Filmas: "Tai tik pasaulio pabaiga" / "Juste la fin du monde"

Sveiki,

Per anksti kino kritikai palaidojo kanadiečių kino genijų Xavier Dolan talentą ir per prastai įvertino jo teatralizuotą šeimos portretą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (pranc. Juste la fin du monde) (2016), kuri, ačiū Dievui, buvo įtraukta į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą. Praktiškai visada sužiūriu šio režisieriaus darbus ir kai jau susitaikau mintimis, kad viskas bus prasčiau, štai, emocijos ima mane ir apgauna. Ypač ši apgaulė mane suveikė su šiuo filmu.

Susišlavęs kone ryškiausias dabarties prancūzų kino žvaigždes X. Dolan kuria lyg ir jam visai būdingą glaudžių šeimyninių santykių raizgalynę. Šiame filme tik pradžioje kėlė viskas abejonių: jaunas homoseksualas po dvylikos metų grįžta aplankyti kažkada paliktos šeimos ir turi pasakyti, kad serga mirtina liga, tačiau užuot atlikęs išpažintį, žiūri, kad tai jo ilgai nematyti namiškiai jam išpažįsta savo nelaimingus gyvenimus, o ne jis jiems... Atvirkštinis procesas tampa varomąja filmo jėga, nors, tiesa, jau kine seniai nebe nauja. Iš pradžių galima pagalvoti: na, štai, pagaliau X. Dolan smarkiai susimovė, nes scenarijus primena pernelyg teatro pjesę, o veikėjai lyg elgiasi pagal kažkokį pernelyg kine atpažįstamą karnavališką charakterių programą (mėlynai nagus besilakuojanti infantili mama, irzlus ir piktas brolis, maištininkė sesuo ir, Dieve, netgi brolio gyvenimo draugė, turinti kalbėjimo defektą, kaip nužengęs tipažinis veikėjas...). Iš tiesų neapsirikau, viskas formuojama ir pakuojama tarsi gražūs skerdienos gabalai vitrinoje, kad net ima siutas, jog režisierius po „Mamytės“ filmo nebežengė toliau, o rodos grįžo atgal, tačiau...

Tačiau aktorių grožis! Jų sakomi tekstai su pilnomis ašaromis akyse tiesiog pasibaisėtinai jaudina. Vienos aštriausių ir jautriausių scenų – motinos pamokymai sūnui. Nors filme emocijos organiškai proporcingai išdalijamos pagal įtampos taškus ir matosi pernelyg organiška struktūra, tačiau visumoje filmas paperka stambiais kadrais, elitiniais aktoriais, nuostabiais ir sentimentus keliančiais garso takeliais bei emocijomis, emocijomis, emocijomis... Tiesiog labai gražus ir paveikus filmas, verčiantis gėrėtis žmonių trūkumais ir net stebėtis, kaip iš, rodos, gyvenimų sunkumų, padaromas gražus ilgesingas kaleidoskopinis užtaisas... Kartais tiesiog gaila, kad negalima iš tikrųjų gyventi taip, kaip gyvena X. Dolan personažai savitame pasaulyje.

P. S. Nežinau, kodėl, bet man šis filmas kažkiek savo tema priminė F. Ozon filmą „Likęs laikas“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.0

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela