Filmas: "Eva" / "Eva"

Sveiki,

Yra dvi priežastys, kodėl pažiūrėjau prancūzų filmą „Eva“ (pranc. Eva) (2018): priežastis nr. 1. filmas prancūziškas; priežastis nr. 2. jame nusifilmavo Isabelle Hupper ir Gasparo Ulliel. Lyg ir to pakaktų, kad jau filmą žiūrėti būtų įdomu, nors ir nesižaviu režisieriumi B. Jacquot, kurio teko matyti filmus „Sudie, mano karaliene“ (2012) ir „Kambarinės dienoraštis“ (2015), man regis, jam vis kažin ko trūksta, na, nemoka jis tinkamai užmesti žiūrovams kabliuko, pernelyg jis minkštas, teisingas, galgi net per lėtai snobiškas, toks jausmas, kad jam paprasčiausiai stinga unikalesnio režisūrinio matymo, bet jam kažin kaip sekasi susikviesti man patinkančius prancūzų aktorius.

Tikriausiai nesuklysiu iškart pasakydamas, kad „Eva“ kol kas prasčiausias jo filmas. Apie meluojančią turtingą prostitutę ir buvusį žigolo, kuris pavogė iš merdinčio senuko paskutinį jo knygos rankraštį ir išleidęs savo vardu, tapo itin žinomu, tačiau pats nesugeba nieko intriguojančio parašyti. Tiesą sakant, man filmo scenarijaus užuomazgos patiko, netgi labai – rankraščio pavogimas, purvina sėkmė, po kurios lyg ir dėsningai turėtų sekti savotiškas įdomus demaskavimas ir žlugimas, nes juk vagiams negali amžinai sektis, tačiau scenarijus nubloškia į vaisai kitą kontekstą, prilygstančią iš pirmo žvilgsnio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Išvaizdus nedorėlis susipažįsta su pagyvenusia prostitute, šneka visokias banalybes, kurias vėliau bando „perkelti“ į savo rašomo teksto turinį... Iš pažiūros daug detalių filme intriguoja ir atrodo grieko vertos, tačiau filme jos tokios padrikos, nesuveržtos dinaminiu ritmu, kad atrodo praskydęs viskis, kuriame ištirpo ledukai ir buvo parą paliktas per vakarėlį ant stalo.

Daugelis prostitutės veiksmų lyg ir paaiškinama – jos tikrasis mylimasis sėdi kalėjime ir atrodo kaip iš Gariūnų, bet iš kur pas ją tie baisūs turtai? Kaip prancūziška! Visa jos vilionė, veikėjo nesėkmės atrodo kiek sapniškos kaip filme „Mergina traukinyje“, kada veikėja viską patiria apsvaigusi, bet pasirodo, jog šiame filme viskas taip ir vyksta lyg būtų tikra. Siužetiškai daug nereikšmingo mėtymosi, bandymo sukurti trilerio ir draminio filmo junginį, tiesa, jis ir sukuriamas, tačiau žiūrovą mažai kuo gali paveikti. Praktiškai žiūrėjosi dėl aktorių ir neblogo scenarijaus idėjinio lygmens, tačiau filmo realizacija nevykusi, veikėjai pilni ydų, vienkrypčiai, plieniniai ir neabejojantys, pernelyg negyvi ir šalti, todėl nesudėtingi ir atrodo kaip iš kitos planetos. Atmosferiškai filmas irgi galėjo būti stipresnis, labiau bauginantis, nes akivaizdu, kad filmas sekė klasikinio trilerio braižą, tačiau viskas truputį pro pirštus...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb. 4.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai tik pasaulio pabaiga" / "Juste la fin du monde"

Sveiki,

Per anksti kino kritikai palaidojo kanadiečių kino genijų Xavier Dolan talentą ir per prastai įvertino jo teatralizuotą šeimos portretą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (pranc. Juste la fin du monde) (2016), kuri, ačiū Dievui, buvo įtraukta į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą. Praktiškai visada sužiūriu šio režisieriaus darbus ir kai jau susitaikau mintimis, kad viskas bus prasčiau, štai, emocijos ima mane ir apgauna. Ypač ši apgaulė mane suveikė su šiuo filmu.

Susišlavęs kone ryškiausias dabarties prancūzų kino žvaigždes X. Dolan kuria lyg ir jam visai būdingą glaudžių šeimyninių santykių raizgalynę. Šiame filme tik pradžioje kėlė viskas abejonių: jaunas homoseksualas po dvylikos metų grįžta aplankyti kažkada paliktos šeimos ir turi pasakyti, kad serga mirtina liga, tačiau užuot atlikęs išpažintį, žiūri, kad tai jo ilgai nematyti namiškiai jam išpažįsta savo nelaimingus gyvenimus, o ne jis jiems... Atvirkštinis procesas tampa varomąja filmo jėga, nors, tiesa, jau kine seniai nebe nauja. Iš pradžių galima pagalvoti: na, štai, pagaliau X. Dolan smarkiai susimovė, nes scenarijus primena pernelyg teatro pjesę, o veikėjai lyg elgiasi pagal kažkokį pernelyg kine atpažįstamą karnavališką charakterių programą (mėlynai nagus besilakuojanti infantili mama, irzlus ir piktas brolis, maištininkė sesuo ir, Dieve, netgi brolio gyvenimo draugė, turinti kalbėjimo defektą, kaip nužengęs tipažinis veikėjas...). Iš tiesų neapsirikau, viskas formuojama ir pakuojama tarsi gražūs skerdienos gabalai vitrinoje, kad net ima siutas, jog režisierius po „Mamytės“ filmo nebežengė toliau, o rodos grįžo atgal, tačiau...

Tačiau aktorių grožis! Jų sakomi tekstai su pilnomis ašaromis akyse tiesiog pasibaisėtinai jaudina. Vienos aštriausių ir jautriausių scenų – motinos pamokymai sūnui. Nors filme emocijos organiškai proporcingai išdalijamos pagal įtampos taškus ir matosi pernelyg organiška struktūra, tačiau visumoje filmas paperka stambiais kadrais, elitiniais aktoriais, nuostabiais ir sentimentus keliančiais garso takeliais bei emocijomis, emocijomis, emocijomis... Tiesiog labai gražus ir paveikus filmas, verčiantis gėrėtis žmonių trūkumais ir net stebėtis, kaip iš, rodos, gyvenimų sunkumų, padaromas gražus ilgesingas kaleidoskopinis užtaisas... Kartais tiesiog gaila, kad negalima iš tikrųjų gyventi taip, kaip gyvena X. Dolan personažai savitame pasaulyje.

P. S. Nežinau, kodėl, bet man šis filmas kažkiek savo tema priminė F. Ozon filmą „Likęs laikas“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.0

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokėja" / "La Danseuse"

Sveiki,

Yra „Kino pavasaryje“ tokių filmų, apie kuriuos nežinai nė ką galvoti, o prieš einant net nesitiki, nes paprasčiausiai nežinai ko tikėtis... Panašiai su prancūzų filmų „Šokėja“ (angl. La Danseuse) (2016), kuris pasakoja apie XIX amžiaus pabaigoje šokio sampratą pakeitusią artistę Lioje Fiuler. Vis galvoju, kaip gerai, kad tas „Kino pavasaris“ yra, nes jame galima labai apsišviesti. Prisipažinsiu, kad praktiškai mažai ką teišmaniau apie šokio meno istoriją ir menkai ką jame gaudausi, tačiau šis filmas atliko tikrą edukacinį žygdarbį – supažindino su šiuolaikinio modernaus šokio ištakomis.

Nors filme pasakojama apie L. Fuiler, joje yra ir dar vienas ypatingos šokėjas Izolda Dunkan portretas, tačiau filmas ne apie ją... Žinau, daug kas šiam filmui turėjo nemenkų pretenzijų ir joje įžvelgė perdėto manieringumo, holivudinio patoso, perspausto pagražinimo ir net istorija šiek tiek dėliojama senamadiškai. Taip, sutinku, kad visa filmo pateiktis kaip ir, pvz., „Danų mergina“ ar kitos biografinės istorijos turi kažkuo panašią istorijos pasakojimo manierą, bet kažkaip man patiko. Patiko ir žiūrovams, kurie paprastai greitai susipakuoja rankinukus ir skuba iš salės lauk, šįkart sėdėjo filmui pasibaigus tylūs ir ramūs, kažko velnioniškai susimąstė... Gal ne tiek susimąstę, kiek pasidavę emocijos, kurias iššaukė filmas. Daug juslinių scenų, ekspresyvus juslėmis grįstas pasakojimas atrodo itin kruopščiai intymus, stengimąsi proporcingai išlaikyti asmenybės pasakojimo proporciją ir šokio meno elegancijos sunkumus, kas režisieriui, sakyčiau, labai sekėsi.

Neslėpsiu, kad ir senos kino gudrybės, bet filmui pavyko ir mane paveikti, nebesinorėjo ir man greitai išlėkti iš salės, kažkaip klasikinė muzika, pragariškos ir skausmingos vaizduojamos pastangos paveikia daugelį žiūrovų, o estetiniai dvelksmai sukuria kažin kokį magišką artumo dvelksmą. Norėčiau įvertinti filmą prasčiau, tačiau negaliu, jis vis dar mano galvoje ir, manau, kad netgi remiantis jau lyg ir iš pirmo žvilgsnio atgyvenusia kino mokykla, visgi filmas stiprus šiais aspektais: vaidyba, scenografija, jausmingumu, biografiniu turtingumu. Gera medžiaga nenuėjo veltui.

P. S. Tikriausiai nemaža dalis žiūrovų šį filmą rinkosi dėl to, kad jame antraplanį vaidmenį sukūrė Vanesos Paradis ir Johnny Depp dukra.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 6.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hanibalas: Pradžia" / "Hannibal Rising"

Sveiki, 

Prisimenate visus kraupius filmus su Anthony Hopkins apie Hanibalą? Iki tol nebuvo atskleista iš esmės, kas jį sukūrė tokią bejausmę pabaisą. Filmas „Hanibalas: Pradžia“ (Hannibal Rising) (2007) pagaliau atsako į visus šiuos klausimus. Filmas mums garsus dar ir tuo, kad jame pasirodo lietuvių aktorių, o dalis filmo nufilmuota Lietuvoje, nes Hanibalo praeitis neatsiejama nuo mūsų šalies, kaip ir tikrosios istorijos apie kanibalizmą – šituo jau esame tyliai pagarsėję.

Filmas vykęs. Labai vykęs filmo siužetas, jis išvystytas, vingrus, turintis tirštą psichikos evoliucijos pradų, herojaus kitimo, žmogiškumo ir emocinio intelekto atsisakymo. Nežinau, ar ši Hanibalo dalis yra labai jau prastesnės už ankstesnes, tačiau, manau, kad jį vis tiek galima vertinti kaip vykusią juostą. Reiktų nepamiršti ir tai, kad ši dalis labai skiriasi nuo ankstesnių ir iš esmės yra atskiras filmas, o ne kokia papildoma dalis prie trilogijos ar šiaip pavienių dalių. 

Filme pasirodo žavusis prancūzas Gaspard Ulliel, kuris labiau žinomas iš „gležnų“ vaidmenų, kadangi tiek jo išvaizda, tiek jo energetika labiau panaši į romantinių bernelių, o šis vaidmuo buvo jam kaip koks monolitas. Manau, aktorius susitvarkė su vaidmeniu, jis buvo šaltakraujis, guviai mąstantis analitikas, iš kuriuo išaugs tikrasis ir legendinis Hanibalas, kokį mes esame įpratę matyti Hopkinsą. Filme taip pat pasirodo Li Gong, kuri filme atrodo neįtikėtinai gražiai – nuostabaus grožio rytietiško gymio aktorė, tačiau jos personažas buvo bene vienas mįslingiausių. Kodėl ji leido eiti savo sūnėnui nužmogėjimo keliu? Tik dėl to, kad ir ji neteko per karą savo šeimos? O ta scena su galvos nukirtimu ir altoriumi man pasirodė pernelyg makabriška iš tetulės pusės, kuri tik filmo pabaigoje dar parodo sveiko proto gramą. 

Pilka, šalta, bet vizualumą išlaikiusi juosta nepritrens, o retą galbūt ir tesužavės, kai turime tiek daug kino pavyzdžių, tai „Hanibalas: Pradžia“ pasilieka kažkur tarp tų visų nelabai iškrentantis iš konteksto, tačiau filmas nėra nuobodus, jis turi įtampos, dramos, nebanalų scenarijų. Kad ir kaip ten bebūtų, žiūrėti tikrai galima su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela