Sveiki,
Šis filmas buvo atkreipęs mano dėmesį gal prieš dešimt
metų, gal dar seniau, tačiau neturėjau galimybės jo pažiūrėti, tačiau tą
padariau visai neseniai. Nieko nuostabaus, nes filmas senas, jis
autobiografinis ir pasakoja apie iš tikro egzistuojantį iš Australijos pianistą
David Helfgott (g. 1947), pastarasis kilo iš žydų kilmės šeimos, o filme
vaizduojamas jo sudėtingas ir traumuojantis gyvenimas pavadinimu „Spindesys“
(angl. Shine) (1996). Tiesą sakant, kiek net nustebino, kad
scenarijus neoriginalus, o perpasakoja tikrojo asmens gyvenimą, tiksliau jį
pertransformuoja ir pritaiko plačiosioms žiūrovo akims ir ausims.
Istorija prasideda nuo mažojo Deivido, kuris dalyvauja
vietos miestelyje pianistų konkurse ir, deja, dėl per didelio talento jo
nelaimi. Deivido tėvas – Piteris, sakyčiau, maniakiškai auklėja savo sūnų ir
kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį ir sprendimą. Piteris kadaise pats neteko
savo visų seserų, buvo engiamas ir mušamas tėvo, kentė nepriteklių, todėl
norėdamas išlaikyti šeimą kuo arčiau savęs, imasi griežtos patriarchato
rankelės. Filme vaizduojama, kaip jis nuolatos nusivilia talentingu berniuku,
kaip nė karto jo nepagiria ir nepaglosto. Tipinė XX amžiaus vidurio užkietėjusi
tėvo mačisto ir sūnaus nesantaika, grįsta nepamatuotais tėvų lūkesčiais ir
vaikų ribotomis galimybėmis. Tėvas skriaudžia ir riboja sūnų, kad šis nepaliktų
namų, tačiau tuo pačiu vietiniuose konkursuose jį dresiruoja reikiau už arklį. Galiausiai
Deividas ima maištauti, jis renkasi galimybes ir tėvas imasi savų sprendimų.
Genialusis Deividas tiek save perlaužia, kad galų gale atlikdamas vieną
sudėtingiausių kūrinių patiria priepuolį, po kurio pakrinka jo kalbėsena, mąstysena,
elgesys, tačiau net liga neužgožė jo talento...
Filmas geras. Turėjau abejonių, kad bus pernelyg nusaldintas, netikroviškas, patetiškas ir pernelyg brėžiantis sunkio, bet talentingo žmogaus asmenybės kontūrą, nors tenka pripažinti, yra ir to braižo. Bet ėmė ir kažkaip, žinokite, sujaudino tėvo aklas bukumas ir vaikio noras susikurti iš talento savo gyvenimą. Tiesa, filmas vis tiek toks teatralizuotai parodomasis, jaučiasi 90-ųjų kino braižas ir maniera žūtbūt jautriai, bet pašmaikštaujant kalbėti apie kokius nors sutrikusius žmones, pvz., kaip 1994 metais pristatytas „Forestas Gampas“ ar tas pats 1988 metais „Lietaus žmogus“, kur išskirtinumą kine daro veikėjas su negalia arba neįvertintu genialumu, todėl žiūrovus palieka be pasirinkimo atjausti. Dabar tikriausiai tokie filmai nelabai suveiktų, nors „Oskaro“ tiesiojoje vis dar pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, prieš kelerius metus apie kurčiuosius pasakojęs filmas CODA.
Visgi man filmas labiausiai koreliavo ne dėl Deivido traumos, kurią galimai sukūrė tėvo įskiepytas nesveikas perfekcionizmas, bet dėl sąšaukos su kultiniu didaktinio pobūdžio filmu „Mirusiųjų poetų draugija“ (1989), kuriame tėvų lūkesčiai tiesiog pražudo internatinėje griežtoje mokykloje jaunuosius talentus, nes jiems tiesiog buvo užmestos pareigos ir lūkesčiai, kad patenkintų tėvų ego ir pasididžiavimą. Sunku patikėti, bet tikrasis Deividas dar gyvas iki šių dienų, o už jo vaidmenį garsus aktorius Geoffrey Rush pelnė „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, nors tikriausiai turėjo dalytis su Noah Taylor, kuris irgi gan įtikinamai sukūrė Deivido vaidmenį paauglystės ir studentavimo epizoduose. Filmas jautrus, bet be provokacijos, tad tinka žiūrėti su paaugliais.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą