Filmas: "Veneros" grožio salonas" / "Vénus beauté (institut)"

Sveiki,

Tik žiūrėdamas prancūzišką kiną suprantu, kaip iš tikrųjų jį mėgstu ir kaip jis man patinka. Panašiai pasijutau žiūrėdamas filmą „Veneros“ grožio salonas“ (pranc. Venus Beaute (institut) (1999). Apie moteriškus filmus ir jų problemas galima priskaldyti tiek malkų, o kai kalba pasisuka apie moteris, kurios bet kokia kaina trokšta meilės, bet nuolat pasirenka ne tuos vyrus ir netgi instinktyviai ginasi nuo įsipareigojimų, galima sakyti, kad „užšokote“ į tą itin tragikomišką moters pasaulį, kai moteris nori, bet negali, kai gali, bet nenori...

Panašiai ir šioje istorijoje apie Andželę, kuri dirba grožio salone „Venera“ ir trokšta ilgalaikių santykių, tačiau jau tiek „perėjusi“ vyrų, kad sunku realizuoti ilgalaikius santykius. Iš esmės filmas truputį barbiškas, dvelkiantis netikromis iliuzijomis ir tuo pačiu turintis komiškų niuansų. Savitai prancūziško stiliaus filmas lengvai panardina į moterų vargus. Vienu metu patikime viskuo, kas vyksta tame filme – dialogai, pasakojimo struktūra ir elegantišku kone „poniška“ bendravimo maniera, tačiau tuo pačiu suvokiame, kad viską, ką regime šiame filme, yra absoliuti melodrama, muilo opera, tik viskas nutvieksta prancūziškai, todėl atrodo skanu kaip triufeliai. Netgi tos „myli-nemyli“ scenos, kai įtūžio pagauta mylimoji nori nušauti savo mylimąjį atrodo kaip iš „Romeo ir Džiuljetos“ scenos, viskas kiek hiperbolizuota, kiek netikra ir teatralizuota, bet nuo to kažkodėl filmas nepasidaro nuobodus. Tai vienas pirmųjų ryškiausių Audrey Tautou kino pasirodymų, tačiau ji atrodo labai pilka, palyginus su tuo, kokia gyva ir įdomi atrodo aktorė Nathalie Baye.

Manau, suveikia prancūziško kino faktorius – kad ir kokia banali melodrama vyktų, prancūziškoje formoje ji įgauna kažin kokios magijos. Aišku, melancholiškoje rožinėje „Veneros“ vitrinos šviesoje išryškėja nusivylimo degėsio kvapas, o nepasiekiama meilė atrodo kur kas saldesnė už bučinį po Efelio bokštu. Gal dėl to ši tobula nepasiekiamybė ir atrodo gražesnė už tobulos meilės peizažą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai tik pasaulio pabaiga" / "Juste la fin du monde"

Sveiki,

Per anksti kino kritikai palaidojo kanadiečių kino genijų Xavier Dolan talentą ir per prastai įvertino jo teatralizuotą šeimos portretą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (pranc. Juste la fin du monde) (2016), kuri, ačiū Dievui, buvo įtraukta į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą. Praktiškai visada sužiūriu šio režisieriaus darbus ir kai jau susitaikau mintimis, kad viskas bus prasčiau, štai, emocijos ima mane ir apgauna. Ypač ši apgaulė mane suveikė su šiuo filmu.

Susišlavęs kone ryškiausias dabarties prancūzų kino žvaigždes X. Dolan kuria lyg ir jam visai būdingą glaudžių šeimyninių santykių raizgalynę. Šiame filme tik pradžioje kėlė viskas abejonių: jaunas homoseksualas po dvylikos metų grįžta aplankyti kažkada paliktos šeimos ir turi pasakyti, kad serga mirtina liga, tačiau užuot atlikęs išpažintį, žiūri, kad tai jo ilgai nematyti namiškiai jam išpažįsta savo nelaimingus gyvenimus, o ne jis jiems... Atvirkštinis procesas tampa varomąja filmo jėga, nors, tiesa, jau kine seniai nebe nauja. Iš pradžių galima pagalvoti: na, štai, pagaliau X. Dolan smarkiai susimovė, nes scenarijus primena pernelyg teatro pjesę, o veikėjai lyg elgiasi pagal kažkokį pernelyg kine atpažįstamą karnavališką charakterių programą (mėlynai nagus besilakuojanti infantili mama, irzlus ir piktas brolis, maištininkė sesuo ir, Dieve, netgi brolio gyvenimo draugė, turinti kalbėjimo defektą, kaip nužengęs tipažinis veikėjas...). Iš tiesų neapsirikau, viskas formuojama ir pakuojama tarsi gražūs skerdienos gabalai vitrinoje, kad net ima siutas, jog režisierius po „Mamytės“ filmo nebežengė toliau, o rodos grįžo atgal, tačiau...

Tačiau aktorių grožis! Jų sakomi tekstai su pilnomis ašaromis akyse tiesiog pasibaisėtinai jaudina. Vienos aštriausių ir jautriausių scenų – motinos pamokymai sūnui. Nors filme emocijos organiškai proporcingai išdalijamos pagal įtampos taškus ir matosi pernelyg organiška struktūra, tačiau visumoje filmas paperka stambiais kadrais, elitiniais aktoriais, nuostabiais ir sentimentus keliančiais garso takeliais bei emocijomis, emocijomis, emocijomis... Tiesiog labai gražus ir paveikus filmas, verčiantis gėrėtis žmonių trūkumais ir net stebėtis, kaip iš, rodos, gyvenimų sunkumų, padaromas gražus ilgesingas kaleidoskopinis užtaisas... Kartais tiesiog gaila, kad negalima iš tikrųjų gyventi taip, kaip gyvena X. Dolan personažai savitame pasaulyje.

P. S. Nežinau, kodėl, bet man šis filmas kažkiek savo tema priminė F. Ozon filmą „Likęs laikas“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.0

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pagauk, jei gali" / "Catch Me if You Can"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmą „Pagauk, jei gali“ (angl. Catch Me if You Can) (2002), tikriausiai būčiau geriau žiūrėjęs prieš kokius ketverius metus, tada būčiau išties susižavėjęs, dabar S. Spielberg filmas atrodė gana ištęstas, varginantis ir visomis prasmėmis kvepiantis tik komerciniais kėslais, noru įtikti, sužavėti ir visaip kitaip patraukti į save žiūrovo dėmesį. Na, nesakau, patraukė savo šmaikštumu, siužeto vingrybėmis, bet pavargau nuo viso šio maždaug po pusantros valandos, o kai žvilgtelėjau į laikrodį, supratau, kad dar visą valandą teks kankintis ir laukti ir taip jau žinomos filmo pabaigos.

Žiūrint guodė tai, kad filmas retsykiais išties pagaudavo ritmą ir pasakodavo įdomiai, Leonardo DiCaprio ir, žinoma, Amy Adams, kuri šiuo filmu gana vėlokai pradėjo savo didžiąją kino karjerą. Tom Hanks buvo per nuobodus. Tai toli nuo to, ką Spielberg siūlo „Šindlerio sąraše“ – emocijas, dramas, istoriją, provokacijas. Šis filmas, nors kuo puikiausiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų, manding, pasirodė pernelyg pataikaujantis ir sukomercintas, bet negaliu paneigti, kad filmas nepatiko, tiesiog jį žiūrėjau gana atsainiai, ypač filmo pirmąją pusvalandį – velniškai užvilkintas reikalas.

Bet kokiu atveju neabejoju, kad ši juosta daugeliui tiesiog patiks, pritrenks prie grindų ir vers iškelti du pirštus į dangų ir rėkauti, kad tai geriausia, ką jie yra matę. Deja, filmas, bent jau man, paseno, reikėjo jį pažiūrėti tada, kai tik pradėjau sirgti kinomanija.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDB:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bet kokiu atveju Lorens" / "Tas pats Lorencas" / "Laurence Anyways"

Sveiki, kinomanai,

Kanadiečių režisierius Xavier Dolan, kai kas mėgsta pabrėžti jo amžių (24 metai!) Kanų kino festivalyje jau pristatė savo trečią juostą pavadinimu „Bet kokiu atveju Lorens“ (kai kur galite rasti kaip „Tas pats Lorencas“) (Laurence Anyways) (2012). Šią juostą galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Na, esu X. Dolano gerbėjas, kol kas sėkmingai seku visą jo jauną karjerą ir mėgaujuosi jo kūriniais. Po proveržio „Aš nužudžiau savo motina“ (2009) režisierius pristatė vykusią muzikinę dėlionę „Įsivaizduojamos meilės“ (2010), o šįkart jau atpažįstamu, savitu stiliumi autorius kuria jau nebe taip lengvai slystantį filmą, bet epinį pasakojimą, kurį žiūrint jaučiamas ne tik filmo gėris, bet ir bėgantis laikas tiek filmų herojams, tiek mūsų laikrodžiuose.

Be galo ilgas filmas apie vyrą panorusį tapti moterimi. X. Dolanas neabejotinai tampa štampiniu režisieriumi, kuris yra seksualinių mažumų ir lytinės tapatybės oratoriumi kino forumuose. Kasmet filmų šia tema vis daugėja ir daugėja, nuo to niekur nedingsi, matyt, to reikalauja pats laikmetis ir X. Dolan puikiai telpa į šiuos rėmus. Jei pirmame filme jis bylinėjo sūnaus gėjaus ir motinos santykius, antrame seksualinius poligaminius svingavimus tarp įvairių lyčių, tai „Bet kokiu atveju Lorens“ svarsto vyro tapatybės klausimą ir tapatybės metamorfozes.

Kai kurie šį režisieriaus filmą laiko pačiu geriausiu, o kai kurie nusivylę tvirtina, kad pagaliau jaunasis azartininkas prisižaidė ir sukūrė siužeto linijos nesuvaldytą filmą. Man asmeniškai, filmas išties buvo gan tirštas, jau po geros valandos atsitokėjau ir pažiūrėjau, kad pažiūrėjau tik trečdalį juostos, o jame jau buvo įvykę tiek, kad užtektų vienam rimtam filmui! Uždelsto veikimo bomba tiksėjo toliau ir ėmė, tiesą sakant, truputį velti. Norėta aprėpti vyro tapatybės pokyčius per vieną dešimtmetį, bet pirmoji filmo pusė tapo ilga, o kitų metų perbėgimams liko mažai laiko, tie išsiskyrimai ir susitikimai tapo tokie išskydę, nesurišti. Nepaisant netobulo linijinio laiko bėgimo, pati drama visgi Dolanui pavyko. Draskymasis, širdgėla, susipriešinimas, nesuderinamumai – štai tikrasis šio filmo kokteilis!

Sunkiai įsivaizduojama realybė paversta pakankamai įtikinama. Vyras nori tapti moterimi, bet nenori prarasti mylimosios. Kas tai? Nauja meilės forma, kuri neturi pavadinimo? Transeksualas ir jo mylimoji? Žinoma, bene sunkiausia, bent jau iš filmo, buvo transeksualo gyvenimo draugei, kuri niekaip neapsisprendžia, kaip gyventi yra geriau. Trauka ir stūma veikia vienu metu ir tai tikriausiai blogiausia, kas gali nutikti žmonėms, nes tada vidinis ir išorinis konfliktas neišvengiamas.

Filmas taip pat mus įveda į tokias temas kaip žmogaus tapatybė ir darbo santykiai, personažas netenka darbo dėl savo tapatybės, - kaina ne itin maloni. Ypatingai tai, kad tai 1990-ųjų Prancūzija, dar ne tokia laisva seksualiniai įvairovei, ypatingai jei herojus yra pedagogas, - vienas jautriausių ir lengviausiai kritikuojamų ir laisves varžomų darbdavių kategorijoje. 

Šįkart Dolanas norėjo ypatingai daug atsikąsti, kai kas, manau, ne itin pavyko, bet filmą laikau vis tiek labai vykusiu, įdomiu ir verto savo žiūrovų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela