lopinėlį vaidmens, bet vis tiek sutiko! Kitą vertus, nėra mažų vaidmenų, yra tik prastų aktorių. Daugelis aktorių buvo pasirodę ir filme „Mėnesienos karalystė“. Šįkart pagrindinės vadžios buvo patikėtos Ralph Fiennes, kuris man padarė neįtikėtiną įspūdį! Visada šį aktorių esu įpratęs matyti rimtą, susikaupusį, sudėtingo amplua vaidmenyse ir tikėtis, kad jis vieną dieną atliks komišką vaidmenį buvo tolygu laukti, kol kiaulės pradės skraidyti...

Aktoriai ir filmo režisierius per pristatymą.

O šiaip filmas tikrai geras, spalvingas, nors tenka pripažinti, kad režisieriui manęs nustebinti, priblokšti nebepavyko, netgi tikėjausi kažkokio pasakiško, didingo iš paties viešbučio vaizdo, būta prie to eita, tačiau, matyt, siužetas neleido išpūsti pernelyg didelio burbulo. Rekomenduoju kinomanams ir ne tik. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vidurnaktis Paryžiuje" / "Midnight in Paris"

Sveiki, kinomanai,

Šiaip esu Woody Allen gerbėjas, teko matyti keletą jo filmų, sukurtų šešerių metų bėgyje, tačiau labiausiai mane nustebino filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris) (2011 m.). Na, šis filmas man parodė, kodėl daugelis kino gurmanų taip pamišę dėl šio režisieriaus – yra dėl ko! „Vidurnaktis Paryžiuje“ yra ko gero vienas geriausių Allen‘o darbų per visą karjerą, nors nežinau, visų nematęs, tačiau stebėdamas kritikų atsiliepimus ir žiūrovų reakcijas, galiu tvirtinti, kad režisieriai perkopę 60 ir daugiau metų, vis dar gali sukurti šedevrus!

„Vidurnaktis Paryžiuje“, manding, buvo kažkas nuostabaus. Aišku, filmas prasideda kaip ir daugeli filmų Paryžiuje – rodant šio miesto grožybes ir spalvas, tačiau labiausiai stebina ne Paryžiaus grožis, kad jis gražus ir nuostabus, tą žino kiekvienas, bet filmo scenarijus! Magiškas, mistinis scenarijus buvo išties netikėtas, nors Allen‘as nevengia magiško realizmo apraiškų, prisimenant „Aleksandros prakeiksmą“ (2007). Kelionės laike į Paryžiaus kaip skirtingas epochas atrodytų šiek tiek iš fantastinio kino srities, tačiau tik ne šiame filme, kuriame kelionės yra tik daugiasluoksnio Paryžiaus ir romantikos sostinės atskleidimo būdas. O ir filmo personažų likimus sprendžia ne jie, ir ne jie pasirenka, ką mylėti ir ko nekęsti, ką palikti ir ką atrasti, bet Paryžius, kuris šiame filme ir yra pagrindinis personažas.

Žinoma, aktorių kolektyvas kaip visada stebina savo gausiu žinomumo spektru. Filme pasirodo devynios galybės žvaigždžių, kurie suvaidina epizodinius vaidmenis, nereikalaudami išskirtinumo – buvusio prezidento žmona ir dainininkė Carla Bruni, Rachel McAdams, Owen Wilson, Marion Cotillard, Kathy Bates ir kt.

Žavus, išraiškingas, paprastas nepaprastume, mielas ir jaukus filmas ir kas be ko labai alaniškas. Subtilūs ir taiklūs dialogai užburia, garso takelis spinduliuoja prancūziška dvasia, o personažų naivumas ir išmintis malasi kaip girnos, sukurdamos įdomius charakterius, tokius kartais artimus mums patiems. Viena iš įsimintiniausių frazių: „Nostalgija – tai dabartinės realybės neigimas.“ Gal ir neigimas, gal ir ne, bet mes leidžiamės į dabarties Paryžių, į 1920 ir 1890 – uosius su galimybe pajausti ir pasimokyti mylėti ne tik praeitį, bet ir dabarties grožį.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela