Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Man labai rūpi" / "Nes jai labai rūpi" / "I Care a Lot"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Septintasis filmas.

 

Tiesą sakant, iš režisieriaus J. Blackesono filmo „Man labai rūpi“ (kai kur verčiama „Nes jai labai rūpi“) (angl. I Care a Lot) (2020) beveik nesitikėjau nieko, išskyrus gero ir įdomaus aktorės Rosamund Pike pasirodymo. Trileris su tam tikrais juodojo humoro prieskoniais mano vakaro filmo seanse tapo tikra sensacija.

 

Šioje makabriškoje istorijoje pasakojama kriminalinė istorija, kaip apsukri moteris vardu Marla, dirbanti direktore privačioje savimi pasirūpinti nebegalinčių senukų priežiūros centre, įkūrė savo nusikalstamą imperiją. Marla renka apie savo pacientus informaciją, ji suinteresuota, kad pas ją patektų tik vieniši, palikuonių ir giminaičių neturintys senukai, kurių turtu ji galėtų disponuoti kaip teismo paskirta globėja. Netrunkame sužinoti, kad Marla iš to labai pelnosi ir netgi manipuliuoja teisėsauga, tyčia ieškosi sau atpirkimo ožio, kol vieną dieną ji apie savo pirštą apsuka turtingą senutę Dženifer Peterson. Galiausiai Marla ir jos širdies draugė Frankė pakliūva į gangsterių nemalonę, prasideda interesų ir šantažų karai...

 

Visgi šis smagus trileris iš tikrųjų įtemptas reikalas. Ne kartą žiūrėdamas aikčiojau, kad taip negali būti, kad veikėjai nesveiki, kad taip ar anaip neteisinga, tačiau tai nieko bendra su realybe neturintis filmas. Na, nebent tas faktas, kad farmacija ir gydytojai visame pasaulyje iš tikrųjų lobsta iš žmonių ligų ir negalavimų. Pagrindinė veikėja, kaip tyčia, „labai madinga“, nes lesbietė ir atitinka „Oskarų“ ceremonijos kino turinio prioritetus, tačiau tai nė kiek nepiktina, turint galvoje, kad tai siutina didžiąją daugumą Lietuvos žiūrovų, todėl labai džiaugiuosi, kad filmas dar labiau parodo, kokie homofobai besmegeniai... Visgi lesbiečių pora, kad ir kokia korumpuota, manding, keisčiausi buvo Marlos ambicijos ir bebaimiškumas. Ji absoliučiai nebijo vyrų ir gąsdinimų, toks įspūdis, kad kuo labiau ją gąsdina, grasina ir spaudžia į kampą, tuo labiau jai patinka. Tai mazochizmas. Sutikime, kad Marla yra tiesiog tikrų tikriausia psichopatė, kuri gauna adrenalino grumdamasi su vyrais, o jos moralė beveik nekvestionuotina. Ir čia reikia pažymėti, kad Rasamund Pike yra puiki, o jos šis vaidmuo kažkiek primena ją kone labiausiai išgarsinusį vaidmenį filme „Dingusi“.

 

„Man labai rūpi“ iš tikrųjų mane įtraukė, buvau tiesiogine to žodžio prasme, suvedžiotas ir įtrauktas į tą dinamišką įvykių liūną, kad pamiršau ir laiką, ir užkandžius. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad toks filmas dar gali man patikti, tačiau, matyt, po kelių „rimtuolių“ filmų šis toks dinamiškai spalvingas, ciniškai tarantiniškas filmas, sakyčiau, buvo atgaiva. Filme mes neturime standartiškos kovos, kai blogiečiai nori įveikti geriečius, čia veikia dvi skirtingos blogiečių stovyklos. Vienu metu lyg ir sergi, kad Marla pagaliau gautų už savo aferas tai, ko nusipelniusi, o kai kada imi ją palaikyti už tvirtą feministinę poziciją – toks dviprasmiškas veikėjas, keliantis prieštaringus vertybinius klausimus. Bet juk kaip tik šis filmas dėl to ir įdomus, kad neturime gėrio ir blogio kovos, tad žiūrovui, nepaisant pramoginių siužetinių vingių, tenka rinktis tarp blogio ir truputį mažesnio blogio, šiuo atveju, man atrodo, kad moteriškos lyties gudriosios atstovės šiame filme veikia gana manipuliatyviai žiūrovų atžvilgiu.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes" / "A Guide to Recognizing Your Saints"

Sveiki, skaitytojai, 

Tamsūs ir niūrūs filmai apie gatvių gaujų karus patraukia ne vieną „mačistinį“ žiūrovą, tačiau kažin, ar filmas „Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes“ (angl. A Guide to Recognizing Saints) (2006) yra toks „mačistinis“, kokį trokštų pamatyti užkietėjęs vyrukas, kurio nuomone, kad geras filmas yra tas, kuriame, atsipratau, – šūdas ir kraujas taškosi karo zonoje. Nors šiame filme tiek fizinio, tiek psichologinio smurto netrūksta, juosta absoliučiai turi biblijines prasmes – tėvo ir sūnaus atleidimas vienas kitam, šeimos svarba, draugystė, pasiaukojimas ir kas tik nori, kas iš esmės filmą išgrynina – potekstės už kadro.

Filmo struktūra, kaip ir dera „sūnui palaidūnui“, pasakojama iki „šeimos išdavystės“ t. y. 1986 metai iš spalvotojų kvartalo, kur paaugliai imituojantys suaugusiųjų gyvenimus net svetimą šunį ant savo kvartalo šaligatvio laiko savo nuosavybe. Paauglystės klaidos atrodo „kietos“ ir tamsios – tas filme labai jaudina ir kažkaip imi džiaugtis ta tamsuma ir depresyvia paauglį traumuojančia kasdienybe, kad net imi svarstyti, ar čia ne kažkokia mistika, kad jaunuolis trokšta geresnio gyvenimo, nors visą gyvenimą tematė tik „geriausią draugą“ Antonijų ir jo tėvo paliktas mėlynes? Iš kur tiek režisūrinio potencialo kone bibliškai per tą tamsumą rasti pagrindiniame personaže aplinkai prieštaraujantį baikštumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė mano mėgstamas Robert Downey Jr., kuris kaip ir filme „Teisėjas“ iš esmės yra svarbi šachmatų figūra atskleidžiant tėvo ir sūnaus santykius, grįstus tiek kartų nesusikalbėjimu, tiek fanatiškomis tėvo kulto taisyklėmis, paminančiomis švelnumą ir meilę. Tiesą sakant, gerai pasirodė ir Channing Tatum bei Shia LaBeouf, o filmas, kad ir slegiantis, jis slegia išties gerai, kaip ir privalu geram filmui – nepataikauti, o pasakoti ir provokuoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Denas tikrame gyvenime" / "Dan in Real Life"

Sveiki,

Tiesiog pasiilgau nieko neįpareigojančios komedijos – tokią ir gavau, pažiūrėjęs kritikų gerai įvertintą „Denas tikrame gyvenime“ (angl. Dan in Real Life) (2007), kuriame pasirodo super žvaigždės Juliette Binoche ir Steve Carel. 

Nedaugžodžiaujant pasakysiu, kad nelabai supratau, kodėl tas filmas šitaip patiko kritikams, nes tiek scenografija, tiek „juokingos“ situacijos, tiek visa bedvasė aplinka dvelkė paprastu pigumu. Nepadėjo net gerai žinomi aktoriai, kurie prastai turškėsi kaip vištos įkritusios į klišėmis paženklintus scenarijaus spąstus. Nors ko ir tikėtis? Nebent naivaus ir paprasto juoko, kokio tikrai netruko kitoje J. Binoche nusifilmuotoje komedijoje „Žodžiai ir paveikslėliai“, tačiau šioji labai skysta komedija ir nevykėlis tėvas, nesugebantis „pakabinti“ brolio merginos, pasirodė jau pernelyg perdirbtas įvairių kitų filmų ir ta perdėm gyvenimiška filosofija, kurią tikriausiai kino kritikai įžvelgė pagrindiniame personaže, nes jis trijų dukrų tėvas našlys ir bla bla nė kiek per tą dirbtiną amerikietišką niurzglių klišę nesugebėjo manęs nei patenkinti, nei prajuokinti – išskyrus viena scena, kai J. Binoche kuriamas personažas lipo į vonią, bet ir toji situacija jau kažkur matyta...

Nesuprantu, gal kalti mano kažkokie paslėpti lūkesčiai, nes filmas manęs nesužavėjo. Aišku, yra prastesnių komedijų, tačiau likau tuščiu skrandžiu ir sustingusiais už juoko konvulsijas atsakingais raumenimis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Narvelis" / "The Birdcage"

Sveiki,

Sako, kad geriausios komedijos tos, kurios senos. Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti... Kritikų kuo puikiausiai įvertinta komedija „Narvelis“ (angl. The Birdcage) (1996) su ištisu būriu puikiai žinomų aktorių visgi sužiūrėjo truputį prėskai. Labai džiugu, kad kažkaip tokių komedijų nebelabai ir kuria, kurioje komedijinės situacijos būtų šitaip akivaizdžiai teatralizuotos, nenatūralios ir konstruojamos pagal lėkšto anekdoto principus. Iš kitos pusės visgi galima žiūrint pajausti nostalgiją tokiam kinui, su kuriuo mes užaugome.

Filmas „Navelis“ pasakoja apie du pagyvenusius gėjus, kurių sūnus nusprendžia vesti, tačiau nuotakos tėvai labai konservatyvūs ir politiški. Iš esmės viso filmo juokeliai laikosi tarp dviejų nesuderinamų pasaulių: karnavališkai spalvingas homoseksualų gyvenimo būdas bei griežto sukirpimo respublikonų gyvenimas. Filmo pradžia ganėtinai nuobodi ir ryškiai ištęsta, tačiau visas „smagumas“ prasideda likus pusvalandžiui iki pabaigos. Ar šis filmas kartu pamoko tolerancijos? Sakyčiau, taip, bet kartu jis ganėtinai stereotipinis, nes vaizduoja gėjus vieno sukirpimo „subobėjusius“ vyriokus. Lietuvio smegenėlėms tai šiek tiek sunkoka suprasti, bet filmas skirtas ne homoseksualams, o visai žmonijai, kurioje galima pasijuokti ne tik iš konservatyviųjų, bet iš esmės ir pačių gėjų stereotipų. 

Filmas smagus, lengvas, nepretenzingas, kai kada pernelyg viskas itin lėkštai perteikiama ir apteikiama, bet dėl puikiai žinomų aktorių „Narvelis“ gali visai neblogai susižiūrėti. Apskritai tai toli gražu negeriausia komedija, o režisieriaus Mike Nichols, kuris sukūrė filmą „Arčiau“ (2004) ar tokį šedevrą kaip „Angelai Amerikoje“, manau, šis darbas nėra jau toks blizgantis ir privalomas kinomanams.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela