Filmas: "Lėja" / "Lea"

Sveiki,

Europietiško kino mėgėjai turėtų suklusti rinkdamiesi čekų kino juostą „Lėja“ (ček. Lea) (1996), kuri pasakoja apie itin trapią ir jauną merginą, kuri vos pakalbanti, tačiau jos tikroji kalba – filosofinė ir kančios poetinė kalba. Patyrusi motinos mirtį, tėvo žiaurų elgesį, našlaitė užauginta kaimynų išteka už keistuolio iš Vokietijos, na, ir čia jau prasideda „perauklėjimas“, kurio priemonėmis dažnas pedagogas nepritars, tačiau nuo to filmas darosi tik įdomesnis.

Visomis prasmėmis filmas itin panašus į režisierės Jane Campion šedevrą „Pianinas“ (1993), kur nebyli moteris atokiame Viktorijos laikų Naujosios Zelandijos kaimelyje ilgėsi vienintelio savo kalbėjimo instrumento – pianino. Čia mes turime ne tik vos lemenančią jauną moterį, patyrusią gausybę baisių psichinių traumų, bet kiek ir kitokį laikmetį. Filmas nufilmuotas Čekijoje visgi mane visų pirma paveikė vizualiais kaimiškais vaizdiniais, tokiais artimais Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir apskritai lietuviško kaimo mentalitetui bei atmosferai. Visgi žiūrint neapleido jausmas, kad kaimas visomis prasmėmis atsilikęs ir primena ne 1991-uosius, bet gūdžius pokario metus ir jeigu ne vienas kitas švystelėjęs automobilis, manyčiau, kad tai loginė kalba – nei elektros, nei vandentiekio, tarsi kaimas atsilikęs ir negalioja jokie kolektyvizacijos dėsniai, kuriuos išgyveno Čekoslovakija kaip ir Lietuva pagal komunistinių laikų dėsnius. Matyt, pernelyg užsižiopsojau dėl laikmečio spragų, tačiau tenka pripažinti, kad atmosfera vis tiek įtaigi, o pirmosios filmo minutės labai žiaurios.

Visgi filmas turėjo atskleisti sudėtingą pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį ir čia kiek priminė pervertintą lenkų „Oskaru“ apdovanotą filmą „Ida“ – vaizdiniai retai atrodo atliepiantys dvasinį portretą, jie atskiri ir tampa labiau tapybiški nei kalbantys paralelėmis, potekstėmis apie dvasinius ryšius, dažnai apie suluošinimą. Visgi neįvyko kaip filme „Pianinas“ papasakoti įtemptą istoriją, nors faktų ir šokiruojančių detalių netrūksta, tačiau loginės priešpriešos bado akis, pavyzdžiui, vokietis „nusiperka“ Lėją jos net nepažinodamas (tik dėl to, kad reikia tylios bobos lovoje, nes pats asketas restauratorius – camon?), iš pažiūros jis ją talžo, nori paversti ištikima namų kale, bet tuo pačiu atsiranda ir rūpinimasis – perka gėles, domisi jos dvasios pasauliu ir, regis, supranta, atjaučia, nestokodamas nei pinigų, nei laiko Lėjos prisijaukinimui, bet kartu ir despotauja, prisimindamas pirmąją žmoną, surakina antrankiais... Arba kai kas čia neišplėtota, arba pernelyg daug loginių nesutapimų. Nors aktoriai tokiame filmo kontekste atrodo įtaigiai, bet iš esmės filme jaučiama ir lietuviško to meto vaidybos manieros ne per geriausių bruožų – teatrališkumas, pauzavimas, tapybiškumas, kuris lyg ir gražus, bet iš esmės gi neveikia kaip transcendentiniame Tarkovskio kine, tai ir lieka ne poezija, ne filosofija, o truputį prisvilęs teatras, norint išgauti spalvą, bet iš esmės ne spalva išgaunama, o tylėjimas su neveikiančia vidine įtampa. Finalas su požeminė scena, pilna žvakių, absoliučiai nereali ir veikiau turėjo būti pateikta (arba sukelti iliuziją), kad tai veikiau Lėjos vaizduotės sakrali erdvė, o dabar atsiranda dar ir tas vokietis ten, kur šimtai žvakių, kuriuos ji greitai pridegioja (per kiek laiko?), na, kai kas čia neveikia, nors tu ką...

Privardijau daug esmingų trūkumų, tačiau filmas turi savo kibirkšties, gurmanams jis patiks. Filmas panašus į biografinį, tačiau tai ne biografinė juosta, o originalus scenarijus, eilės – slovakų dramaturgo ir poeto L‘ubomir Feldek (g. 1936).

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Čia filmas originalo kalba, lietuviškai įgarsintą rasite torentai.lt

Jūsų Maištinga Siela