Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tvin Pykso miestelis" / "Twin Peaks" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Apie serialą „Tvin Pykso miestelis“ (angl. Twin Peaks) tikriausiai galima kalbėti gerai arba tik labai gerai. Pamenu tuos laikus, kai lietuviški TV kanalai bene kasmet rodydavo „Tvin Pykso miestelį“ ir aš jo niekaip nesuprasdavau, tiesą sakant, ne jo, bet kodėl jį tiek kartų, kaip kokį visiems mirtinai atsibodusį „Komisarą Reksą“ vis bruka žiūrovams. Mama vis žiūrėdavau, o aš, išgirdęs „Tvin Pykso miestelio“ muziką, skuosdavau į lauką, bet... Tik paaugęs sužinojau, kas tas „Tin Pyksas“ ir David Lynch, todėl šią vasarą, paskatintas Telemano blogo įrašų, sėdausi žiūrėti vaikystėje neįveikiamo serialo, tad kokie įspūdžiai, pažiūrėjus pirmąjį sezoną, kurį sudaro viso labo 8 serijos?

Įspūdis toks, kad visą sezoną bandžiau visame detektyviniame seriale įžvelgti labai jau kažko sukto ir sunkiai suvokiamo, tačiau tik vėliau toptelėjo, kad nieko čia sudėtingo ar pernelyg įdomaus ir „kabinančio“ visgi nėra. Netgi jeigu ir ryžčiausi žiūrėti antrąjį sezoną, kuris turi kur kas daugiau serijų, vis tiek nesužinosiu, kas nužudė Lorą. Kažin, ar šį atsakymą pateikia ir trečiasis sezonas, sukurtas po daugiau nei 20 metų su tais pačiais aktoriais. Tai kuo šis serialas vis dar gali pasirodyti įdomus?

Visų pirma dėl trafaretinių keistų veikėjų, režisieriaus dėmesio jų ydoms, aistroms ir pomėgiams. Detektyvas, pamišęs dėl spurgų ir medžių, imasi tirti Loros bylą, tačiau visa jo galvosena ir perteikimas „komikso“ stiliaus, kas jame prifarširuota Rytų filosofijos ir mistinių sapnų interpretacijų, kurios iš esmės yra vienas paveikiausių serialo variklių, dėl ko įdomu žiūrėti. Vienas kvailiausių dalykų – bukas policijos pareigūnas ir jo kvaili santykiai su policijos nuovados sekretore. Veikėjai arba mistikai, arba akivaizdžiai „blogiečiai“, arba vieno braižo, įprasminantys populiarių ir dažnai nevykusių trilerių tipažinius charakterius. 

Nors „Tvin Pykso miestelis“ nenuobodus ir pakankamai įtraukiantis, visgi neišeina iš galvos: o kur čia slypi D. Lincho genialumas? Kodėl šis serialas padarė nemažos įtakos atsirandant kitiems kur kas sėkmingesniems serialams? Sunku pasakyti, gal dėl to, kad jis visą laiką vedžioja žiūrovą už nosies, prisodrindamas bylą mistinių simbolių iš esmės kuria steriliai išgalvotą miestelio pasaulį, kuris nieko bendro neturi su natūralumu, kas iš esmės kiek keista, nes baugumui išreikšti dažniausiai pasitelkiami tikrovę atliepiančios vaizdavimo priemonės. Nieko nuostabaus, kad serialą pamėgo intelektualai, stalkeriečiai ir visokio plauko mistikai, nes jis yra „nučiuožęs“ ir toks neįtikinantis, kad iš to neįtikinamumo, kuris netgi primena „Santa Barbaros“ efektą, yra išgaunama savotiška atmosfera, dėl ko serialas ir tampa labai lynchiškas. 

Kodėl nusprendžiau nebetęsti žiūrėti šio daugelio laikomo šedevro? Priežastis buvo viena: labai trumpalaikiai įspūdžiai, nusibodo paprasčiausiai galvoti, kur paprastoje, kiek falšyvinėje detektyvinėje istorijoje, blyksteli D. Lyncho humoras, iš kurio reikia išspausti netikras genialumo sultis. Nė iš tolo neįtikino, tačiau serialas topo tiesiog pramoginiu žiūrovo lesalu, kurio įspūdžiai, deja, bent mano galvelėje, ilgai neužsiliko. Kita priežastis – tiesiog gaila laiko, kurį galėčiau skirti, kas iš tikrųjų „veža“ ir mane intelektualiai jaudina nei trafaretinis „Tvin Pykso miestelio“ rinkinys.

P. S. Serialo gerbėjai, nepykite ir nesistenkite menkinti mano nuomonės ir įrodinėti tiesiog skonio reikalo „tiesas“.

P. S. S. Serialo daina išties patiko!

Jūsų Maištinga Siela