Filmas: "Itališkas apiplėšimas" / "The Italian Job"

 

Sveiki,

 

Režisieriui F. Gary Gray buvo patikėta nelengva užduotis – perkurti populiarų ir kino klasika tapusį filmą „Itališkas apiplėšimas“, kurį 1969 metais režisavo Peter Collinson. Naujausiame „Itališkas apiplėšimas“ (angl. The Italian Job) (2003) versijoje pasakojama labai panaši nusikaltėlių keršto istorija, o jame nusifilmuoja tokios ryškios Holivudo žvaigždės kaip Charlize Theron ir Edward Norton.

 

Tiesą sakant, nesu didelis tokių trilerių mėgėjas ir šį filmą sužiūrėjau gerokai purkštaudamas dėl filme iki gyvo kaulų įsiėdusių kino klišių. Filmas absoliučiai holivudinio braižo, pasakojantis apie būrį gerai organizuotų plėšikų, kurie Venecijoje sumaniai apšvarina seifą, tačiau net ir tarp geriausių draugų yra vienas išdavikas, kuris apmulkina savo bendrininkus, o norėdamas išsisukti vieną iš jų nušauna. Po kurio laiko nušauto vyruko suaugusi dukra susiranda žudiką ir suviliodama bando įvykdyti kerštą...

 

Iš esmės šis gan dinamiškai nufilmuotas filmas savu laiku turėjo žiūrėtis gan neblogai. Čia netrūksta juokelių, veiksmo, sarkazmo ir trafaretinių kriminalinio pasaulio grimasų, bet iš esmės filmas, bent jau man šiandien, buvo ganėtinai nuobodus ir nuspėjamas. Pagrindinės veikėjos grožio standartas, besiseilėjantys dėl jos vyrukai su vaikėziškomis ir kvailomis savybėmis, kurios labiau tiktų komedijos komiksams, vedė iš proto. Naratyvas irgi labai primityvus. Visas filmas skirtas kelioms kriminalinėms operacijoms, tačiau viskas daugiau ar mažiau matyta ir girdėta, todėl visumoje filmas nuvilia. Suprantu, kad „Itališkas apiplėšimas“ buvo vienas iš tų pirmojo šio amžiaus dešimtmečių pamatinių filmų, davusių paspirties tokio žanro filmams kaip „Oušeno vienuoliktukas“ serijai ir pan., tačiau žiūrėdamas šį filmą vis graužiau save: dieve, juk reiktų žiūrėti geresnį kiną.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmykštė baimė" / "Primal Fear"

Sveiki,

Iš tikrųjų dešimto dešimtmečio amerikiečių populiarusis kinas yra paženklintas kriminalinėmis bylomis. Kiek per tą dešimtmetį sukurta filmų, kurių veiksmas vyksta teismo salėje, vargu, ar besuskaičiuosime, tačiau vieną kitą iš vertesnių galima pažiūrėti – „Filadelfija“, „Klientas“, „Mirtininkas eina“, „Velnio advokatas“ ir kiti. Šįkart siūlau žvilgtelti į filmą „Pirmykštė baimė“ (angl. Primal Fear) (1996), kuris, regis, nelabai kuo skiriasi nuo daugelio to meto teisminį procesą vilkinančių filmų.

Tiesą sakant, tikėjausi kažko mistinio, nes filmo pavadinimas toks geras, kad net norisi analogiško knygos pavadinimo, tačiau, kai pamačiau, jog reikalas suksis apie katalikų kunigų pedofilijos reikalą, nutariau mistifikavimus atidėti į šalį. Iš esmės filmo istorijos struktūra labai paprasta: vaikinukas įvykdo žmogžudystę, o vėliau advokatas su prokuroru kovoja dėjo kaltumo ir nekaltumo. Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo senų senovės, tačiau akį traukia išskirtinė aktoriaus Edward Norton vaidybą – išties puikus vaidmuo, leidžiantis atsiskleisti jo aktoriniams sugebėjimas, todėl tai nebuvo praleista pro akis ir vaidmuo įvertintas „Oskaro“ nominacija. Filme pasirodo ir tokios mega kino žvaigždės kaip Richard Gere bei Laura Linney, kurie galbūt nesukuria kažko itin įspūdingo, tačiau dirba gerai ir įtikinamai. 

Apskritai filmas įdomus ne dėl savo kriminalinio įvykio, kiek dėl to, kiek mes patikime E. Nortono kuriamu personažu ir jo bipoliniu sutrikimu. Viskas pateikiama kaip neginčytina tiesa, o R. Gere personažas tarsi mūsų analogiškas žiūrovas, per kurio suvokimą jaučiame bylos eigą, bet pasirodo, yra viskas kiek kitaip. Iš esmės filmo pradžia kiek varginanti ir nuobodi, primenanti daugelį kriminalinių istorijų, todėl galima pasigesti savitumo ir kitoniškos atmosferos, tačiau filmui įpusėjus pamažu susidomima byla ir jau finalas iš tikrųjų apdovanoja žiūrovą laurais ir emocijomis. Truputį priminė netgi legendinę juostą „Avinėlių tylėjimas“, tačiau „Pirmykštei baimei“ iki tos visuotinos įtaigos dar toli, bet filmas išties neblogas ir palikęs gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-paukštis" / "Birdman"

Sveiki, kino gerbėjai,

Žinote, visai nenustebau, kai šiemet pagrindinį „Oskarą“ pelnė ispanų režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu filmas „Žmogus-paukštis“ (angl. Birdman) (2014). Nėra nė vieno prasto filmo, kurį pristato šis režisierius. Pradėjęs savo kūrybinį kelią fantastišku debiutu „Meilė – tai kalė“, jis tiesiog tapo tikra kino legenda. Kiekvienas jo filmas tampa tikru vaistu kiekvieno kino gurmano akims. 

„Žmogus-paukštis“ visiškai netikėtas šio režisieriaus darbas, kuris tikriausiai savo specifika, scenarijumi labiausiai skiriasi nuo ankstesniųjų darbų. Vėl darbas su garsiausiais angliškai kalbančiais aktoriais. Vien pažiūrėjus į aktorių sudėtį, svaigsta galva. Sudėtingas montažas šįkart susitelkia ne į įtemptą koliažinį pasakojimą, bet į uždarą, gana izoliuotą teatro pobūdžio kinematografinį pasakojimą. Rodos, niekada nenutrūksta operatoriaus darbas ir viskas filmuojama vienu metu. Labai stiprus scenarijus, pagrindinio aktoriaus Michael Keaton vaidyba, kuri jau įvertinta įvairiomis nominacijomis. Įdomu tai, kad emocinis užtaisas veikia išvien su siužetu, kuris nėra nuobodus. Režisierius balansuoja tarp tikrovės ir iliuzijos, nė akimirkai neleidžia būti įsitikinusiam, kas vyksta iš tikrųjų žmogaus pasąmonėje ir realybėje, o filmo simbolinis finalas išlaiko šią paslaptį netgi pačiam filmui pasibaigus.

Sunku kažką plačiau kalbėti apie šį filmą. Manau, jis buvo vertas „Oskaro“, kaip ir visi šio režisieriaus darbai. Filme buvo malonu sutikti neįtikėtino ryškumo žvaigždės – Naomi Watts, kuri jau dirbo su režisieriumi prie „21 gramas“. Išskirčiau Edward Norton – jo personažas atrodė visada aštrus ir pavojingas. Emma Stone, Andrea Riseborough ir kiti tiesiog atliko antraeilius, bet toli gražu neprastus vaidmenis.

Filmas įspūdingas ir viskas jame daugiau ar mažiau kelia įspūdį, ir aš tiesiog neturiu jokių priekaištų nei scenarijui, nei scenoms, nei aktoriams. Tai vienas iš tų filmų, kai tiesiog nereikia aikčioti ir krūpčioti galvojant, o už ką gi jis galėjo pelnyti „Oskarą“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Viešbutis "Didysis Budapeštas" / "The Grand Budapest Hotel"

Sveiki, kino gerbėjai,

Iš filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. The Grand Budapest Hotel) (2014) tikėjaus labai daug. Prieš keletą metų matyta Wes Anderson kino juosta „Mėnesienos karalystė“ padarė tikrai gerą įspūdį, kad net norėjosi iš šio filmo dar aukštesnės kartelės, tačiau režisierius kuria jam įprasta maniera ir nebesistengia kažkuo itin nustebinti.

Wes Anderson iš esmės remiasi rašytojo Stefan Zweig knyga ir pasakoja istoriją, kuri vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kas jau kas, bet W. Adreson turi savo stilių, unikalų, maskaradinį, spalvingą ir šmaikštų. Jeigu filmą vertinti kaip komedijos žanrą – tai jis tikrai puikus ir unikalus, personažai hiperbolizuoti, rafinuotai šmaikštūs, net primenantys „Rožinės panteros“ pagrindinį personažą. Režisierius išties smaginasi viską šaržuodamas, spalvindamas ir margindamas daro, tai tikriausiai ir yra viso filmo perliukas. Čia humoras tampa neadekvačiai kitoks, savitas, unikalus, nebanalus, kitokios formos, o kurti komedijas kitokios formos, pritraukti ir sudominti – tai išties unikalus dalykas, tai rodo ir savitą W. Adreson pasaulio matymą.

Sunkiai kur pamatysime tiek daug puikių aktorių viename filme. Toks jausmas, kad režisieriui pavyko sukviesti vienus žinomiausių šių dienų aktorius, betrūko tik pačios Meryl Streep! Tokie žinomi aktoriai kaip Edvard Norton, William Defoe, Adrien Brody, Jude Law, Saorse Ronan, Tilda Swinton, Bill Murray ir, o dievai, gal ir nebevardinsiu, nes tikra aktorių antologiada, sutiko suvaidinti kad ir nedidelį lopinėlį vaidmens, bet vis tiek sutiko! Kitą vertus, nėra mažų vaidmenų, yra tik prastų aktorių. Daugelis aktorių buvo pasirodę ir filme „Mėnesienos karalystė“. Šįkart pagrindinės vadžios buvo patikėtos Ralph Fiennes, kuris man padarė neįtikėtiną įspūdį! Visada šį aktorių esu įpratęs matyti rimtą, susikaupusį, sudėtingo amplua vaidmenyse ir tikėtis, kad jis vieną dieną atliks komišką vaidmenį buvo tolygu laukti, kol kiaulės pradės skraidyti...

Aktoriai ir filmo režisierius per pristatymą.

O šiaip filmas tikrai geras, spalvingas, nors tenka pripažinti, kad režisieriui manęs nustebinti, priblokšti nebepavyko, netgi tikėjausi kažkokio pasakiško, didingo iš paties viešbučio vaizdo, būta prie to eita, tačiau, matyt, siužetas neleido išpūsti pernelyg didelio burbulo. Rekomenduoju kinomanams ir ne tik. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela