Filmas: "Mirusių poetų draugija" / "Dead Poets Society"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus bandžiau žiūrėti Peter Weir filmą „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead Poets Society) (1989), kurį man rekomendavo visi, kurie netingi. Tiesa, kažkas nutiko ir po 10 minučių filmą išjungiau, tuokart negalėjau pakęsti tų senovinių operatoriaus sugestijų. Gal ir gerai, nes dabar, praėjus keleriems metams, filmą susižiūrėjau visai kitaip nusiteikęs, tad ir filmas atrodė visiškai kitoks.

 

„Mirusių poetų draugija“ visais atžvilgiais kaip ir „Pusryčių klubas“ (1985) yra kultinis pedagoginis filmas, skirtas įsisenėjusios švietimo ugdymo problemoms atskleisti. Filme vaizduojama griežta klasikinė ir akademinė privati berniukų mokykla, kurioje mokosi tik turtingų tėvų vaikų atžalos, pastarosios patiria didžiulį spaudimą tiek iš mokyklos, tiek iš tėvų. Naujaisiais mokslo metais berniukus pradeda mokyti naujasis literatūros mokytojas Džonas Kytingas ir jis taiko netradicinius, žaidybinius mokymosi metodus, kurie nepatinka kitiems mokytojams ir įstaigos vadovams, tačiau duoda labai didelę naudą jauniesiems vaikinams. Mokytojas juos vedasi į lauką, supažindina su mokyklos aplinka, prašo išplėšti vadovėlio terijos puslapį apie poeziją, skatina savaip mąstyti ir kurti. Dalis berniukų įkuria Kytingo laikas gyvavusį slaptą „Mirusių poetų draugiją“, kurioje kiekvienas gali išreikšti užslopintą savasties dalį...

 

Iš tikrųjų filmas apie maištą prieš klasikinę ugdymo sistemą, kuri neugdo, o muštru verčia kalti ir siekti akademinių rezultatų. Nepatirdami laimės ir laisvės vaikinai nuobodžiai leidžia laiką prie knygų, tad Kytingo pastangos išmokyti laisvai mąstyti ir gyvenime rinktis sukelia vaikinų gyvenimuose didelį rezonansą. Jie išdrįsta mąstyti kitaip, elgtis ir byloti tiesą, pavyzdžiui, Neilas įsirašo į teatro būrelį, o Čarlis, nebijodamas nuo sportininko gauti į kailį, prisipažįsta mylįs merginą. Deja, ne viskas gražu, kas atrodo gražu, laisvė griežtoje hierarchija paremtoje tikrovėje sulaukia baisių pasekmių. Kartą sužinoję, kokia gali būti saldi laisvė, mokiniai nebegali būti griežtai struktūruotoje sistemoje. Neilas tai supranta, jis negali pakęsti tėvo spaudimo, jam primestų lūkesčių. Klasikinė tėvų auklėjimo klaida: to, ko negalėjo patys pasiekti, žūtbūt stengiamasi „nulipdyti“ iš savo vaikų, nesuvokdami individo poelgių, lakant vaikus savo nuosavybe.

 

Pažiūrėjus filmą galima diskutuoti, kokią įtaką padarė naujasis mokytojas, o kokią Neilo tėvas. Ar geriau mirti dėl laisvės, ar susitaikyti su sistema ir bandyti iškentėti, kaip nors pateisinti tėvo lūkesčius. Filmas atsakymo nepateikia, tačiau žiūrovas nekvailas, jis suvokia, jog norint laisvai mąstyti ir prisiimti atsakomybę klysti ir mokytis iš savo pasirinkimų reikalauja kaktomušos su griežta sistema, kuri sugriūtų, jeigu įvyktų masinis maištas. Deja, Neilas pramokęs laisvo mąstymo ima ir suvokia, jog griežtas gyvenimas ir būsima karo mokyklą, į kurią norėtų tėvas jį išsiųsti, numarins jo tikrąjį potencialą, be to, jam tiesiog trūksta tėviškos atramos ir supratingumo.

 

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad vienas iš būdų ištrūkti arba kovoti su absurdu, kurio negali įveikti, yra savižudybė. Taip, filmas jautrus ir graudus, tačiau jis tikriausiai sužadina nemažai aliuzijų į nūdienos lietuvių švietimo sistemą. Mokyklose kuriama integralaus ir pasirenkamų dalykų, būrelių, veiklų laisvė, mokiniai skatinami eiti į įvairias veiklas, dalyvauti prieš patyčias nukreiptose programose, o mokytojai atsisakyti vadovėlinio paskaitų dėstymo ir tai lyg ir daroma, tačiau neretai vaikams jau net tas nebeįdomu. Įdomu nebent... mokytojo asmenybė, kuri turi kasdien turėti daug energijos, idėjų, žaidimų, nuolat siekti provokacijos, tačiau kiek iš tikrųjų tokių pedagogų gali būti? Geriausiu atveju vienas kitas per visą mokyklą. Visą įtrauką galų gale šiandien „suėda“ internetas, neriboti pakaitalų ištekliai, o tai kardinaliai skiriasi nuo to, ką galima pamatyti „Mirusių poetų draugijoje“, kuris, sakyčiau, nors ir sąlygiškai pasenęs, tačiau nepaseno viena idėja: net ir pertekęs technologijomis ir pasirinkimais mokinys vis tiek turi mokytis mąstyti laisvai ir kritiškai.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trumeno šou" / "The Truman Show"

Sveiki, skaitytojai, 

Kažkaip vis pro akis praleisdavau filmą „Trumeno šou“ (angl. The Truman Show) (1998), kuris tapo vienu geriausiu šiaip jau kaip komiką vertinamam aktoriui Jim Carrey vaidmenų karjeroje – bent jau taip būtų galima sakyti prieš žiūrint filmą, tačiau iš esmės turinyje aktorius atrodo tarsi eilinėse savo rogėse ir atlieka tuo pačiu nuspėjamu komikiniu braižu savo vaidmenį. Visgi aktorius yra sukūręs kur kars universalesnių vaidmenų, pvz., filme „23“, tačiau „Trumeno šou“ nuo to prastesnis tikrai netampa.

Filmas iškart panardina į falšyvinės tikrovės sapną – sekamas žmogaus gyvenimas kaip realybės šou jam nė nežinant, kad visą gyvenimą gyvena netikrą gyvenimą, kurį stebi visas pasaulis... Tiesą sakant, filmas kiek priminė filmą „Malonus miestelis“ ar net tą patį „Būti Džonu Malkovičiumi“, kai fantastinės idėjos, sietinos su idiliniu 5 dešimtmečio amerikiečių šeimos gyvenimu. Iš esmės filmo stipriausioji jėga – fantastiniais romano motyvais sukurta alternatyvi tikrovė, kuri kritikuoja žmonių užsisėdėjimą prie TV, stebint banalius realybės šou – o tokių būta ir mūsų laikais, kai visa Lietuva prilipdavo prie ekrano, stebėdami kaip „Akvariume“ gyvena žmonės, pamiršdami savo tikruosius gyvenimus. 

Daug biblijinių minčių, kritikos ir ironijos galima įžvelgti kartoniniame Trumeno pasaulyje, kurio klišės neatsiejama amerikietiškojo kultūrinio gyvenimo dalis. Filmas, turintis išliekamąją vertę, gerą aktorių kolektyvą, bet svarbiausia – kritišką idėjinę plotmę, kuri verčia pasižiūrėti, kaip kartais mes patys to nesuvokdami gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komandoras: Tamsioji pasaulio pusė" / "Master and Commander: The Far Side of the World"

Sveiki, 

Australų režisierius Peter Weir yra visada sėkmingas savo didingais ir prabangiais kino užmojais, nenukarpant ar neiškarpant gilesnių kino „žinučių“ žiūrovui. „Kelias atgal“ (2010), „Trumeno Šou“ (1998) režisierius 2003 metais pristato nuotykių dramą „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“ (Master and Commander: The Far Side of the World), kuri taip pat sulaukė tiek palankių kino kritikų, tiek žiūrovų atsiliepimų. Na, nuotykiniai pasakojimai, o ypatingai apie senovinius laivus ir įgulas yra tikra klasika. Šis pasakojimas apie 1805 metus, kur Pasaulio pakraštyje konkuruoja ir grumiasi anglų ir Napoleono Bonaparto prancūzų laivai.

Sodrus, prabangus ir matomai gerai suręstas ir ištransliuotas siužetas leidžia mėgautis interpretuotais istoriniais mūšiais, žavėtis ilgomis, po metus ir daugiau kažkada trukusiomis kelionėmis, tokie žygiai neretai baigdavosi mirtimi. Taip, šis filmas yra būtent vienas iš tų vyriško prado, jame nedominuoja moterys, tačiau net ir čia netrūksta pačių įvairiausių sentimentalių jausmų – draugų draugystė, tėviško užstojimo, pagalba nuskriaustiems, vyro ir vaiko santykiai. Filme didelė paletė skirtingų charakterių, kuriuos įtakoja laive susiklostę santykiai pagal įgulos narių laipsnį ir draugystę. Išties tai epinio pasakojimo filmas, kada nuo pat pirmos filmo minutės įsėdi į anglų laivą ir keliauji į Braziliją, Argentinos pietus, o galiausiai į Galapagus, susiduriant su priešais, neišvengiamai prarandant draugus ir atrandant naujus.

Pagrindinį vaidmenį kapitoną Komandorą sukuria australų aktorius Russell‘as Crowe, kuriam būdingi filmai su didžiuliu komerciniu potencialu ir gerai išdirbtu scenarijumi. Manau, kad jam labai tinka vaidinti šiurkščius, brutalius ir valdingus vyrus, kadangi pats aktorius taip pat filmavimo aikštelėse nebūna ėriukas ir nebijo pasiųsti režisierių ant trijų raidžių, taip ir Komandoras jaučiasi sodrus, tvirtas, ryžtingas, bet kartu abejojantis teisingumu ir santykiais su aplinkiniais. Tai neabejotinai geras šio aktoriaus vaidmuo, bet parodykit man nors vieną prastą Russell‘o Crowe pasirodymą? Taip nebūna. Kitokių šiame filme mega ryškių aktorių kaip ir nepastebėjau.

Visgi tai maskaradinis filmas, skatinantis fantazuoti ir žavėtis istoriniu laikotarpiu, pajusti teisingumą ir eiti ten, kur veda širdis, banaliau ir nepridursi. Mano galva, tai vienas geresnių ir prabangesnių nuotykinių filmų, kuris patiks ir paprastiems žiūrovams, ir kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4


 

Jūsų Maištinga Siela