Filmas: "Griaustinio kelias" / "Thunder Road"

 Sveiki,

 

Tęsiu vėl nepriklausomo kino peržiūras, vėl vakarais norisi įsisiurbti kokią istoriją ir trumpam ilgais birželio vakarais pamiršti rytdienos darbus. Šįkart pasirinkau filmą „Griaustinio kelias“ (angl. Thunder Road) (2018), kurį režisavo Jim Cummings. Pastarasis režisierius šiam filmui pats parašė scenarijų ir netgi atliko pagrindinį Džimio Arnaudo vaidmenį.

 

Istorija pasakoja apie policininką, kuris netikėtai neteko motinos. Per laidotuves sutrikęs ir palūžęs policininkas bando išlieti skausmą susirinkusiems, tačiau jo gedulas netikėtai tampa internetine parodija. Džimis išties išgyvena nelengvą laikotarpį. Atskirai gyvenanti su dukra žmona padavė skyrybų dokumentus, o ir darbe, kuriame, atrodo, gavo daugiausia apdovanojimų ir pripažinimo, nebesiseka. Vis dažniau seržantas siunčia jį namo pailsėti, o mažoji dukrelė taip pat pastebi, kad tėvelis truputį ima elgtis neadekvačiai, jį lygioje vietoje užklumpa įsiūčio priepuoliai, kurie baigiasi neadekvačiais sprendimais. Netrukus viršininkas jį išspiria iš darbo ir atrodo, kad Džimiui nebeliko dėl ko gyventi...

 

Man iš esmės patiko pats filmo koloritas. Tikriausiai per pastarąjį pusmetį iš matytų filmų jį išskirčiau kaip pačią rimčiausią komediją. Iš vienos pusės režisierius sugebėjo Džimio tragediją perteikti socialiai komiškai (aišku, kiek tik gali būti palūžęs žmogus komiškas), iš kitos puses filmo kūrėjas randa savitą balansą tarp Džimio beprotiško neadekvatumo ir aplinkinių, kurie, nepaisant šokio prie motinos karsto, vertina jį kaip žmogų. Tragikomedijos šioje istorijoje daug, nes visi „normalūs žmonės“ iš Džimio tikisi to paties normalumo t. y. pagedėti motinos dieną ar dvi ir vėl būti kietu policininku bei šaltai besiskiriančiu tėvu. Džimis savo išklibusiais standartais tarsi atsisako būti tuo „normaliu žmogumi“ ir visi jo žodžiai bei veiksmai prašosi pagalbos, užuojautos, supratimo, tačiau įsigalėjęs amerikietiškoje kultūroje liūdesio „nepatogumas“, jo slėpimas ir ignoravimas mums pasakoja apie iš vienos pusės sergančią visuomenę, o iš kitos – apie žmogų, kuris nemoka paprašyti tos pagalbos, nes nesuvokia sergąs.

 

Išskirčiau ir pagrindinio aktoriaus pasirodymą, kuris šiame filme ir gyvas, ir charizmatiškas, ir retsykiais forestiškai gampiškas, o kai kada labai normalus. Tai filmas apie sunkų gyvenimo periodą, kokį dažnas gyvenime vienaip ar kitaip patiriame, apie tą periodą, kuris neišsisprendžia per savaitę ar pusmetį, kartais tuos sudėtingus laikus tiesiog reikia patirti ir išgyventi.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Man labai rūpi" / "Nes jai labai rūpi" / "I Care a Lot"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Septintasis filmas.

 

Tiesą sakant, iš režisieriaus J. Blackesono filmo „Man labai rūpi“ (kai kur verčiama „Nes jai labai rūpi“) (angl. I Care a Lot) (2020) beveik nesitikėjau nieko, išskyrus gero ir įdomaus aktorės Rosamund Pike pasirodymo. Trileris su tam tikrais juodojo humoro prieskoniais mano vakaro filmo seanse tapo tikra sensacija.

 

Šioje makabriškoje istorijoje pasakojama kriminalinė istorija, kaip apsukri moteris vardu Marla, dirbanti direktore privačioje savimi pasirūpinti nebegalinčių senukų priežiūros centre, įkūrė savo nusikalstamą imperiją. Marla renka apie savo pacientus informaciją, ji suinteresuota, kad pas ją patektų tik vieniši, palikuonių ir giminaičių neturintys senukai, kurių turtu ji galėtų disponuoti kaip teismo paskirta globėja. Netrunkame sužinoti, kad Marla iš to labai pelnosi ir netgi manipuliuoja teisėsauga, tyčia ieškosi sau atpirkimo ožio, kol vieną dieną ji apie savo pirštą apsuka turtingą senutę Dženifer Peterson. Galiausiai Marla ir jos širdies draugė Frankė pakliūva į gangsterių nemalonę, prasideda interesų ir šantažų karai...

 

Visgi šis smagus trileris iš tikrųjų įtemptas reikalas. Ne kartą žiūrėdamas aikčiojau, kad taip negali būti, kad veikėjai nesveiki, kad taip ar anaip neteisinga, tačiau tai nieko bendra su realybe neturintis filmas. Na, nebent tas faktas, kad farmacija ir gydytojai visame pasaulyje iš tikrųjų lobsta iš žmonių ligų ir negalavimų. Pagrindinė veikėja, kaip tyčia, „labai madinga“, nes lesbietė ir atitinka „Oskarų“ ceremonijos kino turinio prioritetus, tačiau tai nė kiek nepiktina, turint galvoje, kad tai siutina didžiąją daugumą Lietuvos žiūrovų, todėl labai džiaugiuosi, kad filmas dar labiau parodo, kokie homofobai besmegeniai... Visgi lesbiečių pora, kad ir kokia korumpuota, manding, keisčiausi buvo Marlos ambicijos ir bebaimiškumas. Ji absoliučiai nebijo vyrų ir gąsdinimų, toks įspūdis, kad kuo labiau ją gąsdina, grasina ir spaudžia į kampą, tuo labiau jai patinka. Tai mazochizmas. Sutikime, kad Marla yra tiesiog tikrų tikriausia psichopatė, kuri gauna adrenalino grumdamasi su vyrais, o jos moralė beveik nekvestionuotina. Ir čia reikia pažymėti, kad Rasamund Pike yra puiki, o jos šis vaidmuo kažkiek primena ją kone labiausiai išgarsinusį vaidmenį filme „Dingusi“.

 

„Man labai rūpi“ iš tikrųjų mane įtraukė, buvau tiesiogine to žodžio prasme, suvedžiotas ir įtrauktas į tą dinamišką įvykių liūną, kad pamiršau ir laiką, ir užkandžius. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad toks filmas dar gali man patikti, tačiau, matyt, po kelių „rimtuolių“ filmų šis toks dinamiškai spalvingas, ciniškai tarantiniškas filmas, sakyčiau, buvo atgaiva. Filme mes neturime standartiškos kovos, kai blogiečiai nori įveikti geriečius, čia veikia dvi skirtingos blogiečių stovyklos. Vienu metu lyg ir sergi, kad Marla pagaliau gautų už savo aferas tai, ko nusipelniusi, o kai kada imi ją palaikyti už tvirtą feministinę poziciją – toks dviprasmiškas veikėjas, keliantis prieštaringus vertybinius klausimus. Bet juk kaip tik šis filmas dėl to ir įdomus, kad neturime gėrio ir blogio kovos, tad žiūrovui, nepaisant pramoginių siužetinių vingių, tenka rinktis tarp blogio ir truputį mažesnio blogio, šiuo atveju, man atrodo, kad moteriškos lyties gudriosios atstovės šiame filme veikia gana manipuliatyviai žiūrovų atžvilgiu.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaliasis kambarys" / "Green Room"

Sveiki, 

Yra tikrai puikių trilerių ir yra tokių, nuo kurių įskausta galvą praėjus kelioms minutėms. Filmas „Žaliasis kambarys“ (angl. Green Room) (2015) buvo puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Trileris iš esmės turėjo, anot kitų, nurauti stogą ir nuplėšti visas sienas su centrinio šildymo radiatoriais, bet...

Bet pradėsiu nuo to, kad siužetas sumautai nevykęs ir matytas. Kas kad kita aplinka, kiti aktoriai, atmosfera kitokia, kas, kad siužetiniai vingiai truputi kitokie, tačiau kovojantys pankrokeriai dėl savo gyvybių atrodo absoliučiai neįtikinami. Neįdomi istorija, kokių Holivudas yra pasiūlęs ne vieną dešimtį filmų. Filmas absoliučiai nuobodus, miego norisi po 10 minučių, o eigą galima numatyti iškart į priekį... Tiesą sakant, filmą ir mačiau iki pusės, o po to pagailo savęs ir laiko, tai pažiūrėjau prasukinėdamas. Atspėjau netgi tuos, kurie išliks gyvi – pagal aktorių pavardes ir siužetinį braižą. Matyt jau būsiu matęs pernelyg daug filmų...

Vis galvojau, kodėl manęs šis filmas neveiki. Kas jame yra? Būna tiesiog režisierių, kurie velniškai gerai pripažinti, o aš jų darbų negaliu žiūrėti, man jie tokie lėkšti, ištęsti ir bla bla bla. Režisieriaus Jeremy Saulnier‘io teko matyti „Praeities griuvėsiai“, kurie paliko taip pat gana nykų ir erzinančių šablonų šleikštulį. Absoliučiai nesupratau „Žaliojo kambario“ nei siužeto, nei charakterių... Gal net nesupratau, kiek nenorėjau priimti dar vienos skerdynių kažkur matytos versijos. Jei kas paklaustų, ar verta, atsakyčiau: jokiu būdu.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praeities griuvėsiai" / "Blue Ruin"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Praeities griuvėsiai“ (angl. Blue Ruin) (2013) tikriausiai turėjo mane mažų mažiausiai nenuvilti, nes tai filmas iš to vadinamojo auksinio repertuaro, retai „Kino pavasario“ asorti mane nuliūdina, bet paskutiniu metu turiu tiesiog žvėrišką alergiją šaltoms, bejausmėms ir ištęstoms trilerio pobūdžio dramoms. Kaip ir filmai „Rudeninis kraujas“, „Po tavo oda“, taip ir šis, mane tiesiog užpuolė iš pašonės su visu savo nuoboduliu.

Pirmoji filmo pusė tiesiog nužudanti – 20 minučių beveik niekas nevyksta, niekas nešneka, o ta nebyli „intriga“ tiesiog, bent mano akimis, nekelia nei atmosferos, nei intrigos ir apskritai tokiame kine atrodo kaip „nukvėpęs“ limonadas kaitrią dieną prieš saulutę stiklinėje. Galiausiai po pirmosios žmogžudystės viskas tampa daug įdomiau, dar ta atsiradusi personažo kvanktelėjusi ir keršto ištroškusi sesuo, vyras bagažinėje, vis šiaip ne taip padeda iškęsti valandas su filmu... Filme patiko nebent kai kurios šiek tiek natūraliau ir įdomiau suregztos istorijos, pagrindinio aktoriaus Macon Blair vaidyba ir... praktiškai daugiau niekas. 

Filmo pavadinimas „Praeities griuvėsiai“ visiškai atitinka savo turinį. Filmas atrodė lyg žuvis krante, negyvas, stagmatiškas, schematiškas, veikėjai apsėsti kraujo, keršto, žudynių ir pagrindinė istorija, kad kerštaujančios pusės sieja giminystės ryšiai, bendri praradimai, manęs jau nė kiek nebejaudino. Jau geriau būčiau žiūrėjęs filmą su Jennifer Aniston, gal būčiau ten nors kartelį prunkštelėjęs, o čia... laidotuvės be pabaigos, tik laidojamas ne herojus, o žiūrovas.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

Kritikų vidurkis: 7.1

Jūsų Maištinga Siela