Filmas: "Spindesys" / "Shine"

 

Sveiki,

 

Šis filmas buvo atkreipęs mano dėmesį gal prieš dešimt metų, gal dar seniau, tačiau neturėjau galimybės jo pažiūrėti, tačiau tą padariau visai neseniai. Nieko nuostabaus, nes filmas senas, jis autobiografinis ir pasakoja apie iš tikro egzistuojantį iš Australijos pianistą David Helfgott (g. 1947), pastarasis kilo iš žydų kilmės šeimos, o filme vaizduojamas jo sudėtingas ir traumuojantis gyvenimas pavadinimu „Spindesys“ (angl. Shine) (1996). Tiesą sakant, kiek net nustebino, kad scenarijus neoriginalus, o perpasakoja tikrojo asmens gyvenimą, tiksliau jį pertransformuoja ir pritaiko plačiosioms žiūrovo akims ir ausims.

 

Istorija prasideda nuo mažojo Deivido, kuris dalyvauja vietos miestelyje pianistų konkurse ir, deja, dėl per didelio talento jo nelaimi. Deivido tėvas – Piteris, sakyčiau, maniakiškai auklėja savo sūnų ir kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį ir sprendimą. Piteris kadaise pats neteko savo visų seserų, buvo engiamas ir mušamas tėvo, kentė nepriteklių, todėl norėdamas išlaikyti šeimą kuo arčiau savęs, imasi griežtos patriarchato rankelės. Filme vaizduojama, kaip jis nuolatos nusivilia talentingu berniuku, kaip nė karto jo nepagiria ir nepaglosto. Tipinė XX amžiaus vidurio užkietėjusi tėvo mačisto ir sūnaus nesantaika, grįsta nepamatuotais tėvų lūkesčiais ir vaikų ribotomis galimybėmis. Tėvas skriaudžia ir riboja sūnų, kad šis nepaliktų namų, tačiau tuo pačiu vietiniuose konkursuose jį dresiruoja reikiau už arklį. Galiausiai Deividas ima maištauti, jis renkasi galimybes ir tėvas imasi savų sprendimų. Genialusis Deividas tiek save perlaužia, kad galų gale atlikdamas vieną sudėtingiausių kūrinių patiria priepuolį, po kurio pakrinka jo kalbėsena, mąstysena, elgesys, tačiau net liga neužgožė jo talento...

 

Filmas geras. Turėjau abejonių, kad bus pernelyg nusaldintas, netikroviškas, patetiškas ir pernelyg brėžiantis sunkio, bet talentingo žmogaus asmenybės kontūrą, nors tenka pripažinti, yra ir to braižo. Bet ėmė ir kažkaip, žinokite, sujaudino tėvo aklas bukumas ir vaikio noras susikurti iš talento savo gyvenimą. Tiesa, filmas vis tiek toks teatralizuotai parodomasis, jaučiasi 90-ųjų kino braižas ir maniera žūtbūt jautriai, bet pašmaikštaujant kalbėti apie kokius nors sutrikusius žmones, pvz., kaip 1994 metais pristatytas „Forestas Gampas“ ar tas pats 1988 metais „Lietaus žmogus“, kur išskirtinumą kine daro veikėjas su negalia arba neįvertintu genialumu, todėl žiūrovus palieka be pasirinkimo atjausti. Dabar tikriausiai tokie filmai nelabai suveiktų, nors „Oskaro“ tiesiojoje vis dar pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, prieš kelerius metus apie kurčiuosius pasakojęs filmas CODA. 

Visgi man filmas labiausiai koreliavo ne dėl Deivido traumos, kurią galimai sukūrė tėvo įskiepytas nesveikas perfekcionizmas, bet dėl sąšaukos su kultiniu didaktinio pobūdžio filmu „Mirusiųjų poetų draugija“ (1989), kuriame tėvų lūkesčiai tiesiog pražudo internatinėje griežtoje mokykloje jaunuosius talentus, nes jiems tiesiog buvo užmestos pareigos ir lūkesčiai, kad patenkintų tėvų ego ir pasididžiavimą. Sunku patikėti, bet tikrasis Deividas dar gyvas iki šių dienų, o už jo vaidmenį garsus aktorius Geoffrey Rush pelnė „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, nors tikriausiai turėjo dalytis su Noah Taylor, kuris irgi gan įtikinamai sukūrė Deivido vaidmenį paauglystės ir studentavimo epizoduose. Filmas jautrus, bet be provokacijos, tad tinka žiūrėti su paaugliais.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užkandinė "Parakas" / "The Spitfire Grill"

Sveiki,

Vienas kinomanas primygtinai rekomendavo pažiūrėti filmą „Užkandinė „Parakas“ (angl. The Pitfire Grill) (1996) kaip vertą dėmesio filmą. Ką gi, kaip tik buvau nusiteikęs gerai kino juostai, tačiau prisipažinsiu, kad nebuvo lengva įsijausti į filmą, kurį, pasirodo, kažkada vaikystėje probėgšmais visgi buvau matęs...

Istorija pasakoja apie jauną merginą, išleistą iš kalėjimo ir bandančią mažame miestelyje atsistoti ant kojų. Iš esmės tai ganėtinai šviesi istorija. Miestelio žmonės, turintys savo įsitikinimus ir prietarus, ne visada gražiai elgiasi su atvykėliais, tačiau merginai, regis, ne miestelėnai tampa rakštimi ir ne praeities nuodėmės, bet noras padėti užkietėjusiai užkandinės „Parakas“ senei parduoti užeigą. Pamažu žiūrovai supranta, kodėl šioji mergina kalėjo ir kodėl ji yra tokia, kokia yra... Iš esmės tokius filmus apie žmones, kurie po kalėjimo nutaria viską pakeisti ir pradėti gyvenimą iš naujo, labai mėgstu, šioji istorija turi išties neprastą scenarijų, lėtą 90-ųjų pasakojimo manierą, pritaikytą kaip šiek tiek moralizuojantį ir mokantį žiūrovą tam tikrų vertybių ir supratimo apie žmogaus klystkelius.

Kitą vertus galbūt to aštrumo šiame filme ir pristigo, viskas šiek tiek neįtikėtina, pavyzdžiui, miškuose gyvenantis benamis (beveik žiemos metu!) kažkokioje neaiškioje iš šakų suręstoje užuovėjoje – kaip jis iškenčia lietų ir visą kitą? Kitą vertus graži istorija apie pasiaukojimą ir atlaidumą, nors istorija ganėtinai pasaldinta, visgi kiek netikėta filmo atomazga mane nustebino, nes pagal viso filmo sąrangą, atrodė, kad viskas pasibaigs kaip Volto Disnėjaus filmuose – visi ilgai ir laimingai gyvens. Visgi filme būta gerų momentų, pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos prisipažinimas apie praeitį bažnyčioje, tačiau visgi tam tikruose įvykiuose pasigedau elementaraus subtilumo ir tikrumo. Manau, filmas tikrų žiūrėti šeimai su paaugliais.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Lėja" / "Lea"

Sveiki,

Europietiško kino mėgėjai turėtų suklusti rinkdamiesi čekų kino juostą „Lėja“ (ček. Lea) (1996), kuri pasakoja apie itin trapią ir jauną merginą, kuri vos pakalbanti, tačiau jos tikroji kalba – filosofinė ir kančios poetinė kalba. Patyrusi motinos mirtį, tėvo žiaurų elgesį, našlaitė užauginta kaimynų išteka už keistuolio iš Vokietijos, na, ir čia jau prasideda „perauklėjimas“, kurio priemonėmis dažnas pedagogas nepritars, tačiau nuo to filmas darosi tik įdomesnis.

Visomis prasmėmis filmas itin panašus į režisierės Jane Campion šedevrą „Pianinas“ (1993), kur nebyli moteris atokiame Viktorijos laikų Naujosios Zelandijos kaimelyje ilgėsi vienintelio savo kalbėjimo instrumento – pianino. Čia mes turime ne tik vos lemenančią jauną moterį, patyrusią gausybę baisių psichinių traumų, bet kiek ir kitokį laikmetį. Filmas nufilmuotas Čekijoje visgi mane visų pirma paveikė vizualiais kaimiškais vaizdiniais, tokiais artimais Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir apskritai lietuviško kaimo mentalitetui bei atmosferai. Visgi žiūrint neapleido jausmas, kad kaimas visomis prasmėmis atsilikęs ir primena ne 1991-uosius, bet gūdžius pokario metus ir jeigu ne vienas kitas švystelėjęs automobilis, manyčiau, kad tai loginė kalba – nei elektros, nei vandentiekio, tarsi kaimas atsilikęs ir negalioja jokie kolektyvizacijos dėsniai, kuriuos išgyveno Čekoslovakija kaip ir Lietuva pagal komunistinių laikų dėsnius. Matyt, pernelyg užsižiopsojau dėl laikmečio spragų, tačiau tenka pripažinti, kad atmosfera vis tiek įtaigi, o pirmosios filmo minutės labai žiaurios.

Visgi filmas turėjo atskleisti sudėtingą pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį ir čia kiek priminė pervertintą lenkų „Oskaru“ apdovanotą filmą „Ida“ – vaizdiniai retai atrodo atliepiantys dvasinį portretą, jie atskiri ir tampa labiau tapybiški nei kalbantys paralelėmis, potekstėmis apie dvasinius ryšius, dažnai apie suluošinimą. Visgi neįvyko kaip filme „Pianinas“ papasakoti įtemptą istoriją, nors faktų ir šokiruojančių detalių netrūksta, tačiau loginės priešpriešos bado akis, pavyzdžiui, vokietis „nusiperka“ Lėją jos net nepažinodamas (tik dėl to, kad reikia tylios bobos lovoje, nes pats asketas restauratorius – camon?), iš pažiūros jis ją talžo, nori paversti ištikima namų kale, bet tuo pačiu atsiranda ir rūpinimasis – perka gėles, domisi jos dvasios pasauliu ir, regis, supranta, atjaučia, nestokodamas nei pinigų, nei laiko Lėjos prisijaukinimui, bet kartu ir despotauja, prisimindamas pirmąją žmoną, surakina antrankiais... Arba kai kas čia neišplėtota, arba pernelyg daug loginių nesutapimų. Nors aktoriai tokiame filmo kontekste atrodo įtaigiai, bet iš esmės filme jaučiama ir lietuviško to meto vaidybos manieros ne per geriausių bruožų – teatrališkumas, pauzavimas, tapybiškumas, kuris lyg ir gražus, bet iš esmės gi neveikia kaip transcendentiniame Tarkovskio kine, tai ir lieka ne poezija, ne filosofija, o truputį prisvilęs teatras, norint išgauti spalvą, bet iš esmės ne spalva išgaunama, o tylėjimas su neveikiančia vidine įtampa. Finalas su požeminė scena, pilna žvakių, absoliučiai nereali ir veikiau turėjo būti pateikta (arba sukelti iliuziją), kad tai veikiau Lėjos vaizduotės sakrali erdvė, o dabar atsiranda dar ir tas vokietis ten, kur šimtai žvakių, kuriuos ji greitai pridegioja (per kiek laiko?), na, kai kas čia neveikia, nors tu ką...

Privardijau daug esmingų trūkumų, tačiau filmas turi savo kibirkšties, gurmanams jis patiks. Filmas panašus į biografinį, tačiau tai ne biografinė juosta, o originalus scenarijus, eilės – slovakų dramaturgo ir poeto L‘ubomir Feldek (g. 1936).

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Čia filmas originalo kalba, lietuviškai įgarsintą rasite torentai.lt

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieš bangas" / "Breaking the Waves"

Sveiki, 

Kažkada paklausė manęs, ar Lars von Trier kartais nėra mano mėgstamiausias režisierius? Permečiau galvoje matytus jo filmus, kai kurie patiko, kai kurie nelabai, tačiau tenka pripažinti, kad jis vienas labiausiai provokuojančių pripažintų režisierių, kurio kiekvienas darbas sulaukia nemenko atgarsio. Dar nematyta jo drama „Prieš bangas“ (angl. Breakig the waves) (1996) iš tikrųjų patraukė ne tiek dėl to, kad jį sukūrė Lars von Trier (nors ir dėl jo), kiek dėl britų aktorės Emily Watson, kuri už šį vaidmenį pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų, įskaitant ir „Oskarą“.

Išties filmas labai „trieriškas“, nuolat banguojanti kamera lyg ir sufleruoja, jog viskas buitiškai gyvenimiškai permatoma, bet kartu turi, kaip visada, ryškių religinių poteksčių. Šis filmas apie keisto infantilios, nesubrendusios moters charakterį, kuri turi savyje „mažą mergytę“, staiga smarkiai prisiriša prie vyro ir pirmoji filmo dalis lyg primintų kitą režisieriaus darbą – „Melancholija“ (2011). Vestuvės, nekaltybės praradimas, nepažinta erotika lyg ir viskas banalu, tačiau kaip viskas atrodo įtikinama E. Watson akyse, kad tiesiog eina šiurpas. Neįtikėtinai stiprus aktorės pasirodymas, tokie saviti nuo normos nukrypę charakteriai visada kine sublizga ir teikia nepaprasto malonumo. Kaip visada filmas rutuliojasi labai žemiškai, tačiau tos religinės potekstės, Magdalietės ir iškreipto vidinio tikėjimo veidrodis kuria laimės absurdą. Puikus scenarijus neprailgsta pustrečios valandos seanse.

Nors filmui jau daugiau nei 20 metų, tačiau jis daugeliui naujosios kartos ir atrandančių rimtą ir gerą filmą gali padaryti nemenką įspūdį. Gražioje airiškoje aplinkoje nufilmuota juosta pritraukia savo iš pirmo žvilgsnio „nenormaliais“ charakteriais, kurie beregint tampa kažkokiais natūraliai savais. Filmas, kaip ir visi Von Trier darbai, reikalauja nemenkų diskusijų dėl moralės, religijos, tikėjimo, požiūrio į pasaulį ir t. t. Gurmaniškas provokuojantis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Narvelis" / "The Birdcage"

Sveiki,

Sako, kad geriausios komedijos tos, kurios senos. Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti... Kritikų kuo puikiausiai įvertinta komedija „Narvelis“ (angl. The Birdcage) (1996) su ištisu būriu puikiai žinomų aktorių visgi sužiūrėjo truputį prėskai. Labai džiugu, kad kažkaip tokių komedijų nebelabai ir kuria, kurioje komedijinės situacijos būtų šitaip akivaizdžiai teatralizuotos, nenatūralios ir konstruojamos pagal lėkšto anekdoto principus. Iš kitos pusės visgi galima žiūrint pajausti nostalgiją tokiam kinui, su kuriuo mes užaugome.

Filmas „Navelis“ pasakoja apie du pagyvenusius gėjus, kurių sūnus nusprendžia vesti, tačiau nuotakos tėvai labai konservatyvūs ir politiški. Iš esmės viso filmo juokeliai laikosi tarp dviejų nesuderinamų pasaulių: karnavališkai spalvingas homoseksualų gyvenimo būdas bei griežto sukirpimo respublikonų gyvenimas. Filmo pradžia ganėtinai nuobodi ir ryškiai ištęsta, tačiau visas „smagumas“ prasideda likus pusvalandžiui iki pabaigos. Ar šis filmas kartu pamoko tolerancijos? Sakyčiau, taip, bet kartu jis ganėtinai stereotipinis, nes vaizduoja gėjus vieno sukirpimo „subobėjusius“ vyriokus. Lietuvio smegenėlėms tai šiek tiek sunkoka suprasti, bet filmas skirtas ne homoseksualams, o visai žmonijai, kurioje galima pasijuokti ne tik iš konservatyviųjų, bet iš esmės ir pačių gėjų stereotipų. 

Filmas smagus, lengvas, nepretenzingas, kai kada pernelyg viskas itin lėkštai perteikiama ir apteikiama, bet dėl puikiai žinomų aktorių „Narvelis“ gali visai neblogai susižiūrėti. Apskritai tai toli gražu negeriausia komedija, o režisieriaus Mike Nichols, kuris sukūrė filmą „Arčiau“ (2004) ar tokį šedevrą kaip „Angelai Amerikoje“, manau, šis darbas nėra jau toks blizgantis ir privalomas kinomanams.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela