Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvaras, kuriame vaidenasi" / "Haunted Mansion"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.

 

Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu. Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!

 

Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30 metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios (kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet, deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški, nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Los Andželas slaptai" / "L.A. Confidential"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential) (1997) yra vienas iš tų retų filmų, kada kritikų ir žiūrovų nuomonės sutampa. Filmas sulaukęs ypatingo tiek komercinio pasisekimo, tiek kokybės vertinimų gerąja prasme. Mes turime išverstą romaną tuo pačiu pavadinimu, tačiau man asmeniškai neteko skaityti šio kūrinio, bet galiu pasakyti, kad nesu kriminalinių-detektyvinių dramų mėgėjas, tačiau šis vienas iš ne daugelių filmų, kurie patraukė savo dėmesį tiek siužetu, tiek aktoriais, tiek puikiais įvertinimais.

Taip, tai dar vienas pasakojimas apie korumpuotą policijos darbą. Visai kaip ir filme, kurį visai neseniai žiūrėjau „Niujorko šešėlyje“ (2012). Sakyčiau, kad filmai beveik lygiaverčiai, bet turint galvoje, kad ši juosta pristatyta 1997 metais, neįmanoma nesižavėti puikiu režisūriniu darbu. Filme sutinkame žaviąją Kim Basinger, paskutiniu dešimtmečiu visai pasitraukusi iš populiarių ir dėmesio vertų filmų. Čia ji atlieka savotiškos geišos vaidmenį, labiau dekoracinis vaidmuo, nes filmas vis tiek yra labiau „vyriškas“ ir jame dominuoja vyriška energija ir brutalumas. Nepakartojamai puikiai pasirodė trijulė – Kevin Spacey, Guy Pearce ir Russell Crowe. Visi trys vyrukai įkūnijo labai skirtingus charakterius ir temperamentus – nuoseklusis, grubusis ir galvočius. Trys skirtingi vyro tipai policijoje ir tik klausimas, kaip tokie skirtingi vyrai gali sutapti ir dirbti? Ogi pasirodo labai paprastai, – papildant vienas kito veiksmus.

Šiaip pats siužetas tikrai stiprus, tikras detektyvinis katarsis šio žanro mėgėjams, o novatoriškas ir užtikrintas žvilgsnis į kriminalinį teisėsaugos pasaulį tik leidžia dar labiau suabejoti mūsų sistemos grynumu ir švarumu. Los Andželas yra vienas nuodėmingiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, čia daugelis yra pasiturintys, todėl nenuostabu, kad veiksmas vyksta antrajame nuodėmių mieste, taip dar labiau pakurstant žiūrovui alkį apsilankyti šiame mieste, o gal kai ką ir atbaidyti. 

Man filmas patiko, nors ir pakankamai ilgas, bet neprailgo. Geri aktoriai, truputį nenuspėjamas siužetas ir įdomūs charakteriai įtraukė ir nebepaleido iki pačios pabaigos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrydis virš gegutės lizdo" / "One Flew Over the Cockoo's Nest"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo‘s Nest) (1975 m.). Legendinis romanas ir legendinė ekranizacija apie bepročių namus... Žinote, neseniai matyta rusų drama „Kvailių namai“ (2002 m.) kažkuo labai jau tapatinasi, aišku, tematika, nes režisūra totaliai skirtinga. „Skrydis virš gegutės lizdo“ savo laiku buvo unikali juosta, pirmą kartą Jack‘ui Nickolson‘ui atnešusį pirmąjį „Oskarą“ už geriausią metų vyro vaidmenį. Ir tenka pripažinti, kad Nickolson‘as yra savitas kino aktorystės genijus, kuriam be galo tinka charizmatiški, sakytum nenormaliai parašėtoniški personažai, šįkart jis taip pat atlieka vietoje nenustygstančio, sakytum, sveiko proto ir kartu bepročio personažo amplua.

Apie filmo platesnį požiūrį visuomenės, kritikų ir kitų verdiktus galite laisvai pasiskaityti kur nors interneto kosmose, na, o man filmas patiko, padarė savotišką įspūdį tiek savo istorija, tiek vaidyba, tiek režisūriniais sprendimais. Aišku, vietomis atrodė banalokai makabriškos scenos, kaip antai žvejyba pavogtu laivu, „nusivažiuodavo“ į tokias banalokas komedijos žanrui būdingus užkambarius. Tikroji drama vyko pačiame personaže ir, sakyčiau, tarp pagrindinės žiauriosios ir kartu atlaidžiosios – taip ir nesupratau, ar ji geras ar blogas žmogus, slaugės ir budėtojos. Juosta pakankamai ilga, vietomis gali atrodyti, kad šiek tiek pritempta, bet kitą vertus, susigyveni su personažais ir pajauti, kad jie ne tokie jau ir bepročiai, bet vis tiek nesinorėtų tarp tokių atsidurti...

Rekomenduočiau filmą daugiau ar mažiau visiems.  

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Jaunosios savižudės" / "The Virgin Suicides"

Sveiki visi,

Po efektingos knygos J. Eugenides „Jaunosios savižudės“ skubėjau pamatyti ir režisierės Sofia Coppola 1999 metais pastatytą dramą „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides). Neaušindamas burnos, pasakysiu – knyga žymiai stipresnė! Filmas... jis žymiai kitokios jausenos, bet tai nieko blogo, nes tekstą sunkiai galima „ištransliuoti“ panašiu diapazonu. Filme pasigedau paslaptingumo ir Lisbonų šeimos sumitinimo, tačiau režisierė pasistengė atskleisti jaunųjų savižudžių grožį, švytėjimą ir trapumą.

Kas man labiausiai patiko šiame filme – tai jaunosios aktorės, tokios šviesiaplaukės, tokios mielos paauglės, su geltonais besiplaikstančiais plaukais ir dar gražesnėmis šypsenomis. Kaip jos galėjo padaryti tai, ką padarė? Palieka atvirą klausimą diskusijoms filme, tačiau perteikta jausena buvo šiek tiek kitokia – tėvų griežtumas, reiklumas, įkalinimas namuose ir beribis laisvės troškulys. Jeigu knygoje iš vis paliekama spėlioti, kodėl mergaitės nori mirti, tai iš filmo atsakymas beveik jau aiškus. Filmas tikriausiai labiau aktualus paties paaugliams, jis manęs asmeniškai nei šokiravo, nei glumino, o finalinė scena pavaizduota keistai blanki, o juk galėjo „sukalti“ neįtikėtiną bestselerį, kuris taptų apskritai pasauline klasika! Tiesa, puikūs aktoriai atliko savo darbą, tačiau iš pačios režisūros ir perteikimo (nelemtas mano lyginimas su knyga!) tikėjausi kur kas daugiau! Aišku, jei nebūčiau dar prieš tai sukrimtęs knygos, viskas būtų kitaip.

Aišku, filme žaviausia Laks vaidmens atlikėja Kirsten Dunst! Tokia jaunutė, liesutė, trapi kaip nežinau kas... Net sunku pagalvoti, kad ji po gero dešimtmečio vaidins subrendusią moterį „Melancholijoje“. Šiaip įsivaizduoju, kad daug kam filmas turėtų patikti. Taip, jis estetiškai tikrai „nieko“, tačiau kažko visgi pasigedau... Belieka tik Jums patiems pažiūrėti ir nuspręsti.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela