Rodomi pranešimai su žymėmis čekų kinas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis čekų kinas. Rodyti visus pranešimus

2023 m. liepos 16 d., sekmadienis

Filmas: "Poliamorija" / "Hranice Lásky" / "Boders of Love"

 Sveiki,

 

Kino pavasaryje rodytas čekų vaidybinis filmas pavadinimu „Poliamorija“ (ček. Hranice Lásky) (2022) iš žiūrovų nesulaukė itin didelio dėmesio, kažkaip neaptikau nei kokių nors diskusijų, nei įdomesnių komentarų iš apžvalgininkų. Vakarų civilizacijos šalyse jau seniai praktikuojami sekso vakarėliai, kai susitikusios poros uždaruose vakarėliuose keičiasi poromis ir daro tai, ką daro. Kas gi nežino, kad Čekija yra europietiškos pornografijos sostinė, tad visai nenustebau, kad čekai ir savo vaidybiniame kine kalba apie ne apie savo alų, o seksą.

 

Filme rodoma jauna čekų pora, kuri, atrodo, savo gyvenime išbandė jau daug ką, o jų santykiai atrodo atviri ir „susigulėję“. Kol jų bendri draugai bendraamžiai skaičiuoja trečiojo vaiko gimimą, iš šalies atrodo, jog Hana ir Petras kažin ko delsia. Galiausiai filmo pradžioje iš Hanos nuolat lenda įvairios frazės apie tai, kad reiktų paeksperimentuoti, o Petras, nors ir kuklesnis ir šypsosi, jis pritaria žmonos sumanymams ir vieną vakarą pakursto ją nukabinti bare esantį vyruką ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

 

Iš vienos pusės filmas kiek nuobodokas, prisodrintas erotinių fantazijų, tačiau tuo pačiu šiek tiek ir nepatogus, todėl išlaiko dėmesį. Pora netrukus taip įninka į sekso pasimatymus, kad kartais nelabai belieka laiko vienas kitam. Iš pažiūros dažnam konservatyvių pažiūrų lietuviui tokie santykiai atrodo nenormalūs. Iš esmės filmas ir atskleidžia, kad poligamija žmonėms, kurie nori kurti šeimą ir išlaikyti nebraškančią santuoką, nėra gerai. Arba bent jau didžiajai daliai. Pamažu Hana tiesiog išprotėja dėl tų seksualinių geidulių, o Petras pajunta, jog tai, kas iš pradžių atrodė kaip seksualinės fantazijos ir pokštavimai, ima griauti jųdviejų sukurtą pasitikėjimą. Juolab kad Petras prigauna žmoną meluojančią. Iš esmės filmas įdomus tuo, kad jis gali parodyti, kaip atvirumas dėl seksualinių fantazijų tarp partnerių gali paveikti santykius, netgi išardyti santuoką, jeigu antroji pusė leidžia tas fantazijas dar ir įgyvendinti. Gal ir gera toji filmo prasmė: tegu seksualinės fantazijos ir lieka slaptomis fantazijomis, nes pradedant jas įgyvendinti tikrovėje gali atrodyti ne taip jau geidulingai aistringa.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 5.6




Jūsų Maištinga Siela

2018 m. rugsėjo 17 d., pirmadienis

Filmas: "Lėja" / "Lea"


Sveiki,

Europietiško kino mėgėjai turėtų suklusti rinkdamiesi čekų kino juostą „Lėja“ (ček. Lea) (1996), kuri pasakoja apie itin trapią ir jauną merginą, kuri vos pakalbanti, tačiau jos tikroji kalba – filosofinė ir kančios poetinė kalba. Patyrusi motinos mirtį, tėvo žiaurų elgesį, našlaitė užauginta kaimynų išteka už keistuolio iš Vokietijos, na, ir čia jau prasideda „perauklėjimas“, kurio priemonėmis dažnas pedagogas nepritars, tačiau nuo to filmas darosi tik įdomesnis.

Visomis prasmėmis filmas itin panašus į režisierės Jane Campion šedevrą „Pianinas“ (1993), kur nebyli moteris atokiame Viktorijos laikų Naujosios Zelandijos kaimelyje ilgėsi vienintelio savo kalbėjimo instrumento – pianino. Čia mes turime ne tik vos lemenančią jauną moterį, patyrusią gausybę baisių psichinių traumų, bet kiek ir kitokį laikmetį. Filmas nufilmuotas Čekijoje visgi mane visų pirma paveikė vizualiais kaimiškais vaizdiniais, tokiais artimais Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir apskritai lietuviško kaimo mentalitetui bei atmosferai. Visgi žiūrint neapleido jausmas, kad kaimas visomis prasmėmis atsilikęs ir primena ne 1991-uosius, bet gūdžius pokario metus ir jeigu ne vienas kitas švystelėjęs automobilis, manyčiau, kad tai loginė kalba – nei elektros, nei vandentiekio, tarsi kaimas atsilikęs ir negalioja jokie kolektyvizacijos dėsniai, kuriuos išgyveno Čekoslovakija kaip ir Lietuva pagal komunistinių laikų dėsnius. Matyt, pernelyg užsižiopsojau dėl laikmečio spragų, tačiau tenka pripažinti, kad atmosfera vis tiek įtaigi, o pirmosios filmo minutės labai žiaurios.

Visgi filmas turėjo atskleisti sudėtingą pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį ir čia kiek priminė pervertintą lenkų „Oskaru“ apdovanotą filmą „Ida“ – vaizdiniai retai atrodo atliepiantys dvasinį portretą, jie atskiri ir tampa labiau tapybiški nei kalbantys paralelėmis, potekstėmis apie dvasinius ryšius, dažnai apie suluošinimą. Visgi neįvyko kaip filme „Pianinas“ papasakoti įtemptą istoriją, nors faktų ir šokiruojančių detalių netrūksta, tačiau loginės priešpriešos bado akis, pavyzdžiui, vokietis „nusiperka“ Lėją jos net nepažinodamas (tik dėl to, kad reikia tylios bobos lovoje, nes pats asketas restauratorius – camon?), iš pažiūros jis ją talžo, nori paversti ištikima namų kale, bet tuo pačiu atsiranda ir rūpinimasis – perka gėles, domisi jos dvasios pasauliu ir, regis, supranta, atjaučia, nestokodamas nei pinigų, nei laiko Lėjos prisijaukinimui, bet kartu ir despotauja, prisimindamas pirmąją žmoną, surakina antrankiais... Arba kai kas čia neišplėtota, arba pernelyg daug loginių nesutapimų. Nors aktoriai tokiame filmo kontekste atrodo įtaigiai, bet iš esmės filme jaučiama ir lietuviško to meto vaidybos manieros ne per geriausių bruožų – teatrališkumas, pauzavimas, tapybiškumas, kuris lyg ir gražus, bet iš esmės gi neveikia kaip transcendentiniame Tarkovskio kine, tai ir lieka ne poezija, ne filosofija, o truputį prisvilęs teatras, norint išgauti spalvą, bet iš esmės ne spalva išgaunama, o tylėjimas su neveikiančia vidine įtampa. Finalas su požeminė scena, pilna žvakių, absoliučiai nereali ir veikiau turėjo būti pateikta (arba sukelti iliuziją), kad tai veikiau Lėjos vaizduotės sakrali erdvė, o dabar atsiranda dar ir tas vokietis ten, kur šimtai žvakių, kuriuos ji greitai pridegioja (per kiek laiko?), na, kai kas čia neveikia, nors tu ką...

Privardijau daug esmingų trūkumų, tačiau filmas turi savo kibirkšties, gurmanams jis patiks. Filmas panašus į biografinį, tačiau tai ne biografinė juosta, o originalus scenarijus, eilės – slovakų dramaturgo ir poeto L‘ubomir Feldek (g. 1936).

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb:7.2

Čia filmas originalo kalba, lietuviškai įgarsintą rasite torentai.lt


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. vasario 7 d., trečiadienis

Filmas: "Mokytoja" / "Učitelka"


Sveiki, skaitytojai,

Slovakų ir čekų filmas „Mokytoja“ (ček. Učitelka) (2016) turėtų itin jautriai nuskambėti lietuvių auditorijai, ypač senesnei kartai, kuri savo kailiu pajuto sovietizacijos ir komunizmo pančius. Filme pasakojama apie 1983-ųjų Čekoslovakiją.  Į mokyklą ateina dirbti nauja partietė mokytoja, kadangi ji partietė, nesibodi naudotis užnugariu ir pamažu per mokinius pavergia jų tėvus, kurie jai ima nešti kyšius, daryti paslaugas... Situacija komiška, tačiau neapsigaukite, nes pro negausaus komizmo regime iš esmės politinės sistemos vergus, kurie netekę savo moralinių principų ir orumo yra priversti paniekinančiai tarnauti labiau prie sistemos prisitaikiusiai mokytojai.

Filmo atmosfera tarybiškai niūri ir smarkiai protiškai bei kultūriškai stigmatizuota. Mokiniai laikomi vien tik pilku moliu, mokytojo statusas – nepajudinamas, tėvų balsas – niekinis. Dabar žiūrint į šį filmą, atrodo, kad mokyklos pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Išnaudotos taiklios laikmečio detalės, bet jos tik papildo filmo atmosferą, nes geriausia filmo dalis – taikliai ir iš patirties parašytas scenarijus, kuris neleidžia užmiršti, kokioje veidmainiškoje visuomenėje mes gyvenome, kokių „atvirų“ ir pasalūniškų kalbėjimo kodų būta. Filme kirba vienas neatsakytas klausimas: ar mokytoja, kuri elgėsi pagal visus suteiktus teisingos galios svertus, buvo pati auka šios bukinančios sistemos?

Pilkas komunistinius laikus menantis filmas nei linksmas, nei liūdnas, tačiau filmo kūrėjai atsisakė gūdaus ir žiauraus vaizdavimo, padarydami jį komunistiškai kasdienišką, tačiau iš filmo kylančios potekstės visgi apie to laikmečio kartos žmonių dvasinę, psichinę būklę ir beviltiškumą, deja, byloja apie Rytų Europos bloke pasilikusią ir dar ilgam pasiliksiančią suluošintą ir nuo viso pasaulio atskiriančią bendravimo kultūrą.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.3



Jūsų Maištinga Siela

2016 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Filmas: "Aš, Olga Hepnarova" / "Já, Olga Hepnarová"




Sveiki,

Dar vienas filmas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro – čekų juosta „Aš, Olga Hepnarova“ (ček. Já, Olga Hepnarová) (2016). Apie legendinį senąjį čekų kiną esu girdėjęs nemažai, tačiau vis dar nėra galimybės pamatyti geriausius jų darbus, tačiau labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko prisikasti prie šiuolaikinio čekų kino ir pamatyti tikrais biografiniais faktais vaidybinį filmą apie Olga Hepnarovą (1951-1975), kuri savo laiku buvo nuteista mirties bausme, kai ši kerštaudama ant žmonių automobiliu sutraiškė dešimt žmonių.

Lėtas ir nespalvotas kinas atgaivina Čekiją – tuos kultūrinius sąstingio dešimtmečius, kai nuobodulys ir politinė sistema ilgam įšaldė žmones. Jauna mergina Olga gydosi nuo depresijos, ji yra lesbietė ir turinti bėdų dėl asocialumo, todėl daug kam atrodo keista. Motina medikė jai nuolat išrašo emocijas slopinančių vaistų, tačiau pamiršta paprastą motinišką švelnumą... iš esmės filmas apie nemeilės suluošintą jauną žmogų, kuriam ypatingame kritinėje gyvenimo atkarpoje reikia ypatingo palaikymo, tačiau jaučia šiurkštumą ir menkinimą, todėl nemeilės galia sulaukia atoveiksmio. Galima analizuoti, kiek prie viso to prisidėjo lesbietės tapatybė, bandymas gydytis vaistais, tačiau tai turinio dalykai, kurie kiekvienam iš mūsų prieinami vis kitaip.

Kalbant apie filmą, jis – meniškai apgalvotas, turintis savitą koloritą ir bent jau man priminė lenkų „Oskarą“ pelniusį filmą „Ida“ – lėti juodai balti kadrai, ryški socialinė skurdo aplinka, atšiaurumas iš aplinkinių žmonių iš tikrųjų sukuria gana šaltą ir asocialią asmenybę, kuriai nelemta patirti tikros meilės ir saugumo. Nesu tikras, ar man toks kinas, kur daugybė statiškų pauzių dialoguose ir bendravime patinka – gal jis ir sukuria psichiškai suluošinto žmogaus gylį, tačiau aplinkinių abejingumas sukuria išties slegiančią atmosferą, kad net galvoji, ar nepersistengta. Bet kokiu atveju „Aš, Olga Hepnarova“ yra nestandartiška biografinė juosta tiek savo raiška, tiek pačia netikėta istorija. Verta žiūrėti vien dėl lenkų kilmės aktorės Michalina Olszanska, kuri sukūrė išties pilną rinkinį pačių įvairiausių nemeilės psichinių ir psichologinių traumų turinčią merginą, įskaitant prie viso šio sluoksniuoto pyrago dar ir homoseksualios asmenybės tapatybę sąstingio laikais.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 6.9


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis

Filmas: "Kaimo mokytojas" / "Venkovský ucitel" / "The Country Teacher"



Sveiki, kino mėgėjai,

Kažkada čekų kinas buvo itin garsus, bet ir šiomis dienomis jų kinas dar nemiręs, tą įrodo į LGBT „Kitoks kinas“ festivalį atplaukęs jų filmas „Kaimo mokytojas“ (The Country Teacher) (2008), kuris „Skalvijoje“ susirinkusius žiūrovus nustebino savo kaimiška atmosfera, kurioje aistros verda ne mažiau nei kokioje nors „Santa Barbaroje“.

„Kaimo mokytojas“ – tai pasakojimas apie nuolat nuo savo tapatybės bėgantį mokytoją, kuris visada meta įpusėtus darbus ir bėga ne tiek nuo darboviečių, kiek pats nuo savęs, kol galiausiai atkeliauja į atokų kaimą ir ima mokytojauti vietinėje mokyklėlėje, bet netrukus čia jis susiduria su moterimi, kuri jį įsimyli, o jis įsimyli jos mokyklinio amžiaus sūnų, kuriam padeda mokytis... Situacija tampa kurioziška, tačiau ganėtinai sudėtinga. Užgniaužti jausmai, slepiama tapatybė mokytojui tampa nepakeliama ir jis neatlaikęs spaudimo galiausiai palūžta ir padaro lemtingą klaidą, kuri jam kainuoja didžiulį sąžinės graužatį. Kaip išpirkti kaltę, kai šaukštai jau po pietų?

Nors filmas turi dramą, tačiau jį žiūrėti labai lengva, kadangi jame netrūksta lengvos kaimiškos, paprastai ūkiškos pasaulėjautos, komiškų situacijų. Daugelis aikčiojo, kai tiesiogiai buvo demonstruojama, kaip karvė atvesdina veršiuką, bet nėra ko baimintis, tokių vaizdų kine nedaug, o gyvybės stebuklas ir gyvenimo vertinimas eina išvien su naujos gyvybės atsiradimu, - o kaip ta gyvybė turės gyventi tokiame pasaulyje? Sudėtingų ir retkarčiais komiškų situacijų raizgalynė ir europietiško kino pamatas neleis nuobodžiauti, nors filmas beveik dviejų valandų, tačiau neprailgo nė viena scena. Subtilus humoras ir sudėtingos situacijos suderintos, parinkti nenutašyti aktoriai t.y. ne kokie gražuoliai, o būtent natūralios aplinkos žmonės, kurie su pasaulio įvairove susiduria sunkiai, tačiau tas susidūrimas neišvengiamas...

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.0



Jūsų Maištinga Siela