Knyga: Nora Ikstena "Motinos pienas"

Nora Ikstena. „Motinos pienas“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad prieš kelerius metus įsigijau latvių rašytojos Maros Zalite romaną Penki pirštai, tačiau taip ir neperskaičiau. Pasiteisinimas labai paprastas – tiesiog nespėju. Šiek tiek pasisekė, kad Vilniaus knygų mugėje šiemet Tytos albos išleistą kitos latvių rašytojos Noros Ikstenos (g. 1969) knygą Motinos pienas (lat. Mates piens), kuri susiskaitė labai greitai, visgi perskaityti pavyko. Beje, šis romanas vienas žymiausių kūrinių iš Baltijos rašytojų regiono, išverstų ir pristatytų Britanijoje, būtent ten literatūros kritikai nemažai kalbėjo apie šį romaną ir jį įvertino kaip kokybišką ir laikmečio traumas vaizduojančią literatūrą.

Jau viršelyje švyti reklaminė paantraštė: geriausias latvių romanas. Tiesą sakant, jau tokios skambios paantraštės nieko nebenustebins, tenka pačiam perskaityti ir įvardyti, ar tai tikrai geriausias latvių romanas. Istorija pasakoja apie du dešimtmečius 1969-1989, kurie nusidriekę sovietinėje Latvijoje nuo Rygos ir jos provincijos, kurioje marširuoja mergytė, gyvendama tai su seneliais didmiestyje, tai su motina provincijoje. Kūrinio pradžioje kalbama apie motiną, kuri atsisako maitinti savo dukrą pienu iš krūties, bijodama, kad ją susargdins nemeile gyvenimui, todėl ją apsiima globoti močiutė, kuri visame romane dar vadinama kaip motinos motina.

Lakoniškame romane pasakojimas skamba dviem pasakotojos balsais. Vienas iš jų – augančios mergytės, o kitas – sunkia depresijos forma sergančios motinos. Jųdviejų ryšys paženklintas įtrūkiu, o pienas, kurio net sovietinėje valgykloje negali gerti jaunoji atžala, tampa ištiso pasakojimo jungiamąja metafora: čia jis – Paukščių tako kaip Visatos tveriamoji materija, čia jis kaip kasdienė duona, čia jis kaip prakeiksmas... Pienas – gyvybės ir gyvenimo eliksyras, turintis aiškias okupanto pamintos tėvynės žemės simbolis – apkartęs ir nebegeriamas gyvenimo eliksyras.

Pagrindinė pasakojimo linija eina per tris moterų kartas ir jų santykius, diktuojamus iš esmės ir nutrūkusio pieno metaforos, ir sovietinio laikmečio traumomis. Jau seniai nebekalbame apie moterišką rašymą, tačiau Motinos pienas turi absoliučiai, mano supratimu, tą įsivaizduojamą klišę – moterišką rašymą. Tai savaime nėra blogai, nes gausybė gerų knygų, kurios apgaubtos moteriškumu ir motiniškumu, o Motinas pienas būtent apie moterų pasaulį ir jis ne ką mažiau įdomus nei vyrų. Marijus Gailius puikiai pastebėjo, kad knyga šiek tiek černiauskaitiška – turime mes tokią rašytoją, kuri kažkiek stilistiškai ir tematiškai atitiktų Noros Ikstenos pasakojimo manierą, bet pati istorija, jos laikmečio politiniai ženklai t. y. sistemiškai traumuojanti padėtis savo pasakojimo polėkiu truputį priminė Liudmilos Ulickajos ir Marinos Stepnovos prozą, kur pasakojimo epicentre – moterys, veikiamos sovietmečio santvarkos, bando susitvarkyti savo šeiminius ryšius ir išsaugoti kasdienišką laimės davinį.

Nora Ikstena

Nors man pačiam jau neteko gyventi toje santvarkoje, tačiau kiekvienas iš mūsų daug apie tai esame girdėję, skaitę, matę filmų, kad visai nesunku sujungti visus tuos liudijimus į vieną bendrą suvokimą apie sovietinį pasaulį. Romane tų liudijimų aidų yra išties nemažai, pavyzdžiui: „Rudenį pamokos mokykloje prasidėdavo, kai būdavo nurautos morkos ir burokai. Pirmiausia juos reikėjo iškelti šakėmis, sukrauti į krūvas, o tada tekdavo nukapoti arba nuskabyti lapus. Kartais būdavo šalta, kartais purkšdavo lietus, o mes tik sėdėjom ant medinių dėžių ir skabėm, ir kapojom. Mažieji proletarai, nusidirbę iki pamėlynavimo. Laisvė, kuri susitraukdavo iki mažo, mažutėlio laimės jausmo, kai suliję parsivilkdavome namo ir pasiekdavome karštą krosnį, gaudavome sausus drabužius ir vakarienę (p. 50)“. Dabar tikriausiai priversti mokinį ūkininkui kasti bulves tikriausiai neįmanomas dalykas – vaikų tesės užkapotų jei ne sovietiniais dalgiais, tai teismų štampais tikrai.

Visgi vienos jautriausių dalykų romane yra pasakotojos tonas, kuris reiškiasi per luošinamo žmogaus sistemos modelį, kuris atskleidžia, kad žmogaus gerumas ir meilės troškimas yra begalinis, nes kyla iš prigimtinio poreikio mylėti ir būti mylimam. Kad ir kiek politinio blogio būtų aplinkui, mažoji mergaitė trokšta motinos prielankumo, suvokia, kas yra gerai, o kas blogai, o augdama netrukus perpranta ir sovietinės valdžios sistemos dėsnius. Bet visoje toje gadynėje nedingsta žmogiškumas – mergytė net pakelia motinos naštą, motinos nepagydomą depresiją, nusivylimu savimi, šalimi ir gyvenimu, todėl mergytė gyvena – dabar net atrodo kaip iš fantastikos! – užguita namų rūpesčių ir sovietinės sistemos. Suslėgta kaip sūris.

Vienas įsimintiniausių romanų veikėjų – depresyvioji motina, Leningrade susikompromitavusi dirbtinio apvaisinimo skandale ir primušusi draugės girtuoklį. Jos tylus nykimas kažkodėl įprasmina apskritai visos Latvijos gangrenavimą sovietmečio laikotarpiu, o jaunoji atžala, negavusi „nuodingo“ pieno, priešingai – kaip džiaugsmingas atgimimas, simbolis to, kas 50 metų ruseno okupuotoje šalyje. Taigi viltis.

Nesunku suprasti, kodėl šioji knyga turėjo pasisekimą tarptautinėje rinkoje. Ji labai lietuviška, ji labai estiška... Tai bendroji okupuotų tautų patirties literatūra, liudijanti visuotinį atkirstos tautinės tapatybės sumaištį kartų grandyje. Neseniai pasirodę Metuose (Nr. 3, 2019) Noros Ikstenos apsakymai Rojaus obuoliai ir Pagonių ąsotis (vert. Arvydas Valionis) patvirtina, kad autorei labai svarbu gręžtis į praeitį, analizuoti sisteminį politinį poveikį žmogaus kasdieniniame gyvenime. Autorė savo kūriniuose randa tam tikras buitines, kūniškas metaforas, kurios tampa dūlančio ir kintančio laiko refleksijomis, dažnai skaudžiais, netektį ir praradimus ženklinančiais randais, bet visada – tiek romane, tiek apsakymuose – paliekanti duženų chaose mažą galimybę viskam vėlei susijungti, nes žmogui, išlaikiusiam sąmoningumą ir dorovę, bus atseikėta laisve ir užsitarnauta meile.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Amor Towles "Aristokratas Maskvoje"

Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. – Vilnius: Jotema, 2018 – 544 p.

Sveiki, knygų pasaulio žmonės,

Amerikiečių rašytojo Amor Towles romaną Aristokratas Maskvoje (angl. A Gentleman in Moscow) įsigijau beveik tuo pat metu, kai tik pasirodė knygų lentynose, tačiau bemaž pusmetį pragulėjo mano knygų lentynoje, laukdama savo eilės. Gal dėl to, kad nieko itin nesitikėjau, knyga padarė kur kas stipresnį įspūdį.

2016 metais turėjome išsivertę A. Towles romaną Gero tono taisyklės, tačiau dėl nepatrauklios leidyklos Svajonių knygos, ši knyga prasprūdo pro skaitytinų knygų lauką, tačiau dėka leidyklos Jotema, šiandien kiekvienas gali suskubti įsigyti Aristokratą Maskvoje savo jaukiai namų bibliotekai.

Solidžios apimties romane, pasakojama apie grafą Aleksandrą Rostovą, kuris po Rusijoje įvykusios revoliucijos, kai bolševikai atėjo į valdžią, nuteisiamas iki gyvenimo pabaigos gyventi prašmatniame „Metropolio“ viešbutyje, įsikūrusiame Maskvos centre. Ilgus dešimtmečius grafas gyvena tame viešbutyje, įgavęs imunitetą nuo karų, trėmimų ir kitų politinių pokyčių, bet kartu pasmerktas matyti vien tik keturias viešbučio sienas. Idėja gana makabriška ir iš tikrųjų primena XX amžiaus pradžios Robinzoną Kruzą, tačiau neatrodo, kad A. Rostovas dėl to itin graužtųsi, nes jo gyvenimas pakankamai laisvas, galgi net laisvesnis už daugelį Sovietų Sąjungos gyventojų.

Aristokratas Maskvoje – tai visapusiškai užbaigtas „didysis amerikietiškasis“ romanas, tačiau amerikietiškos literatūros šaknų vargu ar rasite, nes jos visos suleistos į rusų literatūros klasiką. Šiek tiek netikėta, kad būtent Manhetene gyvenantis rašytojas sugebėjo taip įtaigiai rekonstruoti ir panaudoti tiek politines, tiek literatūrines, tiek paties rusiško mentaliteto vaizdavimo perspektyvas. Ir tik akylesnis skaitytojas suvoks, kiek daug žinių, išmonės reikėjo autoriui, kad sukurptų šį jaudinantį pasakojimą. Romane nuolat minima rusų literatūros aukso ir sidabro kartos rašytojai (F. Dostojevskis, L. Tolstojus, Puškinas, M. Bulgakovas, A. Čechovas, Majakovskis), kad net neabejojama, jog autorius renkasi būtent šių rašytojų pramintais pasakojimo manieros keliais, nes tikriausiai nėra kitos galimybės taip sodriai, daugiasluokšniškai atskleisti rusų didingos epochos dekadansą. Tą rodo naikinamas aristokratijos luomas, kuriam priklauso grafas Rostovas, betgi  tiesa tokia – įstatymiškai išbraukus aristokratiją, paties žmogaus mentalitete ir dvasioje perversmas neįvyksta per naktį. Tiesą sakant, Rostovas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų viduje ir išliko nuovokus, išsilavinęs aristokratijos luomo atstovas.

Kalbant apie A. Rostovo išbaigtą gyvenimišką literatūrinį portretą, galima įžvelgti tam tikrus skirtumus romano pradžioje, kai, vos perkopęs per dvidešimt, jaunuolis patenka į savo kalėjimą. Tada jis atrodo pilnas taurumo, išdidumo, nenoro pripažinti pažeminimo ir viso to, kas šiaip būdinga išpuikusiems kilmingiesiems. Ilgą laiką skaitytojas nesupažindinamas su asmenine Rostovo istorija, nes, kaip įprasta tokioje literatūroje, kiekvienas veikėjas turi savo skaudžią istoriją. Ilgą laiką kyla klausimas, kodėl Rostovas nepasiliko Prancūzijoje ir grįžo į Rusiją, nors žinojo, kad jį suims. Kilmingųjų giminių istorijos – sesers garbės gynimas tapo lemtingu šūviu į jos meilužį, kuris grafui garantavo nelaisvę. Kaip vėliau sužinome, tai veikiau impulsyvus aristokratiškas elgesys, nes tik aristokratas gali šauti į kitą aristokratą. Pagrindinio personažo istorija ir iš esmės gyvenimo tragedija yra susijusi su kaltės jausmu: „Tačiau, jeigu nebūčiau su tokiu pasitenkinimu jo paaukojęs, jis nebūtų siekęs Jelenos palankumo, nebūtų jos pažeminęs, aš nebūčiau jo peršovęs, jis nebūtų žuvęs Mozūruose, o aš prieš dešimt metų būčiau buvęs ten, kur privalėjau būti, tai yra prie savo sesers... kai ji išleido paskutinį kvapą (p. 196)“.

Amor Towles

Slenkant dešimtmečiams prabangus grafo gyvenimas „Metropolyje“ nė iš tolo neatrodo nuobodus. Tą nenubodumą sukuria autoriaus pasirinkta elegantiška pasakojimo stilistika, išgaunanti lėtos tėkmės filosofinį matmenį, kai viešbutyje nutinka atsitiktinis įvykis, iš pažiūros romano kontekste ir Rostovo gyvenime, ne itin svarbus, įgauna tokią svarbią aliuzijos toną į bendrą rusų istorinį (ir pasauliniu mastu) įvykį, kad atskleidžia sudėtingiausias laikmečio pasaulėžiūros, gyvensenos ir pasaulio suvokimo tendencijas. Dažnai aristokratiškumo ir brutalios bolševikinės pasaulėžiūros susidūrimas tampa tyliu Rostovo pažeminimu, tačiau jis šito nesureikšmina, jam kur kas svarbesni tampa aplinkiniai – ypač mergaitė Nina Kulikova, kuri per kelerius dešimtmečius fragmentiškai pasirodanti viešbutyje tampa aršia kolektyvizacijos šalininke ir, kaip įžvalgusis grafas ir įtaria, jai tuo geruoju nesibaigia.

Viena jautriausių siužetinių vingių yra Ninos paliktos dukrelės Sofijos išauginimas pagal aristokrato Rostovo supratimą. Čia labai subtiliais potėpiais autorius neužaštrindamas, bet akcentuodamas grafo aristokratišką laikyseną, kalba apie tėvystės instinkto pasireiškimą. Ateina metas Rostovui, kada jam tenka paleisti Sofiją į pasaulį ir jis išpildo tėvams būdingą prieraišumo ir paleidimo svarbą gyvenime. Šioji, kaip ir visi romano siužetiniai vingiai, perteikiami F. Dostojevskiui ir L. Tolstojui būdingu kiek aristokratiška pasakojimo maniera, todėl atgaivina tą rusų klasikinį pasakojimo nostalgiją, suteikia elegantiškos ir jau nugrimzdusios epochos rekonstrukcijos įspūdį ir tikėjimą, kad šiuolaikine literatūra įmanoma viskas, netgi susigrąžinti rusų aukso amžiaus prozininkus.

Romanas architektoniškas, atskiras miestas, pasaulis „Metropolio“ viešbutyje, kuris yra išorinio pasaulio atspindys, kaip atskiras grafo vidinis pasaulis koreliuoja su viešbučio restoranų kultūra, taip ir šis gigantas „Metropolis“ su visa Rusija. Beskaitant prasmių lygyje atsikartoja Liudmilos Ulickajos, Marinos Stepnovos – šiuolaikinių didžiųjų rusų romanisčių mintis, beje, ji itin aštriai išdėstyta Svetlanos Aleksijėvič prozoje, kad didžiausias rusų prakeiksmas yra vaikymasis idealų, nuolatinis troškulys jaustis didingam, konkuruoti su pasauliu, įrodyti, kad Rusija kaip tauta „gali“, kaip besivelkantis didingos carinės epochos šleifas, aristokratų aukso amžiaus palikimas, prilygti savo galybe praeičiai – tebus ir politine, ir literatūrine prasmėmis, – tačiau akivaizdu, kad visiems idealams, kaip ir bolševikų susivienijusiai liaudžiai, lemta pralaimėti karą. Idealai rusus nuveda į pražūtį, neišsipildymą, į kitų niekinimą, į korupciją, į savęs naikinimą – apie savęs naikinimą Rostovas ne kartą apmąstė: „Dar keleri metai, ir mūsų grūdų eksportas bei plieno gamyba pralenks bet kurią kitą Europos šalį. Ideologiniu atžvilgiu mes jau palikome juos toli uodegoje. Dar kiek, ir pasaulinėje scenoje užimsime mums priderančią vietą. O kai tai įvyks, turėsime atidžiai klausytis ir aiškiai kalbėti (p. 252)“.

Elegantiškame pasakojime, kuriame netrūksta gyvenimiškų paradoksų, šviesos ir tamsumos, mirštančių ir užgimstančių naujų epochų, kurios viena kitai prieštarauja, o žmogus vis vien išlieka žmogumi ir nesvarbu, po kokia tu vėliava gyveni, ar esi aristokratas ar tik juo dediesi, vis tiek išlieka svarbiausia žmogus ir bendražmogiškieji santykiai, o visos kitos vertybės – tai istoriniai reliktai, dažnai jie gražūs, žudantys, naikinantys ir iš naujo performuojantys asmenybes: „Gyvenime svarbu ne aplodismentų gausa. Daug svarbiau yra tai, ar išdrįsime eiti pirmyn, nežinodami, kas mūsų laukia (p. 457)“.

Aristokratas Maskvoje – viena iš tų knygų, kurios gaila, kad pasibaigia, nes jos aprėpia ne vien tik gyvenimą, bet ir ištisą epochą.

P. S. Galite pasižiūrėti angliškai reportažą, kaip A. Towles kūrė šį romaną:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Laiko triukšmas"

Julian Barnes. „Laiko triukšmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvoje britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946) išties turi ištisą būrį gerbėjų. Kasmet pasirodo vis po kokią nors šio rašytojo kūrinį, o iš nuogirdų supratau, kad bus bandoma prisikviesti rašytoją į Vilniaus knygų mugę. Mano paties santykis su šiuo rašytoju kaskart vis svyruoja. Prieš metus įsigijau jo romaną Laiko triukšmas (angl. The Noise of Time), bet kurį laiką laikiau užmestą, nes vis „iššokdavo“ kiti kūriniai. Tiesą sakant, net nebemaniau, kad kada perskaitysiu, kadangi nublanko tie kadaise suskaityti kūriniai Gyvenimo lygmenys ir Pabaigos jausmas.

Nepasakyčiau, kad J. Barnes kūryba itin paveiki, tačiau tą skaitymo akimirką galima sulįsti kaip vinutei į lentą. Išties J. Barneso kūrybą gera skaityti – lėti, neskubūs, gyvenimiškos patirties ir filosofijos pripildyti sakiniai tiesiog plaukia. Laiko triukšmas – ne išimtis. Grįžti prie J. Barnes kūrybos paskatino neseniai paskelbta geriausia ir kokybiškiausia 2017 metais išleista verstinė knyga, kuria ir tapo Laiko triukšmas. Vertėja Nijolė Regina Chijenienė išties verta aukščiausių pagyrų, tačiau, žvelgiant, bent mano akimis, į praėjusiais metais išleistų knygų stirtas, nemanau, kad būčiau skyręs pirmą vietą Laiko triukšmui.

Tam įtakos turėjo perskaityta rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos knyga Imagas, kuri iš esmės aprėpia Tarybų Sąjungos laikotarpį ir vaizduoja trijų vyrukų atskirus likimus, blaškomus veidmainiško komunistinio režimo. Jeigu L. Ulickajos Imagas yra grandiozinis epinis pasakojimas, išplėtotas ir itin sodrus, tai J. Barnes šalia jos atrodo ganėtinai santūriai – taupus, susikoncentravęs į realiai egzistavusį kompozitorių Dimitrijų Šostakovičių (1906-1975) ir iš esmės, kas šiaip J. Barnes būdinga, atrodo fragmentiškas. Trys pasakojimo centrai – kas dvylika metų per keliamuosius metus D. Šostakovičius apmąsto besikeičiančią Sovietų Sąjungą, savo paties gyvenimą, muziką ir politinius užkulisius. J. Barnes dar patrauklus ir dėl to, kad jo kūrinio apimtys „patogios“ šiuolaikiniam skaitytojui, bijančiam, kad nuo storos knygos nutirps rankos.

Laiko triukšmas – biografiniais motyvais parašytas kūrinys. Stebina abejotinos temos pasirinkimas – komunistinio režimo laikotarpio atskleidimas, kurį aprašo britų rašytojas. Tai tas pats, sakytume, kas lietuviui rašytų apie kokio nors Musolinio politikos apgaubtą Italiją, nors italų kultūra tolima ir atsieta nuo lietuvių, veikiau knyginė ir dokumentinė, kaip britui žinot apie Sovietų Sąjungą. Turint galvoje, kad J. Barnes kruopštus rašytojas, jau po kelių puslapių aišku, kad jo suvokimas apie komunistinį režimą gana išsamus ir aiškus. Nieko nesiskiriantis nuo L. Ulickajos matymo, tad kas abejoja, kad britas negalėjo deramai atskleisti komunistinio pasaulio, tas gali mesti abejones į šalį.

Romanas daugiasluoksnis ir apimantis ne vien tik politinį kontekstą. Istorija „išspinduliuoja“ Dimitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo filosofiją, požiūrį į muziką ir savo padėtį toje veidmainiškoje mėsmalėje. Gyvenant prie Stalino, kompozitoriaus opera smarkiai sukritikuojama tuometiniame laikraštyje Pravda ir nuo tada pagrindinis veikėjas laukia kulkos į kaktą. Gyvendamas su pasmerkimo baime, jis tikisi greitos mirties, tačiau nutinka taip, kad aplinkiniai kompozitoriai miršta kaip muselės, o jis vis pergyvena kitus. Mirties ir režimo patirta trauma taip smarkiai paveikia veikėją, kad „kulto garbinimo laikotarpis“ nulemia ne tik jo likimą, bet ir visą gyvenimo kokybę, santykį su žmona Nita, meiluže ir vaikais.  

Julian Barnes

Neretai pasakotojas taikliai, kone sentencijomis pateikia veikėjo siaubingą patirtį režime, aprėpdamas nesuderinamą politinį veidmainiškumą ir bendražmogiškas vertybes: „Tironija reikalauja mylėti partiją, valstybę, Didįjį vadą ir Vairininką, liaudį. O meilė vienam žmogui –  buržuazinė ir siaura – atitraukia nuo tokių didžių, kilnių, nesavanaudiškų, besąlygiškų „meilių“. Šiais laikais žmonėms nuolat gresia pavojus netekti dalies savęs. Kuo labiau terorizuojami, tuo greičiau jie pavirs kažkuo kitu, kažkuo mažesniu ir menkesniu – vien dėl savisaugos instinkto. Taigi jis ne tik nerimavo, bet kartais nežmoniškai bijojo – bijojo, kad meilės dienos eina į pabaigą (p. 101)“.

Nemažai autorius skiria dėmesio ir tiems instrumentams, kabos kodui, kuris padėjo D. Šostakovičiui laviruoti toje politinėje arenoje. Ypač daug pasakojama apie ironijos svarbą tuometinėje realybėje. Akivaizdu, kad kompozitoriui visa ko atsvara buvo muzika ir tik turėdamas absoliučią klausą, jis gebėjo kurti ir girdėti tai, kas anuomet politikų galvoms nelabai patiko. Iš esmės kaip Marinos Stepnovos romanuose, taip ir Laiko triukšme, pagrindinis veikėjas yra be galo talentingas, tačiau jo talentą gniuždo režimas. Kaip ištverti nepakeliamą kančią, kada negali savęs realizuoti? Štai, ką mąsto veikėjas apie tiesos ir melo peripetijas: „Kas gali pasipriešinti laiko triukšmui? Tik ta muzika, kuri mūsų viduje, mūsų muzika, kurią kai kas geba paversti tikra muzika. O ši, jeigu tik yra tokia galinga, tikra ir tyra, kad užgožia laiko triukšmą, per šimtmečius virsta istorijos šnabždesiu (p. 142)“.

Iš tikrųjų Laiko triukšmas, bent man, netikėtas J. Barneso temos pasirinkimas. Kiekviena jo knyga labai skirtinga, nors esama bendrų ir tik autoriui būdingų pasakojimo ir kalbos, pasaulio regėjimo ir pasaulėžiūros, filosofijos tendencijų. Galima pasidžiaugti, kad Laiko triukšmą turėtų puikiai perskaityti vidurinės kartos ir vyresnieji skaitytojai, kurie dar jaučia posovietinio režimo paliktą traumą. Galbūt vakarams L. Ulickajos literatūra nepasiekiama, užtat J. Barnes nuveikė puikų darbą, jis ne tik sukūrė D. Šostakovičiaus portretą, bet leido vakarų skaitytojams priminti istoriją ir kur link kartais galima nueiti, norint, kad pasaulis būti geresnis. Reikia manyti, kad niekada neprireiks „sielos inžinierių“ ir kad žmogus iš prigimties yra laisvas, o ne molio gabalas, spardomas ir mindomas, kaip įsivaizduoja tironas. Išties gera J. Barnes knyga – ir literatūra, ir istorijos priminimas, žinoma, ir taiklus perspėjimas šalims, einančioms nacionalizmo keliu.

P. S. Pridedu pasiklausyti ko gero man pačiam žinomiausią D. Šostakovičiaus valsą, kuris taip kadaise tiko S. Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (1999) takeliui.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liudmila Ulickaja "Imagas"

Liudmila Ulickaja. „Imagas“ – Vilnius: Jotema, 2016. – 544 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

Viena garsiausių ir gausiausiai verčiamų į lietuvių kalbą šiuolaikinių rusų literatūros rašytojų yra Liudmila Ulickaja, kuri 2014 Rusijoje pristatė paskutinį savo gyvenime romaną Imagas, originalo kalba knyga pavadinta Žalioji palapinė. Neseniai rašytoja prasitarė, kad visgi šis didžiulis romanas gali būti ne paskutinis, nes ji ruošia kūrinį pagal savo giminės atsiminimus. Leidykla Jotema rūpinasi, kad ši rašytoja išvystų lietuvišką rinką, nors nemaža stigmuotų skaitytojų mano, kad su M. Bulgakovu rusų literatūra tikriausiai mirė. Nemirė, nemirė... Verčiama stipri rusų rašytojų proza: Marina Stepnova Lazario moterys, Italų pamokos, ir neseniai išleista Guzel Jachinos knyga Zuleicha atmerkia akis.

Liudmilos Ulickojos Imagas pasakoja lemtingus Rusijai (ir Lietuvai) dešimtmečius po Stalino mirties. Pasirinkdama trijų jaunų berniukų likimus, ji brėžia per keturis dešimtmečius likimų peizažą, pasakodama Sovietų Sąjungos homo sovieticus pasaulėvaizdį. Ilja, Micha ir Sania – trys intelektualūs išaugę vyrukai absoliučiai savo mąstysena ir prigimtimi netinkantys sovietiniam rėžimui. Šis skaudus laikotarpis nebūtinai reiškia ženklinimą, persekiojimą ir buožinimą – anaiptol, autorė aprašydama veikėjų likimus randa ir tai, dėl ko senoliai iki šiol simpatizuoja sovietinei sistemai. Ypač toms „vertybėms“, kurios rodėsi „tikros“, nes nieko geriau žmonėms už iliuzijų laiką, laiką, kai galima tikėti idėjomis. Prie trijų vaikinukų likimo prisidėjo dar prieš visus bolševikus išsilavinimą įgijęs literatūros mokytojas Viktoras, kuris vaikams padovanoja ne sovietines idėjas ir iš esmės taikė sovietiniam rėžimui priešgyniaujantį sąmoningą pedagoginį metodą – žavėtis Rusijos kultūra, mylėti literatūrą, ieškoti to, kas slypi už karo ir politikos. Ši idėja tampa skiepu, nulemiančiu trijų vaikinų likimus.

Romano pradžioje skaitytojas kvestionuoja, kas yra gyvenimo mokytojas ir kokią jis turi įtaką kitų likimams? Kaip svarbu surasti savo gyvenimo mokytoją? Vėliau autorė romaną, regis, išplėtoja iki begalybės, aprašydama daugybę antraplanių veikėjų charakterių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Ilja, Micha ar Sania, kurie atstovauja skirtingoms meno šakoms, tačiau turi bendrų filosofinių taškų. Skaitant atrodo, kad autorė lengvai galėjo nuslysti vaizduodama susipriešinimą tarp valdžios ir „laisvųjų“ žmonių, tačiau tai knyga ne apie susipriešinimą, bet apie žmogaus būvimą homo sovieticus, gebėjimą laviruoti toje epochoje, mąstyti metaforomis ir nuolat „išlikti sausam“. Kitą vertus, kartais atrodo, kad veikėjai gyvena ne tokioje jau muštru kontroliuojamoje šalyje – jie turi ir muziką, ir literatūrą, ir panašų į hipių gyvenimą, netgi tėvų ir naujosios kartos santykiai kiek primena D. Keruako Kelyje mąstymo filosofiją, kad net knygoje sukuriama iliuzija, jog jie ir taip laisvi Sovietų Sąjungoje. Kiek labiau šie įtarimai griūna, kai Ilja emigruoja į Vakarus.

Iš esmės, kaip ir M. Stepnova savo romanuose, taip ir L. Ulickaja kalba apie žmogaus vidinės laisvės pojūtį politinėje santvarkoje. Imagas likimiškai iškeroja visa, ką galima vadinti galingos Rusijos kaleidoskopu, pradedant galinga kultūra, didinga praeitimi ir baigiant propagandomis, vilties laidotuvėmis, nes griuvus politiniams milžinams, daugelis knygos veikėjų tiesiog palieka savo šalį, tarsi atskirdami, kas yra tarpasmeniniai santykiai, vidinis šeimų gyvenimas ir kas lieka sistemos kevale – nebeveikiančios politinės sistemos paliktos iliuzijos. Kraujuojanti, emigruojanti Rusija – štai ką padarė rėžimas.

 Liudmila Ulickaja

L. Ulickaja nepakartojama pasakotoja. Plačiais ir natūraliais „mostais“ aprašo veikėjų kasdienybę, paversdama juos epochos mąstymo visrakčiais, nes niekur kitur pasaulyje, regis, be tokio rėžimo negalėjo šitaip susiklostyti veikėjų likimai. Plėtojama ir žydų, ir tremties, ir persekiojimo, ir pogrindžio bei maištautojų virtuvės gyvenimas, bet bene įdomiausiai aprašomos sąveikos su vakariečiais, kaip gabenama informacija į užsienį, kaip antžmogiškai sistema ryja žmogų ir kaip sąmoningai žmogus yra pasiryžęs save aukoti, kad viešumon pasklistų antitarybinis eilėraštis. 

Seniai neteko skaityti taip sodriai išplėtoto pasakojimo, romanas tirštas įvykių, o kompozicijos prasme sudėliotas irgi gan neįprastai, nes įvykius dažnai jungia ne chronologinis laikas, bet veikėjų persipinantys neįtikėtini likimai. Neįtikėtini – tai netinkamas žodis, veikiau „mėtyti ir vėtyti“, kurie stebina savo charakterių įvairumais ir kartu sudaro daugiatautę margą betoniniais ir vienspalviais sovietiniais laikais inkrustuotą pasakojimą. Nekyla abejonių, kad prieš trisdešimt metų Imagas Rusijoje būtų uždraustas, nors sistemos knyga savaime nekritikuoja, tačiau bet koks viešas sovietų sistemos veikimo aprašymas savaime būtų buvęs traktuojamas kaip antitaribinis tekstas. Bet Imagas vertingas visai ne dėl jame įžvelgiamo sovietinės sistemos kritikos (to tai lietuviška skaitytojų akis nepraleis tarp eilučių!), bet dėl literatūriškai išplėtoto bendro rusiško peizažo, kuris apima dvasinius ir savimonės parametrus ir baigiant degradavimais ir sistemos žiaurumo įsigalėjimu. Be jokios abejonės, autorei visame peizaže rūpi pasireiškiančios neįtikėtinai skirtingos žmogaus likimo galimybės ir įtakos: kiek žmogaus likimą lemia autoritetas, mokslas, literatūra, meilė, žiaurumas, tėvai, išdavikai ir ištikimybė.

Imagas ilga istorija apie savimonę, gal ir griežtai teigsiu, zombių šalyje, kai sąmoningas apsisprendimas siekti aukštų idealų ne per epochos diktuojamą siauraprotiškumą. Tai žmogiškas virsmas, dvasios transformacija. Visoje šioje trijulės istorijoje, dar yra ir žodis DRAUGAS, kuris šį tą dar reiškia iš Tolstojaus ir Puškino laikų, o ne kai partietis budelis, tau durdamas adatą į panages taria „draugas“ su didžiausia neapykanta. 

Kažkada skaityta L. Ulickajos Sonečka sužavėjo savo trumpu užmoju kone sąsiuvinyje per 12 lapų papasakoti gyvenimą – ir autorei pavyko. Tačiau, ką ji surašė šiame romane, sunku apibūdinti kaip gyvenimą, veikiau tai daugiabriaunis filmas, išreikštas literatūra, to, ko negalės niekada į kadrą sutalpinti kinematografija, nes kaip Svetlanos Aleksijevič dokumentinėje literatūroje Laikas iš antrų rankų, taip ir čia, daugiau už literatūros šydo byloja pačios autorės autentiški potyriai apie sovietinį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Guzel Jachina "Zuleicha atmerkia akis"

Guzel Jachina. „Zuleicha atmerkia akis“. – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Drąsus dar vienas mėginimas priminti, kad rusų kultūra nesibaigia vien tik Putinu ir politika, bet šioje galingoje šalyje yra dar ir turtinga kultūra, ypač literatūra. Kasmet šiuolaikinės rusų literatūros sulaukiame vertimų vos kelių knygą, tad smagu, kad Alma littera po Olgos Slavnikovos išversto romano 2017 nenukabino rankų ir pamažu grąžina rusų literatūrą į verstinės konkurencingus literatūros nišas. Tiesa, įtariu, kad Rusijoje Didžiosios knygos premija apdovanota Guzel Jachninos romanas Zuleicha atmerkia akis vertimą į lietuvių kalbą turėjo ne vien Liudmilos Ulickajos užnugaris, kiek nepamiršta tremties tema, kuri primena skolas Rusijos politinės santvarkoms tiek nuskriaustiems lietuviams, tiek G. Jachinos aprašomiems Kazanės srities gyventojams. Tokia „teisinga“ literatūra, kuri remiasi tautos potyriais ir vaizduoja Sovietų Sąjungos virsmą ne taip gražiai byloja ir apie šiuolaikinės literatūros tendencijas Rusijoje – visgi nesama tokios jau griežtos cenzūros, bet Ezopo kalbos nepamirštiems vyresniosios kartos skaitytojams Zuleicha atmerkia akis kūrinį be jokios abejonės gali suvokti ne vien kaip meninį potyrį, bet ir savotišką manifestinę, politiką kritikuojančią literatūrą.

Autorei vargu, ar rūpėjo kažką kritikuoti, menkinti ar įrodinėti, o tuo labiau atlikti misionierės funkciją, atkuriant istorinę tiesą. Istorijos atokiuose Rusijos miesteliuose nesumeluosi, žmonės turi atmintį, todėl autorė rėmėsi savo močiutės pasakojimais apie totorių išbuožinimą į Sibirą, nuvertus carinę imperiją ir į valdžią atėjus raudoniesiems. Toli gražu romanas ne biografinis, tačiau gyvų ir autentiškumą liudijančių detalių galima rasti nemažai, ypač romano pradžioje, kai tekstas pirmuosius 100 puslapių tiesiog įsiurbia akylųjį skaitytoją, panardindamas į juslių liūną. Pirmuosiuose šimtą puslapių randame atokaus kaimo gyvenimą, musulmonišką stepių gyvenimą ir jaunąją Zuleichą, praradusią ne vieną dukrą, todėl laikoma namuose ne kaip žmona, o kaip vergė, kuri nuo pat ryto dirba, bandydama įtikti vyrui ir aklai uošvei Vampyrei. Būtent „vienos trobos susigyvenimas“ ir buvo pati įtaigiausia ir įdomiausia knygos dalis, kuriame aidi ir senieji mitiniai pasakojimai, ir mistiniai folkloriniai elementai, žiaurūs tarpusavio žmonių santykiai.

Romaną galima „kaltinti“ netolygumu, nes ilgas tremties proceso aprašymas pakankamai užtęstas ir jau neblogai atpažįstamas kitose literatūrose, pavyzdžiui, Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų ar Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevo jūros, pastarosios, tikriausiai savo autentiškumu ir įtaigumu niekas nebepramuš, o štai Guzel Jachina leidžia sau literatūriškai įsikeroti, bandydama suderinti nuspėjamą meilės istoriją tarp Zuleichos ir komendanto Ignatovo, kuri man priminė iš esmės kitą skaitytą knygą apie susipriešinusių karo fronto meilę suomių rašytojas Katja Kattu Už nuodėmes bus atleista, kurioje absoliučiai užburiančiai perteikta moters aistra. G. Jachinos romanas „ramesnis“ ir šioji meilės istorija labiau veikiama veikėjų sąmonės ir Zuleichos kultūrinių ir moralinių įsitikinimų tramdymo. Kitą vertus – autorė akivaizdžiai norėjo žaisti taisykles laužančiais prigimtiniais žmonių jausmais, kas visada audrins skaitytoją.

 Guzel Jachina

Persiritus jau per šimtąjį auksinį puslapį, knyga išsikeroja dar ir dėl pasikeitusių žaidimo taisyklių, todėl joje tampa tremties literatūros puikiai atpažįstamų potyrių ir jau skaitytų aplinkybių, kas, bent man, kūrinį padarė nebe tokį stelbiantį ir ryjantį dėmesį. Pradedama pasakoti atskira Ignatovo istorija ir iš esmės įspūdingoji Zuleicha „susitraukia“ iki vargšės nėščiosios traukinyje, kuriai rūpi tik jos kūdikis. Išplėtojami ir kai kurie antraplaniai veikėjai, ypač vokiečių kilmės daktaras, jo beprotybės perteikimas išties keistas ir magiškas, kiek netikėtas ir peržengiantis realististinius kūrinio rėmus. Kitą vertus, kaip pavaizduoti sudėtingus pašlijusios sąmonės procesus, jeigu nemistifikuojant? Moksliniai terminai šiuo atveju tik atvertų romane vilkduobes.

Be knygos netolygumo galima paminėti, kad knyga ne tiek literatūriška, kiek kinematografiška, nors pirmoji pusė paveiki ir norisi žerti komplimentus vertėjai Zitai Marienei, kuri „pagraibė“ ir įdomesnių, senovinių žodžių formų, kad net kviptelėjo metų vertėjos krėslo pamušalu, bet likusi knygos dalis plaukė jau be didesnio įnykimo. Kinematografiškumą lemia ir tai, kad autorė kuria kiną (straipsnis: „Mėgstu paprastas istorijas“) ir šiuo metu palengva rašo dar vieną kūrinį. Romanas kaip filmas, konstruojamas tarsi atskiros scenos, bet tikriausiai rusų rašytoja Liudmila Ulickaja ne veltui parašė knygai įvadą, girdama autorę už grąžinančią rusų literatūrai kiek kitokį literatūrinį balsą. Manau, ji turėjo labiau galvoje turinį, ne tiek literatūrinę raišką, nes kinematografiškumu priminė Alvydo Šlepiko Mano vardas Marytė ir šis rašymo būdas, kai neišgyventos tiesiogiai rašytojų patirtys, labai tinka.

Minėjau, kad autorė žaidžia susipriešinusių frontų meile – išbuožintoji ir komendantas bolševikas, tačiau knyga kur kas įtaigiau ir jautriau užčiuopia Zuleichos motinystės instinktus ir juos perteikia kaip išgyvenimo ir gyvasties šaltinį – kraujas kalba už savąjį kraują, todėl knygos finalas tarp Zuleichos ir Sibire užaugusio sūnaus Juzufo išties jaudina labiau, nei Ignatovo gailestingumas ir jo nušalinimas iš pareigų. Motinos ir vaiko ryšys tampa kertiniu akmeniu tiems politiniams neteisybės vėjams virš Angaros upės ir revoliucijos ištiktos Rusijos. 

Kažkas klausė, ar verta skaityti Zuleicha atmerkia akis? Dabar neabejoju, kad tie, kurie praleido pro akis tremtinių literatūrą ir dar nesugraužė Tarp pilkų debesų, knyga padarysianti kur kas stipresnį įspūdį, nei tikriesiems skaitytojams veteranams. Bet kokiu atveju, reikia džiaugtis, kad šiuolaikinė rusų literatūra neužmiršta ir retkarčiais blyksteli verčiamų kūrinių sraute.

Jūsų Maištinga Siela