Knyga: Robert Seethaler "Visas gyvenimas"

Robert Seethaler „Visas gyvenimas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, 

Viena ryškiausių ir labiausiai tarp intelektualų aptarinėjamų knygų po Vilniaus knygų mugės tapo vokiečių rašytojo ir aktoriaus Robert Seethaler romanas Visas gyvenimas (vokieč. Ein ganzes Leben), kurią išleido geros literatūros kalvė Baltos lankos. Tiesą sakant, pažįstu ne vieną skaitovą, kuris baidosi knygos formato ir apimčių. Argi gali būti geras romanas, kuris turi viso labo daugiau nei 100 puslapių? Žinoma, kad gali ir aš nesu tokios nuomonės šalininkas, tačiau neretai būna, kad apimtys irgi kūriniui turi nemažai įtakos. Kuo ilgesnis romanas, tuo labiau skaitytojas yra priverstas paaukoti laiko jį skaitydamas ir tuo labiau „įsileisti“ knygos pasaulį į save. Rodos, R. Seethaler romanas neatitiktų šių principų ir tarsi kurdamas europietišką meditatyvų pasakojimą, gludina pasakojimą iki smilčių, kol pasakojimas tampa toks išgrynintas, kad knygą būtų galima laikyti kone kišenėje ir nešiotis kaip užrašų knygutę.

Visas gyvenimas, nominuotas Man Booker International, beregint sulaukė įvairių palyginimų su kitais kūriniais. Daugelis (kaip ir ant viršelio mini Irish Times) knygą lygina su John Williams Stouneriu, kurį lietuviškai taip pat išleido Baltos lankos. Tiesą sakant, panašumų esama nemažai, bet ryškiausi yra du dalykai: 1) tėknus ir ramus pasakojimo stilius; 2) romi egzistencinė personažo gelmė, mikroskopinis personažo požiūris į gyvenimą. Tokie „nepiktybiški“, iš pirmo žvilgsnio netgi visai nešarmingi charakteriai buvo ilgą laiką nepatrauklūs literatūroje. Andrėjas Egeris, pagrindinis veikėjas, kurio visas gyvenimas sutalpinamas į 130 puslapių, iš pažiūros yra ypatingas savo keistame luošume (jis šlubuoja, bet į kalną lipa tiesiau už sveiką žmogų), tačiau neapleidžia jausmas, kad jam yra kažin kokia silpnaprotystė, jis nemąsto civilizacijos sąvokom, o gyvenimą ir kalnus jaučia kažin kokia gyvuliškai švelnia prigimtine jėga, kas Egerį padaro pacifistą, tik retkarčiais pasiduodantį prigimtiniam veržlumui (karinė prievolė, moters įsimylėjimas...).

Netrunka prabėgti visas Egerio gyvenimas, todėl knyga palieka prabėgusio liūdno tarsi paties Stounerio gyvenimą: sunki vaikystė, socialinė atskirti, luošumas, sunkus kalnų darbas, meilė, senatvė ir begalinė vienatvė. Būtent vienatvė ir kalnai suteikia kūriniui atšiauraus atspalvio, labai tinkančio mizantropiškam R. Steethaler personažui. Gyvenimiškos tiesos „integruotos“ ne tiesmukai, o perteiktos per svarbius veikėjui gyvenimo momentus. Viena didžiausių katastrofų – sniego nuošliauža, kuri sunaikina ir atima iš Egerio viską, tačiau jis kaip augalas, atsistoja ir toliau gyvena. Ar kalnai turi atmintį? – klausia vienas personažas Egerio ir šis negali atsakyti, niekas negali atsakyti, nes žmogus gyvas tol, kol jis turi atmintį ir artėjant Egeriui link gyvenimo pabaigos, skaitytojas jaučia viso gyvenimo tėkmę, sudėtą į 130 puslapius, todėl beregint ištinka nostalgiškas jausmas, jog ir mūsų pačių gyvenimas kažkiek panašus į Egerio, tik sunku suvokti, kiek sau leidžiame pripažinti savo tuštumą ir vienatvę.

 Rašytojas Robert Seethaler.

Poetiškas pasakojimo tonas nugludintas, autorius neskiria itin daug aprašymams apimties, tačiau neapleidžia ir įspūdis, jog per visą kūrinį jis būtų aprašęs vien tik kalnų gamtovaizdį. Tokį įspūdį suteikia tai, kad žmogaus gyvenimas ir gamtos (kerštingos ir apdovanojančios) sąsajos tokios susiliejusios, kad persmelkia pagrindinį personažą. „Metai tiesiant lynų kelius atsigręžus atgal susitraukė į vienintelio sezono mėnesius, užtat kartais regėjosi, lyg jis pusę gyvenimo būtų prakabojęs ant jaučių buomo, žiūrėdamas į žemę, atkišęs į vakaro dangų baltą užpakaliuką (p. 83)“.

Nesu tikras, kiek atmintyje išsilaikys ši knyga. Ji nėra ta, kuri jus garantuotai sudrebins, atims žadą, šokiruos – tai nėra jos tikslas. Visas gyvenimas teikia tiesiog kažin kokio estetinio pasigėrėjimo ne vien literatūros išgryninimu, bet ir filosofiniu klodu, kur galime įžvelgti ir praradimuose, ir vienatvėje, ir senatvėje kažkokio laikino gyvenimo žavesio. Panašiai, sakyčiau, „gyvenimą sutalpino“ rusų rašytoja L. Ulickaja parašiusi apysaką Sonečka, kur vaizduojamas vienos moters gyvenimas nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos vos 100 puslapių kūrinyje.

Abejoju ir dėl to, kad tai bus mano perskaitytas metų kūrinys ir tikriausiai net neįeis į geriausių perskaitytų kūrinių penketuką, bet tai visai nesvarbu, nes knyga parašyta ne penketukams ir ne topo viršūnėms, nors Vokietijoje šis kūrinys labai populiarus, bet maloniai popiečiai, kur nors pavasarį, kur nors gamtoje, ištiesus nuogas kojas į saulę. Popiečio malonumas, maloni arbatos popietė su gražiais estetiniais ir filosofiniais pasvarstymais. Taip, gera knyga gali būti parašyta ir 100 puslapių, kuria sutelpa visas gyvenimas. 

Jūsų Maištinga Siela