Filmas: "Veneros" grožio salonas" / "Vénus beauté (institut)"

Sveiki,

Tik žiūrėdamas prancūzišką kiną suprantu, kaip iš tikrųjų jį mėgstu ir kaip jis man patinka. Panašiai pasijutau žiūrėdamas filmą „Veneros“ grožio salonas“ (pranc. Venus Beaute (institut) (1999). Apie moteriškus filmus ir jų problemas galima priskaldyti tiek malkų, o kai kalba pasisuka apie moteris, kurios bet kokia kaina trokšta meilės, bet nuolat pasirenka ne tuos vyrus ir netgi instinktyviai ginasi nuo įsipareigojimų, galima sakyti, kad „užšokote“ į tą itin tragikomišką moters pasaulį, kai moteris nori, bet negali, kai gali, bet nenori...

Panašiai ir šioje istorijoje apie Andželę, kuri dirba grožio salone „Venera“ ir trokšta ilgalaikių santykių, tačiau jau tiek „perėjusi“ vyrų, kad sunku realizuoti ilgalaikius santykius. Iš esmės filmas truputį barbiškas, dvelkiantis netikromis iliuzijomis ir tuo pačiu turintis komiškų niuansų. Savitai prancūziško stiliaus filmas lengvai panardina į moterų vargus. Vienu metu patikime viskuo, kas vyksta tame filme – dialogai, pasakojimo struktūra ir elegantišku kone „poniška“ bendravimo maniera, tačiau tuo pačiu suvokiame, kad viską, ką regime šiame filme, yra absoliuti melodrama, muilo opera, tik viskas nutvieksta prancūziškai, todėl atrodo skanu kaip triufeliai. Netgi tos „myli-nemyli“ scenos, kai įtūžio pagauta mylimoji nori nušauti savo mylimąjį atrodo kaip iš „Romeo ir Džiuljetos“ scenos, viskas kiek hiperbolizuota, kiek netikra ir teatralizuota, bet nuo to kažkodėl filmas nepasidaro nuobodus. Tai vienas pirmųjų ryškiausių Audrey Tautou kino pasirodymų, tačiau ji atrodo labai pilka, palyginus su tuo, kokia gyva ir įdomi atrodo aktorė Nathalie Baye.

Manau, suveikia prancūziško kino faktorius – kad ir kokia banali melodrama vyktų, prancūziškoje formoje ji įgauna kažin kokios magijos. Aišku, melancholiškoje rožinėje „Veneros“ vitrinos šviesoje išryškėja nusivylimo degėsio kvapas, o nepasiekiama meilė atrodo kur kas saldesnė už bučinį po Efelio bokštu. Gal dėl to ši tobula nepasiekiamybė ir atrodo gražesnė už tobulos meilės peizažą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matrica" / "The Matrix"

Sveiki,

Šiaip antrąkart planavau pažiūrėti brolių, dabar jau seserų Lilly ir Lana Wachowski filmą „Debesų žemėlapis“, tačiau taip jau nutiko, kad ėmiau ir vėl pažiūrėjau jų šedevru laikomą „Matrica“ (angl. The Matrix) (1999) pirmąją ir geriausiai vertinamą trilogijos dalį. Tiesą sakant, žiūrėjau naujomis akimis, kiek kitaip, ir galiausiai suvedžiau viską, ką esu matęs šių režisierių, įskaitant ir serialą „Sense8“, tad galiu pasakyti, kad tai režisieriai fenomenas. Sunku patikėti, kad jų kinas apskritai išleidžiamas į plačiąją rinką, turint galvoje, kad jis turi didelius budinimo klodus ir iš esmės atspindi miegančios ir sustabarėjusios žmonijos sąmonę.

Taigi „Matrica“ turi keletą gerų kultinių klodų. Visų pirma visus sužavėjęs veiksmo filmo planas, kada, naudojant įvairius kovos menų stilius, kuriamas estetinis kovos už būvį epizodas. Man asmeniškai kur kas šiame filme vertingiau atrodo pati idėjinė visuma – žmonija miega iliuzijos suprogramuotame netikrame praties projekcijos pasaulyje, kas apskritai primena budistines tiesas ir nuo 2012 metų smarkiai atbundančių sielų tendenciją. Regis Wachowskiai pralenkę laiką ir peršoka visą dešimtmetį žmonėms pateikdami ištisą istorijos patrauklų pasakojimą su pačiais įvairiausiais kodais. Štai kodėl prieš dešimt metų filmas man pasirodė absoliučiai kitoks, labiau nuotykinis ir veiksmo filmas, dabar žiūrint, iškilo idėjinis visuminis lygmuo, jo parafrazės, filosofinės aliuzijos, kurias gali neigti vien tik veiksmą ir fantastiką matantis žiūrovas, tačiau filme, kaip ir daugeliuose Wachowski kūriniuose, esti įprastines žmogaus protines ir fizines galimybės ribas peržengiančios idėjas, kurios išplečia žiūrovo vaizduotę. O kas, jeigu visa tai būtų įmanoma...

Net praėjus beveik 20 metų nuo „Matricos“ sukūrimo, šis kultinis perliukas ir lieka perliuku. Žiūrėjau jį kaip šių dienų sukurtą filmą, kuris vargu ar su tokiu kaip „Pradžia“ (2010) kada nors pasens...

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Peržiūra" / "Kino bandymai" / "Audition" / "Ôdishon"

Sveiki,

Daugelis sako, kad japonai yra vieni geriausių smurtinių filmų kūrėjai. Nešneku apie samurajus, jau vien jų siaubo filmai kokie pritvinkę smurto – gal tokį įspūdį palieka konservatyvus japonų elgesys ir kultūra? Štai japonų pripažintas režisierius Takashi Miike sukūrė japonų kino klasika tapusią juostą „Peržiūra“, kitur verčiama kaip „Filmo bandymai“ (angl. Audition) (1999).

Istorija pasakoja liūdno našlio istoriją. Po žmonos mirties jis ilgą laiką buvo vienišas tėvas, kol galų gale nusprendžia, kad gyvenimui suteikti antrą šansą ir susirasti žmoną. Jis įsivelia į kino aktorių atrankas ir čia nusižiūri 24 metų paslaptingą gražuolę, kuri, kaip jau galima įspėti, tik iš pažiūros atrodo nekalta ir jautri... Tai vienas iš tų retesnių filmų, kurie lyg ir nieko gero nežada – pasakojimas labai lėtas, kone gyvenimiškas, pripildytas kasdieniškos melancholijos ir menkučių veikėjų džiaugsmų, pasakojimas – tipinė praradimo istorija. Dėl žiūroviškų prieskonių – viskas vyksta japonų kultūros apsuptyje, todėl vien dėl to jau įdomu žiūrėti, nes visada atrodo, kad amerikietišką kultūrą išmanai, o azijietiška kažin kokia užslėpta, kitoniška, nepagaunama. Lėtas veiksmas staiga daro vingį ir paprastą istoriją keičia sadistiškos scenos.

Paskutinės 20 filmų minučių yra tiesiog žmogaus kankinimas ant patiestos drobulės. Kažkuo savotiškai man priminė Michael Hanake „Liekamuosius žaidimus“ ir „Pjūklo“ sukryžminimą. Azijietiškame variante, atrodo, kitaip ir negali būti: po klusnios ir pagarbios avelės išvaizda slepiasi suluošintos dvasios monstras, norintis tiesiog kitam sukelti skausmą ir tuo mėgautis. Visumoje filmas gal kada ir buvo savo laiku šokiruojantis (ir dabar jis šokiruojantis), tačiau kažin kažko filme vis tik neįžiūrėsite to, ko nebūtumėt matę. Man asmeniškai kur kas įdomesnis azijiečių filmas „Užuojauta keršto poniai“ (2005), kurį rekomenduočiau labiau nei šį gana vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintieji vartai" / "The Ninth Gate"

Sveiki,

„Devintieji vartai“ (angl. The Ninth Gate) (1999) buvo vienas iš dar nematytų Roman Polanski filmų, o dar ir mistinis trileris – mano itin mėgstamas žanras! Istorija pasakojanti apie senų knygų supirkėją ir perpardavinėtoją Dyną, kurio pagrindinį vaidmenį atliko visų numylėtinis Johnny Depp.

Iš esmės filmo siužetas turi viską, ką aš taip mėgstu mistiniuose filmuose – ilgą ir kantrų aiškinimąsi, mistinių simbolių ir velnio-šėtono tematikos, apjuostos ištisos „Da Vinčio“ kodui būdingo istorinio mitologizavimo. Herojus leidžiasi į Europą ieškoti šėtoniškų knygų, tačiau pakeliui vyksta netikėtos mirtys... R. Polankski pasakoja šią istoriją lėtai, dėmesingai, nesiblaškydamas ir pernelyg daug dėmesio neskirdamas žudynėms ir trilerio aštrinimui, tačiau laikydamasis misticizmo centro leidžia sau žaismingai nutolti nuo realybės ir visai nesvarbu, kad herojus neįtikina, kad jis nebėga iš savo „misijos“, o toliau, nekeldamas natūraliai kylančių klausimų, eina pavojun į nasrus. Tiesą sakant, J. Depp vėl atliko sau nevykusį vaidmenį – buvo nuobodus, truputį negyvas ir jo personažas stabiliai statiškas tiek fizine, tiek dvasine prasme falšyvavo, ko negalėčiau pasakyti apie Polanskio žmoną aktorę Emmanuelle Seigner, kuri buvo išties įsimenama.

Filmas išlaikė savo išbandymą ir, tiesą sakant, kažkiek man priminė to paties režisieriaus filmą „Vaiduoklis rašytojas“ (2010), kurį žiūri ir tiesiog įsijauti į herojaus aplinką, mistifikavimą ir kartu slapta randi priekabių, bet būtent tą akimirką gyveni Polanskio pasaulyje ir, rodos, to užtenka, kad filmas patiktų. „Devintieji vartai“ – neblogas mistinis trileris.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trečiasis stebuklas" / "The Third Miracle"

Sveiki,

Lenkų režisierė Agnieszka Holland – viena mėgstamiausių moterų režisierių, kuri turi tai, ką galima vadinti režisūrine kibirkštimi ir visi jos darbai, kad ir kokią istoriją bepasakotų, turi jaučiamą dvasią, tad visai nenuostabu, kad jos filmas „Trečiasis stebuklas“ (angl. The Third Miracle) (1999) irgi turi vidinio parako. Tiesą sakant, istorija apie kunigo meilę moteriai turėtų būti pagrindinė šios istorijos ašimi, tačiau kur kas įdomesnė filmo dalis yra tikėjimo klausimas šventąja Helena iš Slovakijos. 

Istorija prasideda 1943 metais, tačiau pagrindinis veiksmas vyksta 1979 m., kada mirus Helenai, katalikų pasaulis svarsto, ar Helena buvo šventoji, tačiau tam reikia net trijų patvirtintų stebuklų. Tyrinėti imasi ne itin katalikiškas kunigas Frenkas, kuris susiduria su Helenos dukterimi ir asmeniniais tikėjimo klausimais. Labai mėgstu filmas, kada personažas renkasi tarp Dievo ir gyvenimo ir yra dusinamas abejonių – tokį personažą sukuria aktorius Ed Harris, kuris dirbo su šia režisiere filme „Kopijuojant Bethoveną“ ir kaskart šis aktorius mane stebina sudėtingais, toli gražu ne tipažiniais mačistiniais vaidmenimis. Jo atliktas kunigo vaidmuo taip pat pilnas dvasios ir geros energetikos. Filme stipriai blyksteli ir Anne Heche, kuriai ypač tiko spalvingosios Roksanos vaidmuo. 

Kažin kokių mistinių dalykų nesitikėkite, nes režisierei svarbūs ne tiek mistiniai niuansai (nors esama ir jų), kiek vidiniai žmogaus tikėjimo parametrai ir tų parametrų išmėginimo ir patikrinimo galimybės. Kažin kokių aštrių ar kraštutinių dalykų irgi nesitikėkite, tačiau vėlgi režisierei pavyko perteikti įtaigiai ir švelniai katalikų pasaulio konfliktus, dvejojančių pasirinkimų sunkumus. Filmas išties „minkštas“, tačiau neprastas ir vertas akylesnės akies.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šeštasis pojūtis" / "The Sixth Sense"

Sveiki, 

Pasiilgau gerų mistinių filmų, bet kadangi šiuo metu nieko gero neradau, tad nusprendžiau pasilepinti šešiems „Oskarams“ nominuotą mistinę dramą „Šeštasis pojūtis“ (angl. The Sixth Sense) (1999), kuris pasakoja apie ypatingą berniuko gebėjimą regėti vaiduoklius, todėl jis kenčia panikos priepuolius, kai tik susiduria su ypatingo likimo mirusiaisiais. Tiesą sakant, šį filmą teko matyti vaikystėje, todėl tokio efekto, kokį galima patirti jį žiūrint pirmą kartą, jau nebeteko patirti.

Iš esmės filmas gerai išsilaikęs ir jį kuo puikiausiai galima žiūrėti ir žiūrėti. Nors anuomet istorija buvo absoliučiai apgaulinga ir nenuspėjama, tačiau žiūrint dabar viskas daugiau ar mažiau akivaizdu ir tokia pasakojimo kompozicija jau neapgausi užkietėjusių kino maniakų. Panašiu pamatu nufilmuotas ir vienas mano mylimiausių siaubo filmų „Kiti“, kai viskas sudėliojama atvirkštinėmis pasakojimo naratyvinėmis proporcijomis. Iš esmės filmas atmosferinis ir retkarčiais perteikta su tokia bauginama įtampa, kurios kartais pasigendu įprastiniuose siaubo filmuose. Pagrindinė vaidmenį sukuria jau kadaise iš kino industrijos išnykęs talentingasis Haley Joel Osment, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius – tai tikrai įsimintinas vaiko vaidmuo kine, kaip, beje, ir kiti tuo metu sukurti šio aktoriaus vaidmenys. Bruce Willis, Toni Collette taip pat blyksteli įtaigioje ir romioje mistinėje istorijoje perteikdami savas istorijas.

Filmas jau tampantis klasika, manau, daug kam patiks dėl vaiduokliškosios ir mistinis istorijos dalies, tačiau filmas užgriebia ir auklėjimo, ir vienišos motinos sunkumus, vaiko susidorojimą su traumomis, kas iš esmės filmą paverčia tvarkingai supresuotu pasakojimu be didesnės skubos ir nuolatinio lėkimo, kas būdinga dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela