Sveiki,
Tai jau
antrasis, kiek kito žanro, mano matytas režisieriaus David Lowery filmas „Vaiduoklio
istorija“ (angl. A Ghost Story)
(2017). Prieš kokius penkerius metus teko matyti jo režisuotą „Ne šventieji“ (2013)
su ta pačia aktorių pora Casey Affleck ir Rooney Mara, kurie po ilgos pertraukos
abu nusifilmavo vėlei drauge pas tą patį režisierių. Tiesa, tuokart skausmingai
žiūrėjau „Ne šventuosius“, vis sukandęs dantis, kažko tame filme man pritrūko,
kažko būta pernelyg ištęsta, tad smalsu, kaip visa tai atrodys mistinėje siaubo
dramoje?
Tiesą
sakant, pamaniau, kad labai suklydau pasirinkdamas šį filmą, nes namiškiai po
penkiolikos minučių jau išėjo į kitą kambarį ir eilinį sykį patvirtino, kad su
manimi neįmanoma žiūrėti „normalaus“ kino, tokio maždaug kaip „Vienas namuose“
ir pan. Tiesą sakant, aš taip pat kietai sukandęs dantis žiūrėjau „Vaiduoklio
istoriją“ ir galvojau: Dieve, Dieve, na, kokia apgailėtina nesąmonė. Scenos ištęstos
iki negalėjimo kaip kokiame futuristiniame nonseniškame teatre, kuriame
bandoma žiūrovą paveikti veikėjų psichofiziniais veiksmais, pavyzdžiui, kaip
jiedu guli lovoje apsikabinę, arba kaip ji valgė tą atneštą pyragą... Pradžios
filmo taktai tokie nepaveikūs, kad reikia didžiulės kantrybės bandant save
sudominti šia netekties istorija, o šalia išdygęs vaiduoklis po paklode (taip,
taip, pigus triukas be didelių efektų) atrodo arba kažkaip neypatingai genialu
arba makabriškai juokinga, o, bet, tačiau...
Staiga
filmui persiritus į antrą pusę mane ištiko šokas – iš paprastų buitinių
paklodžių sukuriama stebuklinga netekties ir ilgesio istorija, nusidriekusi per
laiką ir erdvę, šitokia skausminga (ne)susitaikymo su praradimu istorija. Paveikus
garso takelis staiga išgrynino beviltišką vaiduoklio laukimą ir staiga
pasirodo, kad siaubo istorija visai net ne siaubo, o širdį verianti netekties
istorija, vietomis prisiminiau net prancūzų režisieriaus Olivier Assayas „Asmeninė
pirkėja“, kur mistiniai elementai panaudoti truputį panašioje atmosferoje. „Vaiduoklio
istorijos“ finalinės scenos tampa itin dinamiškos laiko spektre, o paliktas
mylimosios atsisveikinimo lapelis durų staktos plyšelyje, kurį per ilgus
dešimtmečius bando išrakti vaiduoklis, tampa tokia graudžia scena, kad
prilygsta mažo kačiuko skandinimo vaizdui YouTube beširdžio pono likimo kanale.
Beveik
net neabejoju, kad šis originalus filmas tiek scenarijumi, tiek jo pastatymu
didžiajai daliai žmonių visgi nepatiks, kitaip sakant, ištveria tik
ištvermingiausi. Prieš pradedant žiūrėti, reikia suvokti, kad siaubo šiame
filme nėra (bent tokio, kokį esame įpratę matyti kine), o pirmajame
pusvalandyje užvilkintos iki begalybės scenos tėra tik kinematografinės vystomos
istorijos ritmas, kuris pamažu greitėja, o ilgesys ir nostalgija atsiveria
laikmečio trapumu, kada pasaulis aplinkui keičiasi, o tavyje tebegyvena
praeities prisiminimai, nuolat tavyje kunkuliuojantys, išdylantys, kintantys.
Kiek galima laukti mylimosios? Pasirodo, visą amžinybę...
Nepatikėsite,
tačiau vienas iš tų filmų, kurio metu absoliučiai pakeičiau kardinaliai nuomonę
seanso metu ir itin retas atvejis, kada kantrybė pateisino, o galgi net pranoko
lūkesčius. Absoliučiai naujas kino žvilgsnis!
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 84/100
IMDb :6.8
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą