Filmas: "Vidurnaktis Paryžiuje" / "Midnight in Paris"

Sveiki, kinomanai,

Šiaip esu Woody Allen gerbėjas, teko matyti keletą jo filmų, sukurtų šešerių metų bėgyje, tačiau labiausiai mane nustebino filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris) (2011 m.). Na, šis filmas man parodė, kodėl daugelis kino gurmanų taip pamišę dėl šio režisieriaus – yra dėl ko! „Vidurnaktis Paryžiuje“ yra ko gero vienas geriausių Allen‘o darbų per visą karjerą, nors nežinau, visų nematęs, tačiau stebėdamas kritikų atsiliepimus ir žiūrovų reakcijas, galiu tvirtinti, kad režisieriai perkopę 60 ir daugiau metų, vis dar gali sukurti šedevrus!

„Vidurnaktis Paryžiuje“, manding, buvo kažkas nuostabaus. Aišku, filmas prasideda kaip ir daugeli filmų Paryžiuje – rodant šio miesto grožybes ir spalvas, tačiau labiausiai stebina ne Paryžiaus grožis, kad jis gražus ir nuostabus, tą žino kiekvienas, bet filmo scenarijus! Magiškas, mistinis scenarijus buvo išties netikėtas, nors Allen‘as nevengia magiško realizmo apraiškų, prisimenant „Aleksandros prakeiksmą“ (2007). Kelionės laike į Paryžiaus kaip skirtingas epochas atrodytų šiek tiek iš fantastinio kino srities, tačiau tik ne šiame filme, kuriame kelionės yra tik daugiasluoksnio Paryžiaus ir romantikos sostinės atskleidimo būdas. O ir filmo personažų likimus sprendžia ne jie, ir ne jie pasirenka, ką mylėti ir ko nekęsti, ką palikti ir ką atrasti, bet Paryžius, kuris šiame filme ir yra pagrindinis personažas.

Žinoma, aktorių kolektyvas kaip visada stebina savo gausiu žinomumo spektru. Filme pasirodo devynios galybės žvaigždžių, kurie suvaidina epizodinius vaidmenis, nereikalaudami išskirtinumo – buvusio prezidento žmona ir dainininkė Carla Bruni, Rachel McAdams, Owen Wilson, Marion Cotillard, Kathy Bates ir kt.

Žavus, išraiškingas, paprastas nepaprastume, mielas ir jaukus filmas ir kas be ko labai alaniškas. Subtilūs ir taiklūs dialogai užburia, garso takelis spinduliuoja prancūziška dvasia, o personažų naivumas ir išmintis malasi kaip girnos, sukurdamos įdomius charakterius, tokius kartais artimus mums patiems. Viena iš įsimintiniausių frazių: „Nostalgija – tai dabartinės realybės neigimas.“ Gal ir neigimas, gal ir ne, bet mes leidžiamės į dabarties Paryžių, į 1920 ir 1890 – uosius su galimybe pajausti ir pasimokyti mylėti ne tik praeitį, bet ir dabarties grožį.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela