Maištingos Sielos pozityvumas nr. 86: pareiga pernelyg sureikšminta, o pasitenkinamas sumenkintas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Toliau savo mintimis ir veiksmais kuriame Visatą?

 

O pernelyg dažnai užmirštame, kad kuriame, rašome kas akimirką. Manau, mūsų socialiniame ir istoriniame gyvenime pareigos ir pasiaukojimas dėl kito buvo pernelyg sureikšminti. Mums iki šių dienų „kalama“ į galvas, kad gyvenimas turi prasmę, jeigu padedi kitiems, pamiršti save, aukojiesi, pamiršti savo bėdas, nesusireikšmini, pamiršti sveikatą, dirbi nuo ryto iki vakaro, peikia, jeigu susergi ir stoja darbai – žodžiu, kartais atrodo, jog esi gyvulys, prijungtas prie pareigos aparato, o šiandien neretai jautiesi visuomenei naudingas tol, kol dirbi ir moki mokesčius, nes tokia pareiga ir toks sistemos modelis mums įkaltas. Todėl pamirštame dažnai iš pareigos ir inercijos mėgautis savimi, netgi ilgą laiką žmonės buvo mokomi save sumenkinti, paskirti savo gyvenimą vienai ar kitai tarnystei ir netgi už tai būti dėkingam, o tas, kuris rūpinasi savimi ir savo savijauta, neretai buvo priskiriamas prie egocentristinių asmenybių. Šiandien daug kalbame apie žmones narcizus. Aišku, sunku pasakyti, kur riba ir balansas tarp to, kad žmogus siekia pasitenkinimo iš gyvenimo, o kur jau prasideda perdėta savimyla, bet manau, kad mes vis dar vaduojamės iš tų įsitikinimų.

 

Gyventi patiriant asmeninį pasitenkinimą, sakyčiau būtina. Ir kelių yra įvairių. Netgi egocentrinių, netgi visai altruistinių. Mėgautis, bet kokiu atveju, reikia.

 

Jūsų Maištinga Siela