Knyga: Ian McEwan "Šeštadienis"

Ian McEwan „Šeštadienis“. – Vilnius: Alma littera, 2007.

Sveiki, skaitytojai,

Elitinės literatūros skaitytojams tikriausiai nereikia aiškinti, kas toks Ian McEwan, kokią gerą ir kokybišką jis kuria. Paskutiniu leidykla Jotema išleido du jo romanas Vaiko gerovė ir Kevalas, tačiau nusprendžiau susipažinimą su šiuo autoriumi pradėti nuo Alma litteros išleisto romano Šeštadienis (angl. Saturday), kuris laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių, buvo nominuotas prestižinei Booker literatūrinei premijai.

Tikriausiai rašant apie I.McEwan recenziją būtų galima tikėtis aukščiausių pagyrų, tačiau noriu pradėti nuo perspėjimo, kad knyga nėra kelių vakarų prisėdimas prie mėtų arbatos ilgais vakarais, ištiesus nuvargintas kojas ant pufo. Tai ne iš tų knygų, kurios iškart „pasiduoda ir atsiriša“ visomis savo prasmėmis. Šeštadienis – tai vienas iš tų sodrių romanų, kurie reikalauja atidaus skaitymo ir mėgavimosi ne siužetiniais vingiais, kurie, rodos, tik iš pirmo žvilgsnio nelabai svarbūs, bet be jo kartu neįsivaizduojama kūrinio sąranga. Knyga reikalauja atsidavimo stiliui, smarkiai tapatintis su pasakotoju, stebėti kartu vykstančius pagrindinio veikėjo Henrio Perouno vidinius ir išorinius procesus – tokios knygos, kurios yra skvarbios ir iš esmės pasakoja atskirą visatą „iš žmogaus vidaus“ gali pasirodyti pernelyg erzinančiai apsunkintos aprašymais. Šeštadienyje I.McEwan lyg viso šito sunkumo atsisako ir panardina skaitytoją į vienos dienos istoriją, kurioje papasakoja tiek daug ir su tokiu klasikinio romano literatūrine išmone, kad beregint stebiesi, kaip iš pažiūros nykios ir kasdienės dienos aprašymais atskleidžiamos gyvenimiškos realybės tendencijos.

Rašytojas du metus stebėjo neurochirurgų darbą ir gilinosi į jų profesijos užkulisius, darbo specifiką, todėl romane nemažai medicininių terminų, operacijų aprašymų, kurie, tiesą sakant, šiek tiek gali gąsdinti, jeigu manote, kad tai jūsų nė kiek nedomina ir nejaudina. Tačiau I.McEwan pavyko visa tai perteikti taip suprantamai ir kartu neprarandant savitos teksto stilistikos. Tiesą sakant I.McEwan yra itin kruopštus rašytojos, kuriam svarbu pačiam natūralistiškai ištirti aprašomus vaizdus, išmanyti ne tik chirurgiją, bet ir muziką, poeziją, psichologiją, žmonių santykius ir visos sritys perteiktos ne per metaforas, ne paviršutiniškai, bet su analitine anatomija, ar tai būtų veikėjų veiksmai, ar tik požiūris į pasaulį, kas iš esmės sudaro tvirto ir rimto rašytojo įspūdį.

 Rašytojas Ian McEwan.

Vienas geriausių šiuolaikinių britų rašytojų kuria tik iš pirmo žvilgsnio snobišką literatūrą, kur veiksmas vystosi lėtai, daug pagrindinio veikėjo, artėjančio prie penkiasdešimtmečio, apmąstymų: santykiai su žmona, erotika, vaikų auklėjimas, mirštanti motina, darbo profesionalumas, sportas... Šituose spektruose, kasdienybės anatomijoje skleidžiasi visa tai, ką galima vadinti tradiciniu vyriškumu. Neslėpdamas solidaus jautrumo, personažas primena kiek tipinį gerai išauklėtą britą, todėl tie, kurie iš literatūros tikisi provokacijos, vertybių sistemos griovimo, dvipolio veikėjo, kuris stato ir vėliau griauna savo įsitikinimus, stebina skaitytoją radikaliais sprendimais, viso to Šeštadienyje nėra, nes I.McEwan sukūrė brandų, jau susiformavusį pagal gerąsias intelektualiosios britų kultūros kanonus veikėją. Kur kas labiau jaudina situacijos, kuriose atsiduria Henris: konfliktas gatvėje, kuris vėliau išvystomas į įkaitų trilerį lyg ir būtų tas kabliukas, kuris kūrinį pritemptų prie populiariosios literatūros, tačiau Henrio pozicija, jo jausmų dinamika viską išlaiko kaip raugintą agurkėlį pagal ypatingą literatūrinį receptą.

Autorius buvo sukrėstas Rugsėjo 11-osios įvykių ir jo pagrįstos baimės, pasauliniai pokyčiai simboliškai dvelkia ir romane. Krentantis rusų lėktuvas Londono rytiniame peizaže įgauna simbolinės reikšmės nenuspėjamų dienos įvykių kontekste. Iš esmės neįmanoma papasakoti kasdienybės be kontekstinių staigių ir netikėtų įvykių, kurie mums, paprastiems žmonėms, tampa rezonuojančiais dienos įvykiais. Henriui visą dieną rūpėjo teroristiniai išpuoliai, o mūsų lietuvių kasdienybę galbūt pakeičia kokio nors vaiko įmesto į šulinį istorija – paveikus I.McEwan kasdienybės kūrimas tampa egzistencinės anatomijos pavyzdžiu, kuris savo įtaiga ir literatūrinio polėkiu stebina sodrumu ir gyvumu, kad skaitytojas, kuris turi literatūrinę klausą, būtinai pajus autoriaus gebėjimą fiksuoti ir kurti juslių ir įvykių dermės visatą. Šią visatą, sakyčiau, gerai perteikė vertėja Mėta Žukaitė, kuriai teko nelengva užduotis versti išties sudėtingą tekstą, kur išmanymo ir pasikaustymo įvairiose sferose tikrai reikia.

I.McEwan Šeštadienis nėra toji literatūra, kuri sukrečia savo istorija. Galų galiausiai šio autoriaus romanas skirtas nesukrėsti, kaip ir M. Prousto Prarasto laiko beieškant, įspūdis susidaro toks, kad per regimą realybės šydą bandoma įžvelgti laiko ir gyvenimo tėkmę, įspėti, kiek žmogus pats yra gali valdyti situaciją, o kiek įvyksta tiesiog lemtingų atsitiktinumų dėka. Šis santykis neišmatuojamas, niekas nežino, kaip atsikėlus šeštadienio rytą baigsis šeštadienio vakaras. Visas dienos ilgis su aliuzijomis į Henrio praeitį, jo asociatyvų analitinį mąstymą perteikia ne vien skrupulingai tiksliai, bet nepamirštamas ir dienos ritmo bangavimas. Literatūriškai romanas pulsuoja kartu su veikėjo dienos ritmu ir net šiurpas pagaugais nuėjo, kaip genialiai perteikta romano pabaiga tarsi K.Ishiguro Dienos likučiai ar J.Ch.Grondahl Spalio tylėjimas, kai nuovargis ir dienos apmąstymas per personažą vibracijomis pereina į patį tekstą ir ritmu kuriamas nuovargio ir turiningos dienos (ir kartu literatūros) įspūdis skaitytojui. Žinoma, tai aukščiausios pavaros ir meistriškumo knyga, kuri savo istorijos vingiais niekada neprilygs išradingiems ir sudėtingos konstrukcijos romanams, tačiau savo gyliu ir egzistencijos pajautomis nustebins pačius išrankiausius skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela