Filmas: "Tiesos galia" / "Ji pasakė" / "She Said"

 Sveiki,

Tikriausiai visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio – Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She Said) (2022).

Filmas nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo, buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.

Nustebino ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė, jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.

Visgi man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa, man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“ (2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu, bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Rimvydas Stankevičius apie lyčių stereotipus, kairiarankius sovietmečiu ir laisvę būti savimi

 Sveiki,

 

„Gimtadieniams dovanų gaudavau plastmasinius automobilius (nes esu berniukas – o berniukai labai mėgsta žaisti automobiliais), nemokėdavau ir nenorėdavau su jais žaisti. Todėl suaugusiųjų buvau atidžiau stebimas – ar labai nenormalus... Dar vaikų darželyje buvau pripažintas nenormaliu – mat buvau kairiarankis, todėl ant dešinės man rišdavo raudoną kaspiną ir choru mėgindavo įtikinti, kad man kaire ranka rašyti ir piešti labiau patinka tik todėl, jog neskiriu savo rankyčių ir manau, kad kairė – tai dešinė. Jie jau tada geriau už mane žinojo, kas man geriau. Kas tiek jie? Minia, pulkas, masė – ta pati, kuri sakė: „Gerai mokykis, kad taptum gydytoju.“ Kodėl turėčiau tapti gydytoju? „Todėl, kad gydytojo darbas lengvas, algos didelės [...].“ Rimvydas Stankevičius.

 

Argi mūsų vaikai nėra laimingi gyvendami šiais laikais? Viskas leidžiama, tik išreikšk save, pilna galimybių, viskas prieinama, egzistuoja teisės, pareigos jau nebe tokios svarbios, siūlai ant dešinės neberišami ir nors šiemet mūsų jaunuolių laimės indeksas Europoje aukštas, tačiau nesu matęs labiau nelaimingų vaikų, nei dabar. Gal ir klystu. Šiandien kitos ugdymo problemos, mokomės iš laisvės kažką lipdyti, bet nelabai suvokiame ką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Sigitas Parulskis kalbasi su dainininkėmis Beyonce ir Taylor Swift "Užupio kavinėje"

 Laba,

 

Jie susitiko „Užupio kavinės“ lauko terasoje. Po jais lėtai tekėjo Vilnelė ir Sigitas Parulskis davė Taylor Swift ir Beyonce pasirašyti ant vinilinių plokštelių dėklų. Jos atkišo jo naujausią romaną „Kaip aš mečiau“. Jis irgi pasirašė.

–Ar pavyko mesti? – klausia daugiausia pasaulyje pastaruoju metu įrašų pardavusi Taylor Swift.

–Ne. Dar niekaip nepavyksta mesti rašyti. Rašau vis tą patį ir tą patį, apie mirtį, gyvenimą, geismą. Rūkyti toliau rūkysiu, tačiau gerti tikrai nemesiu.

–Man tai nepavyksta numesti svorio, grįžti į pirmojo šio amžiaus dešimtmečio mergaitiškas formas. Bet gal jau ir nebereikia, ką? Apkūnios mulatės šlaunys dabar madingos, – šypsosi Beyonce. – Ant albumo viršelio tai matyti!

–Užsisakom alaus ir cepelinų! Šlaunims tai nepakenks, – šypsosi Sigitas.

–Žinai, Sigi, mes tave, kaip per tą magnetinį rezonansą, suspausime iš abiejų pusių. Aš iš apačios gulėsiu, tu ant manęs, o Beyonce ant viršaus. Būsi kaip dešrelė bandelėje.

–Labai panašu į lietuvišką cepeliną... Aš būsiu įdaras?

–Būtent. Šiuolaikine populiaria muzika įvilkta lietuviška literatūra. Bus karšta kaip pirtyje, o mūsų kojų nagai tikrai gražūs ir mes ne tokios plaukuotos kaip tavo prisimenami žmonių kūnai iš praeities.

Beyonce ir Taylor šypsosi. Sigitas užsako cepelinų su mėsos įdaru ir spirgučiais su grietine. Vilnelė tingiai teka, joje atsispindi debesys, panašūs į nupešiotas Basanavičiaus barzdas.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andrius Jakučiūnas apie besikeičiančio menininko įvaizdį visuomenėje

 

Vinilinė plokštelė: Taylor Swift – The Tortured Poets Department [Vinyl / 2LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Taylor Swift – The Tortured Poets Department [Vinyl / 2LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beyonce – Act II: Cowboy Carter [vinyl / 2LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Beyonce – Act II: Cowboy Carter [vinyl / 2LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Leon Somov & Jazzu - Offline [vinyl / LP] (2024)

 

Informacija apie albumą:  Leon Somov & Jazzu - Offline [vinyl / LP] (2024)

Maištinga Siela

Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert Musil apie gyvenimą, pastangas, vertybes, pasipriešinimą, gyvenimo sąlygas

 

Sveiki,

 

Visais tikriausiai gyvenimo atžvilgiais pritarčiau rašytojo Robertui Musil minčiai iš knygos „Žmogus be savybių“, bet...

 

„Žmogų kaip kvailį pirma reikia įgrūsti į jo galimybių, planų ir jausmų tramdymo marškinius, trukdyti jam visokiais prietarais, tradicijomis, kliūtimis ir apribojimais, - ir tik tada tai, ką jis sugeba nuveikti, galbūt bus ko nors verta, brandu ir pastovu...“

 

...bet tai neturėčiau būti AŠ.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 52: kai esi savimi, tu labiausiai įkvėpi kitus!

 

Sveiki,

 

Prieš jus – fotografija, kurią tikriausiai matėte kur nors internete memų sraute, bet iš tikrųjų joje pavaizduota 91-erių metų senutė Agnes Kasparkova (Anežka Kašpárková) iš Čekijos (šiemet jai jau sukaks 95). Būdama išties garbaus amžiaus ji neprarado ne tik gyvenimo džiaugsmo, bet ir toliau realizuoja ir stebina aplinkinius čekus bei visą pasaulį. Stebina, nes ji atsisakė būti kaip ir visos senutės.

 

Visgi šios dienos suvokimas ateina iš pajautos, kad žmonės, kurie dažniausiai mus įkvepia veikti, kurti, judėti ir džiaugtis, ateina iš to, kad jie nusprendė pirmiausi BŪTI SAVIMI. Atrodo, nieko banaliau negali būti, nes kasdien girdime tą pasakymą „būk savimi ir viskas bus gerai“, tačiau dažniausiai prabūname tyliai, nes ką žmonės pasakys, pagalvos ir t. t. Visos Madonnos, Taylor Swift, Leonardai da Vinčiai ir kiti, kurie nuolat ką nors inspiruoja, visų pirma, atsisakė būti kaip visi, nes tai jų netenkino. Mes labai dažnai iš aplinkos jaučiame tildymą, atmetimą, kai spontaniškai pasielgiame, kai imamės veiklos ar pozicijos, kuri šokiruoja, tačiau tai jau jų, o nebe mūsų problema. Tik būdami savi mes iš tikrųjų tada savaime viską sakome, veikiame ir atrodome geriausiai, kad net pamirštame laikinai mūsų potencialą slopinančią savikritiką, tada tampame nesustabdomi, čiuožiantys ant bangos keteros kaip kokia Agnes Kasparkova, kuri tiesiog daro tai, nepaisant kitų, kas jai patinka.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Karvelis "mOterOs"

 Renata Karveli. „mOterOs“ – Vilnius: Slinktys, 2023. – p. 84.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiais metais Knygų mugėje įsigijau tik vieną poezijos knygą, kurią žinojau, kad įsigysiu, nes tikėjausi geros ir provokuojančios poezijos. Gal dėl to, kad šios temos poezijoje neliečiamos arba paprastai laikomos nepriimtinomis, tauriai poezijai netinkamomis, priklausančios nebent kandiems užstalės kupletams, turint galvoje, kad iš esmės šiandien viskas leidžiama, ką tik žmogaus protas pajėgia sugalvoti ir nebėra jokių tabu. Bent jau tokia sukeliama iliuzija, tačiau poezijos vertinimai viešojoje erdvėje, ypač tarp intelektualų ar tų pačių poetų, yra kitokie, netgi primena tam tikras chuntas, atspindinčias dažnai garsiai neištransliuojamas, bet žinomas poetų ratelių komunas. Kodėl apie tai kalbu?

 

Tiek, kiek matau Tauragėje veikiančią, rašančią ir skaitančią menininkę Renatą Karvelį (g. 1988), taip suvokiu jos menininkės laikyseną atšlijusią nuo Vilniaus poetų, todėl ji kitokia, iš dalies nepriklausoma, iš dalies nepriimta. Jos debiutinis eilėraščių rinkinys mOterOs atspindi įvairų susipriešinimą ne tik tarp menininkų, lyčių, bet ir tarp pačių moterų, apie kurias dažnai nenorime kalbėti viešai, nes turime nepagrįstą įsitikinimą, jog tai žema, mergaičių ratelio reikalai, reikia patylėti ir pan. Renata Karvelis drąsiai paneigia šiuos įsitikinimus ir prabyla apie tai, ką pati Žemaitė deklaravo savo laiškuose, kad nemėgsta davatkų, moterų pletkininkių, kurios meldžiasi arčiausiai altoriaus, bet reikalui esant kitą apmėtys akmenimis pirmosios.

 

Nors mOterOs galima laikyti debiutiniu autorės rinkiniu, tačiau ji 2017 metais buvo išleidusį čebuką Poems After Sex, kuris davė pradžią autorei materializuoti savo kūrybą įvairiomis formomis. Menininkei svarbus performanso bruožų turintis poezijos slemas, t. y. vieši konkurencingi skaitymai viešojoje erdvėje, turintys ekspresyvių vaidybinių elementų. Būtent slemas tikriausiai rašant ir dėliojant mOterOs autorei padarė didžiausią įtaką, kadangi slemas iš esmės keičia poezijos ne tik funkciją, bet ir koreguoja problemas, temas bei sintaksinį eilių organizavimą, kuris neretai priartėja prie socialines problemas ir kritiką išsakančio repo su hiperbolizuotais pasikartojimais, tupinėjančiu skiemenavimu. Tad nenuostabu, kad mOterOs atsisako beveik visų klasikinei poezijai pakilios, taurios ir metaforiškos kalbėjimui būdingos sugestijos.

 

Sakyčiau, priešingai – chuliganiškas ir ciniškas ėjimas su pakeltu viduriuoju pirštu (p. 12-13) prieš veidmainystę tampa stoiškiausia poezijos ir slemo konjunktūros manifesto dalimi. Kitą vertus, Renata Karvelis yra moteris, kuri dirba provincijoje (jeigu Tauragę laikysime provinciją) be didesnių skandalų, o jos mOterOs toli gražu nebuvo itin šiltai sutiktas tų pačių moterų, priešingai nei tuo pat metu Knygų mugėje Beno Lastausko, kuris pristatė iš savo facebooko paskyros sudurstytų ciniškų tekstų rinkinį Tiems, kurie neskaito, aišku, su Andriaus Tapino palaiminu už nugaros. Ar galima kalbėti apie vis dar esančius dvigubus standartus literatūroje tarp lyčių? Kodėl Renata Karvelis nėra itin populiari (nes taikosi į šventąją poeziją, nes moteris?), kodėl Benas Lastauskas populiarus ir suvokiamas kaip sveikintinas literatūrinis chuliganas?

 

Apie įsigalėjusius ir keistus dvigubus standartus autorė kuria ir savo mOterOs eilėse: „jų moterys / lieknesnės / tiražas 800 egz. / vyrai stambesni / tiražas 1500 / jų moterys / siuva / vyrai kalba apie / vandenis, medžius / ir vėjus / gal todėl / kajokas rudai / kazlauskaitė / raudonai (p. 71). Manau, kad kalbant apie šį rinkinį galima kalbėti ir apie tam tikrą moters poziciją prieš feminizmą, nes rinkinys labiau suvokiamas kaip moters kritika moterimis, tiksliau kalbant, moters socialinei hierarchijai. Knygos viršelis – matinis lyg pėdkelnės nailonas, gyvatės oda, imituojanti šydą, kuris verčia moteris moterų kompanijoje imituoti karalienes ir freilinas. Kas nustato, ar tu esi kobra, ar tik kavos pilstytoja (?!) – žinoma, galios ir valdžios svertai: kuo aukštesnė tavo biuro ar įstaigos kėdė, tuo tu didesnė kobra.

 

Vienas taikliausių, mano galva, rinkinių eiliavimų yra moterų „lyderių“ silpnesnių/nepopuliaresnių/neįtinkančių moterų subordinavimas, kuris tekste byloja kaip cinišką ir dažnai viešai nutylimą mobingą. „Moteris Nr. 2 kasdien 9 val. 30 min. išverda jai juodos kavos (be pieno) į 250 mil talpos moters Nr. 1 rudą molinį puodelį (su juodais rombais). Moteris Nr. 3 tai darydavo iki tol, kol gavo 1 grupę. Tebuvo 33-ejų, kuomet jos galvoje išaugo neoperuojamas auglys. [...] Kai moteris Nr. 3 žingsnių apačioje jau nebesigirdi, moteris Nr. 1 sako, kad moteris Nr. 3 pati durnai padarė: visada pirmiausia reikia pasitarti su moterimi Nr. 1. (p. 34-35).“ Darbinėje aplinkoje susidūrę su moteriško kolektyvo dramomis, šnypšimu, psichologiniu teroru, apkalbomis, manau, nesunkiai suvoks, kaip taikliai kasdieniniais įvaizdžiais perteikiama moteriška smurtinė aplinka.

Renata Karvelis (nuotr. Juozas Petkevičius)

 

Nemažai tarp moterų esama pavydo, susijusio ne tik su valdžia, bet ir su išvaizda, kuri, galiu tik įsivaizduoti, tikrovėje alina ir sekina moteris. Autorė ironiškai naudoja moteriškus kalbos kodus, dviprasmybes, vieną deklaruoja viešai kalbėjimo sraute, o tikruosius subjekčių mintijimus iliustruoja skliausteliuose. Bet iš kur ateina veidmainystė viena prieš kitą puikuotis, girti ir tuo pat metu nekęsti? Ar ne iš dukterų ir motinų santykio? „...mama sakydavo jei sportuosi / nebūsi stora kaip aš / ta maikė balta iš / labdaryno baisia tave storina (p.59).“ Neatsargus žodis gali užmušti, byloja liaudis išmintis. Neretai moteris pavojinga kitai moteriai neparodo pavojaus, kaip teigiama eilėse, nes nepastebėsi, kaip esi jau beveik nužudytas lėto kobros moters ėdimo. Tokių nusaldintų, veidmainiaujančių moterų tipai daugeliui atpažįstami: „Pasakojimuose ji, jos vaikai, anūkai ir žentai yra geri, gabūs ir nepakankamai įvertinti, o visi kiti – liurbiai paskutiniai. Miestelio seniūnas – neveiklus, parkų asociacijos nariai – bestuburiai, mokslininkai ir archeologai, tiriantys gyvąją gamtą  ir iškasenas, – nekompetentingi. [...] 35 %  pinigų, skirtų mūsų visų algoms, atitenka vien moteriai Nr. 1 (p. 43).“ Apie toksišką hierarchinę moterų susisluoksniavimą darbinėje aplinkoje byloja ir kiti eilėraščiai: „8. negalima jai girdint kalbėti su vyrais / 9 . negalima kalbėti vietoj jos / 10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti // aš visąlaik tyliu (p. 42).“

 

Nors rinkinyje nemažai apie kobras, tačiau esama ir antraeilių temų ir problemų, viena iš jų moters santykis su savo kūnu, kurio funkcionalumas permąstomas per reprodukciją bei socialinius vaidmenis. Klasikinėje sampratoje moters kūnas yra skirtas duoti gyvybę, kitaip sakant, pratęsti giminę. Vis dar jaučiama ir esama feministinių srovių ir mOterOse, kai subjektė atsisako moterystės išsipildymo: „kraustėsi ir tėvų į butą, vėliau / iš buto į namą kūnas, netapęs motina / žiūri į sodą, kur auga žolių vaikai (p. 55).“ Šiaip dažnai mūsų poezijos vertinimų lauke, įvairiose recenzijose, galima pastebėti, kad atvirai, jautriai byloti apie savo seksualines patirtis, psichologines traumas yra geros psichoterapinės poezijos bruožas, sveikintinas kaip gijimo ir priėmimo į ratelį ženklas, tačiau apie socialinį subordinavimą, ypač tarp moterų, kalbėti yra pernelyg dvatkiška. Galbūt dėl to, kad mūsų problema, jog pletkų ir intrigų kultūrą nuvertiname kaip nesvarbią? Poezijoje apie išprievartavimą kalbėti jau yra normalu, tačiau, kad naktimis negali užmigti, nes nežinai, kaip šefė rytoj tave vėl pažemins ir pašieps už uždarų durų, yra... Kas tai yra? Sovietinis orumo palikimas?

 

Šiaip pats mOterOs leidimas ir parengimas nestokoja fantazijos. Pavykęs dizainas! Eilėraščių išdėstymas žaismingas, esama grafinių eilėraščių (pvz., apie muselę ir šūdelį ant užuolaidos kilpelės x), prozinių ir į internetinius komentarus struktūriškai panašių užrašymų, šmaikščiai dygios užsklandėlės, užtušavimai ir t. t. Grafiniai žaidimai konceptualiai, sakyčiau, papildo eilėraščius, o kai kada poetinių slemo tekstus, idėjine prasme. Pabaigoje, nuskaičius programėle QR kodus, galima pasižiūrėti autorės įrašus, kaip ji skaito savo tekstus.

 

Man patiko mOterOs, nors atsiliepimų girdėjau įvairių, manau, jie kyla iš tų pačių problemų, apie kurias užsiminiau rašydamas šią recenziją. Rinkinys drąsus, vizualus, žaismingas, primenantis manifestą ir nepritariamą verbaline subordinacija grįstai „kultūrai“, kuri traumuojančiai veikia ištisas socialines mases. Pastarąjį dešimtmetį pradėta daug kalbėti apie įvairias mobingo rūšis, kaip jas atpažinti. Nemanau, kad knyga vien tik apie psichologinį smurtą ir veidmainystę, bet veikiau kaip manifestas tiems reiškiniams, kurie egzistuoja tarp mūsų kaip savaime suprantami, todėl jie slopinami ir pernelyg dažnai nurašomi kaip nereikšmingi. Anuomet, sovietiniais laikais, poezija buvo prisiėmusi moralinę pareigą bent jau Ezopo kalba byloti apie vertybiškai išliekantį žmogų, nors ir luošinamą sistemos, šiandien mOterOs, paveiktos slemo žanro, vėl geba kalbėti nesuasmenintai apie kolektyvines traumas. Rinkinys aktualus ir pavykęs, nors ir ne visiems įtiksiantis.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Butas" / "The Apartment"

 Sveiki,

 

Senas geras retro kinas vėl sugrįžo pas mane! XX amžiaus vidurio kino legenda Billy Wilder sukūrė ne vieną kultinį filmą, kurie tapo net tolimiems lietuviams žinomi vien iš pavadinimo, pavyzdžiui, „Džeze tik merginos“ (1959), o štai po metų režisierius pristato kitą sėkmingą filmą – „Butas“ (angl. The Apartment) (1960), kurį iš esmės nusprendžiau pasižiūrėti dėl didelių simpatijų aktorei Shirley MacLaine, pastaroji šioje juostoje sukūrė vieną iš pagrindinių Franės Kubelik vaidmenį.

 

Tiesą sakant, filmas išties labai seno sukirpimo ir jau nuo pat pirmųjų kadrų atsidūriau lyg senuose namuose! Buvau primiršęs tą seno ir gero sukirpimo Holivudą, kuris išgyveno tikrą aukso amžių ir niekas jo nebardavo dėl įsigalėjusių šablonų, nors jis akivaizdžiai egzistavo, bet dėl to, kad nebuvo pernelyg su kuo palyginti, nebuvo ir pretenzijų. Tos juodai baltos spalvos, interjero detalės, televizoriaus valdymo pultelis, patefonas ir senoviniai šaldytuvai atrodo kaip iš kokios į istoriją nugrimzdusios Atlantidos. Tiesą sakant, taip ir yra.

 

Istorija išties šmaikšti ir įtrauki. Biuro darbą dirbantis C. C. Baxteris, norėdamas užkopti karjeros laiptais, naktimis ir vakarais laikinai pernuomoja savo butą viršininkams, kad jie galėtų atsivežti savo meilužes ir praleisti vakarą. Tuo pat metu Baxteris slampinėja po miestą, miega ant suolelio ir persišaldo, tačiau jam pavyksta išsikovoti geresnes sąlygas darbe. Galiausiai įsivelia į darbinį meilės trikampį. Biuro šefas „kadrina“ lifto darbuotoją (man išvis neįtikėtinas darbas – visą dieną važinėji liftu ir visiems maigai mygtukus!? Čia kaip koks Antanas Garšva iš „Baltos drobulės“), tačiau su liftininke Frane santykius norėtų megzti ir Baxteris, galiausiai Franė patenka į keistą vieno buto istoriją, į kurį ją kaip meilužę vežasi šefas, bet iš tikrųjų jis priklauso Baxteriui... Daug paradoksalių ir komiškų situacijų filme verčia ir stebėtis, ir juoktis. Puikus scenarijus!

 

Nepaisant visos įtraukios istorijos, man filmas atrodė maskulistinis. Visi vyrai šefai be išimties turi meilužes, vienas kitą drąsina kaip „patinai“, patiklios ir naivios moterys paliekamos ant ledo, nes jos per kvailos suprasti, kad tikri „patinai“ savo vaikų ir žmonų nepalieka dėl liftininkių. Klasikinis variantas klasikiniame kine. Visgi scenos konstruojamos daugiau ar mažiau kaip teatro scenoje, tad manau, kad pakoregavus tam tikras scenas scenarijų nesunkiai būtų galima adaptuoti teatro scenoje. Komiškos situacijos, sakyčiau, nelabai pasenusios, daugelis šiuolaikinių holivudinių komedijų iki šiol kalba apie tuos pačius dalykus kaip ir filme „Butas“. Žavesio filmui suteikia būtent istorinė kino raiška, spalvos, tuometinis operatoriaus darbas ir netgi tas pats senoviškai svaiginantis orkestrinis garso takelis. Visgi žiūrėdamas kaip ir kiekvieną retro filmą, galiu prisiekti, jog filmą esu matęs vaikystėje, kažkur ataidėjo prisimanai, nuotrupos, kad dešimtame dešimtmetyje per kažkokias šventes visgi filmą transliavo, nes įspėjau tam tikras scenas ir intuityviai atsekiau naratyvą. Filmas smagus, jį galima žiūrėti kaip delikatesą ir nesierzinti, kad viskas nusenę, priešingai – mėgautis, tarsi vaikščiotum po senovinį kino pasaulį.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 51: šeštadienis priklauso man ir aš tai vertinu!

 Sveiki,

 

Dangau, kaip seniai neturėjau tokio puikaus šeštadienio! Nepiktino net ne visai pavasarinė temperatūra, nes tai tėra tik smulkmena. Pagaliau galėjau normaliai ilsėtis krapštydamasis šeštadienį namuose, o ne tingiai drybsoti lovoje ir graužtis, kad tingiu daryti tą, tingiu daryti aną. Priežastis labai paprasta – kokybiškas ir sąmoningas poilsis, tad ir veiksmai veda prie pasitenkinimo ir dėkingumo, o ten, kur dėkingumas, visada atsiranda ir energijos.

 

Diena puiki, nes kokybiškai sportavau, o ne šiaip 5 minutės visokiausių nekokybiškų pratimų, kad „užpumpuotų“ kūną ir raumenys pajustų apkrovą, o lėtai, tarsi laižant ledus. Po to tiek energijos atsiranda! Žinoma, ne darbams ją ištaškyti, o sutelkti į ko nors darymą, kas teikia malonumą! Susitvarkiau namus, esu iš tų, kurie mėgsta tarką, o švarūs ir kvepiantys namai kelia didžiulį pasitenkinimą, nes tai mano erdvė, kuriai skiriu laiko! Šiandien neskubėdamas per dieną perskaičiau vieną knygą – J. M. Coetzee „Lenkas“ ir net spėjau čia pasidalyti mintimis apie ją. Spėjau išeiti į miestą, pavalgyti, laukia dar du naktiniai filmai... Jaučiuosi taip normaliai, kaip nesijaučiau jau kelias savaites! Šeštadienis priklauso man ir jis įkvepia gyventi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lenkas"

J. M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip visada džiaugiuosi, kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs stebinti.

 

Naujausiame savo romane Lenkas mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje, tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...

 

Maždaug toks būtų siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga, pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo, įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina avantiūrai.

 

Šiame nedideliame romane veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname, tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti, ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi, interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą, netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.

 

J. M. Coetzee kaip visada išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei padėčiai.

 

„–Poetas Dantė buvo Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.

–Nesąmonė. Beatričė žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“

J. M. Coetzee

 

Kitas romano sluoksnis, kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo, nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės, maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“

 

Galų gale, kas tie jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant, interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą, įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius, išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.

 

Tiksliai pasakyti, kad romanas Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.

 

„Ar jam nekilo mintis, kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?

 

Arba atvirkščiai? (p. 114).“

 

Jūsų Maištinga Siela